Smalsumas

Kažkada ofiso virtuvėj su kolege kalbėjomės apie smalsumą. Ji liūdnai sakė, kad jos niekas nedomina, nelabai kas įdomu, neturi niekam jokios aistros/passion. Tuo tarpu mano į galvą viena po kitos lindo tai architektūra, tai šunys, tai meno istorija, tai skautai, tai fotografija, tai jūrininkystė, tai traukiniai, tai dviračiai, tai kinas, tai IT, tai literatūra, tai gamtos apsauga, tai grafika, ir, rodės, nebus galo mane dominančių dalykų srautui. Tąkart labai nusistebėjau šia situacija - keista, kai vienas žmogus mėtosi nuo vieno pomėgio link kito, nuo vienos aistros link kitos, o kitas vakare paprasčiausiai išsiverda arbatos ir tiek. Ramybė.

Naujajame šių metų kalendoriuje (kuris, manau, yra pinigai į balą, nes surišimas toks nepatogus, kad sunkiai beprisiverčiu jį naudoti) galima pasirinkti mėnesio temą kaip tikslą, kurio planuoji siekti. Sausiui, po visų spalio ir lapkričio sunkumų (bei, labai jau įkyriai lenda šitas žodis, tai privalau parašyti, - siaubų) pasirinkau "stress free" temą. Pradžia buvo tragiška, bet, sąmoningai ar ne, kažkas pavyko. Dabar vasaris sukasi jau į antrą pusę, aš šypsausi (prisidėjo ir atostogos Austrijoj), viskas atrodo kur kas mažiau sunku, kur kas ramiau, all good. Kaip rašiau per atostogas instagrame, kai esi kalno viršuj, viskas yra šimtąkart geriau ir gražiau. O, kaip buvo pastebėta per atostogas Škotijoj, gyvendamas savo kasdieniam burbule galvoji, kad pakalbėti su manager'iu dėl ko nors problematiško yra didžiulis iššūkis, o tada važiuoji dviračiu siauru akmenimis nusėtu ir upeliais varvančiu takeliu palei skardį, galvoji, kaip čia nenusivožti (nes jei nusivoši, tai labai abejotina, ar iš tavęs liks kažkas daugiau nei tik šlapia vieta), ir kažkuriam taške pradedi juoktis iš to burbulo-savęs, nes suvoki, kad tie ofiso iššūkiai yra vienas didelis niekalas.

Pradėjau ruoštis Open House'ui. Viltautė buvo teisi rašydama, kad jei iš pradžių pastatas pernelyg nevilioja, susipažinęs su juo pradedi pamilti. Dabar ir Pilaitės rajonas įdomus atrodo, o ne nuobodyla. Čia kaip Mažajame prince, kur prisijaukini lapę. Dar galima palyginti su MJR, kur apskritai kažkokia magija ore tvyro.

Labai noriu ir šiemet į MJR. Dar noriu užpildyti aplikaciją ir aplankyti Europą, paklausyti Knygų mugės diskusijų, nusipirkti bilietus į Lisaboną, pavažinėti dviračiu miške (lempą jau turiu, jippy).
Vos nepamiršau svarbiausio. Dabar labiausiai noriu nebūti boba bezdale. Į gamtą, į lauką, į miestą, į renginius!

nes tie demonai moka plaukti

Galvoju, ar gyvenimas yra labiau kaip linksmieji kalneliai, ar labiau kaip vaikščiojimas prie pat bedugnės. Arba tarpeklio, per kurį šokinėji nuo krašto ant krašto, bet retkarčiais vis nusprūsti žemyn, krenti, o paskui vėl kabarojiesi į viršų. Nes ten aukštai šviesiau, o į šviesą, juk ir filmuose dažnai apie tai kalba, linksta žmogaus širdis, nori ji to ar ne.

Žiūriu aukštyn iš tarpeklio gilumos ir iš tų aukštumų tikiuosi milijono dalykų -- kad vėl bus gerai. Bet kartu ir norisi rėkti iš visų jėgų. Net nelabai svarbu ką, svarbiausia - išlieti tą visą viduje susikaupusią sumaištį, kartu tikintis, kad riksmas pažadins sielą ir padės vėl grįžti į teisingą taką.
Kopiant viršun lyg akmenys iš dangaus ant galvos krenta tie "Ne", kuriuos ištari ne tu, o tau.
Norisi išrėkti visą vidų, kuris, rodos, toks tuščias. Bet tik dėl tamsos atrodo, kad ten nieko nėra. O iš tiesų visko pilna. Jausmai, emocijos bei mintys klojasi vieni ant kitų, vieni kitus užgožia, vieni kitus aplenkia ir keičiasi vietomis, asocijuojasi ne(be)suprantama tvarka ir, kaip tyčia, išlenda į paviršių tada, kai nei jų tikiesi, nei jų nori.

ir kartais, po tų smūgių, taip norėtųsi pasakyt, kad viskas, nebegaliu.
Bet baisiausia, kad galiu. Nors gal ir ne baisiausia, gal iš tiesų reiktų tuo džiaugtis (ir džiaugiuosi, kai šviesu būna).

Retkarčiais, rodos, džiaugsmas netelpa širdy, o gal plaučiuose, ir jaučiuosi kaip Ronja Plėšikų girioje pavasarį. Nors vis dar noriu kažkur pabėgti. Čia gerai, bet kai miesto gatvėse nebeišeina pasiklysti ir atsidurti ten, kur dar niekad nebuvai, kai jau atpažįsti praeivių veidus, kai žinai, ką veikia tie, su kuriais niekad nekalbėjai ir kurių net vardų girdėjęs nesi, kai net negalvodamas žinai, kur gali sutikti vieną ar kitą žmogų, kokiuose renginiuose jie lankosi ir kokiais autobusais važinėja, kai darbe darai keisą, o tuo metu mintyse klaidžioji kelionės po Maltą atsiminimuose ar kuri laužus per lietų prie Kauno marių, tuomet jau metas keisti miestą.
Keisti tam, kad, susipažindamas su nauju miestu, galėtum pažinti save. Kad vaikščiodamas niekad nelankytomis gatvėmis galėtum kurti asociacijas su seniau aplankytais miestais, kad džiaugtumeisi radęs shortcut'ą ar dar kartą sėkmingai nuėjęs į tašką B per daug nesukdamas ratų, kad matytum niekad nematytus veidus ir svarstytum ką reiškia nuolat gyventi čia ir ar tai kada nors sužinosi, kad važiuodamas autobusu negalėtum nuleisti akių nuo vaizdo pro langą. Kad galėtum kurti utopines idėjas apie naujojo miesto kasdienį gyvenimą. Nueit į muziejų ir leisti ten valandas. Kas savaitę atrasti vis po naują mėgstamiausią vietą.
Ir kad retkarčiais pasiilgtum to, ką jau pažįsti (ir to jausmo, kai viską pažįsti ir viską žinai).

O kol kas mėginu nusikratyti rutinos, suspėti gyventi miesto voverės gyvenimą (nes viskas sukasi ratu, kad ir kaip norėčiau būti labiau vilku nei vovere), neįkyrėti ir suvokti save (nes jau vėl imu nebesuprasti nei kas aš, nei kodėl).

Būtų gerai taip kur išeiti į tuščią šviesų mišką, eiti basomis per spyglius ir neskubėti.

Agadez

Gana ilgai ieškojau šito įrašo.

Gavosi taip, kad paskutiniu metu (tik nežinau nuo kada pradėti skaičiuoti to paskutinio meto pradžią) mintys lyg užprogramuotos sukasi viena panašia kryptimi - kad reikia būti nuoširdžiam, padėti kitiems, žiūrėti į pasaulį atviromis akimis ir mėgautis kiekviena akimirka.
Nebemeluoju sau. Kai kurių dalykų vis dar nedrįstu pri(si)pažinti. Bet labai noriu gyventi taip, kad tie gražūs ir neįtikėtinai skambantys žodžiai, kuriuos tais maloniais retkarčiais apie save išgirstu, taptų tiesa (ar bent labiau tiesa nei man dabar atrodo, kad jie yra).
Ir aš bandau, tik nelabai žinau kaip man sekasi. Labai bandau. Kartais pamirštu, kad bandau. Kartais prisimenu.

Ir dar labai daug visko nežinau. Ir dar labai daug viskuo niekaip neatsistebiu.
Ypač gera niekaip neatsistebėti tomis "omg it's really happening!" akimirkomis. Kartais neina atsistebėti ir tais juodais siaubingais dalykais, kurių geriau nebūtų, bet jie yra. O kad jau taip, tai gal ir tebūnie, jie duoda gyvenimui aštraus prieskonio ir suveikia kaip geras šaltas dušas (arba triskart stipriau nei Zaraso ežero vanduo antrą Juodaragio dieną).


Į dykumą.

Hemulis pasislinko arčiau ugnies, pečius apsigaubęs miegmaišiu, jis buvo sušalęs ir apsimiegojęs, bet tvirtai pasiryžęs būti džiugus.
- Laukinis gyvenimas! - pasakė jis. 

paskutinis mėnesio penktadienis bibliotekose yra švaros diena.

Kažkur, tarp kitų niekad taip ir nepublikuotų (kurie turbūt niekad ir neišvys platesnio pasaulio nei blogger'io dashboard'as) juodraščių, slepiasi post'as apie vasarą. Praktiškai visa šios vasaros statistika (be kelių magiškų skaičių). Bet statistika yra banalu, aš banalybių nemėgstu ir apskritai mano matematika paskutiniais metais yra virtusi nukaršusia sene, kuri gali pasidžiaugti nebent tuo, kad dar moka skaityti skaičius ir parduotuvėj ką nors skaičiuodama nesusiraukia iš įtampos. Galėčiau net apraudoti savo matematikos žinias, bet tuomet tai reikš visišką vilties netekimą ir jos palaidojimą, o šita perspektyva manęs visai nevilioja. Jei kažkada kažką mokėjau ir sugebėjau, tai, turiu vilties, sugebėsiu ir vėl išmokti.
Grįžkim prie vasaros, kol dar nieks nepradėjo daužyti mano vilčių dėl matematikos.

Vasarą buvo gerų dalykų.
Pavyzdžiui, kai per buriavimą miegojau maisto palapinėj ir sapnavau, kad esu Barselonoj. Seniai jau nebuvau atsikėlusi su tokia nuoširdžia šypsena.
Ar kai per Pozityvą klausiausi Sigur Ros'ų ir kitą dieną vis dar negalėjau patikėti, kad mačiau ir girdėjau juos gyvai.
Dar visi tie kartai, kai kas nors pasakydavo, kad manęs pasiilgo, arba apkabindavo.
Ir tas ankstyvas ir taip giliai į širdį įkritęs jubiliejinės stovyklos šeštadienio rytas, kai per kelis metrus nuo palapinės ėmė skambėti iš pradžių vyr. sesių, o vėliau - ir brolių vyčių dainos.
Ir visi per vasarą sutikti mieli žmonės.
Dviračiai ir namukas Baltijos soduose Klaipėdoj, kur, kaip į bliuzus, - norisi grįžti dar neišvažiavus.
O kur dar saulė, kurios poveikį matau dar ir šiandien, ir meras Vėžlys Elektrėnuose! Bei visi festivaliniai rytai.

Tik gal nuotykių buvo ne tiek daug, kiek norėtųsi. Ar jie gal buvo kitokie, dėl to?...
Nesiryžtu spręsti kuris festivalis šią vasarą buvo geriausias (o jų buvo neįprastai daug), lygiai kaip niekad neatsakinėsiu į (mano akimis - visiškai kvailą) klausimą „O kokia yra tavo mėgstamiausia knyga?“. Beje, Gretai už paaiškinimą, kodėl jai patinka grožinė literatūra (a reader lives a thousand lives before he dies <...>. The man who never reads lives only one), uždėjau gal kokius keturis karmos taškus. Mažiausiai keturis.
Įdomu, o yra kažkoks karmos taškų (arba pliusų, žiūrint kas kaip vadina), kuriuos galima išdalinti, limitas?

Tiesa, reik nepamiršti ir tamsiosios vasaros pusės. Pavyzdžiui, tų akimirkų, kai tikrai norėdavosi išsiskalbti savo kailį, pasidžiauti, išsidžiovinti ir būti kažkuo nauju, arba tiesiog išmesti save lauk. Nors jų buvo gal ne tiek ir daug (ir ateity, kadangi  įtariu, kad mano atmintis vistiek supanašės su dabartiniais matematinių gabumų likučiais, jų atrodys esą dar mažiau).

well you've gotta have a wash but you can't clean your name
you're now called Jimmy you'll be Jimmy just the same

Hau.