nes tie demonai moka plaukti

Galvoju, ar gyvenimas yra labiau kaip linksmieji kalneliai, ar labiau kaip vaikščiojimas prie pat bedugnės. Arba tarpeklio, per kurį šokinėji nuo krašto ant krašto, bet retkarčiais vis nusprūsti žemyn, krenti, o paskui vėl kabarojiesi į viršų. Nes ten aukštai šviesiau, o į šviesą, juk ir filmuose dažnai apie tai kalba, linksta žmogaus širdis, nori ji to ar ne.

Žiūriu aukštyn iš tarpeklio gilumos ir iš tų aukštumų tikiuosi milijono dalykų -- kad vėl bus gerai. Bet kartu ir norisi rėkti iš visų jėgų. Net nelabai svarbu ką, svarbiausia - išlieti tą visą viduje susikaupusią sumaištį, kartu tikintis, kad riksmas pažadins sielą ir padės vėl grįžti į teisingą taką.
Kopiant viršun lyg akmenys iš dangaus ant galvos krenta tie "Ne", kuriuos ištari ne tu, o tau.
Norisi išrėkti visą vidų, kuris, rodos, toks tuščias. Bet tik dėl tamsos atrodo, kad ten nieko nėra. O iš tiesų visko pilna. Jausmai, emocijos bei mintys klojasi vieni ant kitų, vieni kitus užgožia, vieni kitus aplenkia ir keičiasi vietomis, asocijuojasi ne(be)suprantama tvarka ir, kaip tyčia, išlenda į paviršių tada, kai nei jų tikiesi, nei jų nori.

ir kartais, po tų smūgių, taip norėtųsi pasakyt, kad viskas, nebegaliu.
Bet baisiausia, kad galiu. Nors gal ir ne baisiausia, gal iš tiesų reiktų tuo džiaugtis (ir džiaugiuosi, kai šviesu būna).

Retkarčiais, rodos, džiaugsmas netelpa širdy, o gal plaučiuose, ir jaučiuosi kaip Ronja Plėšikų girioje pavasarį. Nors vis dar noriu kažkur pabėgti. Čia gerai, bet kai miesto gatvėse nebeišeina pasiklysti ir atsidurti ten, kur dar niekad nebuvai, kai jau atpažįsti praeivių veidus, kai žinai, ką veikia tie, su kuriais niekad nekalbėjai ir kurių net vardų girdėjęs nesi, kai net negalvodamas žinai, kur gali sutikti vieną ar kitą žmogų, kokiuose renginiuose jie lankosi ir kokiais autobusais važinėja, kai darbe darai keisą, o tuo metu mintyse klaidžioji kelionės po Maltą atsiminimuose ar kuri laužus per lietų prie Kauno marių, tuomet jau metas keisti miestą.
Keisti tam, kad, susipažindamas su nauju miestu, galėtum pažinti save. Kad vaikščiodamas niekad nelankytomis gatvėmis galėtum kurti asociacijas su seniau aplankytais miestais, kad džiaugtumeisi radęs shortcut'ą ar dar kartą sėkmingai nuėjęs į tašką B per daug nesukdamas ratų, kad matytum niekad nematytus veidus ir svarstytum ką reiškia nuolat gyventi čia ir ar tai kada nors sužinosi, kad važiuodamas autobusu negalėtum nuleisti akių nuo vaizdo pro langą. Kad galėtum kurti utopines idėjas apie naujojo miesto kasdienį gyvenimą. Nueit į muziejų ir leisti ten valandas. Kas savaitę atrasti vis po naują mėgstamiausią vietą.
Ir kad retkarčiais pasiilgtum to, ką jau pažįsti (ir to jausmo, kai viską pažįsti ir viską žinai).

O kol kas mėginu nusikratyti rutinos, suspėti gyventi miesto voverės gyvenimą (nes viskas sukasi ratu, kad ir kaip norėčiau būti labiau vilku nei vovere), neįkyrėti ir suvokti save (nes jau vėl imu nebesuprasti nei kas aš, nei kodėl).

Būtų gerai taip kur išeiti į tuščią šviesų mišką, eiti basomis per spyglius ir neskubėti.

where do I sign?

"Nesileiskite užgesinami, nes jūs nežinote, kam esate šviesa".
Čia šiaip. Perskaičiau, patiko, persirašiau.

Kartais man atrodo, kad esu visiškai ne working class material. Ir, kad ir kokia egoiste save laikyčiau, esminiais momentais man to egoizmo pritrūksta, persimetu į visišką altruizmą ir savus interesus numetu visiškai į šalį. Taip toli, kad apskritai sugebu pamiršti juos esant.
Nors yra ir šviesioji viso to pusė - tai, kad labai aiškiai suvokiu šitą faktą, rodo, jog dar ne viskas su manim prarasta. Be to, joks sprendimas dar nepriimtas, joks neatšaukiamas žingsnis dar nepadarytas, niekas dar nei prarasta, nei atrasta. Tik kažkur dingo visas mano dabartizmas (negi senstu?) ir jau nebe pirmą dieną bendradarbė rūpinasi kur dingo mano nuotaika ir kas man atsitiko. Šypsotis vis dar moku, bet rytais sunku. Ne keltis (keltis visai ok). Veikti. Apskritai imtis kažkokios veiklos.
Kaip prieš keletą savaičių (ar daug seniau?) girdėjau per radiją, "bejėgiškumas yra, kai tu ryte prabundi ir nenori, negali, neturi dėl ko keltis". Liūdna mintis, bet taikli. Man netinka, nes vis dar randu priežasčių atsikelti, bet kartais labai norėtųsi atsibudus paprasčiausiai žiūrėti kažkur priešais save, nieko negalvoti (gal tiesiog mėgautis dar prisimenamo sapno likučiais ar purtyti iš galvos užsilikusį bjaurų sapną) ir paskui išeiti į lauką pasivaikščioti. Būti lauke, turėti laiko, žiūrėti į žmones ir pravažiuojančius autobusus, pamatyti medžiu laipiojančią voverę (ir akimirką pagauti jos žvilgsnį. Baisiai įdomus jausmas), spėlioti paukščiukų rūšis, gal nusipirkti kavos arba atrasti kokį naują takelį, paprasčiausiai būti ir paskui grįžti namo.

O kartais noriu kažko visiškai priešingo.

Nors kitą savaitę jau gruodis, bet:
ruduo,
kas be ko,
daro savo.

Beskaitydama naujausią (nors jau truputį ir pasenusį) mindgasmic esė pagalvojau - iš tiesų, kas būtų, jei kokioj Amerikoj (ar ir toj pačioj Europoj, kam čia toli žvalgytis) teroristai imtų ir sugriautų jei ne visus, tai bent didžiąją dalį mobiliojo ryšio bokštų?

arba sapnuoti Vilnių draudžiama

Man regis, galėčiau be sustojimo taip vaikščioti po geltonais šviestuvais apšviestas vakarinio rudeniško Vilniaus gatves. Ir jei kada sakiau, kad Vilnius - gražus miestas, tai ir dabar tą patį pasakyčiau. Tik labiau užtikrintai. Taip užtikrintai, lyg žodžių tarimo akimirką aš pati būčiau tas miestas.

Lygtais Sabaliauskaitė vienoj iš savo viešų paskaitų sakė: "Mirtis susieja žmogų su miestu. Kuo daugiau žmogus praranda mieste, tuo jis jam artimesnis." Nežinau, ką Vilniuje praradau aš (o gal labiau nenoriu šią akirmirką galvoti apie praradimus, paklydimus ir klaidas), bet atradau čia tikrai daug. Dar prieš gerus dešimt metų kreivom šleivom raidėm, bet didelėm ir džiaugsmo kupinom akim rašydavau įspūdžius iš žieminių atostogų Vilniuje. Jau tada, pirmą kartą čia apsilankiusi, supratau, kad radau savo svajonių miestą. Ir visus metus svajodavau vėl į jį nuvažiuoti. Patikdavo man ir kitur, bet niekur taip, kaip Vilniuj.

Bet niekad nenorėjau būti gimusi ir visada gyvenusi Vilniuje. Man pernelyg patinka čia būti atvykėle ir kasdien vis atrasti kažką naujo, kažką nematyto. Kažko nežinoti, kažkur nebūti buvus. Kažką matyti pirmą kartą ar, būnant naujoje vietoje, pažvelgti pro langą ir nesuprasti, kas per vieta už jo. Mintyse turėti Vilniaus žemėlapį ir kartais, sau pačiai netikėtai, atrasti naują kelią ir taip sujungti žemėlapio detales.
Turėti kur grįžti, kai retkarčiais užsinori pabėgti iš Vilniaus ir visko, kas yra jame.

Pusę karalystės už kiek gilesnį Vilniaus architektūros pažinimą.
Pusę šachystės už galimybę išgirsti istorijas, kurias savo sienose sugėrė Vilniaus pastatai.
Atiduočiau.

pavadink.

šiandien labai ryškiai pastebėjau du dalykus: kad gyvenu mieste ir kad įvykiai turi dėsningumą kartotis kas mėnesį.

Pirmąjį pastebėjimą labai lengvai patvirtina tokie paprasti įvykiai ir dalykai kaip: kiekvieną rytą ir vakarą (ir dar porą kartų dienoj) naudojamas viešasis transportas, praktiškai visur randamas bevielis internetas, mašinų spūstys, maisto prekių parduotuvės ir prekybcentriai ant kiekvieno kampo, skubantys lekiantys bėgantys besigrūdantys žmonės, tik dirbtinės karvės, balandžiai, kuosos, kovai ir varnos kaip vieninteliai paukščių atstovai, dažniausiai negražūs daugiaaukščiai namai, ...

Pasiilgstu tų paprastų gulinėjimų ant žolės (o ne ant žemės prie Prezidentūros, žole padengtos taip pat tankiai kaip plinkančio senio galva), plataus horizonto, kurio nedrasko jokie dangoraižiai (nors jie man patinka, bet kartais tiesiog labai netinka), atstumų, kuriuos viens du nepavargdama galiu nueiti, neskubėjimo ir tos vakaro tylos, kai atidarius langą girdėti pravažiuojantis traukinys.

Laimei, miestai dar man asocijuojasi su siauromis senamiesčio gatvelėmis, kiemais, į kuriuos nepatingėjęs užsukti gali atrasti tai, ko tikrai nesitikėjai, kultūra (parodomis, koncertais ir spektakliais) kur bepasisuksi, gatvės muzikantais, plačiomis atradimų galimybėmis, kino festivaliais. Ir apskritai miestai yra labai geras darinys. Kartais pernelyg gerai apie save galvojantis ir skubantis, bet geras.


Antrąjį pastebėjimą įrodyti kiek sunkiau. Kasmėnesinis dėsningumas yra gudrus - jei tik sugalvoji kokį dalyką, kuris tiktų kaip įrodymas, jis iškart tampa netinkamu, nes vyksta ne lygiai kas mėnesį, o kaip nors kitaip. Kas trisdešimt dienų kaip vilniečio kortelė, kas porą savaičių, kas keletą mėnesių, bet jokiu būdu ne kas mėnesį. Ir vistiek aš lieku prie minties, kad šitas dėsningumas yra teisingas. Tereikia truputį plačiau pažvelgti į pačią mėnesio sąvoką, ir viskas susidėlioja į savo vietas.


O kadangi pradėjau apie miestus, tai pabaigai - man pati gražiausia citata iš Literatų gatvės:
bijau, nes galvoju, kad didelio miesto lapė gudresnė už mažo miestelio moterį.
pamiršau kas toji rašytoja, kuri taip parašė.

Melskimės rudeniui, kad nepaklystume.

Kažkurią dieną supratau, kad ruduo, kad ir kaip aš tai kartais mėginčiau neigti, man be proto patinka. Dėl savo grožio, dėl po truputį vėstančio oro, dėl gražių megztinių, dėl fresh start, dėl naujų sezonų, dėl kaštonų nuo blogos akies ir to garso, kai krisdami nuo medžio jie trenkiasi į grindinį ir išsilukštena, dėl gražių mėnesių pavadinimų.
Ir dėl rudeniškų susimąstymų.

Kartais tiems susimąstymams nereikia jokių ypatingų sąlygų - užtenka tik vėlai vakare užtikti kur centre netikėtai puikiai grojančius gatvės muzikantus, ilgą kelią važiuoti autobusu tamsoje, atrasti dar negirdėtos toli toli nunešančios muzikos, išvysti ką nors gražaus, sapnuoti, būti induose ir manyti, kad už lango žiema, pastebėti naują keistą graffitį ar tiesiog užrašą ant sienos, perskaityti įkvepiantį esė, tobulai praleisti rytą (arba savaitgalį)..

Dar ruduo pažadina snausti pradėjusi norą eiti į teatrą, koncertų ilgesį, kurį buvo užslopinę festivaliai, ilgus pasivaikščiojimus ir atradimo džiaugsmą (kitokį, nei tas lengvabūdiškas vasariškasis).


Tik, iš tiesų, - atrandant reikia nepaklysti ir nenuklysti, o su šiandieninėmis galimybėmis tai taip lengva. Nors kartais verta padaryti ir taip. Kaip šiandien girdėjau su vokišku akcentu sakant: Everyone does eventually... you just never know when or where.

Grikiai.

Vaikystėje labai nemėgdavau perrinkinėti grikių. Manydavau, kad tai niekam nereikalingas, ilgas ir nykus darbas. Tiesa, kartais grikių rinkimas būdavo visai smagus, ypač kai krūva artėdavo prie pabaigos, arba kai imdavau įsivaizduoti, kad blogi grikiai bei įvairūs kiti grūdai, kurių kartais atsirasdavo perrinkinėjamų kruopų kalne, yra kažkas kito, visai ne grikiai ir visai ne grūdai.
Pačiu piršto galiuku paliesdavau blogą grikį ir labai atidžiai slinkdavau jį per stalą link blogų grikių krūvelės. Tada lygiai taip pat pasielgdavau su kitu. Ir taip didysis kalnas po truputį imdavo mažėti, o vietoje jo atsirasdavo du kiti maži grikių kalneliai.


Šiandien grikių perrinkinėjimas man padeda sudėlioti į vietą mintis. Lyg tvarkyčiau ne tik kruopas, bet ir visa tai, kas sukasi mano galvoje.
Susitvarkiau kambarį. Susitvarkiau stalą. Perrinkau grikius. Susitvarkiau mintis.

Vargu, ar sudėliojau jas į eilę, pagal kažkokią logišką seką, tvarką ar dar kažką, kas galėtų jas kaip nors apibūdinti ir/ar klasifikuoti. Greičiau išpainiojau kažkokį ilgai besipynusį mazgą.

Tikriausiai galima palyginti mintis su grikiais? Sakyti "mano mintys - kaip grikiai".
Juk taip gražiai skamba.

Ryt 11/11/11.

Vakar bariuke toks berniukas, ant kurio maikės buvo vertikaliai išdėlioti geltonas, žalias, raudonas (na, ir mėlynas, bet jis ne toks aktualus) stačiakampiai, grojo gitara ir dainavo angliškas dainas, o aš klausiausi ir mąsčiau apie tai, kaip pasiilgau naktinio sniego Vilniuje ir to garso, kai jis girgždi po kojomis.

Paskui ėjau namo galvodama kaip nesmagu yra netekti sugebėjimo pasiklysti mieste. Kai suki į bet kurią gatvę, tuomet dar į kitą, dar į kitą, o vistiek žinai kur esi.




o šiaip tai eternal procrastination.