Ir tokiais vakarais aš kaip niekad laukiu stebuklo.

Prisispaudusi prie lango stiklo žiūrėjau į tolumoje už Impuls'o šaudomus trispalvės spalvų fejerverkus, po dieninio šešioliktųjų Pūčkorių pasivaikščiojimo truputį norėjau miego, pro kitą langą mačiau Vilniaus televizijos bokštą ir galvojau, jog nemačiau jo kalėdinio šiemet, bet čia nieko tokio, mačiau daug visokių kitokių dalykų.

Kitądien virtuvėje kūriau šedevrus ir nežinojau, ar jie išliks tokiais ir rytoj. Bekepdama blynus galvojau kokie skirtingi ir kitokie šiandien atrodo vaikystėje patirti dalykai - skaitytos knygos, kuriose šiandien įžvelgi ir pastebi visai kitus dalykus ir jos visai nebėra tokios vaikiškos kaip buvo, klausytos dainos, kurios nebeatrodo tokios, kokios atrodė tada, ir turi naują prasmę, matyti filmai, kuriuose irgi matai nebe tai, ką anksčiau, aplankytos vietos, į kurias norėtųsi grįžti dar kartą ir pažvelgti į jas kitomis akimis.
Ir, po galais, kaip yra puiku galėti iš naujo perskaityti tas knygas, atrasti senas dainas youtube ir grįžti į tas senas vietas, kurios, jei dar yra, tai tikrai atrodo kitaip, nes visa tai būna vėl nauja.


Tai įvyko prieš tūkstantį metų,
maždaug praeitą vasarą
Nuo to laiko mane tarsi sakmę
kažkas tyliai paseka

Būtent šitaip.
Dar, greta filmų ir dainų, greta knygų ir vietų, yra oras.
Oras, kuris, nori to ar nenori, vistiek primena tas beprotiškas ir švelniai pamišusias vasaras, kai būdavo labai gerai. Arba žiemas, arba rudenius, arba pavasarius.

Ir paskui pagalvoji kiek dar atsiras tų knygų, tų filmų, tų orų, tų žiemų, tų pavasarių, ir vėl keliesi rytais su šypsena.