Smalsumas

Kažkada ofiso virtuvėj su kolege kalbėjomės apie smalsumą. Ji liūdnai sakė, kad jos niekas nedomina, nelabai kas įdomu, neturi niekam jokios aistros/passion. Tuo tarpu mano į galvą viena po kitos lindo tai architektūra, tai šunys, tai meno istorija, tai skautai, tai fotografija, tai jūrininkystė, tai traukiniai, tai dviračiai, tai kinas, tai IT, tai literatūra, tai gamtos apsauga, tai grafika, ir, rodės, nebus galo mane dominančių dalykų srautui. Tąkart labai nusistebėjau šia situacija - keista, kai vienas žmogus mėtosi nuo vieno pomėgio link kito, nuo vienos aistros link kitos, o kitas vakare paprasčiausiai išsiverda arbatos ir tiek. Ramybė.

Naujajame šių metų kalendoriuje (kuris, manau, yra pinigai į balą, nes surišimas toks nepatogus, kad sunkiai beprisiverčiu jį naudoti) galima pasirinkti mėnesio temą kaip tikslą, kurio planuoji siekti. Sausiui, po visų spalio ir lapkričio sunkumų (bei, labai jau įkyriai lenda šitas žodis, tai privalau parašyti, - siaubų) pasirinkau "stress free" temą. Pradžia buvo tragiška, bet, sąmoningai ar ne, kažkas pavyko. Dabar vasaris sukasi jau į antrą pusę, aš šypsausi (prisidėjo ir atostogos Austrijoj), viskas atrodo kur kas mažiau sunku, kur kas ramiau, all good. Kaip rašiau per atostogas instagrame, kai esi kalno viršuj, viskas yra šimtąkart geriau ir gražiau. O, kaip buvo pastebėta per atostogas Škotijoj, gyvendamas savo kasdieniam burbule galvoji, kad pakalbėti su manager'iu dėl ko nors problematiško yra didžiulis iššūkis, o tada važiuoji dviračiu siauru akmenimis nusėtu ir upeliais varvančiu takeliu palei skardį, galvoji, kaip čia nenusivožti (nes jei nusivoši, tai labai abejotina, ar iš tavęs liks kažkas daugiau nei tik šlapia vieta), ir kažkuriam taške pradedi juoktis iš to burbulo-savęs, nes suvoki, kad tie ofiso iššūkiai yra vienas didelis niekalas.

Pradėjau ruoštis Open House'ui. Viltautė buvo teisi rašydama, kad jei iš pradžių pastatas pernelyg nevilioja, susipažinęs su juo pradedi pamilti. Dabar ir Pilaitės rajonas įdomus atrodo, o ne nuobodyla. Čia kaip Mažajame prince, kur prisijaukini lapę. Dar galima palyginti su MJR, kur apskritai kažkokia magija ore tvyro.

Labai noriu ir šiemet į MJR. Dar noriu užpildyti aplikaciją ir aplankyti Europą, paklausyti Knygų mugės diskusijų, nusipirkti bilietus į Lisaboną, pavažinėti dviračiu miške (lempą jau turiu, jippy).
Vos nepamiršau svarbiausio. Dabar labiausiai noriu nebūti boba bezdale. Į gamtą, į lauką, į miestą, į renginius!

Agadez

Gana ilgai ieškojau šito įrašo.

Gavosi taip, kad paskutiniu metu (tik nežinau nuo kada pradėti skaičiuoti to paskutinio meto pradžią) mintys lyg užprogramuotos sukasi viena panašia kryptimi - kad reikia būti nuoširdžiam, padėti kitiems, žiūrėti į pasaulį atviromis akimis ir mėgautis kiekviena akimirka.
Nebemeluoju sau. Kai kurių dalykų vis dar nedrįstu pri(si)pažinti. Bet labai noriu gyventi taip, kad tie gražūs ir neįtikėtinai skambantys žodžiai, kuriuos tais maloniais retkarčiais apie save išgirstu, taptų tiesa (ar bent labiau tiesa nei man dabar atrodo, kad jie yra).
Ir aš bandau, tik nelabai žinau kaip man sekasi. Labai bandau. Kartais pamirštu, kad bandau. Kartais prisimenu.

Ir dar labai daug visko nežinau. Ir dar labai daug viskuo niekaip neatsistebiu.
Ypač gera niekaip neatsistebėti tomis "omg it's really happening!" akimirkomis. Kartais neina atsistebėti ir tais juodais siaubingais dalykais, kurių geriau nebūtų, bet jie yra. O kad jau taip, tai gal ir tebūnie, jie duoda gyvenimui aštraus prieskonio ir suveikia kaip geras šaltas dušas (arba triskart stipriau nei Zaraso ežero vanduo antrą Juodaragio dieną).


Į dykumą.

Hemulis pasislinko arčiau ugnies, pečius apsigaubęs miegmaišiu, jis buvo sušalęs ir apsimiegojęs, bet tvirtai pasiryžęs būti džiugus.
- Laukinis gyvenimas! - pasakė jis. 

ritmai.

Nežinau kas tiksliai, bet kažkas autobuse kelia ritmišką garsą, kuris truputį (bet ne per daug) primena važiuojantį traukinį. Dar saulė pro langą,
dar geltoni po žiemos išblukę laukai,
dar neišsprogę medžiai,
dar sesės rekomenduota knyga apie keliones ir keliautojus (su nuotraukomis ir iš paprastų žodžių sudėliotais įspūdžiais), -- sudedi visa tai kartu ir jauti, kad dabar drąsiai galėtum eiti kur į mišką ar į laukus ir, nebijodama nei skraidūnių, nei gauruočių, nei kitų Matiso girios padarų, šaukti iš visų plaučių, nes pavasaris.
Mintyse stabteli, įsiklausai į save ir į aplinką, ir supranti, kad venomis kartu su krauju teka dar šis tas. Kelionių ir nuotykių troškimas.

Noras eiti keliais, kur dar niekad nežengei ir nevaikščiojai, matyti tai, ko dar niekad nematei (o gal net ir nesitikėjai pamatyti), pabėgti iš miesto į gamtą, įkvėpti pilnus plaučius šviežio, gryno ir gaivaus oro, dar gal truputį per daug nudegti saulėje, truputį per ilgai užsibūti ežere, truputį per vėlai pradėti statyti palapinę, truputį per kaitrų užsikurti laužą, truputį per trumpai vasaroti su draugais.


Važiuojam pro keliaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, žiūriu į tuos automobilius ir prisimenu Prancūziją - kaip Paryžiaus, Nanto, La Rochelle ir kitų miestų (išskyrus Tulūzą) gatvėse stebėdavau automobilių srautus ir svarstydavau koks jausmas yra būti jais, gyventi gyvenimus šituose dideliuose miestuose, šiose gatvėse, šiuose namuose.
Važiuoju per miestą ir suvokiu, kad noriu, jog visa tai tik ir liktų svarstymais. Noriu, kad tie automobiliai aikštelėse prie prekybos centrų, tie ofisai ir biurai, kostiumėliai ir aukštakulniai batai, - visa tai ir liktų kažkieno kito, ne mano, gyvenimais.

Pro atidarytas duris jaučiu artėjančią vėsą. Girdžiu variklio taktus.
Sustojam. Tyla.
Užsimerkiu.
Nusišypsau.

Ir vėl viskas gražiau nei anksčiau.

Noriu - aš karalius, noriu - debesų piemuo

mano gyvenimo cukrus.

kai man pasakė: "Ai, man tai visi paukščiai yra paukštis, paukštis ir paukštis, o visi medžiai - medis, medis ir medis", savaime pagalvojau, kad gal dar ne viskas su manim prarasta. Jei už lango vaikščiojantis paukščiukas man yra ne tiesiog paukštis, o turi normalų rūšinį vardą, esu linkusi manyti, kad tai geras ženklas.
Visada labai žavėjausi tais žmonėmis, kurie sugeba paukštį atpažinti iš skrydžio ar giesmės, o tiems, kurie lašišą atpažįsta iš išvaizdos, o ne iš skonio, ir žino daugiau nei penkis medžius, uždėdavau riebų pliusą ir keletą gerų respect'o taškų. Šitam "o-tai-palapinėj-galima-miegoti-ne-tik-per-festivalius???" pasauly bent kiek platesnis gamtos pažinimas, mano akimis, yra puikus bruožas.
Apie baltą pavydą šimtus gyvūnų lengvai atpažįstantiems zoologams jau net nekalbu.

* *
Deduosi daiktus rytojui.
Va taip va, visai neplanuotai ėmė ir susišvietė savaitgalis miške, apie kurį jau seniai svajojau.
Be proto seniai ir dar labiau be proto stipriai norėjau vėl pagaliau įkelti koją į mišką, prieš tai ant pečių užsimetus kuprinę, ir bent parą negrįžti į civilizaciją.
Dar prieš penkias minutes kiurksojau ant sofos nosį įsmeigusi į etno konspektus ir maniau, kad tuoj užmigsiu. O dabar esu toje daiktų dėjimosi stadijoje, kai jautiesi super excited ir kaip mažas vaikas nekantrauji na kada na kada na kada greičiau greičiau greičiau, nors iki tol tai dar, vaje, - visa diena!

Puikiausias patvirtinimas teiginiui "Kai nori, gali viską", o į klausimą "Kodėl browsint kaip prancūziškai vadinasi karabinas, ieškoti internete kur nusipirkti vandens dezinfekavimo tablečių ir taisyti kuprinės šonines gumas yra kur kas įdomiau nei ruoštis egzaminui, rašyti bakalauro darbo teorinę dalį ar galvoti ką reikės valgyti pusryčiams?" atsakymo toli ieškoti nereikia (jei išvis reikia tai daryti).

(kas čia bus, ką veiksiu ir kur tiksliau čia tas cukrus pažadu pasakoti grįžusi)

Kada grįžta gyvenimo džiaugsmas?

- kai per dieną ateina pavasaris
- kai ryte žmonės važiuoja į darbus, o tu - namo, ir ne iš tūso, o iš MKIC'o
- kai sėkmingai atidarai riedučių sezoną
- kai ramia širdim išlydi draugą/ę į didžiausią jo/s gyvenimo kelionę ir tiki, kad viskas bus gerai
- kai suraukus nosį pažiūri į komplikuotą darbų sąrašą su nenumaldomai artėjančiais deadline'ais ir užtikrintai sakai sau: "nieko nežinau, įveiksiu!"
- kai...
(pratęsiu kitąkart. O kol kas - jums gero ryto, man - "labanakt!")

intro.

Knygų kalnas ant lentynos-spintelės prie lovos kasdien vis auga. Skaitau turbūt daugiau nei bet kada anksčiau. Po tris - keturias knygas vienu metu. Skirtingom kalbom.
Dalis to, ką perskaitau, pasilieka galvoje. Dalis virsta sapnais. Dalis išnyksta visai.
Kai kurie žodžiai ir sakiniai mintyse virsta vaizdais, kurie tiesiogiai su niekuo tuose sakiniuose nesusiję. Niekad nevalgytos anties patiekalų aprašymas tampa šilta vasaros naktimi su atidarytu balkonu, lengvu vėjeliu lauke ir žvaigždėtu dangum. O iš šito vaizdo mintis rutuliojasi toliau, per ankstesnes vasaras ir kažkurią akimirką pavirsta klausimu apie ateinančią vasarą (ir kas po jos).

Ten ir sustoju.

vasaros panašios vienos į kitas ir, kartu, be proto skirtingos. Ir kuo toliau, tuo labiau jos darosi "man atrodo, kad nieko labai neveikiau, bet laisvų dienų praktiškai neturėjau". Puikiai.
Iš taško A į tašką B, iš B - į C, iš C į D, ir taip per visą abėcėlę. Ir vėl iš naujo, bet jau nebe iš eilės.

World is such a scene.


Ir metų su keturiais sezonais nei už ką nekeisčiau į amžiną vasarą ar paprasčiausią žiemos nebuvimą.

O-o-o best in Europe!

(arba Kur pažvelgsi, visur EUSO)


Ir tikrai.
Galiu dabar žiūrėti kur tik noriu, ir bene visur matysiu EUSO: užrašytą ant drabužių, maišelių ir dėžučių, nematomomis raidėmis įrėžtą kiekviename per pastarąją savaitę aplankytame gražiausio pasaulyje Vilniaus miesto kampelyje, kalne nuotraukų, naujų draugų veiduose, per savaitę neįtikėtina betvarke pavirtusiuose namuose, kuriais naudojausi net ne kaip viešbučio kambariu (kuriame tik pernakvojama), o turbūt dar prasčiau kažkaip.

"<...> bet jo balsas gaivų rytmetį glostė ausį, tokie būna ankstyvų rytmetį pakirdusių žmonių balsai - prikimę, su vos juntamom ilgesio ir ryžto pradėti naują dieną gaidelėm" skaičiau budėdama ChemFako koridoriuje prie laboratorijų ir galvojau, ar ir mes visi taip girdėdavomės EUSO rytais.
Prikimę, bet džiugūs ir kupini noro veikti.

* *
Dar pusantro mėnesio ir ateis užtarnauta vasara. Arba aš ateisiu pas ją, čia jau kaip pažiūrėsi.

Ir vėl bus ankstyvi rytai, vėlyvi rytai, ilgos naktys, nuotykiai ir kelionės, pakelės, panašios į tas, kurias su Aiste Prancūzijoje aprašinėjom markeriais, pro šalį lekiantys automobiliai, žaliuojanti žolė, pro debesis plieskianti saulė, taip primenanti išvažiavimą iš Lourdes, upės, ežerai ir jūros.
Visa tai, ką ir vadiname vasara.


* *
kai nori, ieškai galimybių.
kai nenori, ieškai priežasčių.

Atsakymas į kolegės muškietininkės post'ą.

Visą savo mielą neilgą gyvenimą nemėgau užuolaidų, neturėjau jų ir, matyt, todėl niekad neužtraukdavau. Man patikdavo langai tokie, kokie jie yra; man patikdavo vaizdas už jų; man patikdavo iš lauko krentanti šviesa. O jei kas ir žiūrėdavo į mane iš gatvės, tai man nuo to būdavo nei šilta, nei šalta.

Šiandien vaikščiodama gatvėmis vis dar nudžiungu pamačiusi užuolaidų neuždengtą langą, pro kurį galima labai labai trumpam užmesti akį į kieno nors gyvenimą, o paskui tyliai galvoti kaip ten Kažkam gyvenasi, kuo tas Kažkas užsiima, su kuo gyvena, kaip leidžia laiką ir kur vaikšto, kai nebūna namuose. Tiek visko įdomaus pamatyt galima. Ir paskui prigalvot, sukurt įsivaizduojamą gyvenimą ir niekad taip ir nesužinoti, ar pataikei, ar ne.


O šiandien užuolaidas turiu ir vakarais užtraukiu. Tiesiog šiaip, dėl ritualo.
Nes kas gi ten žiūrės į penkto aukšto langus?

Trys laike išsimėčiusios dienos, o gal naktys.

Aną vakarą debesys taip žemai, kad, atrodo, užliptum ant kokio dvylikaaukščio ar, jei pasisektų rast, - šešiolikaaukščio, ir lengvai galėtum juos ranka paliest. Tas jų žemumas truputį priminė Prancūzijos pietus, kai jie irgi buvo taip žemai, kad kartais net imdavo atrodyti labai grėsmingai, lyg lenktųsi kas prie tavęs taip iš aukštai aukštai norėdamas pagauti, sučiupti ir pakelt nuo žemės.


Kartais vėlai vėlai einant miegoti, kai kitą dieną turi keltis labai anksti, būna vienas labai didelis blogumas: negali užmigti, nes kankina mintis, kad vos tik užmigsi, tuoj suskambės žadintuvas. Ne iš tiesų tuojau pat, bet taip tikrai atrodys.
Paskui kartais ryte būna didelis didelis keistumas, nes atsikeli lengvai ir visai neatrodo, kad trumpai miegojai.


Kitos dienos vakare ėjau link stotelės ir galvojau, ar būna kas gražiau už naktinį pavasarėjantį Vilnių, kai dangus  toks giedras ir žvaigždėtas (dėl to naktimis vis dar šalta), kai nuo sniego išlaisvintose pievelėse reikia iš naujo praminti takelius, kai miesto šviesos iš tolo kviečia prieiti artyn, ir tu eini, pavasariškais sportbačiais žingsniuoji per vis dar truputį šaltą žolę ir su šypsena lauki, kol dieną vėl galėsi pasišildyti toje vis dar labai nedrąsioje ankstyvo pavasario saulutėje.