neskubant

įdomu kiek manyje yra gero ir kiek - blogo? Kas lemia, kad vienoj situacijoj manyje išryškėja geroji, o kitoj - blogoji pusė? O gal išvis nėra tokių pusių, gal yra tik kažkas, kas visiškai lengvai apima tas abi puses ir dar daugiau?

Čia šiaip sugalvojau. Baldus stumdydama pirmyn atgal po butą.

O iš tiesų norėjau pasakyti tai, kad, sau pačiai nežinant, iš tiesų visai buvau pasiilgusi tų vertimų studijoj, pamiršusi kaip atrodo ten esanti aparatūra, kas per žmonės ten renkasi, kokie pokalbiai sukasi, kaip viskas vyksta...
Ir gerai, kad tai vėl čia, nors ir labai trumpam.
Kad vėl galima trintis įrašų studijoje, gerti ten arbatą, plepėti apie muziką, žiūrėti kaip muzikantai, rodos, begrodami tuoj išeis iš proto, spėlioti instrumentų pavadinimus, klausytis muzikinių improvizacijų ir jaustis mažyte, labai labai nedidele viso to dalele.

Atrodo, lyg visa tai būtų kažkoks keistas nedidelis nuotykis, kuris po metų vėl grįžo. I like it very nice.
Ir apskritai šiemet kažkaip jaukiau viskas. Matyt visi mažiau pavargę, labiau atsipalaidavę. Tikiuosi, kad tai, ką šiandien nufilmavo duetu, įdės į promo, nes ten tikrai aukso vertės kadrai :-D

ir rytoj vėl. o paskui dar šiek tiek.
tobulas gėris.

nauji.

nauji metai tokie ir turi būti --
atgaivinantys
įkvepiantys
motyvuojantys
pripildantys idėjų


ir po kurių paskui sėdi sau, girdi pavėlavusius fejerverkus už lango ir šypsaisi.

tokie, kaip maudymasis tame lediniame ežero vandenyje antrą Juodaragio rytą:

plaukiojau vandenyje negalėdama suprasti, ar dar kada gyvenime esu šitaip gerai maudžiusis, esu buvusi tokiame gerame vandenyje - atgaivinančiame ir kūną, ir sielą, pažadinančiame protą ir tarsi leidžiančiame atgimti iš naujo, pabusti iš naujo, nors vieną vienintelę akimirką pavirsti kažkuo, kuo dar nebuvau, kuo galbūt niekad nebūsiu.