ritmai.

Nežinau kas tiksliai, bet kažkas autobuse kelia ritmišką garsą, kuris truputį (bet ne per daug) primena važiuojantį traukinį. Dar saulė pro langą,
dar geltoni po žiemos išblukę laukai,
dar neišsprogę medžiai,
dar sesės rekomenduota knyga apie keliones ir keliautojus (su nuotraukomis ir iš paprastų žodžių sudėliotais įspūdžiais), -- sudedi visa tai kartu ir jauti, kad dabar drąsiai galėtum eiti kur į mišką ar į laukus ir, nebijodama nei skraidūnių, nei gauruočių, nei kitų Matiso girios padarų, šaukti iš visų plaučių, nes pavasaris.
Mintyse stabteli, įsiklausai į save ir į aplinką, ir supranti, kad venomis kartu su krauju teka dar šis tas. Kelionių ir nuotykių troškimas.

Noras eiti keliais, kur dar niekad nežengei ir nevaikščiojai, matyti tai, ko dar niekad nematei (o gal net ir nesitikėjai pamatyti), pabėgti iš miesto į gamtą, įkvėpti pilnus plaučius šviežio, gryno ir gaivaus oro, dar gal truputį per daug nudegti saulėje, truputį per ilgai užsibūti ežere, truputį per vėlai pradėti statyti palapinę, truputį per kaitrų užsikurti laužą, truputį per trumpai vasaroti su draugais.


Važiuojam pro keliaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, žiūriu į tuos automobilius ir prisimenu Prancūziją - kaip Paryžiaus, Nanto, La Rochelle ir kitų miestų (išskyrus Tulūzą) gatvėse stebėdavau automobilių srautus ir svarstydavau koks jausmas yra būti jais, gyventi gyvenimus šituose dideliuose miestuose, šiose gatvėse, šiuose namuose.
Važiuoju per miestą ir suvokiu, kad noriu, jog visa tai tik ir liktų svarstymais. Noriu, kad tie automobiliai aikštelėse prie prekybos centrų, tie ofisai ir biurai, kostiumėliai ir aukštakulniai batai, - visa tai ir liktų kažkieno kito, ne mano, gyvenimais.

Pro atidarytas duris jaučiu artėjančią vėsą. Girdžiu variklio taktus.
Sustojam. Tyla.
Užsimerkiu.
Nusišypsau.

Ir vėl viskas gražiau nei anksčiau.

Noriu - aš karalius, noriu - debesų piemuo

A rain check.

Norėčiau ant kambario sienos turėti eilėraštį, patį puikiausią eilėraštį pasaulyje. Kuris kiekvienąkart man pažvelgus būtų būtent toks, kokio man tą akimirką reikia. Kurio grožį suprastų kiekvienas.

Dar norėčiau mokėti stebinti.

It's a great thing when you realise that you still got the ability to surprise yourself. Makes you wonder what else you can do that you've forgotten about.



Kaskart, kai būnu kokiame mieste, kurio dar nelabai tepažįstu, bent šiek tiek laiko praleidžiu įsivaizduodama save ten gyvenančią. Mėginu įsivaizduoti kur eičiau, ką dirbčiau, kur važiuočiau, su kuo bendraučiau, kur gerčiau kavą, o kur - arbatą. Svarstau ar važiuodama metro jausčiausi taip pat truputį stebuklingai ir pakylėtai, kiek ilgai mano akyse miestas išsaugotų savo paslaptingumą ir kiek jame išliktų neatrasto, kur vesčiausi manęs aplankyti užsukusius draugus, kuri kavinė taptų mano mėgstama, ar rasčiau tokių stotelių, kurių pavadinimuose būtų paslėpta kažkas tokio mielo, jaukaus ir gražaus kaip "Vaikų kaime" ar "Šiaurės miestelyje", per kiek laiko išmokčiau kalbą, ar sugrįžčiau dar į šitą parką, o gal eičiau į aną.

Kai jau truputį apsitrinu su miestu ir šiek tiek pabūnu jame, imu galvoti kiek dar galėčiau čia būti, kiek laiko gyvenčiau.
Retkarčiais, pamačiusi kokį akiai mielą pastatą, nutariu, kad jame norėčiau gyvent. Paskui, jei pasiseka darsyk sugrįžt į tą miestą, kartais, pati sau netikėtai, praeinu pro tą jau anksčiau išrinktuoju tapusį namą ir pagalvoju tą patį. Kad norėčiau jame pagyvent ir kad tas ankstesnis mano sprendimas buvo teisingas.
Šią akimirką prisimenu tris tokius namus, o gal keturis.
Kartais mane sužavi balkonas, kartais varteliai, kurie mano mintyse labai girgžda, arba kokie nors daiktai viduje, kuriuos ne visada matau, o tik įsivaizduoju esant.


Turbūt tuo ir gražu, kad tikriausiai niekuomet nebūsiu savo išsirinktųjų namų viduje, niekad ten negyvensiu, nevarstysiu jų vartelių ir nežiūrėsiu pro balkono kraštą. Taip jie visuomet išliks truputį mano :)

And up we go.

Tikriausiai visiems, kuriems kada nors reikia iš kur nors išsikraustyti, kartais ima ir ateina momentas, kai kiekvieną daiktą, kurį tik paimi, matai visai kitomis akimis. Žiūri į nuotrauką, kuri kažkada dar visai neseniai buvo tik eilinė nuotrauka ant sienos, ir staiga nei iš šio, nei iš to, ji tampa ypatinga nuotrauka, fiksuojančią vieną ar kitą įvykį, ir tu  prisimeni viską, kas vyko tuomet, kaip tai buvo gerai, kaip tai buvo smagu, kaip tai buvo netikėta, kaip tai buvo beprotiška, arba galbūt kaip tai buvo kvaila, baisu ar idiotiškai juokinga, bet vistiek pasiutusiai puiku..
Arba randi atviruką, kurį atsiuntė ar padovanojo kas nors iš draugų, skaitai ir tyliai sau šypsaisi.
Dediesi daiktus, galvoji, ką pasilikti, o ką išmest, ko reikės, o ko tikrai ne. Ir apmąstai viską kas buvo. Apgalvoji kiekvieną įvykį, kiekvieną nutikusį dalyką, o gal tik taip atrodo, gal iš tiesų tik pasineri į atsiminimus ir leidiesi jų nešamas. Paimi kitą daiktą ir tuo pačiu metu pereini į kitus prisiminimus. Ir taip truputį keliauji po praeitį, nesusivokdamas, kad galbūt iš tiesų laiko mašina būtent taip ir veikia, tik dar nemoki keliauti į ateitį. Nors ir gerai, ir nereikia, nes tuomet kam išvis reikalinga ateitis, jei neliks jokios nežinomybės ir visuomet žinosi kas įvyks?
Užtai ji ir ateitis, kad nieko nežinai.
Ir būtent tuo ji ypatinga, kad nežinai kas bus, kaip bus, kur bus, kada bus. Nežinai ničnieko.


Ir tuomet, kai visa tai pagalvoji, apsižvalgai aplink.
Nostalgiška "niekad čia nebesugrįšiu, viskas, išvažiuoju, bla bla bla" mintis mėgina ateiti į galvą, bet tu žinai, kad yra ir kitų būdų, kitų atsakymų ir kitų, įdomesnių sprendimų.
Kaip, pavyzdžiui, vienas, kurį jau kartą esu sakiusi - you can't take every sight with you but you can always come back.


Ir net jei šią akimirką Prancūzijos pilys, bažnyčios, katedros ir kiti architektūriniai šedevrai man yra nusibodę taip, kaip tik labiausiai įmanoma nusibosti, vistiek dar užsuksiu kokios dar nematytos pilaitės apžiūrėt.
Ai, tik šįkart pasiimsiu karūną. Pilyse gi turi būti princesių, ar ne? :)

Šventės.

Oficialiai skelbiu, kad šių metų geriausio kalėdinio sveikinimo autoriaus vardas atitenka mano nuostabiai Mamai. Savo paprastais ir nuoširdžiais žodžiais ji darsyk įrodė, kad būtent mamos geriausiai žino ko reikia jų vaikams. Ypač tos, mylinčios. :)


Nors šių metų Kalėdos buvo panašesnės į velykinį draugų susitikimą nei į Kalėdas, nors mišios St Maurice katedroje, į kurias nuėjome Kūčių vakarą, priminė prastą prasto spektaklio repeticiją, nors sniego nebuvo mažų mažiausiai poros šimtų kilometrų spinduliu, šventė liko švente, o jai praėjus liko kalnas gražių prisiminimų ir trenktų nuotraukų.



linkėjimai.
Keep your head up, keep your heart strong.

Grikiai.

Vaikystėje labai nemėgdavau perrinkinėti grikių. Manydavau, kad tai niekam nereikalingas, ilgas ir nykus darbas. Tiesa, kartais grikių rinkimas būdavo visai smagus, ypač kai krūva artėdavo prie pabaigos, arba kai imdavau įsivaizduoti, kad blogi grikiai bei įvairūs kiti grūdai, kurių kartais atsirasdavo perrinkinėjamų kruopų kalne, yra kažkas kito, visai ne grikiai ir visai ne grūdai.
Pačiu piršto galiuku paliesdavau blogą grikį ir labai atidžiai slinkdavau jį per stalą link blogų grikių krūvelės. Tada lygiai taip pat pasielgdavau su kitu. Ir taip didysis kalnas po truputį imdavo mažėti, o vietoje jo atsirasdavo du kiti maži grikių kalneliai.


Šiandien grikių perrinkinėjimas man padeda sudėlioti į vietą mintis. Lyg tvarkyčiau ne tik kruopas, bet ir visa tai, kas sukasi mano galvoje.
Susitvarkiau kambarį. Susitvarkiau stalą. Perrinkau grikius. Susitvarkiau mintis.

Vargu, ar sudėliojau jas į eilę, pagal kažkokią logišką seką, tvarką ar dar kažką, kas galėtų jas kaip nors apibūdinti ir/ar klasifikuoti. Greičiau išpainiojau kažkokį ilgai besipynusį mazgą.

Tikriausiai galima palyginti mintis su grikiais? Sakyti "mano mintys - kaip grikiai".
Juk taip gražiai skamba.

Ryt 11/11/11.

Vakar bariuke toks berniukas, ant kurio maikės buvo vertikaliai išdėlioti geltonas, žalias, raudonas (na, ir mėlynas, bet jis ne toks aktualus) stačiakampiai, grojo gitara ir dainavo angliškas dainas, o aš klausiausi ir mąsčiau apie tai, kaip pasiilgau naktinio sniego Vilniuje ir to garso, kai jis girgždi po kojomis.

Paskui ėjau namo galvodama kaip nesmagu yra netekti sugebėjimo pasiklysti mieste. Kai suki į bet kurią gatvę, tuomet dar į kitą, dar į kitą, o vistiek žinai kur esi.




o šiaip tai eternal procrastination.

However many takes it takes.

jie išėjo iš proto į darbą,
o tu vis dar čia.


Labai geros yra tos akimirkos, kai daina/filmas/nuotykis/vaizdas/pokalbis/knyga/mintis-bet kas pačiumpa už kojos, rankos ar ausies ir išneša toli toli, kažkur taip be galo toli nuo savęs. O gal kaip tik priešingai, - į save. Pažiūri į pasaulį kitomis akimis, kuriomis dar, rodos, niekad nežiūrėjai, ir visiškai nenori sugrįžti į ten, kur buvai anksčiau.

O po savaitės dingo saulė. Kartu su ja prapuolė ir mano gyvenimo šviesumas. Vėl viskas ėmė atrodyti kraupiai sudėtinga, nepasiekiama, o aš pasidariau tokia maža maža, palyginti su viskuo, kas yra aplink.

Sapnavau skalbimo mašiną ir galvojau - kurių galų aš einu skalbtis į batiment A ir kaskart moku tris eurus, jei galiu skalbti namie? Šįryt sapnavau dvylika metų mindytą kelią į mokyklą, kuriuo taip ir nenuėjau iki galo. Apsisukau ir grįžau namo. Tuomet supratau, kad jau 8:18 ir aš niekaip nespėsiu laiku. Kieme stovėjo keistos išvaizdos automobilis, kuriame buvo latviai skautai. Paklausiau ar pavežtų, sutiko. Kol susirinkau daiktus, jų mašina atsidūrė rūsyje. Ir pavirto senomis žemomis dėžėmis, į kurias dėdavome obuolius, o jų šonai buvo pilni vinių. Dėžės jau toks daiktas - važiuoja sunkiai. Net sunkiau, nei ežiukai skraido. Nenuostabu, kad nespėjau.


Po to atsikėliau, pusę dienos galvojau kokia šiandien ne mano diena.
Paskui grįžau namo, pagalvojau dar, spjoviau į viską ir ?

Ir diena vėl pasidarė mano.

Tarakonai.

Vienu metu buvau išsigandusi, kad dingo netoli barako nameliuose ant ratų gyvenę rastamanai. Bet paskui, vieną vakarą einant namo ant žemės palei sieną sėdintis ir šunį už pavadžio laikantis keistos išvaizdos vyras man pasakė "excusez-moi, mademoiselle", ir aš supratau, kad rastamanščikai niekur nedingo. Jie - kaip IKI, kurios čia irgi nėra, - arčiau namų.

Šiandien sužinojau kaip prancūziškai yra "ruonis" ir išmokiau argentinietę pasakyti "namelyje ant ratų prie kepyklėlės yra tarakonas". Paskui pabandžiau įsivaizduoti ją taip sakančią kokiam nors pirmą kartą matomam lietuviui. Fantastika. :-DD
Šiaip iš tikrųjų aš visą šitą postą ir parašiau tik tam, kad galėčiau tuo pasidžiaugti.

Tarakonų nėra pas mane. Čia jums ne Vilniaus Niujorkas ar čiurlionkė. Nebe tie laikai :) o šiaip tai man reiktų eiti miegot, nes jau vakar mažai miegojau. Reikėjo, mat, su ispanais maklinėti pirmyn atgal po miestą.

Edukacijai.

Jau šešios dienos kaip aš Prancūzijoje ir beveik penkios kaip Angers. Pasibaigs šiandiena, ateis penktadienio vakaras ir bus lygiai savaitė.

Sulig kiekviena diena Angers man darosi vis labiau pažįstamas, ir paklausta kelio jau galiu parodyti daugiau ar mažiau tikslią kryptį. Radau parduotuvę, kur sąlyginai pigiai (palyginus su kitomis vietomis) galima nusipirkti sąsiuvinių ir kitų panašių priemonių. Radę maisto prekių parduotuvę ją pasižymime žemėlapyje. Čia tau ne maxima, kuri visada kur nors šalia stovi. Čia - Prancūzija, čia kokios šešios ar septynios maisto prekių parduotuvės visame mieste, bet visos jos nedidukės. Tiesa, sklando visiškai pagrįstas gandas, kad miesto pakraštyje yra diiiidelis diiidelis prekybos centras, kuriame ir kainos žymiai mažesnės, ir pasirinkimas toks pat didelis, kaip ir pats centras. Bet kojos įkėlusi ten dar nebuvau, nes jis vis tik toli. O dviračio dar neturiu. Čia viskas per univerą - tai ten koks susitikimas, tai ekskursija, tai dar maža kas. O prancūzai persidirbti nemėgsta. O štai aš mėgstu ateiti tuomet, kai jiems pertrauka.

Paskaitos prasidės pirmadienį - antradienį.
 Pirmadienį, - jei turime pasirinkę dalykų iš L1, antradienį - jei iš L2 ar L3. Raidė "L" reiškia licence, ir daugmaž atitinką bakalaurą Lietuvoje. Yra dar ir raidė "M".
Dalykų iki galo dar nepasirinkau. Jie yra bene vienintelis dalykas, kuris man sukelia pasimetusios mainų studentės savijautą, nes didžioji dauguma mano norimų dalykų yra pavasario semestre, o dabar, kaip žinia, yra ruduo. Bet aš primečiau, kad, jeigu ką, pasiimsiu mokytis arabų, dar ką nors, turėsiu reikalingą kreditų skaičių ir apsimesiu, kad čia taip ir turi būti.


Univere yra gana didelė biblioteka, organizuota taip pat kaip ir CCF'as. Mačiau galima pasiimti iš ten filmų, reiks pažiūrėti, gal turės ką gero. Savaitgalį Angers vyks les accroche-coeurs renginių ciklas, kurio šių metų tema - pietūs (ne maistas, o pasaulio šalis). Rodys Kusturicos "Katytė juoda, o katinas baltas". Planuoju nueiti pažiūrėti, nes baisiai smalsu kaip į jį reaguos prancūzų publika, nes, bent jau mano nuomone, šitas filmas iš tų, kurie arba labai patinka, arba jų negali pakęsti. Dar mieste žadama daug muzikos, kino, šokių, teatro etc.  Vūhū.


Kol kas tiek. Edukacinė valandėlė "susipažinkime su Angers-1" baigta.
A+


P.S. ne, "A+" nėra įvertinimas.