Gražu buvo: stovi didelė (vūū, du atskiri kambariai ir dar e-e vestibiulis -- čia tau ne juokas :-D ) palapinė, greta guli pripūsta guminė valtis su mielais irkliukais, prie medžio (vėliau - stulpo (ne, medis nevirto stulpu :-D ) ) pririšta skelbimų lenta, sukrautas šulinio formos laužas, ant kurio uždėtas juodas juodas puodas, o aplink - puodeliai, dubenėliai.. :-D
Sulaukėm dėmesio. Girdėjau, kaip viena mama vaikui pažadėjo, kad nuo 3-ios klasės galės eiti į skautus. ;-D jis džiaugėsi. O jo hiperaktuvymas bet ką išgąsdintų :-D
* *
Spontaniškai sutikau eiti į koncertą. O ten:
daug nematytų veidų, kiek daugiau nei dvi valandos koncerto (apšildė Živilė Ba), Belickas su smuikeliu, daug kalbantis Lukošius su balionų skiautere, Pearl drums, jaunai atrodantis arba jaunas ;-D gitaristas, Mamontovas šokio žingsneliu grojantis gitara, netikėtai šalia atsiradusi puiki kompanija, ta gyvo garso koncerto atmosfera, trys pakartojimai, iš kurių paskutinio jau visai nebesitikėjau, o vienas buvo: "Ne-iš-eik! Ne-iš-eik!" , mano mėgstami gabalai ("žvaigždės kartais krenta.." ir "Niekada man meilės nebus per daug" ), ugnys, pasidalijimas paskutinėmis bandelėmis, trumpalaikis lietus, ilgas ėjimas namo. Ir dar toks visiškai relaxas mėgaujantis šia akimirka. Kaip ten dainavo?
Jei esi dabar ir čia,
visas džiaugsmas tavyje.
