Gavosi taip, kad paskutiniu metu (tik nežinau nuo kada pradėti skaičiuoti to paskutinio meto pradžią) mintys lyg užprogramuotos sukasi viena panašia kryptimi - kad reikia būti nuoširdžiam, padėti kitiems, žiūrėti į pasaulį atviromis akimis ir mėgautis kiekviena akimirka.
Nebemeluoju sau. Kai kurių dalykų vis dar nedrįstu pri(si)pažinti. Bet labai noriu gyventi taip, kad tie gražūs ir neįtikėtinai skambantys žodžiai, kuriuos tais maloniais retkarčiais apie save išgirstu, taptų tiesa (ar bent labiau tiesa nei man dabar atrodo, kad jie yra).
Ir aš bandau, tik nelabai žinau kaip man sekasi. Labai bandau. Kartais pamirštu, kad bandau. Kartais prisimenu.
Ir dar labai daug visko nežinau. Ir dar labai daug viskuo niekaip neatsistebiu.
Ypač gera niekaip neatsistebėti tomis "omg it's really happening!" akimirkomis. Kartais neina atsistebėti ir tais juodais siaubingais dalykais, kurių geriau nebūtų, bet jie yra. O kad jau taip, tai gal ir tebūnie, jie duoda gyvenimui aštraus prieskonio ir suveikia kaip geras šaltas dušas (arba triskart stipriau nei Zaraso ežero vanduo antrą Juodaragio dieną).
Į dykumą.
Hemulis pasislinko arčiau ugnies, pečius apsigaubęs miegmaišiu, jis buvo sušalęs ir apsimiegojęs, bet tvirtai pasiryžęs būti džiugus.
- Laukinis gyvenimas! - pasakė jis.
