Nori to ar nenori, tokiais vakarais kartais ima ir pasidaro liūdna. Teta Vienatvė už rankos paima dėdę Liūdesį ir jiedu mažais žingsniukais atitipena pas mane. Aš žvilgteliu į juos, jie man liūdnai nusišypso, ir aš juos priimu greta savęs ant sofos, pavaišinu arbata. Taip ir sėdime visi trys, kartais tylėdami, kartais kalbėdami, kol kuris nors vienas iš mūsų pasitraukia. Visuomet užtenka, kad išeitų kuris nors vienas. Tada ir likę du patyliukais išeina kiekvienas savo keliais.
į nepravertas duris,
į nemiego karalystę
Eurotrip'as velniškai užkabliavo (Scotty doesn't know!). Žiūrėjau jį tada, kai dar teta Vienatvė nebuvo atsivedusi draugo Liūdesio. O štai šią akimirką sėdime čia visi trys ir žibančiomis akimis žiūrime į kompiuterio ekraną. Keista, dėdė Liūdesys šįkart toks mielas, šiltas ir visai neliūdnas. Matyt neatsinešė į languotą skepetaitę įvynioto širdį graužiančio skausmo. Ir gerai, juk ir nereikia. Geriau jau aviečių uogienė, kurios turbūt neturiu, bet vistiek ji geresnė.
Gaila, kad lauke nebėra taip šilta, kaip buvo vasarą. Kuomet ilgi tylūs vakarai balkone atgaivindavo, kuomet kartu su draugais slėpėmės nuo saulės burės pavėsyje, kuomet nereikėjo slėptis po paltais ir pirštinėmis. (Juokinga. Ar dar ilgai rudenį, žiemą ir pavasarį galvosiu apie vasarą?)
Šiemet labai gražus ruduo. Anksčiau dar tokio nemačiau.
Gražus lietumi, lapais, saule, žmonėmis, debesimis, žvaigždėmis, veikla, tamsa, šviesa, gamta, miestu.. Man regis, po to bus graži žiema, gražus pavasaris ir graži vasara.
Išsiskirstom.
Labanakt :)
