nickcave'iškas rejoice

Tais kartais, kai užeina tokia nepakeliamo būties sunkumo banga (ar, kaip pasakytų Luna iš Hario Poterio knygų, pro ausį įlenda Graužalius), išgelbėti gali įvairūs dalykai.
Pokalbiai, muzika, pasivaikščiojimas, miela žinutė, [ kita ].




Nežinau, ar čia konkrečiai kažkuris vienas iš paskutinių dienų įvykių (vienatvė Stokholme, skambutis, gimtadienis, paskutinė serija, o gal ir dar kas), ar jie visi kartu, bet su draugais praleistos akimirkos pasidarė aštresnės/ryškesnės, džiugesnės ir kur kas labiau vertinamos, nei anksčiau. Be galo vertindavau jas ir iki šiol, tik ne taip ryškiai.

Ir kaip kartais būna nesuvokiamai sunku patikėti tais siaubingai liūdnais nutikimais gyvenime, lygiai taip pat retkarčiais neina patikėti tais laimingais dalykais. Suvokti, kad tai, kas vyksta, yra tikra. Is happening.


Su kuo man dabar asocijuojasi Stokholmas, miestas, kuriame praleidau dvi ilgas dienas, tokias nepanašias viena į kitą?
Su nuostabiomis skulptūromis pačiose įvairiausiose miesto vietose (nuo tradicinių liūtų ir karalių iki elgetaujančio šuns su batu, velykinių kiškučių ir žydus gelbėjusio diplomato lagamino).
Su trimis valandomis susitaikymo, kad šitam mieste esu visiškai viena.
Su beprotiškai gražia architektūra, kuriai apibūdinti jau nebeprisimenu žodžių, bet negaliu atitraukti akių.
Su Genują primenančiom siaurom saloje išsidėsčiusio senamiesčio gatvelėm, jaukiu jų apšvietimu vakare ir tais gražiais žmonėmis.
Su klaidžiojimais gatvėmis žinant, kad rasiu kelią atgal.
Dar su Vaza, Nobeliu ir kariniu orkestru.


Truputį jau pasiilgau tų sapnų, kur pro langą metamiems obuoliams duodu kiaulių vardus, arba kaip einu basomis per mišką ir pėdomis jaučiu ant takelio esančias balas ir pribirusius spyglius.

drebančiais nagais aš tau parvilksiu pavasarį

ritmai.

Nežinau kas tiksliai, bet kažkas autobuse kelia ritmišką garsą, kuris truputį (bet ne per daug) primena važiuojantį traukinį. Dar saulė pro langą,
dar geltoni po žiemos išblukę laukai,
dar neišsprogę medžiai,
dar sesės rekomenduota knyga apie keliones ir keliautojus (su nuotraukomis ir iš paprastų žodžių sudėliotais įspūdžiais), -- sudedi visa tai kartu ir jauti, kad dabar drąsiai galėtum eiti kur į mišką ar į laukus ir, nebijodama nei skraidūnių, nei gauruočių, nei kitų Matiso girios padarų, šaukti iš visų plaučių, nes pavasaris.
Mintyse stabteli, įsiklausai į save ir į aplinką, ir supranti, kad venomis kartu su krauju teka dar šis tas. Kelionių ir nuotykių troškimas.

Noras eiti keliais, kur dar niekad nežengei ir nevaikščiojai, matyti tai, ko dar niekad nematei (o gal net ir nesitikėjai pamatyti), pabėgti iš miesto į gamtą, įkvėpti pilnus plaučius šviežio, gryno ir gaivaus oro, dar gal truputį per daug nudegti saulėje, truputį per ilgai užsibūti ežere, truputį per vėlai pradėti statyti palapinę, truputį per kaitrų užsikurti laužą, truputį per trumpai vasaroti su draugais.


Važiuojam pro keliaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, žiūriu į tuos automobilius ir prisimenu Prancūziją - kaip Paryžiaus, Nanto, La Rochelle ir kitų miestų (išskyrus Tulūzą) gatvėse stebėdavau automobilių srautus ir svarstydavau koks jausmas yra būti jais, gyventi gyvenimus šituose dideliuose miestuose, šiose gatvėse, šiuose namuose.
Važiuoju per miestą ir suvokiu, kad noriu, jog visa tai tik ir liktų svarstymais. Noriu, kad tie automobiliai aikštelėse prie prekybos centrų, tie ofisai ir biurai, kostiumėliai ir aukštakulniai batai, - visa tai ir liktų kažkieno kito, ne mano, gyvenimais.

Pro atidarytas duris jaučiu artėjančią vėsą. Girdžiu variklio taktus.
Sustojam. Tyla.
Užsimerkiu.
Nusišypsau.

Ir vėl viskas gražiau nei anksčiau.

Noriu - aš karalius, noriu - debesų piemuo

paskutinis mėnesio penktadienis bibliotekose yra švaros diena.

Kažkur, tarp kitų niekad taip ir nepublikuotų (kurie turbūt niekad ir neišvys platesnio pasaulio nei blogger'io dashboard'as) juodraščių, slepiasi post'as apie vasarą. Praktiškai visa šios vasaros statistika (be kelių magiškų skaičių). Bet statistika yra banalu, aš banalybių nemėgstu ir apskritai mano matematika paskutiniais metais yra virtusi nukaršusia sene, kuri gali pasidžiaugti nebent tuo, kad dar moka skaityti skaičius ir parduotuvėj ką nors skaičiuodama nesusiraukia iš įtampos. Galėčiau net apraudoti savo matematikos žinias, bet tuomet tai reikš visišką vilties netekimą ir jos palaidojimą, o šita perspektyva manęs visai nevilioja. Jei kažkada kažką mokėjau ir sugebėjau, tai, turiu vilties, sugebėsiu ir vėl išmokti.
Grįžkim prie vasaros, kol dar nieks nepradėjo daužyti mano vilčių dėl matematikos.

Vasarą buvo gerų dalykų.
Pavyzdžiui, kai per buriavimą miegojau maisto palapinėj ir sapnavau, kad esu Barselonoj. Seniai jau nebuvau atsikėlusi su tokia nuoširdžia šypsena.
Ar kai per Pozityvą klausiausi Sigur Ros'ų ir kitą dieną vis dar negalėjau patikėti, kad mačiau ir girdėjau juos gyvai.
Dar visi tie kartai, kai kas nors pasakydavo, kad manęs pasiilgo, arba apkabindavo.
Ir tas ankstyvas ir taip giliai į širdį įkritęs jubiliejinės stovyklos šeštadienio rytas, kai per kelis metrus nuo palapinės ėmė skambėti iš pradžių vyr. sesių, o vėliau - ir brolių vyčių dainos.
Ir visi per vasarą sutikti mieli žmonės.
Dviračiai ir namukas Baltijos soduose Klaipėdoj, kur, kaip į bliuzus, - norisi grįžti dar neišvažiavus.
O kur dar saulė, kurios poveikį matau dar ir šiandien, ir meras Vėžlys Elektrėnuose! Bei visi festivaliniai rytai.

Tik gal nuotykių buvo ne tiek daug, kiek norėtųsi. Ar jie gal buvo kitokie, dėl to?...
Nesiryžtu spręsti kuris festivalis šią vasarą buvo geriausias (o jų buvo neįprastai daug), lygiai kaip niekad neatsakinėsiu į (mano akimis - visiškai kvailą) klausimą „O kokia yra tavo mėgstamiausia knyga?“. Beje, Gretai už paaiškinimą, kodėl jai patinka grožinė literatūra (a reader lives a thousand lives before he dies <...>. The man who never reads lives only one), uždėjau gal kokius keturis karmos taškus. Mažiausiai keturis.
Įdomu, o yra kažkoks karmos taškų (arba pliusų, žiūrint kas kaip vadina), kuriuos galima išdalinti, limitas?

Tiesa, reik nepamiršti ir tamsiosios vasaros pusės. Pavyzdžiui, tų akimirkų, kai tikrai norėdavosi išsiskalbti savo kailį, pasidžiauti, išsidžiovinti ir būti kažkuo nauju, arba tiesiog išmesti save lauk. Nors jų buvo gal ne tiek ir daug (ir ateity, kadangi  įtariu, kad mano atmintis vistiek supanašės su dabartiniais matematinių gabumų likučiais, jų atrodys esą dar mažiau).

well you've gotta have a wash but you can't clean your name
you're now called Jimmy you'll be Jimmy just the same

Hau.

mano gyvenimo cukrus.

kai man pasakė: "Ai, man tai visi paukščiai yra paukštis, paukštis ir paukštis, o visi medžiai - medis, medis ir medis", savaime pagalvojau, kad gal dar ne viskas su manim prarasta. Jei už lango vaikščiojantis paukščiukas man yra ne tiesiog paukštis, o turi normalų rūšinį vardą, esu linkusi manyti, kad tai geras ženklas.
Visada labai žavėjausi tais žmonėmis, kurie sugeba paukštį atpažinti iš skrydžio ar giesmės, o tiems, kurie lašišą atpažįsta iš išvaizdos, o ne iš skonio, ir žino daugiau nei penkis medžius, uždėdavau riebų pliusą ir keletą gerų respect'o taškų. Šitam "o-tai-palapinėj-galima-miegoti-ne-tik-per-festivalius???" pasauly bent kiek platesnis gamtos pažinimas, mano akimis, yra puikus bruožas.
Apie baltą pavydą šimtus gyvūnų lengvai atpažįstantiems zoologams jau net nekalbu.

* *
Deduosi daiktus rytojui.
Va taip va, visai neplanuotai ėmė ir susišvietė savaitgalis miške, apie kurį jau seniai svajojau.
Be proto seniai ir dar labiau be proto stipriai norėjau vėl pagaliau įkelti koją į mišką, prieš tai ant pečių užsimetus kuprinę, ir bent parą negrįžti į civilizaciją.
Dar prieš penkias minutes kiurksojau ant sofos nosį įsmeigusi į etno konspektus ir maniau, kad tuoj užmigsiu. O dabar esu toje daiktų dėjimosi stadijoje, kai jautiesi super excited ir kaip mažas vaikas nekantrauji na kada na kada na kada greičiau greičiau greičiau, nors iki tol tai dar, vaje, - visa diena!

Puikiausias patvirtinimas teiginiui "Kai nori, gali viską", o į klausimą "Kodėl browsint kaip prancūziškai vadinasi karabinas, ieškoti internete kur nusipirkti vandens dezinfekavimo tablečių ir taisyti kuprinės šonines gumas yra kur kas įdomiau nei ruoštis egzaminui, rašyti bakalauro darbo teorinę dalį ar galvoti ką reikės valgyti pusryčiams?" atsakymo toli ieškoti nereikia (jei išvis reikia tai daryti).

(kas čia bus, ką veiksiu ir kur tiksliau čia tas cukrus pažadu pasakoti grįžusi)

Kada grįžta gyvenimo džiaugsmas?

- kai per dieną ateina pavasaris
- kai ryte žmonės važiuoja į darbus, o tu - namo, ir ne iš tūso, o iš MKIC'o
- kai sėkmingai atidarai riedučių sezoną
- kai ramia širdim išlydi draugą/ę į didžiausią jo/s gyvenimo kelionę ir tiki, kad viskas bus gerai
- kai suraukus nosį pažiūri į komplikuotą darbų sąrašą su nenumaldomai artėjančiais deadline'ais ir užtikrintai sakai sau: "nieko nežinau, įveiksiu!"
- kai...
(pratęsiu kitąkart. O kol kas - jums gero ryto, man - "labanakt!")

neskubant

įdomu kiek manyje yra gero ir kiek - blogo? Kas lemia, kad vienoj situacijoj manyje išryškėja geroji, o kitoj - blogoji pusė? O gal išvis nėra tokių pusių, gal yra tik kažkas, kas visiškai lengvai apima tas abi puses ir dar daugiau?

Čia šiaip sugalvojau. Baldus stumdydama pirmyn atgal po butą.

O iš tiesų norėjau pasakyti tai, kad, sau pačiai nežinant, iš tiesų visai buvau pasiilgusi tų vertimų studijoj, pamiršusi kaip atrodo ten esanti aparatūra, kas per žmonės ten renkasi, kokie pokalbiai sukasi, kaip viskas vyksta...
Ir gerai, kad tai vėl čia, nors ir labai trumpam.
Kad vėl galima trintis įrašų studijoje, gerti ten arbatą, plepėti apie muziką, žiūrėti kaip muzikantai, rodos, begrodami tuoj išeis iš proto, spėlioti instrumentų pavadinimus, klausytis muzikinių improvizacijų ir jaustis mažyte, labai labai nedidele viso to dalele.

Atrodo, lyg visa tai būtų kažkoks keistas nedidelis nuotykis, kuris po metų vėl grįžo. I like it very nice.
Ir apskritai šiemet kažkaip jaukiau viskas. Matyt visi mažiau pavargę, labiau atsipalaidavę. Tikiuosi, kad tai, ką šiandien nufilmavo duetu, įdės į promo, nes ten tikrai aukso vertės kadrai :-D

ir rytoj vėl. o paskui dar šiek tiek.
tobulas gėris.

Le temps n'a pas venu qu'on se repose

Tie patys filmai.
Tos pačios salės.
Skirtingi žmonės.
Skirtingi seansai.
Tas pats juokas tose pačiose vietose.
Tie patys pavadinimai.
Tas pats kelias.
Ta pati valanda.
Tie patys žmonės.


Ir čia tobulai tinka:

Melskimės rudeniui, kad nepaklystume.

Kažkurią dieną supratau, kad ruduo, kad ir kaip aš tai kartais mėginčiau neigti, man be proto patinka. Dėl savo grožio, dėl po truputį vėstančio oro, dėl gražių megztinių, dėl fresh start, dėl naujų sezonų, dėl kaštonų nuo blogos akies ir to garso, kai krisdami nuo medžio jie trenkiasi į grindinį ir išsilukštena, dėl gražių mėnesių pavadinimų.
Ir dėl rudeniškų susimąstymų.

Kartais tiems susimąstymams nereikia jokių ypatingų sąlygų - užtenka tik vėlai vakare užtikti kur centre netikėtai puikiai grojančius gatvės muzikantus, ilgą kelią važiuoti autobusu tamsoje, atrasti dar negirdėtos toli toli nunešančios muzikos, išvysti ką nors gražaus, sapnuoti, būti induose ir manyti, kad už lango žiema, pastebėti naują keistą graffitį ar tiesiog užrašą ant sienos, perskaityti įkvepiantį esė, tobulai praleisti rytą (arba savaitgalį)..

Dar ruduo pažadina snausti pradėjusi norą eiti į teatrą, koncertų ilgesį, kurį buvo užslopinę festivaliai, ilgus pasivaikščiojimus ir atradimo džiaugsmą (kitokį, nei tas lengvabūdiškas vasariškasis).


Tik, iš tiesų, - atrandant reikia nepaklysti ir nenuklysti, o su šiandieninėmis galimybėmis tai taip lengva. Nors kartais verta padaryti ir taip. Kaip šiandien girdėjau su vokišku akcentu sakant: Everyone does eventually... you just never know when or where.

O-o-o best in Europe!

(arba Kur pažvelgsi, visur EUSO)


Ir tikrai.
Galiu dabar žiūrėti kur tik noriu, ir bene visur matysiu EUSO: užrašytą ant drabužių, maišelių ir dėžučių, nematomomis raidėmis įrėžtą kiekviename per pastarąją savaitę aplankytame gražiausio pasaulyje Vilniaus miesto kampelyje, kalne nuotraukų, naujų draugų veiduose, per savaitę neįtikėtina betvarke pavirtusiuose namuose, kuriais naudojausi net ne kaip viešbučio kambariu (kuriame tik pernakvojama), o turbūt dar prasčiau kažkaip.

"<...> bet jo balsas gaivų rytmetį glostė ausį, tokie būna ankstyvų rytmetį pakirdusių žmonių balsai - prikimę, su vos juntamom ilgesio ir ryžto pradėti naują dieną gaidelėm" skaičiau budėdama ChemFako koridoriuje prie laboratorijų ir galvojau, ar ir mes visi taip girdėdavomės EUSO rytais.
Prikimę, bet džiugūs ir kupini noro veikti.

* *
Dar pusantro mėnesio ir ateis užtarnauta vasara. Arba aš ateisiu pas ją, čia jau kaip pažiūrėsi.

Ir vėl bus ankstyvi rytai, vėlyvi rytai, ilgos naktys, nuotykiai ir kelionės, pakelės, panašios į tas, kurias su Aiste Prancūzijoje aprašinėjom markeriais, pro šalį lekiantys automobiliai, žaliuojanti žolė, pro debesis plieskianti saulė, taip primenanti išvažiavimą iš Lourdes, upės, ežerai ir jūros.
Visa tai, ką ir vadiname vasara.


* *
kai nori, ieškai galimybių.
kai nenori, ieškai priežasčių.

Ir tokiais vakarais aš kaip niekad laukiu stebuklo.

Prisispaudusi prie lango stiklo žiūrėjau į tolumoje už Impuls'o šaudomus trispalvės spalvų fejerverkus, po dieninio šešioliktųjų Pūčkorių pasivaikščiojimo truputį norėjau miego, pro kitą langą mačiau Vilniaus televizijos bokštą ir galvojau, jog nemačiau jo kalėdinio šiemet, bet čia nieko tokio, mačiau daug visokių kitokių dalykų.

Kitądien virtuvėje kūriau šedevrus ir nežinojau, ar jie išliks tokiais ir rytoj. Bekepdama blynus galvojau kokie skirtingi ir kitokie šiandien atrodo vaikystėje patirti dalykai - skaitytos knygos, kuriose šiandien įžvelgi ir pastebi visai kitus dalykus ir jos visai nebėra tokios vaikiškos kaip buvo, klausytos dainos, kurios nebeatrodo tokios, kokios atrodė tada, ir turi naują prasmę, matyti filmai, kuriuose irgi matai nebe tai, ką anksčiau, aplankytos vietos, į kurias norėtųsi grįžti dar kartą ir pažvelgti į jas kitomis akimis.
Ir, po galais, kaip yra puiku galėti iš naujo perskaityti tas knygas, atrasti senas dainas youtube ir grįžti į tas senas vietas, kurios, jei dar yra, tai tikrai atrodo kitaip, nes visa tai būna vėl nauja.


Tai įvyko prieš tūkstantį metų,
maždaug praeitą vasarą
Nuo to laiko mane tarsi sakmę
kažkas tyliai paseka

Būtent šitaip.
Dar, greta filmų ir dainų, greta knygų ir vietų, yra oras.
Oras, kuris, nori to ar nenori, vistiek primena tas beprotiškas ir švelniai pamišusias vasaras, kai būdavo labai gerai. Arba žiemas, arba rudenius, arba pavasarius.

Ir paskui pagalvoji kiek dar atsiras tų knygų, tų filmų, tų orų, tų žiemų, tų pavasarių, ir vėl keliesi rytais su šypsena.

Jei norite.

Kai prieš porą dienų mėginau vienai mainų studentei pasiguosti, kad visdar nežinau ką veiksiu per atostogas, ji man atsakė, kad aš niekuomet nežinau ką veiksiu, o vistiek visada man viskas baigiasi kalnais nuotykių ar kitų aventures.


Praeitą savaitę, kur buvus, kur nebuvus, atsidūriau Barselonoje. Ir jums galiu patarti ten apsilankyti -
jei norite pamatyti gražiausius balkonus pasaulyje,
jei norite sutikti įdomiausius žmones pasaulyje,
jei norite iki galo įsitikinti arba pradėti manyti, kad Gaudis buvo, mažų mažiausiai, labai labai trenktas,
jei norite įsitikinti, kad Ispanijoje naktį yra šilčiau nei Prancūzijoje ryte (apie Lietuvą, mielieji sušalę šios šalies gyventojai, net nekalbu),
jei norite prieiti išvadą, kad Barselona yra apvalus ir šiltas miestas,
jei norite savo akimis pamatyti, kad la sagrada familia yra šimtą kartų gražesnė nei nuotraukose, o išstudijuoti kiekvienai jos detalei prireiktų turbūt tiek pat laiko kiek jos pačios statybai,
jei norite paragauti neįtikėtinai skanios paella'os,
jei norite savo kailiu patikrinti ar tikrai Viduržemio jūra spalio pabaigoje yra šiltesnė nei Baltija patį karščiausią vidurvasarį,
jei norite žiūrėti į miesto panoramą iš Guell parko ir neatitraukti nuo jos akių,
jei norite pavaikščioti po vienas gražiausių siaurų gatvelių, kurias man teko matyti (Barri Gòtic), ..

Jei tik norite.

However many takes it takes.

jie išėjo iš proto į darbą,
o tu vis dar čia.


Labai geros yra tos akimirkos, kai daina/filmas/nuotykis/vaizdas/pokalbis/knyga/mintis-bet kas pačiumpa už kojos, rankos ar ausies ir išneša toli toli, kažkur taip be galo toli nuo savęs. O gal kaip tik priešingai, - į save. Pažiūri į pasaulį kitomis akimis, kuriomis dar, rodos, niekad nežiūrėjai, ir visiškai nenori sugrįžti į ten, kur buvai anksčiau.

O po savaitės dingo saulė. Kartu su ja prapuolė ir mano gyvenimo šviesumas. Vėl viskas ėmė atrodyti kraupiai sudėtinga, nepasiekiama, o aš pasidariau tokia maža maža, palyginti su viskuo, kas yra aplink.

Sapnavau skalbimo mašiną ir galvojau - kurių galų aš einu skalbtis į batiment A ir kaskart moku tris eurus, jei galiu skalbti namie? Šįryt sapnavau dvylika metų mindytą kelią į mokyklą, kuriuo taip ir nenuėjau iki galo. Apsisukau ir grįžau namo. Tuomet supratau, kad jau 8:18 ir aš niekaip nespėsiu laiku. Kieme stovėjo keistos išvaizdos automobilis, kuriame buvo latviai skautai. Paklausiau ar pavežtų, sutiko. Kol susirinkau daiktus, jų mašina atsidūrė rūsyje. Ir pavirto senomis žemomis dėžėmis, į kurias dėdavome obuolius, o jų šonai buvo pilni vinių. Dėžės jau toks daiktas - važiuoja sunkiai. Net sunkiau, nei ežiukai skraido. Nenuostabu, kad nespėjau.


Po to atsikėliau, pusę dienos galvojau kokia šiandien ne mano diena.
Paskui grįžau namo, pagalvojau dar, spjoviau į viską ir ?

Ir diena vėl pasidarė mano.

vietoj kalbos istorijos.

Aš visada norėjau parašyti knygą. Tokią gerą, kad net galėčiau pasirašinėti naujai sugalvotu (todėl kiek normalesniu nei tas, kurį raitau dabar) parašu.

tik mano visi siužetai banalūs

nes aš dar niekad neparašiau jokios nuoseklios istorijos

kuri būti kiek ilgesnė

išskyrus tą, kurią rašiau vaikystėj,

kai dar rašyti nemokėjau,

todėl tiesiog vingiavau po sąsiuvinį

pataikydama į eilutes

bet tada kažkas pamatė, kad rašau,

ir nusprendė, kad reikia mane išmokyti rašyti,

tai nuo to laiko nebeparašau nieko ilgo,

nes rašau raidėmis, o ne vingeliais,

ir raidėmis rašyti sunkiau

Vėl truputį norėčiau būti princese. Kai niekad nesi buvęs, visada labai norisi. Nors trumpam. Nešiočiau tiarą, turėčiau desertinių šakučių, žinočiau kaip ir kada naudotis trimis skirtingais šaukštais, man darytų manikiūrą ir aš mokėčiau joti žirgu.
Jau turiu gimtadienio pilį. Pradžia yra, n'est-ce pas? : )

Trupiniai.

Velniškai mėgstu tuos rytus, kai netyčia atsikeliu truputį per vėlai, kad laiku spėčiau į paskaitas, pabandau laimę į jas spėti, nespėju, nusprendžiu nevėluoti, ir todėl rytą praleidžiu kur nors senamiestyje gerdama kavą ar skaitydama knygą, o kartais darydama šiuos abu dalykus vienu metu, o kartais nedarydama nei vieno iš jų. Tokiais rytais iš gyvenimo dingsta visas dvidešimt pirmo amžiaus skubėjimas ir su juo susijusios ar jo sukeltos problemos bei mintys. Ir visa diena atrodo gyvesnė nei kitos, nes atrodo, kad rytas tęsiasi iki pat vakaro.
Tik paskui vakare truputį pasiilgstu triukšmo.


Prancūzų eseistas, kurio pavardę pamiršau, vienoje savo knygoje, kurios niekad neskaičiau, rašė, kad šiandieninė visuomenė iš kiekvieno žmogaus reikalauja, kad jis visuomet šypsotųsi, būtų/atrodytų laimingas. O leisti sau pabūti ramiam ir retkarčiais paliūdėti yra tikrų tikriausia prabanga.

Tai ir pagalvojau kokia aš retkarčiais snobė, kad leidžiu sau būti tokios nuotaikos, kokios esu.
Linksma, liūdna, pikta, pasimetusi, džiaugsminga, nesitverianti savame kailyje.


Beskaitydama Fernando Pessoa priėjau išvadą, kurią visąlaik žinojau: visus žmones žavi buriniai laivai. Jie, kaip ir švyturiai, turi savyje kažką tokio, kas neleidžia apie juos pasakyti "nepatinka". Dar į šią kategoriją tikriausiai įeina kalnai ir paukščio skrydžio panoramos.

 
Čia dar kažko trūksta, bet aš niekaip nesurandu, kur tas kažkas yra. Matyt atitrūko per toli, ir todėl nebegaliu jo sugrąžinti atgal.
Gal vėliau.

Vasarai?

Paskaičiau keletą blogų.
Įdomių ir visiškai netikėtai atrastų. Net nebesuprantu kaip man išvis juos pavyko rasti :-D~

Bet radusi labai džiaugiuosi.
Įkvėpė mane tie blogai. Dabar viduje (nepaisant visų nesąmonių, su kuriomis čia šį vakarą susidūriau) toks užsidegimas--užsispyrimas--pasitikėjimas--noras--etc .
Jėga, tikiuosi, užsiliks ilgai.
Arba reikia neleisti išnykti. Turiu idėją, reikės pamėginti, gal ims ir pavyks.

Šiandien paskaičiau vieną rimtą failą, susijusį su studijomis. Atsižvelgiant į jį reikia pakoreguoti planus dėl važiavimo į Vilnių (dokumentai, etc. ), kad nereiktų lakstyti pirmyn atgal.
Ir sugalvojau ką rašysiu pirmu numeriu. Damn, konkursai ten (bent jau ligi šiol būdavo) velniškai dideli, bet gal aš to iš tiesų ir noriu? :)

Savaitgalį laukia dar viena tūkstantmečio kelionė. Su tūkstantmečio metraščiu-dienoraščiu irgi stumiuosi į priekį. Patinka man jis visai, tik niekaip neapsisprendžiu dėl šriftų. Lietuviškų irgi sunku rast, nors jau netgi išmokau sukurti šriftams raides. Tik panaudot dar neišeina. :-D Ir šiaip -- greičiau sugalvoju idėją, nei jos įgyvendinimo būdą.

Noriu saulės, ežero, miško, kelionių, muzikos..
Padorių atostogų!

Nuo mano lango.

Kiekvienam mūsų yra skirtos skirtingos durys. Mes tarsi gyvename didžiuliame daugiabutyje su daug laiptinių. Būname butuose, susitinkame su kaimynais iš tos pačios laiptinės, kartais susipažįstame su kaimynais iš gretimų. Ir vieną dieną (ši diena visuomet išaušta) ateina nekilnojamojo turto agentas ir sako: "Laba diena, įsigykite nuosavą namą."

Agentas nesiūlo, jis (į)sako. Kiekvienam pasiūlo skirtingas įsigijimo sąlygas, dažnai primargintas žvaigždučių, po kuriomis, žinoma, papildomos sąlygos. Mus jau iškrausto iš daugiabučio, kitų pasiūlymų neturime, tenka priimti šį.

Išeiname pro daugiabučio laiptinės duris laukan. Padvelkia vėjas. Lauke jis kitoks, nei gali pajusti atvėręs langą. Lagaminai, kuprinės ir krepšiai sveria daug, taksi sustoja retai kuriam ir, o tai ir yra blogausia, dažniausiai neaišku, koks yra naujai įsigyto namo adresas!

Ir taip kasdien einame keliu, nešini krepšiais. Kartais atsiranda draugų, su kuriais galima pasidalinti manta. Kartais bemiegant kas apvagia. Kartais pataikome ne į tą namą. Kartais žmonės reikalingo namo niekad ir neranda. Kartais randa, ir juose jų jau laukia su arbata ir (galbūt) sausainiais.

Visame kelyje namo link pilna rodyklių. Vienos iš tiesų veda tikslo link, kitos paklaidina, trečios nusiunčia ja pasekusius į oro uostą (ten lėktuvai nereguliariai skraidina į kitas šalis; atgalinių bilietų kartais neparduoda, o jei ir parduoda, niekad negali žinoti, ar atgalinis reisas išvis bus), ketvirtos išvis skelbia velniai-žino-ką.

Būna ir dykynių be menkiausio ženklo.

Visame kelyje namo link pilna žmonių. Vieni yra tie, kurie ištiesia ranką suklupus, kiti yra tie, kurie pakiša koją ir todėl suklumpi, treti jau yra radę namus ir yra išėję pasivaikščioti ar pavedžioti šuns, o ketvirtus atskraidino lėktuvas.

Būna ir dykūnų, kurie namo neieško.

Namai stovi visiems.

Namų skaičius neatitinka daugiabučių ir durų juose skaičiaus.

Po kiek laiko namai ima jungtis grupėmis, išauga į daugiabučius (-namius?). Juose gyventojų daugiau nei buvo namuose.

Daugiabučio durys vėl ima varstytis. Namų gyventojai gali pro jas išeiti ir vėl grįžti. Tie, kurie ir yra tie "daugiau" išeina ir nebegrįžta. Laiptinės užrakintos, kodas nežinomas, paskambinti neįmanoma.

Stovi grupė naujų namų.

2009/04/20 (nors iš tiesų 21)

Kam reikia cukraus?

1. Kad galėtum nuėjęs į kavinę ir užsisakęs arbatos pasiimti jį ir taip tarsi kolekcionuoti..
2. Kad galėtum padėti gražų cukraus kvadračiuką patiekdamas arbatą..
3. Kad galėtum sakyti "Ne, aš nemėgstu arbatos su cukrumi."
4. Kad senas klasiokas turėtų pravardę.
5. Kad keptas angelas turėtų kuo pasidengti.
6. Kad spėliojant žodžius visus būtų galima apgauti sakant "sukrus".
7. Kad būtų galima niekam nematant atsukti cukrinės dangtelį ir besicukrijantis arbatą gautų sirupą.
8. Kad būtų iš ko statyti sienas ant stalo.
9. Kad būtų galima kelti matematinius uždavinius.
10. Kad būtų ką tėčiui per Kalėdas padovanoti.

O dar?