nes tie demonai moka plaukti

Galvoju, ar gyvenimas yra labiau kaip linksmieji kalneliai, ar labiau kaip vaikščiojimas prie pat bedugnės. Arba tarpeklio, per kurį šokinėji nuo krašto ant krašto, bet retkarčiais vis nusprūsti žemyn, krenti, o paskui vėl kabarojiesi į viršų. Nes ten aukštai šviesiau, o į šviesą, juk ir filmuose dažnai apie tai kalba, linksta žmogaus širdis, nori ji to ar ne.

Žiūriu aukštyn iš tarpeklio gilumos ir iš tų aukštumų tikiuosi milijono dalykų -- kad vėl bus gerai. Bet kartu ir norisi rėkti iš visų jėgų. Net nelabai svarbu ką, svarbiausia - išlieti tą visą viduje susikaupusią sumaištį, kartu tikintis, kad riksmas pažadins sielą ir padės vėl grįžti į teisingą taką.
Kopiant viršun lyg akmenys iš dangaus ant galvos krenta tie "Ne", kuriuos ištari ne tu, o tau.
Norisi išrėkti visą vidų, kuris, rodos, toks tuščias. Bet tik dėl tamsos atrodo, kad ten nieko nėra. O iš tiesų visko pilna. Jausmai, emocijos bei mintys klojasi vieni ant kitų, vieni kitus užgožia, vieni kitus aplenkia ir keičiasi vietomis, asocijuojasi ne(be)suprantama tvarka ir, kaip tyčia, išlenda į paviršių tada, kai nei jų tikiesi, nei jų nori.

ir kartais, po tų smūgių, taip norėtųsi pasakyt, kad viskas, nebegaliu.
Bet baisiausia, kad galiu. Nors gal ir ne baisiausia, gal iš tiesų reiktų tuo džiaugtis (ir džiaugiuosi, kai šviesu būna).

Retkarčiais, rodos, džiaugsmas netelpa širdy, o gal plaučiuose, ir jaučiuosi kaip Ronja Plėšikų girioje pavasarį. Nors vis dar noriu kažkur pabėgti. Čia gerai, bet kai miesto gatvėse nebeišeina pasiklysti ir atsidurti ten, kur dar niekad nebuvai, kai jau atpažįsti praeivių veidus, kai žinai, ką veikia tie, su kuriais niekad nekalbėjai ir kurių net vardų girdėjęs nesi, kai net negalvodamas žinai, kur gali sutikti vieną ar kitą žmogų, kokiuose renginiuose jie lankosi ir kokiais autobusais važinėja, kai darbe darai keisą, o tuo metu mintyse klaidžioji kelionės po Maltą atsiminimuose ar kuri laužus per lietų prie Kauno marių, tuomet jau metas keisti miestą.
Keisti tam, kad, susipažindamas su nauju miestu, galėtum pažinti save. Kad vaikščiodamas niekad nelankytomis gatvėmis galėtum kurti asociacijas su seniau aplankytais miestais, kad džiaugtumeisi radęs shortcut'ą ar dar kartą sėkmingai nuėjęs į tašką B per daug nesukdamas ratų, kad matytum niekad nematytus veidus ir svarstytum ką reiškia nuolat gyventi čia ir ar tai kada nors sužinosi, kad važiuodamas autobusu negalėtum nuleisti akių nuo vaizdo pro langą. Kad galėtum kurti utopines idėjas apie naujojo miesto kasdienį gyvenimą. Nueit į muziejų ir leisti ten valandas. Kas savaitę atrasti vis po naują mėgstamiausią vietą.
Ir kad retkarčiais pasiilgtum to, ką jau pažįsti (ir to jausmo, kai viską pažįsti ir viską žinai).

O kol kas mėginu nusikratyti rutinos, suspėti gyventi miesto voverės gyvenimą (nes viskas sukasi ratu, kad ir kaip norėčiau būti labiau vilku nei vovere), neįkyrėti ir suvokti save (nes jau vėl imu nebesuprasti nei kas aš, nei kodėl).

Būtų gerai taip kur išeiti į tuščią šviesų mišką, eiti basomis per spyglius ir neskubėti.

žolio

Jeigu tau viskas pavyksta, tai yra ženklas, kad nieko inovatyvaus nedarai. (Woody Allen)

Esu mačiusi gal porą Allen'o filmų iš visos tos krūvos, kurią jis yra sukūręs. Ir nesu tikra ar pagavau mintį tų, kuriuos mačiau. Greičiausiai ne, manęs visai nekabina Vudžio Alleno kūryba, nematau tuose filmuose nieko nei mintingo, nei mintiško, ir, rodos, net nemėginu įžiūrėti. Nors kiną mėgstu, labai. Netgi visai norėčiau būti labai gudri kino srityje, išmanyti daug visko, žinoti šį bei tą apie montažo būdus, kino istoriją ir dar keletą gudrių dalykų. (dabar į tą, kuris pasakytų "taigi reikia tik pradėti domėtis ir išmoksi!" žiūriu žiaaauriai priekaištingu žvilgsniu, paskui pakeičiu veido išraišką ir mintimis nusiunčiu ironišką žinutę You don't say!)


Kuo skiriasi "žemyn galva" nuo "aukštyn kojom"?
Negali atsakyti "niekuo", nes jei toks atsakymas būtų teisingas, tuomet žodžiu "niekas" ir jo dariniais (pvz.: "nėra") būtų galima atsakyti į visus klausimus. O taip nėra, vadinasi, šitie du dalykai skiriasi.
Kaip man atrodo ir koks yra mano atsakymas į šitą klausimą, nerašysiu, nes jei parašysiu, tuomet jums bus sunkiau sugalvoti savus atsakymus, nes jau turėsit prieš akis vieną klišę/šabloną/variantą. Užsirašysiu verčiau jį kur kitur.

Dar visai įdomu, ar keičiasi požiūris į knygą, jei žinai kaip atrodo jos autorius. Nes jeigu ekranizuoja knygą, tu ją esi skaitęs ir tau nepatinka kaip režisierius pavaizdavo vieną ar kitą, arba visus veikėjus, nes tai nesutampa su tavo vizija, tuomet dažniausiai filmas žiūrisi ne taip smagiai, kaip galėtų žiūrėtis. Nebent susitaikai su režisieriaus mintim, priimi ją kaip savą, pamirši savo mintį ir mėgaujiesi filmu lyg niekur nieko. Arba sėkmingai atsiriboji nuo savo susikurtos veikėjų vizijos. (galima tęsti be galo)
Taigi, jei taip atsitinka su knygos ekranizacija, tuomet ar negali būti taip, kad nežinodamas kaip atrodo, ką viešumoj sako ir kaip gyvena vienas ar kitas rašytojas/poetas/literatas, skaitai kūrinį vienaip, o žinodamas kas jis toks ir kodėl taip rašo - kitaip. Gali? Gali. O kas tuomet yra geriau - žinoti ar nežinoti?
Nežinant galima ne taip interpretuoti kūrinį. Bet kas žino kaip geriau jį interpretuoti? Gal nauja, ne tokia kūrinio interpretacija, kurią susikuri nežinodamas nei kūrinio parašymo konteksto, nei ką pusryčiams valgydavo ir kada gimė autorius, yra kur kas geresnė/įžvalgesnė/naudingesnė/kitokia -esnė? O gal ji ne taip jau daug ir skiriasi nuo tos kitos? Gal galų gale vistiek prieitum tas pačias išvadas, nesvarbu ar tu žinai kažką daugiau nei tai, kas parašyta, ar nežinai? O gal kaip nėra pasauly dviejų vienodų žmonių, taip nėra ir dviejų vienodų interpretacijų? Taip išeina, nes kaip gali būti dvi vienodos interpretacijos, jei visi žmonės yra skirtingi ir todėl mąsto skirtingai. Aišku, gali jos būti, bet tik tuo atveju, jei kažkas vienas sugalvojo interpretaciją, o kitas ją priėmė nemąstydamas ir nepakeisdamas nieko. Bet ir tada nieko neišeina. Jei aš galvoju apie bulvę ir tu galvoji apie bulvę, tai sutampa tik pats žodis, apie kurį mes galvojam, t.y. jo pavidalas, bet ne reikšmė. Nes man bulvė gal yra didelė, aplipusi žemėm ir geltona, o tau - kepta, arba augalas su baltais žiedais ir koloradais.
Matyt todėl ir yra smagu rašyti knygas, ir jas skaityti (kartais vėl ir vėl), ir aptarinėti, ir diskutuoti apie jas, nes žodžiai ten gal ir tie patys, bet visai kitokios jų reikšmės.
Nors sutikčiau ir su tuo, kad gali būti kitokie žodžiai, bet labai panašios jais perteikiamos idėjos.



Įdomu, o man dažnai kas nors kalba ne savo žodžiais? O kai kalba nesavais, kaip stipriai jais tiki? Iki galo, nes juos pasako? Ar abejoja ir todėl pasako?


aš paklausiau iš kur tu ir iš kur nuolat kyla kančia
jis paprašė ugnies, nu, aš daviau, tada jis pasakė - iš čia.

Le temps n'a pas venu qu'on se repose

Tie patys filmai.
Tos pačios salės.
Skirtingi žmonės.
Skirtingi seansai.
Tas pats juokas tose pačiose vietose.
Tie patys pavadinimai.
Tas pats kelias.
Ta pati valanda.
Tie patys žmonės.


Ir čia tobulai tinka:

Dvidešimt-dešimt.

arba kasdienybės trupiniai.

Po Kalėdų per Lietuvos televiziją su mama žiūrėjom "Mr. Magorium's wonder emporium". Toks pasiutusiai gražus filmas, kad mama net nustebo, kai jis pasibaigė gražiai ir be jokių skausmingų scenų viso filmo metu. Toks too good to be true.
Ir pilnas gerų minčių. Švelnių, šiltų, artimų. Gerų minčių, kurioms akomponuoja graži muzika.
Don't be shy just let your feelings roll on by,
Don't wear fear, or nobody will know you're there.


Šiandien labai užsinorėjau, kad balkone augtų mažytė obelėlė. Amžinai žaliuojanti, apkibusi rausvaskruosčiais obuoliukais.
Dar užsimaniau pamatyti kūrybinio džiaugsmo apimtas akis. Akis, su sparcle jose. Su kibirkštėle. Ir nuoširdžiai kalbėtis per naktį. Iki prašvis.

Ir noriu vasaros, noriu keliauti. Noriu ką nors maloniai nustebinti, priversti nusišypsoti, priversti pajusti džiaugsmą ir norą gyventi (kaip "Švelniuose tardymuose" rašytoją Thorton'ą Wilder'į citavo Rolandas Kazlas "Džiaukis gyvenimu, nes lavonu būsi labai ilgai"). Noriu pavargti po dienos kelionių ir sapnuoti magiškus sapnus.
Noriu, kad žmonės tikėtų magija ir stebuklais, nes you must believe it to see it. Ir kad jie mėgautųsi vasara. Nes kada dar daugiau galima mėgautis vasara, jei ne vasarą? Jei vasarą nesimėgauji vasara, tai kaip ir esi ją iššvaistęs veltui. Ar ne taip? :)

Prieš miegą tokia muzika, rodos, netinka, bet linkiu jums visiems truputį Saint Oil Sand ritmų ir žodžių, nes jie tikrai į sveikatą. :)