Metams baigiantis.

Atostogų pradžioje sugalvojau, kad į mokyklą grįžti reikėtų sugalvojus, ką norėčiau studijuoti. Susiklosčiusios aplinkybės leido man suprasti, kad (dar) vieną iš sričių reikėtų atmesti. Kilusi nauja idėja, ja pasidomėjus, irgi buvo nustumta į šalį.
Dabar jaučiuosi kiek pasimetusi, neveltui ant "kalėdinės rodyklės" virš mano galvos buvo didžiulis ryškus klaustukas. Sąmoningai.

Kaip Homeris (dievaži, nuostabus pavyzdys; susižavėjau savimi) žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba mąstyti. Pasiilgau to jausmo, kuris kyla galvojant. Nes paskutiniu metu (gaila, koks jis ilgas) tik valgau, miegu ir nieko neveikiu. Ai, tiesa, dar šaipausi iš aplinkinių. That's all, folks.

Užsimaniau pabūti dabar kokiame gerame gyvo garso koncerte. Akustiniame. Sėdėti prieblandoje ir klausyti nuostabios muzikos.
Dar norėčiau prisipažinti begalę dalykų, tik nežinau, ar tikrai dabar ir čia.

Tik norėčiau paprašyti nepasakoti man, kad kartais jaučiatės nelaimingi, nes jūsų geriausias draugas turi ir kitų draugų, ir neskiria jums viso savo laiko. Kad neva prisimena jus tik tada, kai jam to reikia. Siūlau verčiau pagalvoti pačiam apie save.
Dar prašau nepriekaištauti man dėl to, su kuo aš visiškai nesusijusi. Nebesiskųsti. Nešaukti ant kažko, ko nėra.


Artėja kiti metai. Mintis apie Naujųjų šventę mane pasmaugs. Mintys apie ateitį pribaigs anksčiau ar vėliau.
Kažkas mane slegia, tik dar niekaip nesuprantu, kas. Slegia, lenda į galvą, apvynioja mano mintis, įsibrauna dar kažkur. Apninka. Iškelia į viršų blogus/prieštaringus/niūrius/.. prisiminimus, neleidžia džiaugtis. Kartais, kai aplink mane daug žmonių, tas kažkas nedrįsta pasirodyti, pasitraukia.
Todėl atrodo (?), kad man - viskas gerai.
Jei taip neatrodo, jei atrodo, kad man kažkas ne taip, tada vaizduotėje užmušiu jus, kam nepasakėt anksčiau.


Baigiu gražia gaida:

Tai duona, mūsų duona,
laimink mus, saugok kas dieną.

Apsaugokite.

Taip juk būna, tiesa? Kai žmonės kalba apie tave, o tu privalai tylėti. Kai pabandai ištarti patį trumpiausią žodelytį, o tie žmonės ima tave badyti pirštais ir choru cypti, kad nutiltum. Kai nenori klausytis jokių tavo paaiškinimų. Kai jiems atrodo, kad apie tave žino kur kas geriau negu tu pats.
Bjauru tada būna, ar ne?

Bjauru.
Dar bjauru būna tuomet, kai eilinį kartą mėgini draugiškai pasikalbėti su žmogumi, o šis, nebežiūrėdamas į tave, sako kažkam prieš save: "Ai, beprasmiška su ja kalbėti."


Užtat. Kiek anksčiau.
Šiąnakt savo neprireginčiomis akimis vėl stebėjau naktinį dangų. Mėginau stebėti, jei sakysime tiesą, nes, nepaisant to, kad buvo jau po vidurnakčio, lauke buvo šviesu. Ir aukštai virš galvos, ne pažemėje kaip įprasta, švietė mėnulis. Buvo beveik pilnatis. Žiūrėjau į Mėnulį ir pajutau iš jo sklindančią magiją. Visą kūną užpildantį jausmą, kai supranti, kad pasaulis yra tobulas, nuostabus ir... beribis. Kad viskas, ką matai, yra tobulai susieta tarpusavyje. Vėl pajutau beprotišką norą išeiti laukan, vaikščioti tyloje netrukdoma ir suvokti.

Sekančią naktį žvaigždžių dar daugiau. Mėnulis labiau kairėje.

Vakare po sekančios nakties radijas grojo senus gabalus. Tokius, kurių klausiau prieš penkis metus. Wow.
Tada dar keletas vakarų, praleistų su radiju. Buvau pamiršusi, kad dar toks yra.

Jei neskubėtume gyventi, galbūt nereiktų taip greit pasenti.
Jeigu lėtai lėtai gyventum, nebesuspėtum ir nepasentum.

Mokykloje prieš porą savaičių buvo Svaras; turėjo pristatinėti kažkokį projektą, bet kalbėjo daugiau apie visuomenę, žmones, pasitikėjimą, protą ir išmintį. Sukėlė daug visokių minčių, kitų dar dabar nesusidėliojau, todėl negaliu nieko plačiau.
Tik sakė, kad jei ko nors tikrai nori, tai argi gali kas nors tau sutrukdyti to pasiekti?


For what we want most, there's a cost must be payed at the end.

Mintis į ateitį:
Herojai neturi ateities.


Saugoti reikia.

Sakom kažką.

Kadangi niekaip neapsisprendžiu, ką daryti, nutariau užsimimti veiksmu, kuris visiškai nesusijęs su tais dviem, iš kurių niekaip neišsirenku vieno.
Ieškojau internete idėjų.

Radau eko-maniakę (o ji rimtai apsėsta), dar niekaip neperpratau, kodėl dekupažą visi taip mėgsta daryti su tomis siaubingomis gėlėmis (tokias gėles mes kaip visiškai nusenusį daiktą kažkada dovanojome draugei 18-likto proga; reikės paieškoti kartu dovanoto atviruko nuotraukų, įspūdingas. Su tekstu viduje), perverčiau 12 pasidarykpats blogo puslapių ir nieko gero neradau, užtat (bet čia jau kitur) radau keistų fotografų porelę (vieno jų nuotrauka dabar yra puslapio dešinėje), animatorių (jėga! monstriukai!), Liftą .
Dar užsinorėjau pratęsti blogo įrašus apie šių metų puikųjį buriavimą, ir dar ką nors be to pripiešti ;D


Dabar aš įsiutusi.
Wunderbar.

Dabar jau nebe.


Užtat turiu keletą mažyčių planelių, kuriuos, jaučiu, kad įgyvendinsiu.
Music is a medicine.

Laimėjom.

Su Si padarėm keturias nuotraukas, sudalyvavom konkurse ir laimėjom. ;DD
Yay&hooray for us! :))

Dabar jau praėjo pusantros valandos, kai mes vis dar bandom išsirinkti prizus iš AIC'o.

Vienaragių princesė.

O aš tiesiog nebežinau.

Kažkur įsivėliau--susivėliau. Savyje.
Jaučiuosi kažkuo panaši į Murakamio knygas. Jaučiuosi kaip Murakamio knyga.

Klaidžiojau po savo galvelę tiek, kad užmiršau kaip grįžti ir dabar esu pasimetusi. Užėjau kažkur, kur jau nieko nebežinau. Beveik laukiu pasirodant vienaragių.



Pažiūrėjusi filmą, vienintelį, kurį bežiūrėdama galvojau jis galėtų niekad nesibaigti, pagalvojau: "norėčiau dalyvauti žygyje, kuriame nebūtų kelio atgal. "
Tada supratau: "Gyvenimas yra žygis, kuriame nėra kelio atgal. Žengi, eini, klumpi, keliesi, klysti, ir vėl eini.. Kelio atgal nėra, tik pirmyn. Sustoti pražūtinga. Tik čia, nepaisant tavo pastangų, kelias juda. Ir visada, visada Lemties kalno link. Kartais link jo veda Golumas, kartais - Smygolas, o kartais pats eini per Dykąsias žemes, per Pelkes, ieškodamas kelio, o kartais ir tako. Retkarčiais pramini naują taką, ieškai naujų būdų Kalnui pasiekti. Kai kurie keliautojai pražūva; vieni netyčia, kiti pasiduoda, treti gelbėdami draugus. Tik atkakliausieji, tik tie, kurie nusprendžia siekti tikslo, pasiekia elfų laivus."
Tada pagalvojau trečiąsyk ir nusprendžiau, kad gyvenimas nėra kelias. Jis - tai pasaulis.



Seniai varčiau savo princesių knygą, kurios neturiu.
Dabar galvoju, ar būčiau gera princesė. Ne kaip tos, kurios yra dabar. Kaip tos, kurios yra knygoje. Ir be tarnų, dvariškių ir turtų. Ir be žirnių.
Prisiminiau, sykį buvau princesė. Su diadema netgi.
Įdomu, kaip būtų dabar.

Special K

Ritai.. Lolai.
Part 1.

Kai važiuodama skaičiau tavo laišką buvo ankstyvas rytas. Tamsus tamsus, bet jau ne toks tamsus, kad butu naktis. Už lango buvo tamsu, būtų buvę juoda, jei ne retkarčiais per ryškiai viską nušviečiantys automobilių žibintai.

Supratau, kad man patinka toks paros laikas. Labai.

Aklina tamsa šviesėja, matai, kaip savo jaukiuose nameliuose bunda žmonės, keliasi naujai dienai, naujai pradžiai. Pabudę paukščiai repetuoja savo dainas ir giesmeles.. Tai - gražiausias paros metas.

Ramybė, leidžianti aiškiai išgirsti savo paties vidų, apsaugo nuo klaidų, apglėbia savo magiškomis rankomis ir kužda į ausį slapčiausius dalykus. Tuo metu esi tarsi nebe tu ir, tuo pačiu, pats tikriausias tu. Laikas sustojęs, pasaulis bunda nepastebimai, o tavo dvasia skraidžioja po nežemišką ir patį žemiškiausią iš visų pasaulį, pasakodama pačius stebuklingiausius pastebėtus dalykus.

Tada paglosto veidą, sukužda į ausį ir pokštelėjusi pranyksta. Apsižvalgai ir pamatai jau atėjusį rytą.

Saulės.

Hm..
Šiandien žmonės, lyg eilute išsirikiavę būtų, mėgino sužlugdyti/sumenkinti/paversti neįmanomu bemaž viską, apie ką aš galvoju/kas man patinka/etc.
Nesvarbu, kad vieni dalykai įvyko atvirkščiu laiku, kiti tvarkingai, bet vidury dienos piešiniu bandžiau parodyti, ką galvoju. Analizavo visi buvę, bet tikslo nepasiekiau. (tikriausiai dėl to, kad tą akimirką nė nesiruošiau jo siekt)

Bet velniop juos.
Čia kaip su tuo sketch'u apie įdomų/neįdomų gyvenimą.

Įdomus man, ne jums. Jūsų neturėtų dominti svetimi gyvenimai, domėkitės savuoju. Rimtai, pamėginkite. Patys nustebsite, kiek daug naujo jame rasite.

Griežtokai skamba, bet.
Vabalams mažiems saulės stinga.

Vėl prikimšau galvą idėjų. Nuostabus jausmas. (:

Iš tikėjimo, kad esu.
Mano kolekciją papildė naujas CD ir du DVD.

Pabudimas.

Sveiki.

Rimtai - pabudau. Nežinau nuo kada, bet miegojau oi miegojau. Paskutinėmis miego dienomis supratau, kad kažkas su manimi nebe taip. Panašus jausmas į tą, kai sapnuojant supranti, kad miegi.
Tada vieną dieną praleidau įdomiau nei visas atostogas benrai paėmus, ir šitaip atsikėliau. Įdomus jausmas jausti, kad tuoj tuoj į galvą ateis mintis.


Piešinio a'ka paveikslo (dar) nenupiešiau.
Studijų klausimai tebekankina, bet juda.
Užtat paskaičiau daug įvairių straipsnių, paklausiau nuostabios muzikos, mačiau nuostabių filmų.
Elizabethtown >> artyn svajonės.
My blueberry nights >> mėlynių pyrago skanumo filmas.
Paris je t'aime >> Och. Kas pakeliui į Paryžių, tam truputį pavydžiu.

Teta, įleisk į teatrą,
aš noriu išvysti scenos stebuklą.
Teta, atverk man teatrą,
aš noriu atgaivinti prigesusią ugnį.


Atsikėliau be žadintuvo.

De-Sk. (antroji dalis)

Sveiki,

malonu vel Jums rasyti. Gaila, nezinau, kiek is Jusu skaito, ka as rasau, bet tai is tikro ir nera taip jau svarbu.

Taigi:

Berlynas

Rugsejo 15 d.

Jei atmintis manes neapgauna (o po tiek laiko zmogus ir susipainioti gali! ), diena pries tai vakare atvyko kiti projekto dalyviai: gal 15-20 italu, apie 20 bulgaru, keturios lenkes ir trys estes.

O siandien jau vaziavome i ekskursija po Berlyno miesta.

Visu pirma, aplankeme Kaiser-Wilhelm-Gedächtnis-Kirche, kuri yra Breitscheidplatz centre. Pati baznycia atrodo ispudingai, tik jos centre kazkodel pakabintas didziulis baltas burbulas, kuris, deja, visiskai neatrodo tinkamas tokiai vietai.
Netoli baznycios radome panku-rastamanu parduotuve, taip pat gausybe suvenyru kiosku ir nuostabaus grozio skaras pardavinejanti ir akcijas vykdanti (daugmaz: "Dvi uz vienos kaina" ir pan.) vokieti. Beje, veliau visos rastos skaros buvo 2-3 kartus brangesnes nei sioje vietoje, nors ji buvo ir viename ir didesniu turistu traukos centru.

Toliau keliavome per Tiergarten parka, kurio centre - kolona su Viktorija (auksine Eliza) virsuje. Daug apie si statini nezinau, musu niekas neinformavo ka mes matome, o ir pavadinima pasake visazinis internetas. Parkas ispudingas ir didelis, nors, vel eiliniam mano nusivylimui, ejome tik jo pakrasciu.

Pesciomis nuejome iki Brandenburgo vartu. Tai vienas is labiausiai turistu lankomu objektu Berlyne, todel cia pilna rytietiskos isvaizdos vaiku, klausianciu "Do you speak English?" ir kisanciu nusiurusi popieriaus lapa su graudulinga istorija "I am from Bosnia..". Taip pat stovi dedules su sovietine atributika, kvieciantys nusifotografuoti, ir vaiksto buriai japonu.

Vakare, grize is miesto, visi projekto dalyviai susirinko 'pusryciu kambaryje', kur kiekviena salis prisistatinejo. Bulgaru vaikinu akcentas toks, kad nereikia ne galvoti - slavai, nors stai ju mergaites kalba puikiai (neveltui mokosi kalbu gimnazijoje, kur vokieciu kalbos turi 25 savaitnes pamokas (taip, mes supratome gerai! ). Estes kalba letokai, bet yra labai draugiskos ir angliskai susikalbeti su jomis daug lengviau nei vokiskai, lenkaites kalba labai gerai. Italai yra italai, nors lietuves juokiasi ir energija tryskta labiau nei jie :D
Lietuves prie prisistatymo pridejo daina trimis kalbomis (lietuviu-anglu-vokieciu) tokiu tekstu:
I know you forgot me, don't think anymore,
You write me no letters the way as before..
Destroy all the brigdes and roads on my way,
just one sandy path to me leave, I pray.

Nezinau, kodel tekstas toks liudnas, bet buvo grazu. :)

Rugsejo 16 d.

Nuvykome prie muziejaus (kazkas a'ka senoves istorija-style), i kuri nejome, bet uztat pasivaiksciojome po jo apylinkes.
Dar vienas minusas - kadangi nebuvo nieko, kas paaiskinu, kur esame, tai buvome tiesiog prie didziuliu graziu pastatu, aplink kuriuos trysko fontanai. Kai galesiu, atsiusiu nuotrauku, gal kas busite buve ar bent mate nuotraukose, ir galesite pasakyti kas tai :)

15 val isvykome i dvieju valandu ekskursija po miesta, kuri truko kiek daugiau nei tris valandas. Rytu kilmes gidas vokiskai pasakojo apie tai, ka regime uz lango. Pravaziavome Checkpoint Charlie, Berlyno senaja biblioteka (Alte Bibliothek), olimpini stadiona, Schloss Charlottenburg, Berlyno siena.. Kazkodel gidas labai mego pasakoti apie parduotuves ir pan. dalykus, kuriuos galime matyti pro autobuso langa. Ir vokiskai greitai kalbanti zmogu momentais sunku suprasti. :D

Vakare vyko viktorina apie Berlyna, uz dalyvavima gavome kas piestuka, kas tusinuka! :D As gavau geltona geltona piestuka su melynais uzrasais (jei neklystu, parasyta buvo kazkas apei e-twinning (tai ne projekto pavadinimas, bet emmm.. hm, kaip vadinasi tokie dalykai? :o fondas? :D )).

* * *

Tiek siandienai apie Berlyna.


Linkejimai,

Milda.
Kam dukte, kam sese, kam sesia, kam giminaite, kam drauge, o kas gal isvis nepazista.. ;DD
--
Rugsejo 23 diena, 20:13 vietos laiku.

De-Sk. (pati pirmiausia dalis is visu)

Laba diena,
radau interneta ir, pasinaudodama tokiu nuostabiu ivykiu, nusprendziau truputi papasakoti apie tai, kaip man sekasi.
Laiska sudarysa dvi dalys: viena apie Berlyna ir kita apie Slovakija.
Nezinau kaip cia gausis su idomumu, bet kaip nors vis tiek iseis :)) Tiesa, mano smulkmeniskumas gali ikyreti, bet neissigaskite, kuo daugiau rasysiu, tuo turetu to smulkmeniskumo mazeti :D Zinot, atmintis.. :D :D

Rugsejo 13 d.
Ilipome i autobusa Kaune. Noredami ramiai sau sedeti vietose, kurios nurodytos bilietuose, padareme mazyti skandaliuka. Tiesa, pagrindine skandalo vinis buvo lietuviskai su rusisku akcentu kalbanti 29-oje vietoje sedinti moteris, kurios biliete nurodyta 63 vieta, ir sakanti: "As sedziu savo vietoje!" ;D Mokytojoms ji kainavo keleta simtu nervu lasteliu, mums pridejo vitamino C.

Kartu su mumis i ta pati rengini (? :D ) keliavo dar penkios paneles + mokytoja is Kazlu Rudos.
Nezinau kokiu laiku, bet kazakda tikrai jau buvome Lenkijoje. Ties pasieniu i autobusa (ei, kur Shengenas? :D ) ilipo toks mielas pasienietis, kuris palauke, kol visi issitrauks pasus, tada keleta paziurejo ir islipo :))
Lenkija pasitiko graziais arkliais, vejo jegainemis (nustebau!) ir Kernave-style kalvomis. Dar nustebino lenku daugiaauksciai - pagarba poliakams uz tai, kaip jie gerai sugalvojo uzrasineti namu adresus ant ju. Raides taaip aukstai ir toookio dydzio, kad niekas ten ju neuztoja :D

O, uzrasuose rada sienos kirtimo laika - telefonas, is pradziu praneses apie atvykima i Lenkija, tarifus Lenkijoje ir LR Generalinio konsulato Lenkijoje numeri, pasiule prasukti laika i 17:31. Sutikau, ka cia su elektronika pasigincysi :D

Lenkijoje pravaziavome Suwalki, Bialystok ir Warszawa. Beje, griztant i Warszawa neuzsukome ir vaziavome kitu keliu, o tai paaiskina kainu pirmyn ir atgal skirtuma ;) Siaip ir daugiau miestu pravaziavome, bet nevisad pavyksta suprasti kelio zenklus, ypac kai kelias jais kraute perkrautas.
Lenku miestai labai tarpusavyje panasus, visi tvarkomi ir remontuojami, o apie keliu remontus neverta ne pradeti - statoma daug daug nauju keliu. ;D O cia, Slovakijoje, keliu remontai yra kiekviename kilometre.

01:11 pasirode, kad jau Lenkijos - Vokietijos siena, bet paziurejus atidziau (ir, kai ta siena pasikartojo keleta kartu) issiaiskinau, kad ne velnio ten ne siena - ten Lenkijos kelias mokamas! :D

Bevaziuojant rode "Brat" ir "Brat 2". Paziurejus abu filmus gal po kokios valandos pavyko uzmigti. Miegant sapnavosi lovos ir grojo muzika ir "Brat 2" su intarpais "Are you gansters?" - "No, we are Russians."

Pabudus 5 ryto is tvarkos nusprendziau, kad uz lango jau Vokietija. Pamaciusi kelio ir kitokius zenklus tuo tik isikinau.
Pirmas ispudis: graffiti, tvarka, svara, aerouostas, tramvajai.
~7 ryto buvome Berlyne. ILgai lauke stotyje (kol mokytojos issiaiskino bilietu sistema) leidomes i kelio hostelio link paieskas. Sekesi visaip, kartais tekdavo laiptais pasitasyti lagaminus aukstyn--zemyn. Mano lagaminas del nezinomu priezasciu tapo Sauliumi Franklinu Rapolaviciumi :D.

Atvykus i hosteli pranese, kad kambarius atlaisvins tik po keliu valandu, todel pasideje daiktus i uzrakinama bagazo kambari, isejom pasivaikscioti i miesta. Gal kas koki pusvalandi skambedavo baznycui varpai, bet kai imdavome jais sekti, noredami paziureti, kur ten ta baznycia, garsas liaudavosi, o paciu pastatu per medzius ir namus nebuvo matyti. Uztat uztikome veikiancia (demesio! buvo sekmadienis!) bandeliu parduotuve/kavine. Pavalgeme kas franzosische, kas italianische (kazkodel deutsche tai nebuvo :o ) pusrycius, kuriu ojoj kaip uzteko! Mano pietus/vakariene tokio sotumo buna :D

Grize gavome kambarius ir isikureme. Kad laikas nebutu praleistas bveltui, isvaziavome i Alexander Platz. Pasipiktinome, kad Vilnius
garsiajame laikrodyje vadinamas Wilno, tuomet dar pavaiksciojome, pasigrozejome, pasidomejome viskuo, kas aplink ;D ir grizome atgal.


Taip baigesi pirmoji diena (ir naktis keliaujant) Berlyne.

Slovakija, tuo tarpu, grazi savo gamta, bet Berlyno pramogomis ir viskuo kitkuo dar neapnese. ;))


Tuo siandien ir baigsiu savo gana ilga ir smulkmeniska pasakojima is Slovakijos apie Berlyna. ;D
linkejimai visiems Jums, kalbatiems lietuviskai, nes sunku net apsakyti, kaip isties pasiilgau sitos kalbos! :)


Milda.
Kam dukte, kam sese, kam sesia, kam giminaite, kam drauge, o kas gal isvis nepazista.. ;DD
--
Rugsejo 21 diena, 20:28 vietos laiku.

De-sk.

Yeah yeah yeah.

Jus esate Slovak Republic.
Malonu matyti. :]

Gavau interneto, galvoju, kad reikia daug daug visko speti parasyti. Ar bent jau taip dayti norisi.. ;-D
Gaila, neturiu cia su savim savo geltonuju uzrasu, gelciau daug papasakoti. Bet tai spesiu po 2 savaiciu padaryti, o dabar trumpai apie puikuji Berlyniuka:
* miestas velniskai didelis, niekad tokiame neteko buti :D
* susisiekimas transportu super geras, aiskus ir patogus
* zmones draugiski ir labai lengvai iprasti jiems sypsotis
* Berlyne keliauja zmogus-delfinas :D, kuris irgi labai graziai sypsosi
* italams lietuves patiko labiau uz bulgares, bent jau linksminantis tai tikrai :D
* irish pub'e dirba ir lankosi labai jeginiai zmones, kuriems nesunku ir negaila 3 ryto iseiti i galve prie juokingiausius zaidimus zaidzianciu italiano+lituano ir pastatyti jiems alaus vien del to, kad jie linksmi ;D
* limbo galima zaisti bet kur,
* o italai lengvai susizavi "pusinejimu" - gaudynemis uzristom akim
* ir jiems sunku prisiminti lietuviskus vardus, bet syki jau prisimine, jie neuzmirsta nieko.

Bet ka as cia apie tuos italus rasau? :D Kai uzsivedziau, tai ne sustoti neina :D :D

* Potsdam'e labai grazu.
* Paste neparduoda pasto zenklu :D
* ir Berliiiiiin.. na na na na - na na na naaaaa..


Fak, prie sito kompo neina prijungti fotiko (nes kazkas! :D ha, kazkas! paliko laida namuose :D ), todel kein Berlin Fotos jetzt. :D

De-Sk.

New York, I love you but you're bringing me down.

Skamba daina galvoje.
Ne apie tas vietas, ir gal nebus bringing me down. Bet skamba.


Daiktai sudėti.



Rytoj per Lenkiją, kad poryt būtų Berlynas.
Ir po savaitės - Slovakija.

O po to spalis.

Aviacijos problemos ir Survivor'as.

Rytas su AC/DC.
Who made who?, I feel safe in New York city! ir kita.
Rock. :-D
* * *
Vis dar gyvenu.
Šiandien Miestą pavadinau Ten, kur naktimis žvaigždes atstoja lėktuvai.

Beje, žaislinių lėktuvų parduotuvėse kone neįmanoma rasti. Kodėl Lietuvoje nepopuliarinama aviacija? ;o

Tikiu į dievą, į kraują, į draugą, kas turi garbę ir širdį, ir tai, ką turi, - išsaugo.

Jėga. :-DDD Buvau pačiame miesto pakraštyje, ten visiškas užkampis ir stovi ženklas, žymintis miesto pabaigą. Tai reiškė, kad manęs laukia puikusis 'žaidimas' Survivor.
Tuo momentu, kai pirmą kartą rašiau šituos žodžius, ėjau miesto link, o tai jau buvo pliusas. Bet aplink buvo nuostabiai jaukūs krūmai, platus ir judrus kelias, jokių pėsčiųjų perėjų ir nei vienos stotelės. Tai čia jau buvo fak.
Bet viską aš radau, dzin, kad ne visai tai, ko ieškojau. ;D Bet užtat į tą pusę, taigi Survivor'ą laimėjau.


Okej, užteks jau čia apie tą miestą. ;D Galėtume vėl grįžti prie šaldytuvo temos. Dabar viskas vyksta taip:
jei norite ko nors iš mano šaldytuvo, tiesiog paprašykite, kad atplauktų balta pieno puta. Atplauks.


Ne per vieną dieną, ne per vieną naktį atrandi savus.

*mp3: G&G Sindikatas - Išvien.
AC/DC.

Seems like a touch
Just a dirty little touch
I really need your touch
Cause you're much too much too much.

Kepu pyragą. ;p

Summertime. -- time -- time

RUGPJŪČIO4d.

*Pasimetusi:
A Friend will phone you when you are in jail. A Good friend will visit you in jail. Your Best Friend will be sitting next to you saying, 'That was Awesome!!'

So, visame šitame mieste, o tiksliau bute, kuris yra penktame aukšte ir kurio balkone velniai žino (arba ne) ką veikia kastuvas, mane paliko gyventi vieną. Savotiškai įdomu, atsikeliu, va, šįryt, atsidarau šaldytuvą, o ten be sulčių, nuo kurių man buvo bloga vakar, pomidorų, grietinės, varškės, kurios negaliu pakęsti, apipelijusios uogienės, sviesto, kurio nafik man reikia, ir, kažkodėl, ridikėlių daigų, daugiau nieko nėra.

Po to plaukėme per slenksčius. Bet galėjome ir pėsčiomis pereiti. Buvo gilu kaip pasakoje apie didžiąją sausrą. Po to sugedo GPS (modelis Ežys-2005). Pradėjome plaukti į Rytus. O Rytuose buvo tupikas. Teko baidarėmis perplaukti mišką ir kalną.

Pavalgiau stotelėje laukdama autobuso, nes kitoj gatvės pusėj parduotuvė, o pomidorai su grietine visai ne sotu.
Aplink skraidė širšė ar kažkas panašaus, su ja nesidalinau, nėr čia ko. Europoj gyvenam, tegul pati nusiperkai. ;p

Milda.:
parasyk teciui, kad mama pagrobe ir reikia grizti, tada kai gris sakyk, kad pajuokavai ir paprasyk kad sumoketu tau,kad daugiau tokiu bajeriu nebutu. ;]]

Vakar gulėjom prie Elektrėnų. Kaitiorai, buriuotojai.. Gražu. ;D~
Po to Užupio picerijoj pasižiūrėjau į veidrodį, užsimerkiau, pamačiusi koks švelniai raustelėjęs mano veidas, atsimerkiau ir nebežiūrėjau į veidrodį. Nėr čia ko.
Einant atgal kažkas man tą faktą vėl priminė, bet nieko tai nepakeitė.

Your Dad's rich, and your Mama's so good looking babe..

Paskambinau mamai, pasakiau, kada maždaug grįšiu. Iš balso supratau, kad šypsojosi ir apsidžiaugė. Yay, tik ji mano tolimesnių planų nežino. ;D

Gone.

Čia turėjo eiti 2 dalis. Buriav'08., bet nebeeis, nes nesuspėju parašyti. ;]
Atsiras kada vėliau.

12:21 traukinys iš Kauno bus Vilniuje.
13:10 traukinys iš Vilniaus išvažiuos į Trakus.

Iki liepos 13. :P

1 dalis. Buriav'08. Dugnu į viršų.

Nežinau dar nuo ko pradėti.

Birželio 20 atvažiavau į Kauną, stotyje manęs laukė Barbora. Pasiėmė, nuvarėm pas ją į namus. Kelboniškis yra nesveikas Kauno užkampis, bet ten taip gražu.. Pušynėliai, miškas, gamta. O dar kaip tik po lietaus buvo.. Namas aukštas aukštas, miegojau po stoglangiu. ;D tiesiog svajonė.

Kitą dieną atsikėlusios pabaigėme ruoštis. Buvo paskutinis normalus dušas (ech!). Užsukome į MaXimą, aš išleidau litą. ;DD Vėliau pasiėmėme Agnę ir Rūtą ir mus visas Barboros tėtis nuvežė į skautų uostą. Iš uosto su kateriu buksyruodami Šiliauską "Alfoje", du mažyčius jalus, kadetą... nuplaukėme į Rumšiškes, nuolatinę skautiškų stovyklų vietą. Navigatoriams buvo palikta be galo daug vietos įsikūrimui, todėl šiaip ne taip įsikūrėme. Pas mane į palapinę atsikraustė Barbora ir Neringa. išvada po laiko:palapinėje daaaaug geriau gyventi dviese nei trise, nors telpa ir aštuoni žmonės.)


Stovyklos atidarymo rikiuote prasidėjo visos navigatoriškos rikiuočių lankos.


Sekmadienį pradėjome buriuoti. Dėl kažkokių mistiškų priežasčių mane paskyrė į vieną "grupę" kartu su II kategorijos vairinikais :D ir Neringa. Žodžiu, arba Šilas nieko nežinojo, arba jam buvo visiškai dzin, kad aš nieko nemoku. :D :D
Tos dienos plaukimui su okei dinge pasiskirstėme poromis: Vytukas ir Neringa, Vytas ir Milda, Živilė ir aš.
Grįžus Vytui su Milda, turėjau plaukti aš su Živile. Bet Živilė atsisakė, atseit per didelis vėjas ir bangos, kad ji buriuotų (ir dar dėl to, kad grįžę visi pasakojo, kaip beveik vertėsi ir kaip sunku buvo suvaldyti laivą).

Nieko negalvodama (kad bangos didelės, vėjas stiprus, etc.) sutikau plaukti su Vytu. Vairavau aš.

Nemokėdama vairuoti buriuojančio laivo ir nesuprasdama ką darau (dabar jau atseit šiek tiek moku ir suprantu), aš profesionaliai per kairį bortą prisėmiau dingę vandens :D ("ištiesinus" laivą (nors, realiai, tai baigus semti vandenį :D ), neapsemta liko gal dešimt centimetrų nuo viršaus). Prisėmiau dėl to, kad vairuodama mėginau padaryti halsą. :D


Perdaviau vairą Vytui, bet jam irgi nepavyko padaryti nieko geresnio. :D Dingė apsivertė.
Nesuprantu kaip, bet vertimasis arba tik atrodė, arba iš tiesų buvo labai lėtas. Stovėdama ant 90 laipsnių kampu pasvirusio laivo galvojau, kad reikia ištraukti koją iš virvių painiavos. Nejaučiau jokios baimės - kad galime paskęsti, kad gali blogai baigtis ir t.t. Buvo ramu ramu, nes viskas vyko kažkaip užtikrintai. :D

Dingės dugnas raudonas. :D :D Vytas sakė, kad anksčiau dar niekad apsivertęs nebuvo. Aš irgi. Welcome, pirmas kartas. :D Beje, liemenės gerai laiko. Kiek išbuvome vandenyje laukdami, kol mus kas pastebės, - neaišku. Mano netiksliais (?) spėjimais tai truko iki dvidešimties minučių.
Šiaip buvo juokinga. Vytas buvo vienoje laivo pusėje, aš - kitoje. Bangos pasuko dingę taip, kad aš visiškai nemačiau kranto. Girdėjau tik kaip po kažkiek laiko Vytas sušuko: "O, atplaukia!" ir, netrukus, "Apsisuko!" :D
Vėliau, po kažkiek tai laiko, pas mus iš tiesų atplaukė - jalu. Živilė, Vytukas, Barbora ir Robkė. :D Vytukas vos ne iškart šoko į vandenį. Visi buvo susiparinę, kad galėjo lūžti stiebas. Aš nuplaukiau į jalą, išbandžiau įlipimą per jalo galą :D Tada pasiėmiau Vytuko kitelį, iš Robkės atėmiau sausą gelbėjimosi liemenę ir taip stebėjau, kas vyksta.
Dar su baidare atplaukė Algimantas.

Po 25 min nuo Barboros įšokimo į vandenį visi jau buvome grįžę į jalą. Nuostoliai: nupjauta virvė, supjaustyta Vytuko ranka, daug mėlynių pas visus (čia, spėju, kaltas lipimas į jalą), šaltis. :D


Vakarinės rikiuotės metu (adjutantė - Barbora) su Vytu stovėjom vėliavos sargyboje, navigatoriai ir navigatorės ėjo atskirai vieni nuo kitų. Navigatoriai pirmi su šūkiu: "Vytai, ką tu darai? Ko tu Mildą skandinai?", navigatorės - paskutinės su šūkiu: "Milda, ką tu darai? Ko tu Vytą skandinai?". :D :D

Va taip ir baigiu 1 dalį iš istorijų ciklo Buriav'08. ;DD

Tie.

Suskamba Razausko dainos ir akyse ima plaukti prisiminimai.
Žinai, burtininke, palik mane man,
ten, kur aš išeinu, - visą amžių žiema ir miškai.

Nuo atsisveikinimo nepraėjo nei para, o aš jau pasiilgau tų žmonių.

Tų, kurie tokie artimi sielomis.
Tų, ant kurių neįmanoma pykti.
Tų, kurie baksi šonus sakydami: "Ei, kelkis!", "Ką veiki?", ir nuolat klausia: "Nori pirkti?"
Tų, kurie galvoja apie Osamos sveikatą.
Tų, su kuriais naktimis galima budėti bent pora valandų daugiau, nei reikia.
Tų, su kuriais apsivertus Marių vandeny nebūna baisu.
Tų, kuriais pasitiki ir kurie pasitiki tavimi.
Tų, kurie rūpinasi ir kuriaisi rūpiniesi tu.
Tų, su kuriais kartu tapti liaudies priešu.
Tų, kurie šaukia "Milda, ką tu darai? Ko tu Vytą skandinai?"
Tų, su kuriais dvylika valandų gali gulėti palapinėje ir šnekėtis temomis, kuriomis visą gyvenimą troškai pasikalbėti.
Tų, kurie ryte meiliai sako: "Labai prašau, atsikelkit visi.."
Tų, su kuriais naktimis gali dainuoti iki užkimimo.
Tų, kurie sako: "Kokios žalios tavo akys".
Tų, kurie nieko nesakydami dalijasi šokoladu.
Tų, kurie sutikti traukinyje nudžiunga ir atsisėda šalia.
Tų, kurie taip nuostabiai dainuoja 'Ramuma'.

Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim.

* mp3:
Domantas Razauskas - Burtininke
Domantas Razauskas - Pavasaris
Stebim save ir ilgimės godžiai.

Rytais, kai jie vakarais virsta.

Pasiilgau lietaus.

Naktimis mane supa gatve riedančių automobilių šviesos, kurios glosto mano kambario sienas.
Rytais stengiuosi atsikelti anksčiau, bet mano anksčiausiai vis tiek yra dešimtą, o iki tol vartausi, svajoju ir kuriu planus, kurie gąsdina mane pačią.
Dienas leidžiu visaip. Padedu, neveikiu nieko, vaikštau, gulinėju.

Jūroje netyčiomis į akmenis ir kriaukles supjaustytos pėdos.
Be galo ilgai nematytas draugas, kuris netikėtai parašo Ei, sveika išsiilgta!

Radau kaip bent mėnesiui pabėgti iš namų.
Per Vilnių, Kauną, Rumšiškes, Trakus, Vilnių. Ir gal ne mėnesiui, gal daugiau.

OK, aš to noriu.

Loneliness be over
When will this loneliness be over?

Išmečiau keletą žodžių iš gyvenimo. Įdėjau keletą naujų.

Žinojimas nepadeda.

2008-05-09

Man keista, kad gimiau,
Man gera, kad esu.

Keista kasdien.
Penkios kalbos, nuolatinė nežinia, programos pasikeitimai, blaškymasis, tylėjimas, juokas.
Naujos pažintys. Noras susipažinti ir stipri kaustanti baimė. Neperkalbu savęs, kad visi žmonės yra žmonės. Su visais galima rasti kalbą.

Viskas kaip į sieną,
taip visuomet nutinka.


Susipainiojau savose mintyse.

Tik žinau, kad nesvarbu viskas, kas vyksta dabar. Ką darau, ko nedarau.
Nesvarbu, kas dar bus, kaip tai vyks ir kodėl.
Nesvarbu, ar bus juokas, ar ašaros ar dar kas.
Nesvarbu, ar pagaliau pavyks viskas taip, kaip turėtų pavykti, ar ne.
Nesvarbu.

Žinau, kad, kai išvažiuos, visiems bus liūdna.
Per trylika dienų, nori ar nenori, tu prisiriši prie kasdien matomų žmonių.

Mes neturime namų pas juodą girią.

Pasakėlė iš vonios.

Klausausi Nick Cave and the Bad Seeds, kaip tėtis gręžia ir kaip mama tyliai panosėje sau kalba skaičius. Puikus vakaras.

Šiandien būsimame vonios kambaryje su tėčiu bandėm pastatyti 9 cm didesnę nei kambario aukštis gipskartonio sienelę. Nepavyko. :-D Nupjovėm, pastatėm, priveržėm. Dar dabar tebestovi.
Pamatavau išgriautos sienos aukštį. Dušo kabina 2 cm didesnė ir jos modelis ne 9003, 0 9002, nors, deja, aukščio tai nekeičia. Galvoju matuoti iš naujo, gal paaiškės, kad dabar tilps. Griaudami matavom, kad tilptų. Paskui paaiškėjo, kad nelygios grindys, teko pabetonuoti. Dabar dėl to ir dušo kabina netelpa, ir gipskartonio plokštė netilpo. Užmiršom, kad grindys pakilo. :-D

Kvėpuot neužmirštam, nieko gyvo sienose dar neužkalėm, visas iškilusias problemas išsprendėm, patys gyvi.

Išvada: vonia bus.

Vietos diagnostika.

Muzika per lietuvių iš opus3 kvepia atostogomis.

ir dar kartais Gravel groja (per kompą). O Nick Cave kažko nenori eiti į kompiuterį. Vareva. Padarysiu Mahometo-kalno atvejį ir viskas suvaikščios į vietas.



Kažkaip šią savaitę (nelabai teisingai pavadinau, nes ta 'savaitė' nei prasidėjo pirmadienį, nei truko septynias dienas. Ne pirmą kartą pastebiu, kad kažkaip įdomiai skaičiuoju laiką. Sugalvočiau laikui kitokius pavadinimus, pačiai aišku būtų, bet niekas nesuprastų ir kas nors paprašytų paaiškinti, o aiškinti viską kaskart iš naujo erzina. Be to, ir taip aplinkiniai kažkaip kreivai į mane žiūri. Vareva, tegul žiūri. Jie žvairi liks, ne aš. Taigi, palieku savaitę savaite) mačiau neįprastai daug straipsnių temomis 'Lietuvoje labai blogai', 'Lietuvoje ne taip blogai, kaip visi kalba' ir 'aš-buvau-šalyje X-tai-ten-viskas-kitaip-ir-lietuviai-galėtų-daug-pasimokyti'. Neaišku, kas kuriame straipsnyje yra teisus, bet niekas nesakė (o jei ir sakė - na ir kas?), kad yra tik viena tiesa. Kiek reikia, tiek yra. Tuose straipsniuose jie visi savotiškai teisūs. Bet jei tiki viskuo, ką skaitai, geriau išvis neskaityk.
Minčių nepabaigsiu, nebemoku.


Kvaila 'be-pinigų-nė-žingsnio' tvarka. Ką man daryti, jei aš noriu nieko neveikti ir gerai gyventi?
Turiu gal kokius tris būdus, bet tada reikia man pasiauginti storesnį kiautą, kad nekreipčiau dėmesio, ką sakys visi, kurie mane pažįsta, nes iš tų keleto šimtų žmonių gal trys supras, o du iš jų niekad taip ir nepasakys, kad suprato. Ai, ir dar kol kas aš bijau visa tai daryti.
Nebijau to, kas būtų, jei pasielgčiau, o bijau to, kad atsiras kas nors, kas sugebės mane perkalbėti. O tada jau reikės išklausyti penkiasdešimt 'aš-tau-sakiau,-kad-taip-bus' ir dar šimtą 'aš-jau-prieš-tai-galvojau,-kad-tau-nieko-neišeis-tik-nenorėjau-sakyti'.

Viskas, užteks tikriausiai.

Ačiū, herojai, už dėmesį. (bow)


*Gravel - Nobody knows
*Gravel - Lucy
*The Good, the Bad & the Queen - History song

Tikrai neeiliniai žmonės eiliniai.

Sakė, Mersedesas sveria apie dvi tonas.

Vilniaus gatvėje nupjovė didelį medį.
Raseiniuose mentų automobiliai dažyti šviesesne žalia spalva.
Susirūpinusi mėlyna striuke vilkinti mama kalbina vaiką, stebima nemalonios išvaizdos vyro.
Vieno namo lange stovi Eifelio bokšto modelis.
Toliau nuo kelio stovi juodasieniai namai, šalia kurių lauke džiūsta didžiuliai ryškiai geltoni audeklai.
Lėtai žalstančiuose laukuose matyti automobilių ir traktorių vėžės.
Mažo miškelio medžiai sulipę į peikę.
Vidury didžiulio lauko, aplink kurį visiškai nieko nėra, eina žmogus.
Išskleistas ryškiaspalvis skėtis nukritęs pamiškėje.

Autostradose, be greičio, nėra nieko įdomaus.


Kalnų kelionių technikos varžybos - įdomus reikalas.
Kai grįšiu, eisim žaist UNO?

--
Nusibodo man kas naktį mėnesienoj irklais plakti :P

Mersedesas sveria kaip daug daug obuolių.

Jaučiu bakterijų, virusų ir ligų skonį. Absurdas. (<-- geras žodis, beje). Nesuspėju gyventi savo gyvenimo, vis užima kažkas kitas. Mokyklos, ir ypač jos ND, gyvenimu nelaikau. Gyvenimas yra laikas sau ir draugams. Čia į draugų sąvoką, greta pačių draugų, įeina dar ir šeimos nariai ir galbūt--turbūt dar kas nors. Užsinorėjau obuolių. Namie nėra jokių vaisių. Dauguma obuolių - pradedantys pūti (ha-ha, kas nepūtų, nuo rudens laikomas? :-D ). Respect Mamai, kad atrinko ir išmetė visus, kurie buvo sugedę/supuvę. Shame on me, kad nepadėjau ir pati to nepadariau (buvau gal kokius tris--keturis kartus sugalvojusi tai padaryti (!) ). Kažkur pabėgo 'vaaaaasara artėėėja' jausmas. Užsėmė 'lyja blyn' ir 'ne-ne-ne, daug spalvų nebegražu'. Nieko blogo. Mersedesas sveria toną. Arba daugiau. Arba mažiau. Turbūt daugiau. Apėmė žemiškos ir suprantamos mintys. Gud--gud.

But everybody thinks that everybody knows
About everybody else, nobody knows
Anything, about themselves
Because they're all worried about everybody else.

*Jack Johnson - Wasting Time

* *
Pasikalbu su savo galva. Sako: Dzin.

Paris kills.

Taip sėdėčiau dabar Eifelio bokšte naktį, žvelgčiau į milijoninį nemiegantį miestą ir.. ir būtų kažkas.. Neatitraukčiau akių nuo šviesų gatvėse, nuo neryškių žvaigždžių danguje. Aplink būtų viskas ir nieko, tuo pačiu. Kartu.
Sėdėdama parašyčiau du laiškus ir keletą atvirlaiškių. Paskutinį atvirlaiškį parašyčiau trimis kalbomis, palikčiau savo kontaktus ir paleisčiau. Gal įvyktų kas stebuklingo.



Pažiūrėti 'Sweeney Todd',
nusišypsoti ir sulaukti šypsenos,
pabūti paryžiuje,
skristi,
<praleista teksto dalis>
nemiegoti,
gerti karštą šokoladą,
mėgautis nakties dangumi,
pasinaudoti pilnametystės privalumais,
išpildyti Paryžiaus svajonę.
Ir nuoširdžiai juoktis iš draugų idiotų.

Akligatviais sukandžiok.

Kartu.

Prisiminiau vasarą. Ir supratau, kad ji buvo gera.

Nesuprantu, kas man buvo pasidarę. :o
Ilgą laiką man ji nepatiko.

Dabar atėjau į protą. :>
Supratau, kad vasarą buvo gerai.

Funny.
Funny linkėti 'įdek'.
Funny atsisveikinti kaip kokiam teletabiui.
Funny sušlapti iki kelių ir šildytis poliklinikoje.
Funny susirasti Draugų iš didžiosios D.
Funny dainuoti daineles iš animacinių filmukų ir pasakų.
Funny miegoti po Lietuva.
Funny duoti dideliems vaikams saldainių, kad nebeklyktų.
Funny šaukti, jog myli pirmadienius.
Funny pavadinti driežą Čipu.
Funny atsigauti netrukus po negerumų.
* * *
Miela jaustis gerai.

Gerai!
Nes mane supo žmonės. Jiems rūpėjo kaip sekasi man. Man rūpėjo kaip sekasi jiems.
Nes viskas kvepėjo išradingumu ir juoku.
Nes blogas oras lauke mums nedarė įtakos.
Nes.. nes..


Ir negaliu sakyti, kad dabar blogai.
Tik gaila, kad savo naktinius kakavos draugus sutiksiu tik vasarą. ;o :>


mp3SKAMP - KarTU
Gerai!
Kad atėjai, kad pamatei - pas mus tik būna taip gerai!
Kad atėjai, kad supratai - pas mus tik būna taip gerai!

Mes tiktai kartu pasieksim geriausio rezultato.

Lietus.

Išsigąsti lietaus, stipraus vėjo, pūgos, trupučio pastangų (ypač kai jos ne tavo), draugiško pasiūlymo..
"Išsigąsti"? -- Taip, "išsigąsti".
Kvaila, pritariu. Todėl taip nedarau.
---- ---- ---- ---- ---- ----

Būna, kai lyja, o dangus būna geltonas geltonas.
Būna, kai saulė kyla, o dangus būna raudonas raudonas.
Būna, kai pamokos metu kas nors kumštelį į šoną, parodo į langą, o dangus toks violetinis, toks toks..
Būna, kai graži diena, o dangus toks mėlynas mėlynas.

Būna, kai lyja, o dangus būna juodas juodas.
Būna, kai saulė kyla, o dangus neleidžia į ją pažiūrėti.
Būna, kai pamokos metu kas nors kumštelį į šoną, parodo į langą, o dangus nieko gero nežada.
Būna, kai graži diena, o dangus toks blankus.

If I were rain, I would be all wet.

Ir vis žiūriu, vis žiūriu, ar dangus gabalais į žemę nekrenta.

Žvaigždės.

Stebėjau žvaigždes. Trys iš žvaigždžių buvo lėktuvai. Vienas skrido, du mirksėjo šviesomis ir tarsi nejudėjo.
Kažkas kitas matė juos judančius. Kažkas nematė nei vieno.

Ėmė judėti ir kiti du lėktuvai.
Reikėtų dažniau padraugauti su žvaigždėmis.

Prisimenu, vasarą prieš dvi naktį gulėjome ant žolės prie gęstančio laužo ir nekalbėdami žiūrėjome į žvaigždes.
Tai liko man vienu gražiausių prisiminimų.

Keturi lėktuvai.
Ir ilgainiui žiūrint padaugėjo žvaigždžių.


Jauno mėnesio dvasia
tavo jūros gelmėse tūno.



Patinka man šie metai: dar dėl nieko nesigailėjau, tik į Biržus vis dar noriu.
Ir dar noriu per Kalėdas naktį paskraidyti lėktuvu. Turėtų būti gražu.

Klausimai.

Mano kiemo pačiam vidury
visą rudenį lijo lietus.

Kas priverčia žmogų keistis?
Kas sukelia tuos vaizdus užmerktų akių vokuose?
Kas paryškina sapnus taip, kad sapnuodamas manai tai esant tikrove ir sapne neigi, kad tai - sapnas?
Kas suteikia jėgų viską keisti, grįžti prie tos senos veiklos, kuri patiko, palikus tą, kurios nebereikia, nes jis nepatinka?
Kas suteikia jėgų tikėti, kad viskas pavyks?
Kas verčia manyti, kad atėjo laikas kitam gyvenimui, o kartu su laiku - ir minėtasis kitas gyvenimas?

Nubauskite mane už šitas mintis.
O tada už bausmę leiskite mane prie jūros, save išvysti jos drumstam vandeny.

Och, vanduo.
60.
Trečią parą medus nuo blakstienų laša.