nickcave'iškas rejoice

Tais kartais, kai užeina tokia nepakeliamo būties sunkumo banga (ar, kaip pasakytų Luna iš Hario Poterio knygų, pro ausį įlenda Graužalius), išgelbėti gali įvairūs dalykai.
Pokalbiai, muzika, pasivaikščiojimas, miela žinutė, [ kita ].




Nežinau, ar čia konkrečiai kažkuris vienas iš paskutinių dienų įvykių (vienatvė Stokholme, skambutis, gimtadienis, paskutinė serija, o gal ir dar kas), ar jie visi kartu, bet su draugais praleistos akimirkos pasidarė aštresnės/ryškesnės, džiugesnės ir kur kas labiau vertinamos, nei anksčiau. Be galo vertindavau jas ir iki šiol, tik ne taip ryškiai.

Ir kaip kartais būna nesuvokiamai sunku patikėti tais siaubingai liūdnais nutikimais gyvenime, lygiai taip pat retkarčiais neina patikėti tais laimingais dalykais. Suvokti, kad tai, kas vyksta, yra tikra. Is happening.


Su kuo man dabar asocijuojasi Stokholmas, miestas, kuriame praleidau dvi ilgas dienas, tokias nepanašias viena į kitą?
Su nuostabiomis skulptūromis pačiose įvairiausiose miesto vietose (nuo tradicinių liūtų ir karalių iki elgetaujančio šuns su batu, velykinių kiškučių ir žydus gelbėjusio diplomato lagamino).
Su trimis valandomis susitaikymo, kad šitam mieste esu visiškai viena.
Su beprotiškai gražia architektūra, kuriai apibūdinti jau nebeprisimenu žodžių, bet negaliu atitraukti akių.
Su Genują primenančiom siaurom saloje išsidėsčiusio senamiesčio gatvelėm, jaukiu jų apšvietimu vakare ir tais gražiais žmonėmis.
Su klaidžiojimais gatvėmis žinant, kad rasiu kelią atgal.
Dar su Vaza, Nobeliu ir kariniu orkestru.


Truputį jau pasiilgau tų sapnų, kur pro langą metamiems obuoliams duodu kiaulių vardus, arba kaip einu basomis per mišką ir pėdomis jaučiu ant takelio esančias balas ir pribirusius spyglius.

drebančiais nagais aš tau parvilksiu pavasarį

ritmai.

Nežinau kas tiksliai, bet kažkas autobuse kelia ritmišką garsą, kuris truputį (bet ne per daug) primena važiuojantį traukinį. Dar saulė pro langą,
dar geltoni po žiemos išblukę laukai,
dar neišsprogę medžiai,
dar sesės rekomenduota knyga apie keliones ir keliautojus (su nuotraukomis ir iš paprastų žodžių sudėliotais įspūdžiais), -- sudedi visa tai kartu ir jauti, kad dabar drąsiai galėtum eiti kur į mišką ar į laukus ir, nebijodama nei skraidūnių, nei gauruočių, nei kitų Matiso girios padarų, šaukti iš visų plaučių, nes pavasaris.
Mintyse stabteli, įsiklausai į save ir į aplinką, ir supranti, kad venomis kartu su krauju teka dar šis tas. Kelionių ir nuotykių troškimas.

Noras eiti keliais, kur dar niekad nežengei ir nevaikščiojai, matyti tai, ko dar niekad nematei (o gal net ir nesitikėjai pamatyti), pabėgti iš miesto į gamtą, įkvėpti pilnus plaučius šviežio, gryno ir gaivaus oro, dar gal truputį per daug nudegti saulėje, truputį per ilgai užsibūti ežere, truputį per vėlai pradėti statyti palapinę, truputį per kaitrų užsikurti laužą, truputį per trumpai vasaroti su draugais.


Važiuojam pro keliaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, žiūriu į tuos automobilius ir prisimenu Prancūziją - kaip Paryžiaus, Nanto, La Rochelle ir kitų miestų (išskyrus Tulūzą) gatvėse stebėdavau automobilių srautus ir svarstydavau koks jausmas yra būti jais, gyventi gyvenimus šituose dideliuose miestuose, šiose gatvėse, šiuose namuose.
Važiuoju per miestą ir suvokiu, kad noriu, jog visa tai tik ir liktų svarstymais. Noriu, kad tie automobiliai aikštelėse prie prekybos centrų, tie ofisai ir biurai, kostiumėliai ir aukštakulniai batai, - visa tai ir liktų kažkieno kito, ne mano, gyvenimais.

Pro atidarytas duris jaučiu artėjančią vėsą. Girdžiu variklio taktus.
Sustojam. Tyla.
Užsimerkiu.
Nusišypsau.

Ir vėl viskas gražiau nei anksčiau.

Noriu - aš karalius, noriu - debesų piemuo

where do I sign?

"Nesileiskite užgesinami, nes jūs nežinote, kam esate šviesa".
Čia šiaip. Perskaičiau, patiko, persirašiau.

Kartais man atrodo, kad esu visiškai ne working class material. Ir, kad ir kokia egoiste save laikyčiau, esminiais momentais man to egoizmo pritrūksta, persimetu į visišką altruizmą ir savus interesus numetu visiškai į šalį. Taip toli, kad apskritai sugebu pamiršti juos esant.
Nors yra ir šviesioji viso to pusė - tai, kad labai aiškiai suvokiu šitą faktą, rodo, jog dar ne viskas su manim prarasta. Be to, joks sprendimas dar nepriimtas, joks neatšaukiamas žingsnis dar nepadarytas, niekas dar nei prarasta, nei atrasta. Tik kažkur dingo visas mano dabartizmas (negi senstu?) ir jau nebe pirmą dieną bendradarbė rūpinasi kur dingo mano nuotaika ir kas man atsitiko. Šypsotis vis dar moku, bet rytais sunku. Ne keltis (keltis visai ok). Veikti. Apskritai imtis kažkokios veiklos.
Kaip prieš keletą savaičių (ar daug seniau?) girdėjau per radiją, "bejėgiškumas yra, kai tu ryte prabundi ir nenori, negali, neturi dėl ko keltis". Liūdna mintis, bet taikli. Man netinka, nes vis dar randu priežasčių atsikelti, bet kartais labai norėtųsi atsibudus paprasčiausiai žiūrėti kažkur priešais save, nieko negalvoti (gal tiesiog mėgautis dar prisimenamo sapno likučiais ar purtyti iš galvos užsilikusį bjaurų sapną) ir paskui išeiti į lauką pasivaikščioti. Būti lauke, turėti laiko, žiūrėti į žmones ir pravažiuojančius autobusus, pamatyti medžiu laipiojančią voverę (ir akimirką pagauti jos žvilgsnį. Baisiai įdomus jausmas), spėlioti paukščiukų rūšis, gal nusipirkti kavos arba atrasti kokį naują takelį, paprasčiausiai būti ir paskui grįžti namo.

O kartais noriu kažko visiškai priešingo.

Nors kitą savaitę jau gruodis, bet:
ruduo,
kas be ko,
daro savo.

Beskaitydama naujausią (nors jau truputį ir pasenusį) mindgasmic esė pagalvojau - iš tiesų, kas būtų, jei kokioj Amerikoj (ar ir toj pačioj Europoj, kam čia toli žvalgytis) teroristai imtų ir sugriautų jei ne visus, tai bent didžiąją dalį mobiliojo ryšio bokštų?

per naktį ištaisyti sapnus

Kai jau buvau nutarusi, kad viskas, atėjo metas skaitykloje gyventi dažniau ir ilgiau nei namuose, paskelbė apie jos uždarymą (aišku, laikiną, bet kol vėl atidarys, įtariu, galiu jau ir LSP nebeturėt). MKICe, girdėjau, studentai jau netelpa. Smagu, ką jau čia ir bepasakysi.

(trois, douze, merde! ką tik šaukė ausinėse jūtubo įrašas iš puikiausio pernai metų filmo. Trečias citatos žodis paskutiniu metu darosi vis aktualesnis. Visomis kalbomis, kiek tik kas aplinkui išmano.)

Galvoje sukasi visokios iš nežinia kur atėjusios ir kur einančios mintys, kartais net nusistebiu, kad jos tokios apskritai mano galvoj gali suktis. Bet pliusas - sapnai įdomesni. Anksčiau nesapnuodavau nei plaukiojančių žuvų nukapotom galvom, nei apie kojas kaip gyvatės/žmonės ar net nežinau kas besiraizgančių nepadarytų darbų, nepriimtų sprendimų, neaplankytų renginių, neištartų žodžių, nei visiškai neracionalaus džiaugsmo matant kaip dygsta žolė oliziukuose, nei kitų nenormalių vaizdų. Aišku, anksčiau neturėjau ir veiklos pilno kalendoriaus (kaip šiandien juokavom - jei norėtume nuvažiuot į Minską, laiko turėtume - penkiolika minučių šiandien, pusvalandį rytoj, dvi valandas sekmadienį ir taip toliau..).

jei sparnai - tai iš žemės,
jei ranka - tai tuščia,
nes kitaip bus sunku išsigelbėt iš čia.

intro.

Knygų kalnas ant lentynos-spintelės prie lovos kasdien vis auga. Skaitau turbūt daugiau nei bet kada anksčiau. Po tris - keturias knygas vienu metu. Skirtingom kalbom.
Dalis to, ką perskaitau, pasilieka galvoje. Dalis virsta sapnais. Dalis išnyksta visai.
Kai kurie žodžiai ir sakiniai mintyse virsta vaizdais, kurie tiesiogiai su niekuo tuose sakiniuose nesusiję. Niekad nevalgytos anties patiekalų aprašymas tampa šilta vasaros naktimi su atidarytu balkonu, lengvu vėjeliu lauke ir žvaigždėtu dangum. O iš šito vaizdo mintis rutuliojasi toliau, per ankstesnes vasaras ir kažkurią akimirką pavirsta klausimu apie ateinančią vasarą (ir kas po jos).

Ten ir sustoju.

vasaros panašios vienos į kitas ir, kartu, be proto skirtingos. Ir kuo toliau, tuo labiau jos darosi "man atrodo, kad nieko labai neveikiau, bet laisvų dienų praktiškai neturėjau". Puikiai.
Iš taško A į tašką B, iš B - į C, iš C į D, ir taip per visą abėcėlę. Ir vėl iš naujo, bet jau nebe iš eilės.

World is such a scene.


Ir metų su keturiais sezonais nei už ką nekeisčiau į amžiną vasarą ar paprasčiausią žiemos nebuvimą.

šventinis.

Seni [paauglystės] dienoraščiai yra tuo faini, kad rašymo akimirką jie atrodo labai rimti ir svarbūs, truputį vėliau, skaitymo akimirką jie atrodo žiauriai kvaili (ir netgi "omg omg tikrai turiu tai išmesti, kokios čia nesąmonės, omg kaip gėda ką aš čia rašiau?!" lygio kvaili), o dar vėliau, re-skaitymo akimirką- be proto juokingi. Skaitai ir džiaugiesi, kad neišmetei.
Jaučiu, kad ateis dar kitokio tipo vėliau akimirka ir netgi norėsis pasidalyti viena ar kita seno dienoraščio istorija. Nes tikrai - labai juokinga, tik viešinti dar netinkama.

Nusprendžiau sudalyvauti knygų iššūkyje. Turiu dar porą dienų sugalvoti/surasti/išsirinkti/prisiminti dvylika knygų, kurias visada norėjau perskaityti, bet neperskaičiau, ir užsiregistruot.


Pasaulio pabaigos naktį susigalvojau sau popasauliopabaiginę resolution.
Kodėl? Todėl, kad tas draugiškai ir challenging'iškai nuskambėjęs sakinys "c'mon, gi pasaulio pabaiga, koks skirtumas?" į mano galvą vėl sugrąžino kažkur trumpam pradingusią mintį "juk visiems iš tiesų DZIN!" (kurios buvau visai pasiilgusi). Ir paskui užsidirbau respect'o taškų.
Kokią? Geriausiu atveju, pasakysiu kitąmet. Arba netyčia kokį vėlyvą vakarą arba rytui auštant lyg tarp kitko leptelsiu, nes norėsis atvirai paplepėt ir papasakoti ką nors iš niekada nepasakojamų dalykų serijos.