Norėčiau, kad jau būtų vasara. Būtent tokia, kokia sukasi mano galvoje.
pirmadienis, gegužės 28
ketvirtadienis, gegužės 17
Mažam kalne.
Aš nežinau, ar tai sakė kas nors iš šiandien per paskaitą kalbėjusiųjų, ar tai perskaičiau jau grįžusi namo po paskaitų, o gal abu atvejai čia teisingi, bet visiškai sutinku su ta mintimi, kad kartais gyvenime per dieną kas nors įvyksta, po ko reikia pailsėti, atsitraukti kažkur į vienumą/tylą/save ir tiesiog ramiai pabūti, pagalvoti, pasvarstyti ar pasvajoti.
Nes nieko kito, rodos, negali padaryti.
Dar palygino kalbą su peiliu. Sakyčiau, be proto tiksliai.
viskas ateis, lyg būtų dar tūkstantis metų ligi dabar
antradienis, gegužės 1
O-o-o best in Europe!
(arba Kur pažvelgsi, visur EUSO)
Ir tikrai.
Galiu dabar žiūrėti kur tik noriu, ir bene visur matysiu EUSO: užrašytą ant drabužių, maišelių ir dėžučių, nematomomis raidėmis įrėžtą kiekviename per pastarąją savaitę aplankytame gražiausio pasaulyje Vilniaus miesto kampelyje, kalne nuotraukų, naujų draugų veiduose, per savaitę neįtikėtina betvarke pavirtusiuose namuose, kuriais naudojausi net ne kaip viešbučio kambariu (kuriame tik pernakvojama), o turbūt dar prasčiau kažkaip.
"<...> bet jo balsas gaivų rytmetį glostė ausį, tokie būna ankstyvų rytmetį pakirdusių žmonių balsai - prikimę, su vos juntamom ilgesio ir ryžto pradėti naują dieną gaidelėm" skaičiau budėdama ChemFako koridoriuje prie laboratorijų ir galvojau, ar ir mes visi taip girdėdavomės EUSO rytais.
Prikimę, bet džiugūs ir kupini noro veikti.
* *
Dar pusantro mėnesio ir ateis užtarnauta vasara. Arba aš ateisiu pas ją, čia jau kaip pažiūrėsi.
Ir vėl bus ankstyvi rytai, vėlyvi rytai, ilgos naktys, nuotykiai ir kelionės, pakelės, panašios į tas, kurias su Aiste Prancūzijoje aprašinėjom markeriais, pro šalį lekiantys automobiliai, žaliuojanti žolė, pro debesis plieskianti saulė, taip primenanti išvažiavimą iš Lourdes, upės, ežerai ir jūros.
Visa tai, ką ir vadiname vasara.
* *
kai nori, ieškai galimybių.
kai nenori, ieškai priežasčių.
Ir tikrai.
Galiu dabar žiūrėti kur tik noriu, ir bene visur matysiu EUSO: užrašytą ant drabužių, maišelių ir dėžučių, nematomomis raidėmis įrėžtą kiekviename per pastarąją savaitę aplankytame gražiausio pasaulyje Vilniaus miesto kampelyje, kalne nuotraukų, naujų draugų veiduose, per savaitę neįtikėtina betvarke pavirtusiuose namuose, kuriais naudojausi net ne kaip viešbučio kambariu (kuriame tik pernakvojama), o turbūt dar prasčiau kažkaip.
"<...> bet jo balsas gaivų rytmetį glostė ausį, tokie būna ankstyvų rytmetį pakirdusių žmonių balsai - prikimę, su vos juntamom ilgesio ir ryžto pradėti naują dieną gaidelėm" skaičiau budėdama ChemFako koridoriuje prie laboratorijų ir galvojau, ar ir mes visi taip girdėdavomės EUSO rytais.
Prikimę, bet džiugūs ir kupini noro veikti.
* *
Dar pusantro mėnesio ir ateis užtarnauta vasara. Arba aš ateisiu pas ją, čia jau kaip pažiūrėsi.
Ir vėl bus ankstyvi rytai, vėlyvi rytai, ilgos naktys, nuotykiai ir kelionės, pakelės, panašios į tas, kurias su Aiste Prancūzijoje aprašinėjom markeriais, pro šalį lekiantys automobiliai, žaliuojanti žolė, pro debesis plieskianti saulė, taip primenanti išvažiavimą iš Lourdes, upės, ežerai ir jūros.
Visa tai, ką ir vadiname vasara.
* *
kai nori, ieškai galimybių.
kai nenori, ieškai priežasčių.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)