where do I sign?

"Nesileiskite užgesinami, nes jūs nežinote, kam esate šviesa".
Čia šiaip. Perskaičiau, patiko, persirašiau.

Kartais man atrodo, kad esu visiškai ne working class material. Ir, kad ir kokia egoiste save laikyčiau, esminiais momentais man to egoizmo pritrūksta, persimetu į visišką altruizmą ir savus interesus numetu visiškai į šalį. Taip toli, kad apskritai sugebu pamiršti juos esant.
Nors yra ir šviesioji viso to pusė - tai, kad labai aiškiai suvokiu šitą faktą, rodo, jog dar ne viskas su manim prarasta. Be to, joks sprendimas dar nepriimtas, joks neatšaukiamas žingsnis dar nepadarytas, niekas dar nei prarasta, nei atrasta. Tik kažkur dingo visas mano dabartizmas (negi senstu?) ir jau nebe pirmą dieną bendradarbė rūpinasi kur dingo mano nuotaika ir kas man atsitiko. Šypsotis vis dar moku, bet rytais sunku. Ne keltis (keltis visai ok). Veikti. Apskritai imtis kažkokios veiklos.
Kaip prieš keletą savaičių (ar daug seniau?) girdėjau per radiją, "bejėgiškumas yra, kai tu ryte prabundi ir nenori, negali, neturi dėl ko keltis". Liūdna mintis, bet taikli. Man netinka, nes vis dar randu priežasčių atsikelti, bet kartais labai norėtųsi atsibudus paprasčiausiai žiūrėti kažkur priešais save, nieko negalvoti (gal tiesiog mėgautis dar prisimenamo sapno likučiais ar purtyti iš galvos užsilikusį bjaurų sapną) ir paskui išeiti į lauką pasivaikščioti. Būti lauke, turėti laiko, žiūrėti į žmones ir pravažiuojančius autobusus, pamatyti medžiu laipiojančią voverę (ir akimirką pagauti jos žvilgsnį. Baisiai įdomus jausmas), spėlioti paukščiukų rūšis, gal nusipirkti kavos arba atrasti kokį naują takelį, paprasčiausiai būti ir paskui grįžti namo.

O kartais noriu kažko visiškai priešingo.

Nors kitą savaitę jau gruodis, bet:
ruduo,
kas be ko,
daro savo.

Beskaitydama naujausią (nors jau truputį ir pasenusį) mindgasmic esė pagalvojau - iš tiesų, kas būtų, jei kokioj Amerikoj (ar ir toj pačioj Europoj, kam čia toli žvalgytis) teroristai imtų ir sugriautų jei ne visus, tai bent didžiąją dalį mobiliojo ryšio bokštų?

arba sapnuoti Vilnių draudžiama

Man regis, galėčiau be sustojimo taip vaikščioti po geltonais šviestuvais apšviestas vakarinio rudeniško Vilniaus gatves. Ir jei kada sakiau, kad Vilnius - gražus miestas, tai ir dabar tą patį pasakyčiau. Tik labiau užtikrintai. Taip užtikrintai, lyg žodžių tarimo akimirką aš pati būčiau tas miestas.

Lygtais Sabaliauskaitė vienoj iš savo viešų paskaitų sakė: "Mirtis susieja žmogų su miestu. Kuo daugiau žmogus praranda mieste, tuo jis jam artimesnis." Nežinau, ką Vilniuje praradau aš (o gal labiau nenoriu šią akirmirką galvoti apie praradimus, paklydimus ir klaidas), bet atradau čia tikrai daug. Dar prieš gerus dešimt metų kreivom šleivom raidėm, bet didelėm ir džiaugsmo kupinom akim rašydavau įspūdžius iš žieminių atostogų Vilniuje. Jau tada, pirmą kartą čia apsilankiusi, supratau, kad radau savo svajonių miestą. Ir visus metus svajodavau vėl į jį nuvažiuoti. Patikdavo man ir kitur, bet niekur taip, kaip Vilniuj.

Bet niekad nenorėjau būti gimusi ir visada gyvenusi Vilniuje. Man pernelyg patinka čia būti atvykėle ir kasdien vis atrasti kažką naujo, kažką nematyto. Kažko nežinoti, kažkur nebūti buvus. Kažką matyti pirmą kartą ar, būnant naujoje vietoje, pažvelgti pro langą ir nesuprasti, kas per vieta už jo. Mintyse turėti Vilniaus žemėlapį ir kartais, sau pačiai netikėtai, atrasti naują kelią ir taip sujungti žemėlapio detales.
Turėti kur grįžti, kai retkarčiais užsinori pabėgti iš Vilniaus ir visko, kas yra jame.

Pusę karalystės už kiek gilesnį Vilniaus architektūros pažinimą.
Pusę šachystės už galimybę išgirsti istorijas, kurias savo sienose sugėrė Vilniaus pastatai.
Atiduočiau.

paskutinis mėnesio penktadienis bibliotekose yra švaros diena.

Kažkur, tarp kitų niekad taip ir nepublikuotų (kurie turbūt niekad ir neišvys platesnio pasaulio nei blogger'io dashboard'as) juodraščių, slepiasi post'as apie vasarą. Praktiškai visa šios vasaros statistika (be kelių magiškų skaičių). Bet statistika yra banalu, aš banalybių nemėgstu ir apskritai mano matematika paskutiniais metais yra virtusi nukaršusia sene, kuri gali pasidžiaugti nebent tuo, kad dar moka skaityti skaičius ir parduotuvėj ką nors skaičiuodama nesusiraukia iš įtampos. Galėčiau net apraudoti savo matematikos žinias, bet tuomet tai reikš visišką vilties netekimą ir jos palaidojimą, o šita perspektyva manęs visai nevilioja. Jei kažkada kažką mokėjau ir sugebėjau, tai, turiu vilties, sugebėsiu ir vėl išmokti.
Grįžkim prie vasaros, kol dar nieks nepradėjo daužyti mano vilčių dėl matematikos.

Vasarą buvo gerų dalykų.
Pavyzdžiui, kai per buriavimą miegojau maisto palapinėj ir sapnavau, kad esu Barselonoj. Seniai jau nebuvau atsikėlusi su tokia nuoširdžia šypsena.
Ar kai per Pozityvą klausiausi Sigur Ros'ų ir kitą dieną vis dar negalėjau patikėti, kad mačiau ir girdėjau juos gyvai.
Dar visi tie kartai, kai kas nors pasakydavo, kad manęs pasiilgo, arba apkabindavo.
Ir tas ankstyvas ir taip giliai į širdį įkritęs jubiliejinės stovyklos šeštadienio rytas, kai per kelis metrus nuo palapinės ėmė skambėti iš pradžių vyr. sesių, o vėliau - ir brolių vyčių dainos.
Ir visi per vasarą sutikti mieli žmonės.
Dviračiai ir namukas Baltijos soduose Klaipėdoj, kur, kaip į bliuzus, - norisi grįžti dar neišvažiavus.
O kur dar saulė, kurios poveikį matau dar ir šiandien, ir meras Vėžlys Elektrėnuose! Bei visi festivaliniai rytai.

Tik gal nuotykių buvo ne tiek daug, kiek norėtųsi. Ar jie gal buvo kitokie, dėl to?...
Nesiryžtu spręsti kuris festivalis šią vasarą buvo geriausias (o jų buvo neįprastai daug), lygiai kaip niekad neatsakinėsiu į (mano akimis - visiškai kvailą) klausimą „O kokia yra tavo mėgstamiausia knyga?“. Beje, Gretai už paaiškinimą, kodėl jai patinka grožinė literatūra (a reader lives a thousand lives before he dies <...>. The man who never reads lives only one), uždėjau gal kokius keturis karmos taškus. Mažiausiai keturis.
Įdomu, o yra kažkoks karmos taškų (arba pliusų, žiūrint kas kaip vadina), kuriuos galima išdalinti, limitas?

Tiesa, reik nepamiršti ir tamsiosios vasaros pusės. Pavyzdžiui, tų akimirkų, kai tikrai norėdavosi išsiskalbti savo kailį, pasidžiauti, išsidžiovinti ir būti kažkuo nauju, arba tiesiog išmesti save lauk. Nors jų buvo gal ne tiek ir daug (ir ateity, kadangi  įtariu, kad mano atmintis vistiek supanašės su dabartiniais matematinių gabumų likučiais, jų atrodys esą dar mažiau).

well you've gotta have a wash but you can't clean your name
you're now called Jimmy you'll be Jimmy just the same

Hau.

mano gyvenimo cukrus.

kai man pasakė: "Ai, man tai visi paukščiai yra paukštis, paukštis ir paukštis, o visi medžiai - medis, medis ir medis", savaime pagalvojau, kad gal dar ne viskas su manim prarasta. Jei už lango vaikščiojantis paukščiukas man yra ne tiesiog paukštis, o turi normalų rūšinį vardą, esu linkusi manyti, kad tai geras ženklas.
Visada labai žavėjausi tais žmonėmis, kurie sugeba paukštį atpažinti iš skrydžio ar giesmės, o tiems, kurie lašišą atpažįsta iš išvaizdos, o ne iš skonio, ir žino daugiau nei penkis medžius, uždėdavau riebų pliusą ir keletą gerų respect'o taškų. Šitam "o-tai-palapinėj-galima-miegoti-ne-tik-per-festivalius???" pasauly bent kiek platesnis gamtos pažinimas, mano akimis, yra puikus bruožas.
Apie baltą pavydą šimtus gyvūnų lengvai atpažįstantiems zoologams jau net nekalbu.

* *
Deduosi daiktus rytojui.
Va taip va, visai neplanuotai ėmė ir susišvietė savaitgalis miške, apie kurį jau seniai svajojau.
Be proto seniai ir dar labiau be proto stipriai norėjau vėl pagaliau įkelti koją į mišką, prieš tai ant pečių užsimetus kuprinę, ir bent parą negrįžti į civilizaciją.
Dar prieš penkias minutes kiurksojau ant sofos nosį įsmeigusi į etno konspektus ir maniau, kad tuoj užmigsiu. O dabar esu toje daiktų dėjimosi stadijoje, kai jautiesi super excited ir kaip mažas vaikas nekantrauji na kada na kada na kada greičiau greičiau greičiau, nors iki tol tai dar, vaje, - visa diena!

Puikiausias patvirtinimas teiginiui "Kai nori, gali viską", o į klausimą "Kodėl browsint kaip prancūziškai vadinasi karabinas, ieškoti internete kur nusipirkti vandens dezinfekavimo tablečių ir taisyti kuprinės šonines gumas yra kur kas įdomiau nei ruoštis egzaminui, rašyti bakalauro darbo teorinę dalį ar galvoti ką reikės valgyti pusryčiams?" atsakymo toli ieškoti nereikia (jei išvis reikia tai daryti).

(kas čia bus, ką veiksiu ir kur tiksliau čia tas cukrus pažadu pasakoti grįžusi)

Kada grįžta gyvenimo džiaugsmas?

- kai per dieną ateina pavasaris
- kai ryte žmonės važiuoja į darbus, o tu - namo, ir ne iš tūso, o iš MKIC'o
- kai sėkmingai atidarai riedučių sezoną
- kai ramia širdim išlydi draugą/ę į didžiausią jo/s gyvenimo kelionę ir tiki, kad viskas bus gerai
- kai suraukus nosį pažiūri į komplikuotą darbų sąrašą su nenumaldomai artėjančiais deadline'ais ir užtikrintai sakai sau: "nieko nežinau, įveiksiu!"
- kai...
(pratęsiu kitąkart. O kol kas - jums gero ryto, man - "labanakt!")

per naktį ištaisyti sapnus

Kai jau buvau nutarusi, kad viskas, atėjo metas skaitykloje gyventi dažniau ir ilgiau nei namuose, paskelbė apie jos uždarymą (aišku, laikiną, bet kol vėl atidarys, įtariu, galiu jau ir LSP nebeturėt). MKICe, girdėjau, studentai jau netelpa. Smagu, ką jau čia ir bepasakysi.

(trois, douze, merde! ką tik šaukė ausinėse jūtubo įrašas iš puikiausio pernai metų filmo. Trečias citatos žodis paskutiniu metu darosi vis aktualesnis. Visomis kalbomis, kiek tik kas aplinkui išmano.)

Galvoje sukasi visokios iš nežinia kur atėjusios ir kur einančios mintys, kartais net nusistebiu, kad jos tokios apskritai mano galvoj gali suktis. Bet pliusas - sapnai įdomesni. Anksčiau nesapnuodavau nei plaukiojančių žuvų nukapotom galvom, nei apie kojas kaip gyvatės/žmonės ar net nežinau kas besiraizgančių nepadarytų darbų, nepriimtų sprendimų, neaplankytų renginių, neištartų žodžių, nei visiškai neracionalaus džiaugsmo matant kaip dygsta žolė oliziukuose, nei kitų nenormalių vaizdų. Aišku, anksčiau neturėjau ir veiklos pilno kalendoriaus (kaip šiandien juokavom - jei norėtume nuvažiuot į Minską, laiko turėtume - penkiolika minučių šiandien, pusvalandį rytoj, dvi valandas sekmadienį ir taip toliau..).

jei sparnai - tai iš žemės,
jei ranka - tai tuščia,
nes kitaip bus sunku išsigelbėt iš čia.

prabanga

sako, reikia visur įžvelgti gerus dalykus, neminėti minusų ir vengti jų, šypsotis net kai sunku ir tikrai to nesinori, bet va, kartais labai norisi (ir būna visai smagu bei naudinga) leisti sau tą prabangą nesišypsoti, matyti tik juoda, įžvelgti vien minusus,  (kablelis, nes galima taip tęsti ir toliau, praktiškai be galo)

O viso šito gerumas tas, kad prieini tašką, kai pamatai, kad visas šitas tamsus niurnėjimas yra beprasmis, absurdiškas ir juokingas
 (dievaži, tas kasdien kartojamas absurdas, absurdiškumas, beprasmybė ir visi kiti jiems bendrašakniai žodžiai tikrai vieną dieną ims ir išves iš proto).
Ir tada net labai nenorom imi šypsotis. Arba juoktis (garsiai arba bent mintyse).


puiku puiku puiku kad bloga
juk pagerės

intro.

Knygų kalnas ant lentynos-spintelės prie lovos kasdien vis auga. Skaitau turbūt daugiau nei bet kada anksčiau. Po tris - keturias knygas vienu metu. Skirtingom kalbom.
Dalis to, ką perskaitau, pasilieka galvoje. Dalis virsta sapnais. Dalis išnyksta visai.
Kai kurie žodžiai ir sakiniai mintyse virsta vaizdais, kurie tiesiogiai su niekuo tuose sakiniuose nesusiję. Niekad nevalgytos anties patiekalų aprašymas tampa šilta vasaros naktimi su atidarytu balkonu, lengvu vėjeliu lauke ir žvaigždėtu dangum. O iš šito vaizdo mintis rutuliojasi toliau, per ankstesnes vasaras ir kažkurią akimirką pavirsta klausimu apie ateinančią vasarą (ir kas po jos).

Ten ir sustoju.

vasaros panašios vienos į kitas ir, kartu, be proto skirtingos. Ir kuo toliau, tuo labiau jos darosi "man atrodo, kad nieko labai neveikiau, bet laisvų dienų praktiškai neturėjau". Puikiai.
Iš taško A į tašką B, iš B - į C, iš C į D, ir taip per visą abėcėlę. Ir vėl iš naujo, bet jau nebe iš eilės.

World is such a scene.


Ir metų su keturiais sezonais nei už ką nekeisčiau į amžiną vasarą ar paprasčiausią žiemos nebuvimą.

neskubant

įdomu kiek manyje yra gero ir kiek - blogo? Kas lemia, kad vienoj situacijoj manyje išryškėja geroji, o kitoj - blogoji pusė? O gal išvis nėra tokių pusių, gal yra tik kažkas, kas visiškai lengvai apima tas abi puses ir dar daugiau?

Čia šiaip sugalvojau. Baldus stumdydama pirmyn atgal po butą.

O iš tiesų norėjau pasakyti tai, kad, sau pačiai nežinant, iš tiesų visai buvau pasiilgusi tų vertimų studijoj, pamiršusi kaip atrodo ten esanti aparatūra, kas per žmonės ten renkasi, kokie pokalbiai sukasi, kaip viskas vyksta...
Ir gerai, kad tai vėl čia, nors ir labai trumpam.
Kad vėl galima trintis įrašų studijoje, gerti ten arbatą, plepėti apie muziką, žiūrėti kaip muzikantai, rodos, begrodami tuoj išeis iš proto, spėlioti instrumentų pavadinimus, klausytis muzikinių improvizacijų ir jaustis mažyte, labai labai nedidele viso to dalele.

Atrodo, lyg visa tai būtų kažkoks keistas nedidelis nuotykis, kuris po metų vėl grįžo. I like it very nice.
Ir apskritai šiemet kažkaip jaukiau viskas. Matyt visi mažiau pavargę, labiau atsipalaidavę. Tikiuosi, kad tai, ką šiandien nufilmavo duetu, įdės į promo, nes ten tikrai aukso vertės kadrai :-D

ir rytoj vėl. o paskui dar šiek tiek.
tobulas gėris.

nauji.

nauji metai tokie ir turi būti --
atgaivinantys
įkvepiantys
motyvuojantys
pripildantys idėjų


ir po kurių paskui sėdi sau, girdi pavėlavusius fejerverkus už lango ir šypsaisi.

tokie, kaip maudymasis tame lediniame ežero vandenyje antrą Juodaragio rytą:

plaukiojau vandenyje negalėdama suprasti, ar dar kada gyvenime esu šitaip gerai maudžiusis, esu buvusi tokiame gerame vandenyje - atgaivinančiame ir kūną, ir sielą, pažadinančiame protą ir tarsi leidžiančiame atgimti iš naujo, pabusti iš naujo, nors vieną vienintelę akimirką pavirsti kažkuo, kuo dar nebuvau, kuo galbūt niekad nebūsiu.