Kai jau buvau nutarusi, kad viskas, atėjo metas skaitykloje gyventi dažniau ir ilgiau nei namuose, paskelbė apie jos uždarymą (aišku, laikiną, bet kol vėl atidarys, įtariu, galiu jau ir LSP nebeturėt). MKICe, girdėjau, studentai jau netelpa. Smagu, ką jau čia ir bepasakysi.
(trois, douze, merde! ką tik šaukė ausinėse jūtubo įrašas iš puikiausio pernai metų filmo. Trečias citatos žodis paskutiniu metu darosi vis aktualesnis. Visomis kalbomis, kiek tik kas aplinkui išmano.)
Galvoje sukasi visokios iš nežinia kur atėjusios ir kur einančios mintys, kartais net nusistebiu, kad jos tokios apskritai mano galvoj gali suktis. Bet pliusas - sapnai įdomesni. Anksčiau nesapnuodavau nei plaukiojančių žuvų nukapotom galvom, nei apie kojas kaip gyvatės/žmonės ar net nežinau kas besiraizgančių nepadarytų darbų, nepriimtų sprendimų, neaplankytų renginių, neištartų žodžių, nei visiškai neracionalaus džiaugsmo matant kaip dygsta žolė oliziukuose, nei kitų nenormalių vaizdų. Aišku, anksčiau neturėjau ir veiklos pilno kalendoriaus (kaip šiandien juokavom - jei norėtume nuvažiuot į Minską, laiko turėtume - penkiolika minučių šiandien, pusvalandį rytoj, dvi valandas sekmadienį ir taip toliau..).
jei sparnai - tai iš žemės,
jei ranka - tai tuščia,
nes kitaip bus sunku išsigelbėt iš čia.
Rodomi pranešimai su žymėmis žiema. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis žiema. Rodyti visus pranešimus
trečiadienis, balandžio 10
antradienis, kovo 12
prabanga
sako, reikia visur įžvelgti gerus dalykus, neminėti minusų ir vengti jų, šypsotis net kai sunku ir tikrai to nesinori, bet va, kartais labai norisi (ir būna visai smagu bei naudinga) leisti sau tą prabangą nesišypsoti, matyti tik juoda, įžvelgti vien minusus, (kablelis, nes galima taip tęsti ir toliau, praktiškai be galo)
O viso šito gerumas tas, kad prieini tašką, kai pamatai, kad visas šitas tamsus niurnėjimas yra beprasmis, absurdiškas ir juokingas
(dievaži, tas kasdien kartojamas absurdas, absurdiškumas, beprasmybė ir visi kiti jiems bendrašakniai žodžiai tikrai vieną dieną ims ir išves iš proto).
Ir tada net labai nenorom imi šypsotis. Arba juoktis (garsiai arba bent mintyse).
puiku puiku puiku kad bloga
juk pagerės
O viso šito gerumas tas, kad prieini tašką, kai pamatai, kad visas šitas tamsus niurnėjimas yra beprasmis, absurdiškas ir juokingas
(dievaži, tas kasdien kartojamas absurdas, absurdiškumas, beprasmybė ir visi kiti jiems bendrašakniai žodžiai tikrai vieną dieną ims ir išves iš proto).
Ir tada net labai nenorom imi šypsotis. Arba juoktis (garsiai arba bent mintyse).
puiku puiku puiku kad bloga
juk pagerės
ketvirtadienis, sausio 31
neskubant
įdomu kiek manyje yra gero ir kiek - blogo? Kas lemia, kad vienoj situacijoj manyje išryškėja geroji, o kitoj - blogoji pusė? O gal išvis nėra tokių pusių, gal yra tik kažkas, kas visiškai lengvai apima tas abi puses ir dar daugiau?
Čia šiaip sugalvojau. Baldus stumdydama pirmyn atgal po butą.
O iš tiesų norėjau pasakyti tai, kad, sau pačiai nežinant, iš tiesų visai buvau pasiilgusi tų vertimų studijoj, pamiršusi kaip atrodo ten esanti aparatūra, kas per žmonės ten renkasi, kokie pokalbiai sukasi, kaip viskas vyksta...
Ir gerai, kad tai vėl čia, nors ir labai trumpam.
Kad vėl galima trintis įrašų studijoje, gerti ten arbatą, plepėti apie muziką, žiūrėti kaip muzikantai, rodos, begrodami tuoj išeis iš proto, spėlioti instrumentų pavadinimus, klausytis muzikinių improvizacijų ir jaustis mažyte, labai labai nedidele viso to dalele.
Atrodo, lyg visa tai būtų kažkoks keistas nedidelis nuotykis, kuris po metų vėl grįžo. I like it very nice.
Ir apskritai šiemet kažkaip jaukiau viskas. Matyt visi mažiau pavargę, labiau atsipalaidavę. Tikiuosi, kad tai, ką šiandien nufilmavo duetu, įdės į promo, nes ten tikrai aukso vertės kadrai :-D
ir rytoj vėl. o paskui dar šiek tiek.
tobulas gėris.
Čia šiaip sugalvojau. Baldus stumdydama pirmyn atgal po butą.
O iš tiesų norėjau pasakyti tai, kad, sau pačiai nežinant, iš tiesų visai buvau pasiilgusi tų vertimų studijoj, pamiršusi kaip atrodo ten esanti aparatūra, kas per žmonės ten renkasi, kokie pokalbiai sukasi, kaip viskas vyksta...
Ir gerai, kad tai vėl čia, nors ir labai trumpam.
Kad vėl galima trintis įrašų studijoje, gerti ten arbatą, plepėti apie muziką, žiūrėti kaip muzikantai, rodos, begrodami tuoj išeis iš proto, spėlioti instrumentų pavadinimus, klausytis muzikinių improvizacijų ir jaustis mažyte, labai labai nedidele viso to dalele.
Atrodo, lyg visa tai būtų kažkoks keistas nedidelis nuotykis, kuris po metų vėl grįžo. I like it very nice.
Ir apskritai šiemet kažkaip jaukiau viskas. Matyt visi mažiau pavargę, labiau atsipalaidavę. Tikiuosi, kad tai, ką šiandien nufilmavo duetu, įdės į promo, nes ten tikrai aukso vertės kadrai :-D
ir rytoj vėl. o paskui dar šiek tiek.
tobulas gėris.
antradienis, sausio 1
nauji.
nauji metai tokie ir turi būti --
atgaivinantys
įkvepiantys
motyvuojantys
pripildantys idėjų
ir po kurių paskui sėdi sau, girdi pavėlavusius fejerverkus už lango ir šypsaisi.
tokie, kaip maudymasis tame lediniame ežero vandenyje antrą Juodaragio rytą:
atgaivinantys
įkvepiantys
motyvuojantys
pripildantys idėjų
ir po kurių paskui sėdi sau, girdi pavėlavusius fejerverkus už lango ir šypsaisi.
tokie, kaip maudymasis tame lediniame ežero vandenyje antrą Juodaragio rytą:
plaukiojau vandenyje negalėdama suprasti, ar dar kada gyvenime esu šitaip gerai maudžiusis, esu buvusi tokiame gerame vandenyje - atgaivinančiame ir kūną, ir sielą, pažadinančiame protą ir tarsi leidžiančiame atgimti iš naujo, pabusti iš naujo, nors vieną vienintelę akimirką pavirsti kažkuo, kuo dar nebuvau, kuo galbūt niekad nebūsiu.
antradienis, gruodžio 25
šventinis.
Seni [paauglystės] dienoraščiai yra tuo faini, kad rašymo akimirką jie atrodo labai rimti ir svarbūs, truputį vėliau, skaitymo akimirką jie atrodo žiauriai kvaili (ir netgi "omg omg tikrai turiu tai išmesti, kokios čia nesąmonės, omg kaip gėda ką aš čia rašiau?!" lygio kvaili), o dar vėliau, re-skaitymo akimirką- be proto juokingi. Skaitai ir džiaugiesi, kad neišmetei.
Jaučiu, kad ateis dar kitokio tipo vėliau akimirka ir netgi norėsis pasidalyti viena ar kita seno dienoraščio istorija. Nes tikrai - labai juokinga, tik viešinti dar netinkama.
Nusprendžiau sudalyvauti knygų iššūkyje. Turiu dar porą dienų sugalvoti/surasti/išsirinkti/prisiminti dvylika knygų, kurias visada norėjau perskaityti, bet neperskaičiau, ir užsiregistruot.
Pasaulio pabaigos naktį susigalvojau sau popasauliopabaiginę resolution.
Kodėl? Todėl, kad tas draugiškai ir challenging'iškai nuskambėjęs sakinys "c'mon, gi pasaulio pabaiga, koks skirtumas?" į mano galvą vėl sugrąžino kažkur trumpam pradingusią mintį "juk visiems iš tiesų DZIN!" (kurios buvau visai pasiilgusi). Ir paskui užsidirbau respect'o taškų.
Kokią? Geriausiu atveju, pasakysiu kitąmet. Arba netyčia kokį vėlyvą vakarą arba rytui auštant lyg tarp kitko leptelsiu, nes norėsis atvirai paplepėt ir papasakoti ką nors iš niekada nepasakojamų dalykų serijos.
Jaučiu, kad ateis dar kitokio tipo vėliau akimirka ir netgi norėsis pasidalyti viena ar kita seno dienoraščio istorija. Nes tikrai - labai juokinga, tik viešinti dar netinkama.
Nusprendžiau sudalyvauti knygų iššūkyje. Turiu dar porą dienų sugalvoti/surasti/išsirinkti/prisiminti dvylika knygų, kurias visada norėjau perskaityti, bet neperskaičiau, ir užsiregistruot.
Pasaulio pabaigos naktį susigalvojau sau popasauliopabaiginę resolution.
Kodėl? Todėl, kad tas draugiškai ir challenging'iškai nuskambėjęs sakinys "c'mon, gi pasaulio pabaiga, koks skirtumas?" į mano galvą vėl sugrąžino kažkur trumpam pradingusią mintį "juk visiems iš tiesų DZIN!" (kurios buvau visai pasiilgusi). Ir paskui užsidirbau respect'o taškų.
Kokią? Geriausiu atveju, pasakysiu kitąmet. Arba netyčia kokį vėlyvą vakarą arba rytui auštant lyg tarp kitko leptelsiu, nes norėsis atvirai paplepėt ir papasakoti ką nors iš niekada nepasakojamų dalykų serijos.
antradienis, gruodžio 11
žolio
Jeigu tau viskas pavyksta, tai yra ženklas, kad nieko inovatyvaus nedarai. (Woody Allen)
Esu mačiusi gal porą Allen'o filmų iš visos tos krūvos, kurią jis yra sukūręs. Ir nesu tikra ar pagavau mintį tų, kuriuos mačiau. Greičiausiai ne, manęs visai nekabina Vudžio Alleno kūryba, nematau tuose filmuose nieko nei mintingo, nei mintiško, ir, rodos, net nemėginu įžiūrėti. Nors kiną mėgstu, labai. Netgi visai norėčiau būti labai gudri kino srityje, išmanyti daug visko, žinoti šį bei tą apie montažo būdus, kino istoriją ir dar keletą gudrių dalykų. (dabar į tą, kuris pasakytų "taigi reikia tik pradėti domėtis ir išmoksi!" žiūriu žiaaauriai priekaištingu žvilgsniu, paskui pakeičiu veido išraišką ir mintimis nusiunčiu ironišką žinutę You don't say!)
Kuo skiriasi "žemyn galva" nuo "aukštyn kojom"?
Negali atsakyti "niekuo", nes jei toks atsakymas būtų teisingas, tuomet žodžiu "niekas" ir jo dariniais (pvz.: "nėra") būtų galima atsakyti į visus klausimus. O taip nėra, vadinasi, šitie du dalykai skiriasi.
Kaip man atrodo ir koks yra mano atsakymas į šitą klausimą, nerašysiu, nes jei parašysiu, tuomet jums bus sunkiau sugalvoti savus atsakymus, nes jau turėsit prieš akis vieną klišę/šabloną/variantą. Užsirašysiu verčiau jį kur kitur.
Dar visai įdomu, ar keičiasi požiūris į knygą, jei žinai kaip atrodo jos autorius. Nes jeigu ekranizuoja knygą, tu ją esi skaitęs ir tau nepatinka kaip režisierius pavaizdavo vieną ar kitą, arba visus veikėjus, nes tai nesutampa su tavo vizija, tuomet dažniausiai filmas žiūrisi ne taip smagiai, kaip galėtų žiūrėtis. Nebent susitaikai su režisieriaus mintim, priimi ją kaip savą, pamirši savo mintį ir mėgaujiesi filmu lyg niekur nieko. Arba sėkmingai atsiriboji nuo savo susikurtos veikėjų vizijos. (galima tęsti be galo)
Taigi, jei taip atsitinka su knygos ekranizacija, tuomet ar negali būti taip, kad nežinodamas kaip atrodo, ką viešumoj sako ir kaip gyvena vienas ar kitas rašytojas/poetas/literatas, skaitai kūrinį vienaip, o žinodamas kas jis toks ir kodėl taip rašo - kitaip. Gali? Gali. O kas tuomet yra geriau - žinoti ar nežinoti?
Nežinant galima ne taip interpretuoti kūrinį. Bet kas žino kaip geriau jį interpretuoti? Gal nauja, ne tokia kūrinio interpretacija, kurią susikuri nežinodamas nei kūrinio parašymo konteksto, nei ką pusryčiams valgydavo ir kada gimė autorius, yra kur kas geresnė/įžvalgesnė/naudingesnė/kitokia -esnė? O gal ji ne taip jau daug ir skiriasi nuo tos kitos? Gal galų gale vistiek prieitum tas pačias išvadas, nesvarbu ar tu žinai kažką daugiau nei tai, kas parašyta, ar nežinai? O gal kaip nėra pasauly dviejų vienodų žmonių, taip nėra ir dviejų vienodų interpretacijų? Taip išeina, nes kaip gali būti dvi vienodos interpretacijos, jei visi žmonės yra skirtingi ir todėl mąsto skirtingai. Aišku, gali jos būti, bet tik tuo atveju, jei kažkas vienas sugalvojo interpretaciją, o kitas ją priėmė nemąstydamas ir nepakeisdamas nieko. Bet ir tada nieko neišeina. Jei aš galvoju apie bulvę ir tu galvoji apie bulvę, tai sutampa tik pats žodis, apie kurį mes galvojam, t.y. jo pavidalas, bet ne reikšmė. Nes man bulvė gal yra didelė, aplipusi žemėm ir geltona, o tau - kepta, arba augalas su baltais žiedais ir koloradais.
Matyt todėl ir yra smagu rašyti knygas, ir jas skaityti (kartais vėl ir vėl), ir aptarinėti, ir diskutuoti apie jas, nes žodžiai ten gal ir tie patys, bet visai kitokios jų reikšmės.
Nors sutikčiau ir su tuo, kad gali būti kitokie žodžiai, bet labai panašios jais perteikiamos idėjos.
Įdomu, o man dažnai kas nors kalba ne savo žodžiais? O kai kalba nesavais, kaip stipriai jais tiki? Iki galo, nes juos pasako? Ar abejoja ir todėl pasako?
aš paklausiau iš kur tu ir iš kur nuolat kyla kančia
jis paprašė ugnies, nu, aš daviau, tada jis pasakė - iš čia.
Esu mačiusi gal porą Allen'o filmų iš visos tos krūvos, kurią jis yra sukūręs. Ir nesu tikra ar pagavau mintį tų, kuriuos mačiau. Greičiausiai ne, manęs visai nekabina Vudžio Alleno kūryba, nematau tuose filmuose nieko nei mintingo, nei mintiško, ir, rodos, net nemėginu įžiūrėti. Nors kiną mėgstu, labai. Netgi visai norėčiau būti labai gudri kino srityje, išmanyti daug visko, žinoti šį bei tą apie montažo būdus, kino istoriją ir dar keletą gudrių dalykų. (dabar į tą, kuris pasakytų "taigi reikia tik pradėti domėtis ir išmoksi!" žiūriu žiaaauriai priekaištingu žvilgsniu, paskui pakeičiu veido išraišką ir mintimis nusiunčiu ironišką žinutę You don't say!)
Kuo skiriasi "žemyn galva" nuo "aukštyn kojom"?
Negali atsakyti "niekuo", nes jei toks atsakymas būtų teisingas, tuomet žodžiu "niekas" ir jo dariniais (pvz.: "nėra") būtų galima atsakyti į visus klausimus. O taip nėra, vadinasi, šitie du dalykai skiriasi.
Kaip man atrodo ir koks yra mano atsakymas į šitą klausimą, nerašysiu, nes jei parašysiu, tuomet jums bus sunkiau sugalvoti savus atsakymus, nes jau turėsit prieš akis vieną klišę/šabloną/variantą. Užsirašysiu verčiau jį kur kitur.
Dar visai įdomu, ar keičiasi požiūris į knygą, jei žinai kaip atrodo jos autorius. Nes jeigu ekranizuoja knygą, tu ją esi skaitęs ir tau nepatinka kaip režisierius pavaizdavo vieną ar kitą, arba visus veikėjus, nes tai nesutampa su tavo vizija, tuomet dažniausiai filmas žiūrisi ne taip smagiai, kaip galėtų žiūrėtis. Nebent susitaikai su režisieriaus mintim, priimi ją kaip savą, pamirši savo mintį ir mėgaujiesi filmu lyg niekur nieko. Arba sėkmingai atsiriboji nuo savo susikurtos veikėjų vizijos. (galima tęsti be galo)
Taigi, jei taip atsitinka su knygos ekranizacija, tuomet ar negali būti taip, kad nežinodamas kaip atrodo, ką viešumoj sako ir kaip gyvena vienas ar kitas rašytojas/poetas/literatas, skaitai kūrinį vienaip, o žinodamas kas jis toks ir kodėl taip rašo - kitaip. Gali? Gali. O kas tuomet yra geriau - žinoti ar nežinoti?
Nežinant galima ne taip interpretuoti kūrinį. Bet kas žino kaip geriau jį interpretuoti? Gal nauja, ne tokia kūrinio interpretacija, kurią susikuri nežinodamas nei kūrinio parašymo konteksto, nei ką pusryčiams valgydavo ir kada gimė autorius, yra kur kas geresnė/įžvalgesnė/naudingesnė/kitokia -esnė? O gal ji ne taip jau daug ir skiriasi nuo tos kitos? Gal galų gale vistiek prieitum tas pačias išvadas, nesvarbu ar tu žinai kažką daugiau nei tai, kas parašyta, ar nežinai? O gal kaip nėra pasauly dviejų vienodų žmonių, taip nėra ir dviejų vienodų interpretacijų? Taip išeina, nes kaip gali būti dvi vienodos interpretacijos, jei visi žmonės yra skirtingi ir todėl mąsto skirtingai. Aišku, gali jos būti, bet tik tuo atveju, jei kažkas vienas sugalvojo interpretaciją, o kitas ją priėmė nemąstydamas ir nepakeisdamas nieko. Bet ir tada nieko neišeina. Jei aš galvoju apie bulvę ir tu galvoji apie bulvę, tai sutampa tik pats žodis, apie kurį mes galvojam, t.y. jo pavidalas, bet ne reikšmė. Nes man bulvė gal yra didelė, aplipusi žemėm ir geltona, o tau - kepta, arba augalas su baltais žiedais ir koloradais.
Matyt todėl ir yra smagu rašyti knygas, ir jas skaityti (kartais vėl ir vėl), ir aptarinėti, ir diskutuoti apie jas, nes žodžiai ten gal ir tie patys, bet visai kitokios jų reikšmės.
Nors sutikčiau ir su tuo, kad gali būti kitokie žodžiai, bet labai panašios jais perteikiamos idėjos.
Įdomu, o man dažnai kas nors kalba ne savo žodžiais? O kai kalba nesavais, kaip stipriai jais tiki? Iki galo, nes juos pasako? Ar abejoja ir todėl pasako?
aš paklausiau iš kur tu ir iš kur nuolat kyla kančia
jis paprašė ugnies, nu, aš daviau, tada jis pasakė - iš čia.
trečiadienis, gruodžio 5
swordfishtrombones ir gal jokių kitų ilgų žodžių
Buto durys jau papuoštos Kalėdoms. Ant jų, po metų pertraukos, kabo Lolos dovanota eglutė ir, tikiuosi, džiugina kaimynų akį. Mano tylų kolekcija auga lėčiau nei kitas sąrašas, o ant naujojo dviejų metų kalendoriaus puikuojasi kirčiuota a. Svarstau ar kada nors parašysiu knygą ir retkarčiais, dažniausiai - vakarais, kai žvilgsnio neblaško gal jau dvi savaites nematyta saulė, sniegas ir spalvoti vaizdai, pagaunu save esančią per žingsnį nuo supratimo kažko labai labai svarbaus, jau beveik užčiuopto, bet taip ir nepagauto. Ir vis nepagaunu. Ir vis nesuprantu.
Aplinkiniai žmonės vėl suintensyvino "O ką veiksi paskui?" klausimų ataką. Reikia paruošti atsakymų.
Aplinkiniai žmonės vėl suintensyvino "O ką veiksi paskui?" klausimų ataką. Reikia paruošti atsakymų.
šeštadienis, vasario 18
Ir tokiais vakarais aš kaip niekad laukiu stebuklo.
Prisispaudusi prie lango stiklo žiūrėjau į tolumoje už Impuls'o šaudomus trispalvės spalvų fejerverkus, po dieninio šešioliktųjų Pūčkorių pasivaikščiojimo truputį norėjau miego, pro kitą langą mačiau Vilniaus televizijos bokštą ir galvojau, jog nemačiau jo kalėdinio šiemet, bet čia nieko tokio, mačiau daug visokių kitokių dalykų.
Kitądien virtuvėje kūriau šedevrus ir nežinojau, ar jie išliks tokiais ir rytoj. Bekepdama blynus galvojau kokie skirtingi ir kitokie šiandien atrodo vaikystėje patirti dalykai - skaitytos knygos, kuriose šiandien įžvelgi ir pastebi visai kitus dalykus ir jos visai nebėra tokios vaikiškos kaip buvo, klausytos dainos, kurios nebeatrodo tokios, kokios atrodė tada, ir turi naują prasmę, matyti filmai, kuriuose irgi matai nebe tai, ką anksčiau, aplankytos vietos, į kurias norėtųsi grįžti dar kartą ir pažvelgti į jas kitomis akimis.
Ir, po galais, kaip yra puiku galėti iš naujo perskaityti tas knygas, atrasti senas dainas youtube ir grįžti į tas senas vietas, kurios, jei dar yra, tai tikrai atrodo kitaip, nes visa tai būna vėl nauja.
Tai įvyko prieš tūkstantį metų,
maždaug praeitą vasarą
Nuo to laiko mane tarsi sakmę
kažkas tyliai paseka
Būtent šitaip.
Dar, greta filmų ir dainų, greta knygų ir vietų, yra oras.
Oras, kuris, nori to ar nenori, vistiek primena tas beprotiškas ir švelniai pamišusias vasaras, kai būdavo labai gerai. Arba žiemas, arba rudenius, arba pavasarius.
Ir paskui pagalvoji kiek dar atsiras tų knygų, tų filmų, tų orų, tų žiemų, tų pavasarių, ir vėl keliesi rytais su šypsena.
Kitądien virtuvėje kūriau šedevrus ir nežinojau, ar jie išliks tokiais ir rytoj. Bekepdama blynus galvojau kokie skirtingi ir kitokie šiandien atrodo vaikystėje patirti dalykai - skaitytos knygos, kuriose šiandien įžvelgi ir pastebi visai kitus dalykus ir jos visai nebėra tokios vaikiškos kaip buvo, klausytos dainos, kurios nebeatrodo tokios, kokios atrodė tada, ir turi naują prasmę, matyti filmai, kuriuose irgi matai nebe tai, ką anksčiau, aplankytos vietos, į kurias norėtųsi grįžti dar kartą ir pažvelgti į jas kitomis akimis.
Ir, po galais, kaip yra puiku galėti iš naujo perskaityti tas knygas, atrasti senas dainas youtube ir grįžti į tas senas vietas, kurios, jei dar yra, tai tikrai atrodo kitaip, nes visa tai būna vėl nauja.
Tai įvyko prieš tūkstantį metų,
maždaug praeitą vasarą
Nuo to laiko mane tarsi sakmę
kažkas tyliai paseka
Būtent šitaip.
Dar, greta filmų ir dainų, greta knygų ir vietų, yra oras.
Oras, kuris, nori to ar nenori, vistiek primena tas beprotiškas ir švelniai pamišusias vasaras, kai būdavo labai gerai. Arba žiemas, arba rudenius, arba pavasarius.
Ir paskui pagalvoji kiek dar atsiras tų knygų, tų filmų, tų orų, tų žiemų, tų pavasarių, ir vėl keliesi rytais su šypsena.
trečiadienis, gruodžio 28
Šventės.
Oficialiai skelbiu, kad šių metų geriausio kalėdinio sveikinimo autoriaus vardas atitenka mano nuostabiai Mamai. Savo paprastais ir nuoširdžiais žodžiais ji darsyk įrodė, kad būtent mamos geriausiai žino ko reikia jų vaikams. Ypač tos, mylinčios. :)
Nors šių metų Kalėdos buvo panašesnės į velykinį draugų susitikimą nei į Kalėdas, nors mišios St Maurice katedroje, į kurias nuėjome Kūčių vakarą, priminė prastą prasto spektaklio repeticiją, nors sniego nebuvo mažų mažiausiai poros šimtų kilometrų spinduliu, šventė liko švente, o jai praėjus liko kalnas gražių prisiminimų ir trenktų nuotraukų.
linkėjimai.
Keep your head up, keep your heart strong.
Nors šių metų Kalėdos buvo panašesnės į velykinį draugų susitikimą nei į Kalėdas, nors mišios St Maurice katedroje, į kurias nuėjome Kūčių vakarą, priminė prastą prasto spektaklio repeticiją, nors sniego nebuvo mažų mažiausiai poros šimtų kilometrų spinduliu, šventė liko švente, o jai praėjus liko kalnas gražių prisiminimų ir trenktų nuotraukų.
linkėjimai.
Keep your head up, keep your heart strong.
sekmadienis, gruodžio 18
Tallinn.
Prisiminiau šiandien Taliną, kuriame buvau, rodos, taip seniai. Praeitą pavasarį.
Visąlaik būdama jame galvojau kaip labai šitas miestas patinka mano vyriausiai sesei. Ir bebūdama supratau kaip labai jis patinka ir man. Tos mažos viduramžiais kvepiančios akmeninės gatvelės, begalinio jūros artumo jausmas, prabangiausias kabakas (o gal labiau restoranas, nors tikriausiai šiek tiek abu, pirmas dėl žodžio gražumo, antras dėl tikslumo) visame Taline, į kurį dar sykį mielai sugrįžčiau išgerti to beprotiškai skanaus alaus iš molinių rankų darbo bokalų, be galo aukštas bažnyčios bokštas su daug suktų laiptelių ir nuostabiu vaizdu viršuje, ...
Norėčiau atgal.
trečiadienis, vasario 9
Kasdien vis labiau pavasaris.
Galvom suaugę baras profesoriai,
Kad vietomis gabus, bet nerimtas,
O man, kur pažiūriu, - visur pavasariai,
Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas.
Kad vietomis gabus, bet nerimtas,
O man, kur pažiūriu, - visur pavasariai,
Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas.
penktadienis, sausio 7
Ką aš galvoju važiuodama čekoslovakišku troleibusu:
Važiavau iš Žirmūnų namo ir galvojau, kad štai, vėl priėjau tą pačią mintį, kuri anksčiau buvo du kartus atėjusi man į galvą (pirmąsyk nepamenu kada, o antrą - pernai per knygų mugę) - grįžti visada užtrunka ilgiau nei nuvažiuoti. Tiesa, anksčiau ši mintis būdavo klausimas "kodėl... ?", dabar ji tyliai ramiai atėjo pasivertusi teiginiu.
Važiavau čekoslovakišku (kodėl google chrome žymi žodį 'čekoslovakiškas' kaip klaidą ir siūlo ištaisyti jį į "Slovakijas", "Slovakija" ir "verslovininkas". Kuo pirmas ir paskutinis žodžiai lietuviški?) troleibusu, o jo langai buvo neužšalę, durys užsidarydavo sandariai, todėl troleibuso salone nei snigo, nei pūtė vėjas. Buvo beveik galima patikėti, kad troleibusas yra gražusis žemagrindis soliaris.
Pro tą neužšalusį langą mačiau nučiuožinėtą kalniuką ir pagalvojau, kad šiemet dar nei karto nesileidau rogutėmis.
Tada buvo Rygos stotelė ir aš išlipau iš troleibuso.
Važiavau čekoslovakišku (kodėl google chrome žymi žodį 'čekoslovakiškas' kaip klaidą ir siūlo ištaisyti jį į "Slovakijas", "Slovakija" ir "verslovininkas". Kuo pirmas ir paskutinis žodžiai lietuviški?) troleibusu, o jo langai buvo neužšalę, durys užsidarydavo sandariai, todėl troleibuso salone nei snigo, nei pūtė vėjas. Buvo beveik galima patikėti, kad troleibusas yra gražusis žemagrindis soliaris.
Pro tą neužšalusį langą mačiau nučiuožinėtą kalniuką ir pagalvojau, kad šiemet dar nei karto nesileidau rogutėmis.
Tada buvo Rygos stotelė ir aš išlipau iš troleibuso.
pirmadienis, kovo 8
Niekada Vilnius?
Dar penkiolika minučių.
Trečios klasės traukinys, stojantis (vidutiniškai) kas septynias minutes, ima užknist. Nes per dieną bevažiuodama perskaičiau knygą, bent pusę jos - šiame traukinyje.
Traukinyje, kuris, regis, tikrai važiuos amžinai. Niekad neprivažiuos Vilniaus. Kuriam po kiekvieno sustojimo bus dar viena stotelė, vis kita, bet ta stotelė niekada nebus Vilnius. Niekada nebus.
Traukinyje, kuriame, it prastai pastatytame siaubo filme, trūkinės elektra, kuris vis važiuos ir važiuos. Pilnas nežinomų ir nepažįstamų žmonių.
Traukinyje, kuriuo važiuojant pro langą sykį pasimatys kitas traukinys. Blykt blykt, virš jo blyksės žibintas. Truputis negarsaus triukšmo, ir neliks nieko - nei kito traukinio, nei žibinto. Blykt blykt. Liks tik savojo traukinio dundėjimas. Ne visada ritmingas, bet nesibaigiantis.
Tuk tuk. Važiuoja be galo. Namai greta geležinkelio, sniegas tarp bėgių, stotis po stoties.
Niekada Vilnius?
Trečios klasės traukinys, stojantis (vidutiniškai) kas septynias minutes, ima užknist. Nes per dieną bevažiuodama perskaičiau knygą, bent pusę jos - šiame traukinyje.
Traukinyje, kuris, regis, tikrai važiuos amžinai. Niekad neprivažiuos Vilniaus. Kuriam po kiekvieno sustojimo bus dar viena stotelė, vis kita, bet ta stotelė niekada nebus Vilnius. Niekada nebus.
Traukinyje, kuriame, it prastai pastatytame siaubo filme, trūkinės elektra, kuris vis važiuos ir važiuos. Pilnas nežinomų ir nepažįstamų žmonių.
Traukinyje, kuriuo važiuojant pro langą sykį pasimatys kitas traukinys. Blykt blykt, virš jo blyksės žibintas. Truputis negarsaus triukšmo, ir neliks nieko - nei kito traukinio, nei žibinto. Blykt blykt. Liks tik savojo traukinio dundėjimas. Ne visada ritmingas, bet nesibaigiantis.
Tuk tuk. Važiuoja be galo. Namai greta geležinkelio, sniegas tarp bėgių, stotis po stoties.
Niekada Vilnius?
ketvirtadienis, vasario 26
Savaitės apžvalga.
Pirmadienį pas Birutę kepėm vaflius. Valgėm kaloringai ir žiūrėjom 'Family Guy'.
Kartu su More antradienį sudegė ir mano negandos.
Trečiadienis atnešė daug Futuramos.
Ketvirtadienį pabudau ketvirtą nakties, supratau, kiek dar daug laiko liko miegoti, o ryte pabudau visa laiminga laiminga (dabar 23 val., džiaugsmas nesibaigia! Yay!) . Mokykloje puikiai pasikalbėjau su skaityklos vedėja, šiaip pasilinksminau. Skautuose vėl turiu kaklaraištį, kas mane labai džiugina ir suteikia pasitikėjimo.
Rytoj penktadienis.
Šeštadienį važiuoju aplankyti Jolitos.
Sekmadienį šiaip ką nors veiksiu. ;-D
pirmadienis, vasario 9
šeštadienis, vasario 7
Savaitgaliai.
Praeitą savaitgalį buvau vestuvėse, vakar buvo šimtadienis.
Šokiai pokiai.
Tuo šiandien ir baigsim.
LIFE užrašą sudaro:
1.acceptance
2.ache
3.adequacy
4.agitation
5.ambition
6.amusement
7.anger
8.angst
9.annoyance
10.anxiety
11.apathy
12.apprehension
13.arrogance
14.awe
15.bitterness
16.boredom
17.calmness
18.cautiousness
19.comfort
20.confidence
21.contentement
22.courage
23.delight
24.depression
25.desire
26.determination
27.disappointment
28.discontement
29.disgust
30.disillusion
31.ecstasy
32.embarassement
33.envy
34.euphoria
35.fear
36.feeling
37.felicity
38.friendship
39.frustration
40.gladness
41.glee
42.goodness
43.gratitude
44.grief
45.guilt
46.happiness
47.hate
48.homesickness
49.honor
50.hope
51.horror
52.humilty
53.impatience
54.inadequacy
55.inspiration
56.irritabily
57.jealousy
58.joy
59.kindness
60.loneliness
61.love
62.lust
63.melancholy
64.modesty
65.naively
66.negativity
67.nervousness
68.nostalgia
69.pain
70.panic
71.paranoia
72.passion
73.pathos
74.patience
75.peace
76.phobia
77.pity
78.pride
79.rage
80.regret
81.remorse
82.resentment
83.sadness
84.self-pity
85.sensuality
86.shame
87.shock
88.shyness
89.sorrow
90.suffering
91.surprise
92.sweetness
93.tenderness
94.thrill
95.timid
96.torment
97.unhappiness
98.vulnerability
99.worry
Reikės perskaityti, išsiversti nežinomus ir pažiūrėti kaip ten yra. :-D
antradienis, sausio 27
Citata.
Baikit - baikit - baikit!
Liau - ki - tės!
Nebenoriu daugiau to sumišimo jausmo, to pasimetimo, tos tuštumos ir liūdesio.
Nuotaikai perteikti pacituosiu iš kito savo blogo:
Jubiliejus.
2000. Kas užloadin'o 2000-tąjį kartą? ;-D
Liau - ki - tės!
Nebenoriu daugiau to sumišimo jausmo, to pasimetimo, tos tuštumos ir liūdesio.
Nuotaikai perteikti pacituosiu iš kito savo blogo:
A. Mackus
NETIKĖJIMAS
Nebeieškokime -
mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,
tik vakarą
ir elgetas smuikuojančius
prie katedrų.
Nebeieškokime -
mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.
Jubiliejus.
2000. Kas užloadin'o 2000-tąjį kartą? ;-D
penktadienis, sausio 16
Pilnas žygio aprašymas su nekuriais trūkumais. :-D
Tak.
Pasiruošimas žygiui, sprendimas, dalyvauti ar ne, ir patekimas į autobusą buvo penkiskart sunkesnis nei visas žygis.
Apie tai, kaip aš gal savaitę žudžiau Si, nežinodama ar važiuosiu ar ne, nekalbėsim. Negražu gi pateikti apie save tokius faktus, nei šiaip, nei taip gi jie atrodo. Žodžiu, susitarėm, kad važiuosim, pasakėm tai Tomui ;D . Aišku, dar ir šiaip paskelbėm šitą žinią dar ir kitiems žmonėms (reikėjo gi vietų autobuse ir šiaip), va o tada, po kokios dienos kitos, prasidėjo mūsų dvigubas išvykimas į žygį.
Tiesa, apie tą mes - manęs nekamuoja Golumo - Smygolo sindromas, ten aš ir Si.
Iš Tauragės važiavom dukart. Pirmą kartą, ~16.40 val., kokius tris metrus, antrą (17.30) - iki Kryžkalnio. Nes tokiu metu kauniečiai, iš Kauno neva išvažiavę 16 val., stovėjo prie Megos. ;-D Bet nieko čia tokio, užtat gavau arbatos, pamačiau daug visokių nesąmonių (ir sąmonių, šitų gal net kiek daugiau ;-D, priklauso kaip pažiūrėsi) internetu .
Kryžkalnyje išlipom, užlipom ant tilto, ir prasidėjo tada pokalbiai telefonu.
Būtų viskas ėjęsi (<<<-- yra toks žodis? ) greičiau, jei būtume žinojusios, kad autobuso nė nereikia stengtis pamatyti kur nors autostradoje, nes jie važiuoja kitu keliu (Einu mokytis geografijos iš naujo, gal tada ilgiau prisiminsiu, kad pro Raseinius autostrados nėra). Ir kažkodėl Algis dar mėgino mus įtikinti, kad mes stovime ne toje kelio pusėje, bet mes stovėjome gerai, be to, ką jis, tamsią naktį mirksėdamas žibintuvėliu ir (!) mojuodamas striuke (!) gali gudraus pasakyti? :D
Autobusą radom sėkmingai. Net vietų sėdėjimui. (ačiū!)
Į Dovilus atvažiavome kažkada. O, radau. 19:50 val.
Nužiūrėjau nuo to, ką Si parašė, ir nusprendžiau paminėti dėmesio vertą faktą: ten iš tiesų visi buvo susitarę nesakyti mums, kad atvažiavom tiesiai į žygio vietą, tipo, būk pasiruošęs iškart (čia, ką, pagal šūkį 'budėk!' ? :D ). Bet gal ir gerai, o tai būtų per karšta buvę.
Žygį pradėjome 21 val., o visą laiką iki tol stovėjome rikiuotėje. Saulėgrąžos, pokalbiai.. :-D
Ėjom per ledą -- sniegą -- vandenį -- vandenį po ledu -- vandenį po sniegu -- žemę -- snieguotą žemę -- plentu -- pamiršau.
Daug kas aplink griuvinėjo, slydinėjo, mėgino nusisukti kojas ir šiaip.
Vienas checkpoint'as buvo 7,3 km. Vyrukai stovėjo apsirengę tų laikų (oh crap! Net nepapasakojau, apie ką tas žygis! Hm, gal vėliau papasakosiu.) uniformomis, ženklas melagingai skelbė 'Memel 5 km' ;-D
Tada, rodos, 13 kilometre, buvo arbata. Sssssaldi saldi arbata. Dar kažkas šaukė 'niekas su manim nedraugauja!' (ar kažką panašaus, kas labiau tikėtina), kas sukėlė mums daug juoko, o tam šaukliui - sakinį 'čia ne bajeris!' (ok ok, vėl kažką panašaus).
Po dar kokio kilometro nusprendėme pagrybauti ir nusukome į ne tą pamiškės keliuką. Vietoj gražaus ir snieguoto (=neslidaus) pasirinkome tokį mielą, kurio susidarymas man vaizduotėje dabar piešiasi taip: pravažiavo dyyydelis dyyydelis traktorius, paliko kelyje giliaaas giliaaas vėžes; prilijo ar ištirpo sniegas, pavirto vandeniu; jis užsitraukė plonu leduku; pasnigo; vanduo po ledu tyvuliuoja ramus, apsimeta snieguota neslidžia sausuma ir laukia, kas ant jo užlips. Užlipo visi. Vėžės gilios, vanduo bėga pro bato viršų ;-D .
Klaidą, po gal 100-200 metrų ištaisėme, grįžome. :-D Bet užtat smagu prisiminti dabar ;D
Pamiršau dar paminėti, kad, mums dar nepradėjus žygio, mažiams (25 km leido eiti tik 16 ir vyresniems; apie vieną (?) sukčių istorija mandagiai nutylės :-D ) buvo likęs eiti gal koks kilometras.
Šiaip pats žygis - tai devintasis savanorių žygis 1923-iųjų Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais. Šiemet 'trasa' - Dovilai--Klaipėda, tiesiai pro aplinkui.
Žygį baigėme lygiai 2 val nakties (kas nespėjot pagal šitą puikų mano laikrodį, tai jūsų laikas ne toks ;-D ), į kolegiją, uoj, atsiprašau, Klaipėdos aukštąją jūreivystės mokyklą grįžome prieš trečią val ryto.
Tada - maistas, UNO, miegas. Nors toks ten ir miegas - kas nori, tas šneka -- rėkia -- šaukia -- šviečia -- valgo -- etc. ;-DD Bet, kad ir kaip būtų keista (?), tai netrukdė trūkinėjančiam miegui. :-D
O kitą dieną - minėjimas Klaipėdos skulptūrų parke, pasimetimas :-D, vėlavimas į autobusą, kolegija (damn it!), Melnragė (jūūūra..), autobusas ir 16.30 val buvau namie (ar bent jau Tauragėje, gerai nė nebežinau).
Keistas tas žygis, kitoks nei praeitą kartą, bet smagus.
Dėkui, kas ėjot. :-D
Ai, ir Tomas pagaliau atidavė mums prizus! Ne visai tokius, kokių prašėm (tiksliau, visai ne tokius :-D ), bet prizai yra prizai. Ką verdam katiliuke? ;D
Pasiruošimas žygiui, sprendimas, dalyvauti ar ne, ir patekimas į autobusą buvo penkiskart sunkesnis nei visas žygis.
Apie tai, kaip aš gal savaitę žudžiau Si, nežinodama ar važiuosiu ar ne, nekalbėsim. Negražu gi pateikti apie save tokius faktus, nei šiaip, nei taip gi jie atrodo. Žodžiu, susitarėm, kad važiuosim, pasakėm tai Tomui ;D . Aišku, dar ir šiaip paskelbėm šitą žinią dar ir kitiems žmonėms (reikėjo gi vietų autobuse ir šiaip), va o tada, po kokios dienos kitos, prasidėjo mūsų dvigubas išvykimas į žygį.
Tiesa, apie tą mes - manęs nekamuoja Golumo - Smygolo sindromas, ten aš ir Si.
Iš Tauragės važiavom dukart. Pirmą kartą, ~16.40 val., kokius tris metrus, antrą (17.30) - iki Kryžkalnio. Nes tokiu metu kauniečiai, iš Kauno neva išvažiavę 16 val., stovėjo prie Megos. ;-D Bet nieko čia tokio, užtat gavau arbatos, pamačiau daug visokių nesąmonių (ir sąmonių, šitų gal net kiek daugiau ;-D, priklauso kaip pažiūrėsi) internetu .
Kryžkalnyje išlipom, užlipom ant tilto, ir prasidėjo tada pokalbiai telefonu.
Būtų viskas ėjęsi (<<<-- yra toks žodis? ) greičiau, jei būtume žinojusios, kad autobuso nė nereikia stengtis pamatyti kur nors autostradoje, nes jie važiuoja kitu keliu (Einu mokytis geografijos iš naujo, gal tada ilgiau prisiminsiu, kad pro Raseinius autostrados nėra). Ir kažkodėl Algis dar mėgino mus įtikinti, kad mes stovime ne toje kelio pusėje, bet mes stovėjome gerai, be to, ką jis, tamsią naktį mirksėdamas žibintuvėliu ir (!) mojuodamas striuke (!) gali gudraus pasakyti? :D
Autobusą radom sėkmingai. Net vietų sėdėjimui. (ačiū!)
Į Dovilus atvažiavome kažkada. O, radau. 19:50 val.
Nužiūrėjau nuo to, ką Si parašė, ir nusprendžiau paminėti dėmesio vertą faktą: ten iš tiesų visi buvo susitarę nesakyti mums, kad atvažiavom tiesiai į žygio vietą, tipo, būk pasiruošęs iškart (čia, ką, pagal šūkį 'budėk!' ? :D ). Bet gal ir gerai, o tai būtų per karšta buvę.
Žygį pradėjome 21 val., o visą laiką iki tol stovėjome rikiuotėje. Saulėgrąžos, pokalbiai.. :-D
Ėjom per ledą -- sniegą -- vandenį -- vandenį po ledu -- vandenį po sniegu -- žemę -- snieguotą žemę -- plentu -- pamiršau.
Daug kas aplink griuvinėjo, slydinėjo, mėgino nusisukti kojas ir šiaip.
Vienas checkpoint'as buvo 7,3 km. Vyrukai stovėjo apsirengę tų laikų (oh crap! Net nepapasakojau, apie ką tas žygis! Hm, gal vėliau papasakosiu.) uniformomis, ženklas melagingai skelbė 'Memel 5 km' ;-D
Tada, rodos, 13 kilometre, buvo arbata. Sssssaldi saldi arbata. Dar kažkas šaukė 'niekas su manim nedraugauja!' (ar kažką panašaus, kas labiau tikėtina), kas sukėlė mums daug juoko, o tam šaukliui - sakinį 'čia ne bajeris!' (ok ok, vėl kažką panašaus).
Po dar kokio kilometro nusprendėme pagrybauti ir nusukome į ne tą pamiškės keliuką. Vietoj gražaus ir snieguoto (=neslidaus) pasirinkome tokį mielą, kurio susidarymas man vaizduotėje dabar piešiasi taip: pravažiavo dyyydelis dyyydelis traktorius, paliko kelyje giliaaas giliaaas vėžes; prilijo ar ištirpo sniegas, pavirto vandeniu; jis užsitraukė plonu leduku; pasnigo; vanduo po ledu tyvuliuoja ramus, apsimeta snieguota neslidžia sausuma ir laukia, kas ant jo užlips. Užlipo visi. Vėžės gilios, vanduo bėga pro bato viršų ;-D .
Klaidą, po gal 100-200 metrų ištaisėme, grįžome. :-D Bet užtat smagu prisiminti dabar ;D
Pamiršau dar paminėti, kad, mums dar nepradėjus žygio, mažiams (25 km leido eiti tik 16 ir vyresniems; apie vieną (?) sukčių istorija mandagiai nutylės :-D ) buvo likęs eiti gal koks kilometras.
Šiaip pats žygis - tai devintasis savanorių žygis 1923-iųjų Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais. Šiemet 'trasa' - Dovilai--Klaipėda, tiesiai pro aplinkui.
Žygį baigėme lygiai 2 val nakties (kas nespėjot pagal šitą puikų mano laikrodį, tai jūsų laikas ne toks ;-D ), į kolegiją, uoj, atsiprašau, Klaipėdos aukštąją jūreivystės mokyklą grįžome prieš trečią val ryto.
Tada - maistas, UNO, miegas. Nors toks ten ir miegas - kas nori, tas šneka -- rėkia -- šaukia -- šviečia -- valgo -- etc. ;-DD Bet, kad ir kaip būtų keista (?), tai netrukdė trūkinėjančiam miegui. :-D
O kitą dieną - minėjimas Klaipėdos skulptūrų parke, pasimetimas :-D, vėlavimas į autobusą, kolegija (damn it!), Melnragė (jūūūra..), autobusas ir 16.30 val buvau namie (ar bent jau Tauragėje, gerai nė nebežinau).
Keistas tas žygis, kitoks nei praeitą kartą, bet smagus.
Dėkui, kas ėjot. :-D
Ai, ir Tomas pagaliau atidavė mums prizus! Ne visai tokius, kokių prašėm (tiksliau, visai ne tokius :-D ), bet prizai yra prizai. Ką verdam katiliuke? ;D
antradienis, sausio 13
Grožis ir žygis.
Šokit šokit, ugnys, miško dvasios saugo.
Balto vėjo vaike, debesys ant kalno,
Te dangus ir žemė mūsų dvasią saugo,
Šokit šokit, pušys, legenda pasaulio.
Retai randi ką nors tokio gražaus.
Rytoj vakare išvažiuoju į žygį. Tokiame pačiame buvau ir seniau, mano pats pirmas post'as šitame bloge yra iš to žygio.
Balto vėjo vaike, debesys ant kalno,
Te dangus ir žemė mūsų dvasią saugo,
Šokit šokit, pušys, legenda pasaulio.
Retai randi ką nors tokio gražaus.
Rytoj vakare išvažiuoju į žygį. Tokiame pačiame buvau ir seniau, mano pats pirmas post'as šitame bloge yra iš to žygio.
pirmadienis, gruodžio 29
Metams baigiantis.
Atostogų pradžioje sugalvojau, kad į mokyklą grįžti reikėtų sugalvojus, ką norėčiau studijuoti. Susiklosčiusios aplinkybės leido man suprasti, kad (dar) vieną iš sričių reikėtų atmesti. Kilusi nauja idėja, ja pasidomėjus, irgi buvo nustumta į šalį.
Dabar jaučiuosi kiek pasimetusi, neveltui ant "kalėdinės rodyklės" virš mano galvos buvo didžiulis ryškus klaustukas. Sąmoningai.
Kaip Homeris (dievaži, nuostabus pavyzdys; susižavėjau savimi) žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba mąstyti. Pasiilgau to jausmo, kuris kyla galvojant. Nes paskutiniu metu (gaila, koks jis ilgas) tik valgau, miegu ir nieko neveikiu. Ai, tiesa, dar šaipausi iš aplinkinių. That's all, folks.
Užsimaniau pabūti dabar kokiame gerame gyvo garso koncerte. Akustiniame. Sėdėti prieblandoje ir klausyti nuostabios muzikos.
Dar norėčiau prisipažinti begalę dalykų, tik nežinau, ar tikrai dabar ir čia.
Tik norėčiau paprašyti nepasakoti man, kad kartais jaučiatės nelaimingi, nes jūsų geriausias draugas turi ir kitų draugų, ir neskiria jums viso savo laiko. Kad neva prisimena jus tik tada, kai jam to reikia. Siūlau verčiau pagalvoti pačiam apie save.
Dar prašau nepriekaištauti man dėl to, su kuo aš visiškai nesusijusi. Nebesiskųsti. Nešaukti ant kažko, ko nėra.
Artėja kiti metai. Mintis apie Naujųjų šventę mane pasmaugs. Mintys apie ateitį pribaigs anksčiau ar vėliau.
Kažkas mane slegia, tik dar niekaip nesuprantu, kas. Slegia, lenda į galvą, apvynioja mano mintis, įsibrauna dar kažkur. Apninka. Iškelia į viršų blogus/prieštaringus/niūrius/.. prisiminimus, neleidžia džiaugtis. Kartais, kai aplink mane daug žmonių, tas kažkas nedrįsta pasirodyti, pasitraukia.
Todėl atrodo (?), kad man - viskas gerai.
Jei taip neatrodo, jei atrodo, kad man kažkas ne taip, tada vaizduotėje užmušiu jus, kam nepasakėt anksčiau.
Baigiu gražia gaida:
Tai duona, mūsų duona,
laimink mus, saugok kas dieną.
Dabar jaučiuosi kiek pasimetusi, neveltui ant "kalėdinės rodyklės" virš mano galvos buvo didžiulis ryškus klaustukas. Sąmoningai.
Kaip Homeris (dievaži, nuostabus pavyzdys; susižavėjau savimi) žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba mąstyti. Pasiilgau to jausmo, kuris kyla galvojant. Nes paskutiniu metu (gaila, koks jis ilgas) tik valgau, miegu ir nieko neveikiu. Ai, tiesa, dar šaipausi iš aplinkinių. That's all, folks.
Užsimaniau pabūti dabar kokiame gerame gyvo garso koncerte. Akustiniame. Sėdėti prieblandoje ir klausyti nuostabios muzikos.
Dar norėčiau prisipažinti begalę dalykų, tik nežinau, ar tikrai dabar ir čia.
Tik norėčiau paprašyti nepasakoti man, kad kartais jaučiatės nelaimingi, nes jūsų geriausias draugas turi ir kitų draugų, ir neskiria jums viso savo laiko. Kad neva prisimena jus tik tada, kai jam to reikia. Siūlau verčiau pagalvoti pačiam apie save.
Dar prašau nepriekaištauti man dėl to, su kuo aš visiškai nesusijusi. Nebesiskųsti. Nešaukti ant kažko, ko nėra.
Artėja kiti metai. Mintis apie Naujųjų šventę mane pasmaugs. Mintys apie ateitį pribaigs anksčiau ar vėliau.
Kažkas mane slegia, tik dar niekaip nesuprantu, kas. Slegia, lenda į galvą, apvynioja mano mintis, įsibrauna dar kažkur. Apninka. Iškelia į viršų blogus/prieštaringus/niūrius/.. prisiminimus, neleidžia džiaugtis. Kartais, kai aplink mane daug žmonių, tas kažkas nedrįsta pasirodyti, pasitraukia.
Todėl atrodo (?), kad man - viskas gerai.
Jei taip neatrodo, jei atrodo, kad man kažkas ne taip, tada vaizduotėje užmušiu jus, kam nepasakėt anksčiau.
Baigiu gražia gaida:
Tai duona, mūsų duona,
laimink mus, saugok kas dieną.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)