Tikriausiai visiems, kuriems kada nors reikia iš kur nors išsikraustyti, kartais ima ir ateina momentas, kai kiekvieną daiktą, kurį tik paimi, matai visai kitomis akimis. Žiūri į nuotrauką, kuri kažkada dar visai neseniai buvo tik eilinė nuotrauka ant sienos, ir staiga nei iš šio, nei iš to, ji tampa ypatinga nuotrauka, fiksuojančią vieną ar kitą įvykį, ir tu prisimeni viską, kas vyko tuomet, kaip tai buvo gerai, kaip tai buvo smagu, kaip tai buvo netikėta, kaip tai buvo beprotiška, arba galbūt kaip tai buvo kvaila, baisu ar idiotiškai juokinga, bet vistiek pasiutusiai puiku..
Arba randi atviruką, kurį atsiuntė ar padovanojo kas nors iš draugų, skaitai ir tyliai sau šypsaisi.
Dediesi daiktus, galvoji, ką pasilikti, o ką išmest, ko reikės, o ko tikrai ne. Ir apmąstai viską kas buvo. Apgalvoji kiekvieną įvykį, kiekvieną nutikusį dalyką, o gal tik taip atrodo, gal iš tiesų tik pasineri į atsiminimus ir leidiesi jų nešamas. Paimi kitą daiktą ir tuo pačiu metu pereini į kitus prisiminimus. Ir taip truputį keliauji po praeitį, nesusivokdamas, kad galbūt iš tiesų laiko mašina būtent taip ir veikia, tik dar nemoki keliauti į ateitį. Nors ir gerai, ir nereikia, nes tuomet kam išvis reikalinga ateitis, jei neliks jokios nežinomybės ir visuomet žinosi kas įvyks?
Užtai ji ir ateitis, kad nieko nežinai.
Ir būtent tuo ji ypatinga, kad nežinai kas bus, kaip bus, kur bus, kada bus. Nežinai ničnieko.
Ir tuomet, kai visa tai pagalvoji, apsižvalgai aplink.
Nostalgiška "niekad čia nebesugrįšiu, viskas, išvažiuoju, bla bla bla" mintis mėgina ateiti į galvą, bet tu žinai, kad yra ir kitų būdų, kitų atsakymų ir kitų, įdomesnių sprendimų.
Kaip, pavyzdžiui, vienas, kurį jau kartą esu sakiusi - you can't take every sight with you but you can always come back.
Ir net jei šią akimirką Prancūzijos pilys, bažnyčios, katedros ir kiti architektūriniai šedevrai man yra nusibodę taip, kaip tik labiausiai įmanoma nusibosti, vistiek dar užsuksiu kokios dar nematytos pilaitės apžiūrėt.
Ai, tik šįkart pasiimsiu karūną. Pilyse gi turi būti princesių, ar ne? :)
Rodomi pranešimai su žymėmis mintys. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis mintys. Rodyti visus pranešimus
antradienis, sausio 10
trečiadienis, rugsėjo 30
Gražu.
Vakar (praktiškai jau užvakar):
pasiutusiai gražus rytas. Saulė, giedras dangus, švelnus lengvas rūkelis.. Net nebuvo taip šalta kaip įprastai. Matyt todėl, kad gražus rytas.
Vėliau dar nusistebėjau, kad pastebėjau koks gražus rytas. Manau, kad esu praleidusi ne vieną gražų rytą, nes jo tiesiog nepastebėjau. :)
Prancūzparkyje už nugaros sėdintis dėdulė grojo akordeonu, o aplink priešais sėdintį senuką būriavosi balandžiai. Gražu.
Gražu?
Man gražu aštuonmetis vaikas, apglėbęs rankomis kamuolį ir skubantis į futbolo treniruotę, katė, sėdinti ant palangės, atsisveikindami anūkui mojuojantys seneliai, tylus žmogus savo mėgstamiausios grupės koncerte, kai meiliai žaidžiama su gyvūnais, Jonukas baseine, mąsliai žvelgianti varna, vienišas senukas su senovišku pirkinių krepšiu, kaštonus renkantys žmonės ir patys krentantys kaštonai, matyti figūras debesyse, nuoširdūs miesto užrašai, eiti taip, kad neišgąsdintum balandžio ..
O kas gražu Tau? :)
pasiutusiai gražus rytas. Saulė, giedras dangus, švelnus lengvas rūkelis.. Net nebuvo taip šalta kaip įprastai. Matyt todėl, kad gražus rytas.
Vėliau dar nusistebėjau, kad pastebėjau koks gražus rytas. Manau, kad esu praleidusi ne vieną gražų rytą, nes jo tiesiog nepastebėjau. :)
Prancūzparkyje už nugaros sėdintis dėdulė grojo akordeonu, o aplink priešais sėdintį senuką būriavosi balandžiai. Gražu.
Gražu?
Man gražu aštuonmetis vaikas, apglėbęs rankomis kamuolį ir skubantis į futbolo treniruotę, katė, sėdinti ant palangės, atsisveikindami anūkui mojuojantys seneliai, tylus žmogus savo mėgstamiausios grupės koncerte, kai meiliai žaidžiama su gyvūnais, Jonukas baseine, mąsliai žvelgianti varna, vienišas senukas su senovišku pirkinių krepšiu, kaštonus renkantys žmonės ir patys krentantys kaštonai, matyti figūras debesyse, nuoširdūs miesto užrašai, eiti taip, kad neišgąsdintum balandžio ..
O kas gražu Tau? :)
antradienis, kovo 17
Kovo 12. (visas sveikas)
* Truputį seni įrašai *
8/10 Ariogaloje pamatau maXimą. Nieko nebėra šiais laikais be maXimos. :-D nenustebsiu ir kada į kaimą nuvažiavusi ir ją radusi. :-D klapt klapt akytėm. Migdo. Priekyje skirtingose vietose sėdintys vyras ir moteris valgo saldainius ir čiužena popierėliais. Įdomu, kodėl tokio amžiaus kaip jie žmonės važiuodami autobusais valgo saldainius? :) "Laikas laša minutėm, į karsto dangtį vinutėm". :-D Peizažas už lango susižavėjimo nekelia. Iki Kauno dar 40 km. Visąlaik ten važiuodama tikiuosi sutikti ar bent pamatyti kauniečių skautų, dar niekad nesutikau. :-D bet nenustoju vilties, būtų daug smagiau juk. :)) autostrada. Yeah, pagaliau greitis. :))) o jau maniau, kad teks išlipti ir eiti pėsčiomis, kad būtų greičiau. Nors vis tiek nesuprantu, kur dar dvi su puse valandos tiek važiuot? :-D
9/10 Aš Kaune. :] Kaunas nebūtų Kaunas, jei nežavėtų manęs savo reklaminiais stendais. :-D ieškau, ar pamatysiu kur "Ir Kaune galima gyventi" arba "kaunieti, nepasiduok!" :-D bet čiuju jau nebėra, o gaila, juk tokie šedevrai. :-D Gražu pažiūrėti į Kauną nuo kalno, patinka man tokie vaizdai kaip šis. (nelabai aišku, bet tiek to, nesigilinam :-D ). O, Šilainiai! Čia irgi rugpjūrį primena. :-D geras buvo rugpjūtis (mm). O autobuse darosi šalta, bet užtat nebemigdo. Pasnuzinau per šitą pauzę, kol nerašiau. ;-D o dabar welcome to Kaunas once again, ir baigiam 9 dalį :))
10/10 arba 1 sveikas Ką tik pakalbėjau telefonu su seserim, ji pašnekėjo kaip robotukas: "Laba diena, jūs jau dvi valandas dvidešimt minučių važiuojate autobusu." ir pasakė, kad neatvarys manęs į stotį. Hm, nieko baisaus, aš buvau taip nusiteikusi. Svarstau apie bilietėlių pirkimą ir buvimą zuikiu. Pirmą kartą važiuojant viešuoju transportu Vilniuje, kad ir kur įsėsčiau į aut/trol., mane visada tikrina. :-D Stotyje randu veikiantį kioskelį, apsidraudžiu.
pirmadienis, kovo 16
Kovo 12 (pasiekiau 6/10)
Off-topic:
sapnavau, kad reklamavau skautų stovyklą. :-D Nais.
4/10 Praalkstu, sugraibau kuprinėje obuolį ir imu jį valgyti. Prisimenu 'Atviro rato' spektaklį, kai jo metu du aktoriai skaniai skaniai valgė obuolius. Jau tada pagalvojau, kaip jiems skanu :-D "Viduklės geležinkelio stotis" sako kelio ženklas. Pamirštu suskaičiuoti traukinių bėgius, tai nežinau kiek jų. Raudonas striukę ir kepurę dėvinti mergaitė baksnoja šaka į balą ir juokiasi. Autobusas važiuoja per pačią Viduklę. Namai, aviliai, šienas, vanduo. Oi, fu, ir daugiabučiai. Galvoju kaip gyvena šio miestelio žmonės ir kaip jie švenčia Kalėdas. Man visada įdomu kaip žmonės švenčia Kalėdas :) Viduklė didesnė nei tikėjausi ir čia irgi atvažiavo Ruslanas (lol :-D ) . Koncertuoti, jei jo veiklą galima šitaip pavadinti. Miške sniego daug daugiau, gal ir slidėmis šliuošti išeitų.
5/10 Žvilgteliu į laikrodį, važiuoju jau valandą. Liko dar trigubai tiek. Viliuosi, kad už lango ir toliau bus įdomių vaizdų, antraip vaje vaje. Matau didžiulį užšalusį tvenkinį, vėl noriu pačiūžų. :-D už lango važinėja automobiliai, plyti laukai. Teka upeliūkštis, pilnas rudo vandens. Matau juodą trobelę, akimirką pagalvoju ar ten ne ta, kurią mačiau, bet ne, ten ne ji. Du namai vienodi, keletas nevienodų ir baigiasi dar vienas kaimelis. Užsimanau prisijungti prie pokalbio, bet už lango pastebiu didžiulį stadioną ir jis sudomina mane labiau. Suabejoju ar ten stadionas, greičiau į hipodromą panašu. Yra hipodromas prie Raseinių? :-D nuvažiuota ~66 km. Mažai ir lėtai, doh.
6/10 Raseiniuose nuobodu. Stovi "Teisingumo rūmai", pavadinimas mane irgi juokina. Atlenkiu sėdynę į priekį, kad netrukdytų moteriai už manęs. Nemėgstu, kai trukdo man :) Autobusas pilnėja. Wow, Raseinių autobusų parkas turi bent du gražius nedidukus žalius autobusiukus. :) seniai sakiau, kad su ta žalia spalva jiems tikrai kažkas yra :-D net stoty krypčių užrašai ir tie žali. Ir SEBas žalių elementų ant modernaus savo pastato pasimetęs. Sekantis sustojimas, manau, bus Ariogala už 27 km. O čia ir stadionas yra! Gerai jie gyvena :)) jau devintas žalias namas, trys žali automobiliai, bent šeši žali namų stogai. :-D ir visi toje pačioje gatvėje. Fun :) Paliekame Raseinius ir užbaigiame šeštą dalį.
sapnavau, kad reklamavau skautų stovyklą. :-D Nais.
4/10 Praalkstu, sugraibau kuprinėje obuolį ir imu jį valgyti. Prisimenu 'Atviro rato' spektaklį, kai jo metu du aktoriai skaniai skaniai valgė obuolius. Jau tada pagalvojau, kaip jiems skanu :-D "Viduklės geležinkelio stotis" sako kelio ženklas. Pamirštu suskaičiuoti traukinių bėgius, tai nežinau kiek jų. Raudonas striukę ir kepurę dėvinti mergaitė baksnoja šaka į balą ir juokiasi. Autobusas važiuoja per pačią Viduklę. Namai, aviliai, šienas, vanduo. Oi, fu, ir daugiabučiai. Galvoju kaip gyvena šio miestelio žmonės ir kaip jie švenčia Kalėdas. Man visada įdomu kaip žmonės švenčia Kalėdas :) Viduklė didesnė nei tikėjausi ir čia irgi atvažiavo Ruslanas (lol :-D ) . Koncertuoti, jei jo veiklą galima šitaip pavadinti. Miške sniego daug daugiau, gal ir slidėmis šliuošti išeitų.
5/10 Žvilgteliu į laikrodį, važiuoju jau valandą. Liko dar trigubai tiek. Viliuosi, kad už lango ir toliau bus įdomių vaizdų, antraip vaje vaje. Matau didžiulį užšalusį tvenkinį, vėl noriu pačiūžų. :-D už lango važinėja automobiliai, plyti laukai. Teka upeliūkštis, pilnas rudo vandens. Matau juodą trobelę, akimirką pagalvoju ar ten ne ta, kurią mačiau, bet ne, ten ne ji. Du namai vienodi, keletas nevienodų ir baigiasi dar vienas kaimelis. Užsimanau prisijungti prie pokalbio, bet už lango pastebiu didžiulį stadioną ir jis sudomina mane labiau. Suabejoju ar ten stadionas, greičiau į hipodromą panašu. Yra hipodromas prie Raseinių? :-D nuvažiuota ~66 km. Mažai ir lėtai, doh.
6/10 Raseiniuose nuobodu. Stovi "Teisingumo rūmai", pavadinimas mane irgi juokina. Atlenkiu sėdynę į priekį, kad netrukdytų moteriai už manęs. Nemėgstu, kai trukdo man :) Autobusas pilnėja. Wow, Raseinių autobusų parkas turi bent du gražius nedidukus žalius autobusiukus. :) seniai sakiau, kad su ta žalia spalva jiems tikrai kažkas yra :-D net stoty krypčių užrašai ir tie žali. Ir SEBas žalių elementų ant modernaus savo pastato pasimetęs. Sekantis sustojimas, manau, bus Ariogala už 27 km. O čia ir stadionas yra! Gerai jie gyvena :)) jau devintas žalias namas, trys žali automobiliai, bent šeši žali namų stogai. :-D ir visi toje pačioje gatvėje. Fun :) Paliekame Raseinius ir užbaigiame šeštą dalį.
ketvirtadienis, kovo 12
Kovo 12 (3/10)
1/10 Sėdžiu autobuse. Priekyje moteris kažkokiam vyrui pasakoja, kad "Šilalė yra mažas miesčiukas" ir iškart prisimenu žmones iš ten :)) Žiūriu pro nešvarų langą ir apninka toks jausmas, lyg jau būtų atėjęs savaitgalis. Gyventi gražu, kai regi, kad pavasaris jau čia pat. :} Mintyse groja kelios skirtingos dainos iškart, priklausomai nuo to, koki žodi rašau. Atrandu, kad važiuojant man sklandžiau dėstosi mintys ir lengviau rašosi žodžiai. Yeah, keturių valandų važiavimo malonumas (dviprasmiškai). Paguldau kuprinę, kad nevirstų. Upe srauniai teka vanduo.
2/10 Važiuojame Tauragės gatve. Jau žinau Lietuvoje tokias esant bent dvi. Pro langą matau draudimo reklamą, kuri kovo 8 dienos proga moterims taiko plius 15 proc. nuolaidą, mane tai kažkodėl prajuokina. Išsukame iš miestelio i platų kelią. Matau kitą - užšalusią - upę, užsimanau pačiuožinėti pačiūžomis (ech, vis dar gailiuosi kam neatėjau i Janonio aikštę ;DD LOL ). Pakeliu akis nuo telefono, matau dirvonuojančius laukus ir mažus miškelius tolumoje, su prie jų besiglaudžiančiais dar mažesniais nameliais. Matau dar storą storą paukšti, tupinti ant elektros laido. Retai pasitaiko storą paukšti pamatyti :)) Telefono ryšio stulpai man pasako, kad tuoj Kryžkalnis, sena autobusų stotis pačiame vidury tarp Kauno ir Klaipėdos. Prisimenu vasarą ir rugpjūti. :-D
3/10 Kryžkalnio stoties fasado stogas paremtas V formos sijomis, kurios man irgi kažką primena, tik niekaip neprisimenu, kas tai. Dar vaikšto storas storas katinas. Iš kur čia tiek storų gyvūnų? :o idomu:-D Greta sustoja kitas autobusas, iš jo išlipa būrelis žmonių ir prisidega cigaretes. Mano autobusas pajuda, išvažiuojame iš stoties. Matau skulptūrą - medinis, gal keturių metrų aukščio kryžius, o jo apačioje - trys geltoni metaliniai sparnai. Turėtų atrodyti sakraliai, bet pirma mintis buvo atominė bomba. Šaltasis karas per istorijos pamokas daro savo. :))
2/10 Važiuojame Tauragės gatve. Jau žinau Lietuvoje tokias esant bent dvi. Pro langą matau draudimo reklamą, kuri kovo 8 dienos proga moterims taiko plius 15 proc. nuolaidą, mane tai kažkodėl prajuokina. Išsukame iš miestelio i platų kelią. Matau kitą - užšalusią - upę, užsimanau pačiuožinėti pačiūžomis (ech, vis dar gailiuosi kam neatėjau i Janonio aikštę ;DD LOL ). Pakeliu akis nuo telefono, matau dirvonuojančius laukus ir mažus miškelius tolumoje, su prie jų besiglaudžiančiais dar mažesniais nameliais. Matau dar storą storą paukšti, tupinti ant elektros laido. Retai pasitaiko storą paukšti pamatyti :)) Telefono ryšio stulpai man pasako, kad tuoj Kryžkalnis, sena autobusų stotis pačiame vidury tarp Kauno ir Klaipėdos. Prisimenu vasarą ir rugpjūti. :-D
3/10 Kryžkalnio stoties fasado stogas paremtas V formos sijomis, kurios man irgi kažką primena, tik niekaip neprisimenu, kas tai. Dar vaikšto storas storas katinas. Iš kur čia tiek storų gyvūnų? :o idomu:-D Greta sustoja kitas autobusas, iš jo išlipa būrelis žmonių ir prisidega cigaretes. Mano autobusas pajuda, išvažiuojame iš stoties. Matau skulptūrą - medinis, gal keturių metrų aukščio kryžius, o jo apačioje - trys geltoni metaliniai sparnai. Turėtų atrodyti sakraliai, bet pirma mintis buvo atominė bomba. Šaltasis karas per istorijos pamokas daro savo. :))
antradienis, sausio 27
Citata.
Baikit - baikit - baikit!
Liau - ki - tės!
Nebenoriu daugiau to sumišimo jausmo, to pasimetimo, tos tuštumos ir liūdesio.
Nuotaikai perteikti pacituosiu iš kito savo blogo:
Jubiliejus.
2000. Kas užloadin'o 2000-tąjį kartą? ;-D
Liau - ki - tės!
Nebenoriu daugiau to sumišimo jausmo, to pasimetimo, tos tuštumos ir liūdesio.
Nuotaikai perteikti pacituosiu iš kito savo blogo:
A. Mackus
NETIKĖJIMAS
Nebeieškokime -
mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,
tik vakarą
ir elgetas smuikuojančius
prie katedrų.
Nebeieškokime -
mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.
Jubiliejus.
2000. Kas užloadin'o 2000-tąjį kartą? ;-D
pirmadienis, sausio 5
Neplanuotai įveiktas planas. &snieegas!
UŽ VAKAR:
Yra.
I've made it.
Padariau galimų studijų sarašą iš šešių dalykų. Sugalvojau vakar vėlai vakare (šeštadienį), tada vėl nesėkmingai įvairiais būdais bandžiau užmigti (galvoju, dar pora tokių bandymų, truputis laisvo laiko ir parašysiu planuotąją knygą), nes žmones sako, kad rytas už vakarą protingesnis. Tik kažin kodėl man vakarai labiau patinka? (Tikriausiai dėl to, kad pasakose, kai būna trys seserys, tai.. )
Rytas nepasirodė nei protingesnis nei ką, mėginau atsiminti užrašytąjį numeriu "trys" (prisėdau prie kito kompo, čia skaičiams gauti reikia perjungti kalbą, o kažkaip nenoriu ;D ), bet neišėjo. Nieko.
Apsvarstymų dar nebaigiau, bet kol kas negalvoju nieko keisti. (Ot tai mintis! Išlaikiau visą parą nieko nepakeitusi ir išvis jos neatmetusi!)
Šiandien (sekmadienį) buvau Šilalėje ir matavausi vestuvinę suknelę (ne savo, ha ha).
Prisnigo dar daugiau.
Sausio ketvirtosios proga cituoju puikaus teksto prisotintą dainą:
Ech, mes - smilgos, pievų karalienės,
Ech, mes - smilgos, mum pavydi pienės.
Ech, mes - smilgos, negaminam uogienės,
Ech, mes - smilgos, niekada nebūsim šienas!
* * *
OK, dabar pirmadienis, kaip ir turi būti. Temperatūra svyruoja nuo -20 iki -25 C, priklauso nuo to, ko paklausit.
Dabar skaitau seną (mėnesio senumas) straipsnį apie skautų deklaraciją. ;D
Anglų dialogas šiandien buvo easy, nesvarbu, kad turėjau teigti priešingai, nei iš tiesų manau. Bet užtat pakalbėjau, tik conclusion taip ir nepriėjom, nes sunkoka pabaigti pokalbį, kai porininkė daro viską, kad pokalbis būtų kuo kvailesnis. Nieko, atsiprašė paskui. ;DD Matyt, tas "Do you have anything clever to say?" irgi truputį lėmė.
Galvoju apie kitą rudenį.
Yra.
I've made it.
Padariau galimų studijų sarašą iš šešių dalykų. Sugalvojau vakar vėlai vakare (šeštadienį), tada vėl nesėkmingai įvairiais būdais bandžiau užmigti (galvoju, dar pora tokių bandymų, truputis laisvo laiko ir parašysiu planuotąją knygą), nes žmones sako, kad rytas už vakarą protingesnis. Tik kažin kodėl man vakarai labiau patinka? (Tikriausiai dėl to, kad pasakose, kai būna trys seserys, tai.. )
Rytas nepasirodė nei protingesnis nei ką, mėginau atsiminti užrašytąjį numeriu "trys" (prisėdau prie kito kompo, čia skaičiams gauti reikia perjungti kalbą, o kažkaip nenoriu ;D ), bet neišėjo. Nieko.
Apsvarstymų dar nebaigiau, bet kol kas negalvoju nieko keisti. (Ot tai mintis! Išlaikiau visą parą nieko nepakeitusi ir išvis jos neatmetusi!)
Šiandien (sekmadienį) buvau Šilalėje ir matavausi vestuvinę suknelę (ne savo, ha ha).
Prisnigo dar daugiau.
Sausio ketvirtosios proga cituoju puikaus teksto prisotintą dainą:
Ech, mes - smilgos, pievų karalienės,
Ech, mes - smilgos, mum pavydi pienės.
Ech, mes - smilgos, negaminam uogienės,
Ech, mes - smilgos, niekada nebūsim šienas!
* * *
OK, dabar pirmadienis, kaip ir turi būti. Temperatūra svyruoja nuo -20 iki -25 C, priklauso nuo to, ko paklausit.
Dabar skaitau seną (mėnesio senumas) straipsnį apie skautų deklaraciją. ;D
Anglų dialogas šiandien buvo easy, nesvarbu, kad turėjau teigti priešingai, nei iš tiesų manau. Bet užtat pakalbėjau, tik conclusion taip ir nepriėjom, nes sunkoka pabaigti pokalbį, kai porininkė daro viską, kad pokalbis būtų kuo kvailesnis. Nieko, atsiprašė paskui. ;DD Matyt, tas "Do you have anything clever to say?" irgi truputį lėmė.
Galvoju apie kitą rudenį.
šeštadienis, sausio 3
Plano planas.
Paaiškėjo, kad Sinickis nenumirė. Mirtis čia ne tiesiogine prasme, žinoma. Aišku, ko jam mirti, be to, kokia Mirtis jį tokį imtų? :-D
Tada dar porą sykių perklausiau jo dainą, kurioje bet kuri Milda vadinama little gorgeous bitch. Po to paskaitinėjau Sinickio blogą ir supratau iš kur ten tokie tekstai. Vardas, kol kas, liko mistikoje, bet greičiausiai ten rimas.
Politikos mokslai, ką manot?
Ot būtų staigmena! :-D
Į Seimą neisiu (kažkodėl tai pirmiausiai šauna žmonėms į galvas, kai tik prakalbi apie politiką), bet, mano nuomone, tai perspektyvu. Be to, vis ne teisė-vadyba-inžinerija. Ir šiaip - mintis apie politologiją kilo dar vienuoliktoje klasėje, tik niekam nesakiau, nes rimtai pati negalvojau.
Che, rimtai staigmena. Pati iš savęs nesitikėčiau taip. Dabar liko pasidomėti smulkiau ir sužinoti, ar šita mintis bus nušluota šalin kaip visos ankstesnės, ar sugebės išlikti.
Aišku, politika daug kam labai nešvari atrodo & so on, bet, kaip vakar skaičiau kažkokioje pasakoje, o gal neskaičiau, gal girdėjau ar pati sugalvojau, nesvarbu, žodžiu, jeigu norim pokyčių, tai patys ir turime juos padaryti. E, kažkaip ne taip, vareva. (Pagavot vis tiek)
Ėmiau domėtis, radau vieną leidinį pdf'e. Turiu užsiėmimo visam vakarui.
Hm, gal mano planas po atostogų grįžti į mokyklą su planu bus įgyvendintas? :o :D Tiesa, gal ne toks, koks gali pasirodyti po šito blogo (iki politologijos dar nepriėjau), bet žiūrėk, ims ir bus! ;P
Užmiršau geriausią - prisnigo!
17 cm kaip nieko. Matavau ;D
Tada dar porą sykių perklausiau jo dainą, kurioje bet kuri Milda vadinama little gorgeous bitch. Po to paskaitinėjau Sinickio blogą ir supratau iš kur ten tokie tekstai. Vardas, kol kas, liko mistikoje, bet greičiausiai ten rimas.
Politikos mokslai, ką manot?
Ot būtų staigmena! :-D
Į Seimą neisiu (kažkodėl tai pirmiausiai šauna žmonėms į galvas, kai tik prakalbi apie politiką), bet, mano nuomone, tai perspektyvu. Be to, vis ne teisė-vadyba-inžinerija. Ir šiaip - mintis apie politologiją kilo dar vienuoliktoje klasėje, tik niekam nesakiau, nes rimtai pati negalvojau.
Che, rimtai staigmena. Pati iš savęs nesitikėčiau taip. Dabar liko pasidomėti smulkiau ir sužinoti, ar šita mintis bus nušluota šalin kaip visos ankstesnės, ar sugebės išlikti.
Aišku, politika daug kam labai nešvari atrodo & so on, bet, kaip vakar skaičiau kažkokioje pasakoje, o gal neskaičiau, gal girdėjau ar pati sugalvojau, nesvarbu, žodžiu, jeigu norim pokyčių, tai patys ir turime juos padaryti. E, kažkaip ne taip, vareva. (Pagavot vis tiek)
Ėmiau domėtis, radau vieną leidinį pdf'e. Turiu užsiėmimo visam vakarui.
Hm, gal mano planas po atostogų grįžti į mokyklą su planu bus įgyvendintas? :o :D Tiesa, gal ne toks, koks gali pasirodyti po šito blogo (iki politologijos dar nepriėjau), bet žiūrėk, ims ir bus! ;P
Užmiršau geriausią - prisnigo!
17 cm kaip nieko. Matavau ;D
pirmadienis, gruodžio 29
Metams baigiantis.
Atostogų pradžioje sugalvojau, kad į mokyklą grįžti reikėtų sugalvojus, ką norėčiau studijuoti. Susiklosčiusios aplinkybės leido man suprasti, kad (dar) vieną iš sričių reikėtų atmesti. Kilusi nauja idėja, ja pasidomėjus, irgi buvo nustumta į šalį.
Dabar jaučiuosi kiek pasimetusi, neveltui ant "kalėdinės rodyklės" virš mano galvos buvo didžiulis ryškus klaustukas. Sąmoningai.
Kaip Homeris (dievaži, nuostabus pavyzdys; susižavėjau savimi) žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba mąstyti. Pasiilgau to jausmo, kuris kyla galvojant. Nes paskutiniu metu (gaila, koks jis ilgas) tik valgau, miegu ir nieko neveikiu. Ai, tiesa, dar šaipausi iš aplinkinių. That's all, folks.
Užsimaniau pabūti dabar kokiame gerame gyvo garso koncerte. Akustiniame. Sėdėti prieblandoje ir klausyti nuostabios muzikos.
Dar norėčiau prisipažinti begalę dalykų, tik nežinau, ar tikrai dabar ir čia.
Tik norėčiau paprašyti nepasakoti man, kad kartais jaučiatės nelaimingi, nes jūsų geriausias draugas turi ir kitų draugų, ir neskiria jums viso savo laiko. Kad neva prisimena jus tik tada, kai jam to reikia. Siūlau verčiau pagalvoti pačiam apie save.
Dar prašau nepriekaištauti man dėl to, su kuo aš visiškai nesusijusi. Nebesiskųsti. Nešaukti ant kažko, ko nėra.
Artėja kiti metai. Mintis apie Naujųjų šventę mane pasmaugs. Mintys apie ateitį pribaigs anksčiau ar vėliau.
Kažkas mane slegia, tik dar niekaip nesuprantu, kas. Slegia, lenda į galvą, apvynioja mano mintis, įsibrauna dar kažkur. Apninka. Iškelia į viršų blogus/prieštaringus/niūrius/.. prisiminimus, neleidžia džiaugtis. Kartais, kai aplink mane daug žmonių, tas kažkas nedrįsta pasirodyti, pasitraukia.
Todėl atrodo (?), kad man - viskas gerai.
Jei taip neatrodo, jei atrodo, kad man kažkas ne taip, tada vaizduotėje užmušiu jus, kam nepasakėt anksčiau.
Baigiu gražia gaida:
Tai duona, mūsų duona,
laimink mus, saugok kas dieną.
Dabar jaučiuosi kiek pasimetusi, neveltui ant "kalėdinės rodyklės" virš mano galvos buvo didžiulis ryškus klaustukas. Sąmoningai.
Kaip Homeris (dievaži, nuostabus pavyzdys; susižavėjau savimi) žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba mąstyti. Pasiilgau to jausmo, kuris kyla galvojant. Nes paskutiniu metu (gaila, koks jis ilgas) tik valgau, miegu ir nieko neveikiu. Ai, tiesa, dar šaipausi iš aplinkinių. That's all, folks.
Užsimaniau pabūti dabar kokiame gerame gyvo garso koncerte. Akustiniame. Sėdėti prieblandoje ir klausyti nuostabios muzikos.
Dar norėčiau prisipažinti begalę dalykų, tik nežinau, ar tikrai dabar ir čia.
Tik norėčiau paprašyti nepasakoti man, kad kartais jaučiatės nelaimingi, nes jūsų geriausias draugas turi ir kitų draugų, ir neskiria jums viso savo laiko. Kad neva prisimena jus tik tada, kai jam to reikia. Siūlau verčiau pagalvoti pačiam apie save.
Dar prašau nepriekaištauti man dėl to, su kuo aš visiškai nesusijusi. Nebesiskųsti. Nešaukti ant kažko, ko nėra.
Artėja kiti metai. Mintis apie Naujųjų šventę mane pasmaugs. Mintys apie ateitį pribaigs anksčiau ar vėliau.
Kažkas mane slegia, tik dar niekaip nesuprantu, kas. Slegia, lenda į galvą, apvynioja mano mintis, įsibrauna dar kažkur. Apninka. Iškelia į viršų blogus/prieštaringus/niūrius/.. prisiminimus, neleidžia džiaugtis. Kartais, kai aplink mane daug žmonių, tas kažkas nedrįsta pasirodyti, pasitraukia.
Todėl atrodo (?), kad man - viskas gerai.
Jei taip neatrodo, jei atrodo, kad man kažkas ne taip, tada vaizduotėje užmušiu jus, kam nepasakėt anksčiau.
Baigiu gražia gaida:
Tai duona, mūsų duona,
laimink mus, saugok kas dieną.
ketvirtadienis, gruodžio 18
Apsaugokite.
Taip juk būna, tiesa? Kai žmonės kalba apie tave, o tu privalai tylėti. Kai pabandai ištarti patį trumpiausią žodelytį, o tie žmonės ima tave badyti pirštais ir choru cypti, kad nutiltum. Kai nenori klausytis jokių tavo paaiškinimų. Kai jiems atrodo, kad apie tave žino kur kas geriau negu tu pats.
Bjauru tada būna, ar ne?
Bjauru.
Dar bjauru būna tuomet, kai eilinį kartą mėgini draugiškai pasikalbėti su žmogumi, o šis, nebežiūrėdamas į tave, sako kažkam prieš save: "Ai, beprasmiška su ja kalbėti."
Užtat. Kiek anksčiau.
Šiąnakt savo neprireginčiomis akimis vėl stebėjau naktinį dangų. Mėginau stebėti, jei sakysime tiesą, nes, nepaisant to, kad buvo jau po vidurnakčio, lauke buvo šviesu. Ir aukštai virš galvos, ne pažemėje kaip įprasta, švietė mėnulis. Buvo beveik pilnatis. Žiūrėjau į Mėnulį ir pajutau iš jo sklindančią magiją. Visą kūną užpildantį jausmą, kai supranti, kad pasaulis yra tobulas, nuostabus ir... beribis. Kad viskas, ką matai, yra tobulai susieta tarpusavyje. Vėl pajutau beprotišką norą išeiti laukan, vaikščioti tyloje netrukdoma ir suvokti.
Sekančią naktį žvaigždžių dar daugiau. Mėnulis labiau kairėje.
Vakare po sekančios nakties radijas grojo senus gabalus. Tokius, kurių klausiau prieš penkis metus. Wow.
Tada dar keletas vakarų, praleistų su radiju. Buvau pamiršusi, kad dar toks yra.
Jei neskubėtume gyventi, galbūt nereiktų taip greit pasenti.
Jeigu lėtai lėtai gyventum, nebesuspėtum ir nepasentum.
Mokykloje prieš porą savaičių buvo Svaras; turėjo pristatinėti kažkokį projektą, bet kalbėjo daugiau apie visuomenę, žmones, pasitikėjimą, protą ir išmintį. Sukėlė daug visokių minčių, kitų dar dabar nesusidėliojau, todėl negaliu nieko plačiau.
Tik sakė, kad jei ko nors tikrai nori, tai argi gali kas nors tau sutrukdyti to pasiekti?
For what we want most, there's a cost must be payed at the end.
Mintis į ateitį:
Herojai neturi ateities.
Saugoti reikia.
Bjauru tada būna, ar ne?
Bjauru.
Dar bjauru būna tuomet, kai eilinį kartą mėgini draugiškai pasikalbėti su žmogumi, o šis, nebežiūrėdamas į tave, sako kažkam prieš save: "Ai, beprasmiška su ja kalbėti."
Užtat. Kiek anksčiau.
Šiąnakt savo neprireginčiomis akimis vėl stebėjau naktinį dangų. Mėginau stebėti, jei sakysime tiesą, nes, nepaisant to, kad buvo jau po vidurnakčio, lauke buvo šviesu. Ir aukštai virš galvos, ne pažemėje kaip įprasta, švietė mėnulis. Buvo beveik pilnatis. Žiūrėjau į Mėnulį ir pajutau iš jo sklindančią magiją. Visą kūną užpildantį jausmą, kai supranti, kad pasaulis yra tobulas, nuostabus ir... beribis. Kad viskas, ką matai, yra tobulai susieta tarpusavyje. Vėl pajutau beprotišką norą išeiti laukan, vaikščioti tyloje netrukdoma ir suvokti.
Sekančią naktį žvaigždžių dar daugiau. Mėnulis labiau kairėje.
Vakare po sekančios nakties radijas grojo senus gabalus. Tokius, kurių klausiau prieš penkis metus. Wow.
Tada dar keletas vakarų, praleistų su radiju. Buvau pamiršusi, kad dar toks yra.
Jei neskubėtume gyventi, galbūt nereiktų taip greit pasenti.
Jeigu lėtai lėtai gyventum, nebesuspėtum ir nepasentum.
Mokykloje prieš porą savaičių buvo Svaras; turėjo pristatinėti kažkokį projektą, bet kalbėjo daugiau apie visuomenę, žmones, pasitikėjimą, protą ir išmintį. Sukėlė daug visokių minčių, kitų dar dabar nesusidėliojau, todėl negaliu nieko plačiau.
Tik sakė, kad jei ko nors tikrai nori, tai argi gali kas nors tau sutrukdyti to pasiekti?
For what we want most, there's a cost must be payed at the end.
Mintis į ateitį:
Herojai neturi ateities.
Saugoti reikia.
pirmadienis, gruodžio 1
Sakom kažką.
Kadangi niekaip neapsisprendžiu, ką daryti, nutariau užsimimti veiksmu, kuris visiškai nesusijęs su tais dviem, iš kurių niekaip neišsirenku vieno.
Ieškojau internete idėjų.
Radau eko-maniakę (o ji rimtai apsėsta), dar niekaip neperpratau, kodėl dekupažą visi taip mėgsta daryti su tomis siaubingomis gėlėmis (tokias gėles mes kaip visiškai nusenusį daiktą kažkada dovanojome draugei 18-likto proga; reikės paieškoti kartu dovanoto atviruko nuotraukų, įspūdingas. Su tekstu viduje), perverčiau 12 pasidarykpats blogo puslapių ir nieko gero neradau, užtat (bet čia jau kitur) radau keistų fotografų porelę (vieno jų nuotrauka dabar yra puslapio dešinėje), animatorių (jėga! monstriukai!), Liftą .
Dar užsinorėjau pratęsti blogo įrašus apie šių metų puikųjį buriavimą, ir dar ką nors be to pripiešti ;D
Dabar aš įsiutusi.
Wunderbar.
Dabar jau nebe.
Užtat turiu keletą mažyčių planelių, kuriuos, jaučiu, kad įgyvendinsiu.
Music is a medicine.
Ieškojau internete idėjų.
Radau eko-maniakę (o ji rimtai apsėsta), dar niekaip neperpratau, kodėl dekupažą visi taip mėgsta daryti su tomis siaubingomis gėlėmis (tokias gėles mes kaip visiškai nusenusį daiktą kažkada dovanojome draugei 18-likto proga; reikės paieškoti kartu dovanoto atviruko nuotraukų, įspūdingas. Su tekstu viduje), perverčiau 12 pasidarykpats blogo puslapių ir nieko gero neradau, užtat (bet čia jau kitur) radau keistų fotografų porelę (vieno jų nuotrauka dabar yra puslapio dešinėje), animatorių (jėga! monstriukai!), Liftą .
Dar užsinorėjau pratęsti blogo įrašus apie šių metų puikųjį buriavimą, ir dar ką nors be to pripiešti ;D
Dabar aš įsiutusi.
Wunderbar.
Dabar jau nebe.
Užtat turiu keletą mažyčių planelių, kuriuos, jaučiu, kad įgyvendinsiu.
Music is a medicine.
ketvirtadienis, lapkričio 20
Vienaragių princesė.
O aš tiesiog nebežinau.
Kažkur įsivėliau--susivėliau. Savyje.
Jaučiuosi kažkuo panaši į Murakamio knygas. Jaučiuosi kaip Murakamio knyga.
Klaidžiojau po savo galvelę tiek, kad užmiršau kaip grįžti ir dabar esu pasimetusi. Užėjau kažkur, kur jau nieko nebežinau. Beveik laukiu pasirodant vienaragių.
Pažiūrėjusi filmą, vienintelį, kurį bežiūrėdama galvojau jis galėtų niekad nesibaigti, pagalvojau: "norėčiau dalyvauti žygyje, kuriame nebūtų kelio atgal. "
Tada supratau: "Gyvenimas yra žygis, kuriame nėra kelio atgal. Žengi, eini, klumpi, keliesi, klysti, ir vėl eini.. Kelio atgal nėra, tik pirmyn. Sustoti pražūtinga. Tik čia, nepaisant tavo pastangų, kelias juda. Ir visada, visada Lemties kalno link. Kartais link jo veda Golumas, kartais - Smygolas, o kartais pats eini per Dykąsias žemes, per Pelkes, ieškodamas kelio, o kartais ir tako. Retkarčiais pramini naują taką, ieškai naujų būdų Kalnui pasiekti. Kai kurie keliautojai pražūva; vieni netyčia, kiti pasiduoda, treti gelbėdami draugus. Tik atkakliausieji, tik tie, kurie nusprendžia siekti tikslo, pasiekia elfų laivus."
Tada pagalvojau trečiąsyk ir nusprendžiau, kad gyvenimas nėra kelias. Jis - tai pasaulis.
Seniai varčiau savo princesių knygą, kurios neturiu.
Dabar galvoju, ar būčiau gera princesė. Ne kaip tos, kurios yra dabar. Kaip tos, kurios yra knygoje. Ir be tarnų, dvariškių ir turtų. Ir be žirnių.
Prisiminiau, sykį buvau princesė. Su diadema netgi.
Įdomu, kaip būtų dabar.
Kažkur įsivėliau--susivėliau. Savyje.
Jaučiuosi kažkuo panaši į Murakamio knygas. Jaučiuosi kaip Murakamio knyga.
Klaidžiojau po savo galvelę tiek, kad užmiršau kaip grįžti ir dabar esu pasimetusi. Užėjau kažkur, kur jau nieko nebežinau. Beveik laukiu pasirodant vienaragių.
Pažiūrėjusi filmą, vienintelį, kurį bežiūrėdama galvojau jis galėtų niekad nesibaigti, pagalvojau: "norėčiau dalyvauti žygyje, kuriame nebūtų kelio atgal. "
Tada supratau: "Gyvenimas yra žygis, kuriame nėra kelio atgal. Žengi, eini, klumpi, keliesi, klysti, ir vėl eini.. Kelio atgal nėra, tik pirmyn. Sustoti pražūtinga. Tik čia, nepaisant tavo pastangų, kelias juda. Ir visada, visada Lemties kalno link. Kartais link jo veda Golumas, kartais - Smygolas, o kartais pats eini per Dykąsias žemes, per Pelkes, ieškodamas kelio, o kartais ir tako. Retkarčiais pramini naują taką, ieškai naujų būdų Kalnui pasiekti. Kai kurie keliautojai pražūva; vieni netyčia, kiti pasiduoda, treti gelbėdami draugus. Tik atkakliausieji, tik tie, kurie nusprendžia siekti tikslo, pasiekia elfų laivus."
Tada pagalvojau trečiąsyk ir nusprendžiau, kad gyvenimas nėra kelias. Jis - tai pasaulis.
Seniai varčiau savo princesių knygą, kurios neturiu.
Dabar galvoju, ar būčiau gera princesė. Ne kaip tos, kurios yra dabar. Kaip tos, kurios yra knygoje. Ir be tarnų, dvariškių ir turtų. Ir be žirnių.
Prisiminiau, sykį buvau princesė. Su diadema netgi.
Įdomu, kaip būtų dabar.
trečiadienis, lapkričio 12
Saulės.
Hm..
Šiandien žmonės, lyg eilute išsirikiavę būtų, mėgino sužlugdyti/sumenkinti/paversti neįmanomu bemaž viską, apie ką aš galvoju/kas man patinka/etc.
Nesvarbu, kad vieni dalykai įvyko atvirkščiu laiku, kiti tvarkingai, bet vidury dienos piešiniu bandžiau parodyti, ką galvoju. Analizavo visi buvę, bet tikslo nepasiekiau. (tikriausiai dėl to, kad tą akimirką nė nesiruošiau jo siekt)
Bet velniop juos.
Čia kaip su tuo sketch'u apie įdomų/neįdomų gyvenimą.
Griežtokai skamba, bet.
Vabalams mažiems saulės stinga.
Vėl prikimšau galvą idėjų. Nuostabus jausmas. (:
Iš tikėjimo, kad esu.
Mano kolekciją papildė naujas CD ir du DVD.
Šiandien žmonės, lyg eilute išsirikiavę būtų, mėgino sužlugdyti/sumenkinti/paversti neįmanomu bemaž viską, apie ką aš galvoju/kas man patinka/etc.
Nesvarbu, kad vieni dalykai įvyko atvirkščiu laiku, kiti tvarkingai, bet vidury dienos piešiniu bandžiau parodyti, ką galvoju. Analizavo visi buvę, bet tikslo nepasiekiau. (tikriausiai dėl to, kad tą akimirką nė nesiruošiau jo siekt)
Bet velniop juos.
Čia kaip su tuo sketch'u apie įdomų/neįdomų gyvenimą.
Įdomus man, ne jums. Jūsų neturėtų dominti svetimi gyvenimai, domėkitės savuoju. Rimtai, pamėginkite. Patys nustebsite, kiek daug naujo jame rasite.
Griežtokai skamba, bet.
Vabalams mažiems saulės stinga.
Vėl prikimšau galvą idėjų. Nuostabus jausmas. (:
Iš tikėjimo, kad esu.
Mano kolekciją papildė naujas CD ir du DVD.
pirmadienis, lapkričio 3
Pabudimas.
Sveiki.
Rimtai - pabudau. Nežinau nuo kada, bet miegojau oi miegojau. Paskutinėmis miego dienomis supratau, kad kažkas su manimi nebe taip. Panašus jausmas į tą, kai sapnuojant supranti, kad miegi.
Tada vieną dieną praleidau įdomiau nei visas atostogas benrai paėmus, ir šitaip atsikėliau. Įdomus jausmas jausti, kad tuoj tuoj į galvą ateis mintis.
Piešinio a'ka paveikslo (dar) nenupiešiau.
Studijų klausimai tebekankina, bet juda.
Užtat paskaičiau daug įvairių straipsnių, paklausiau nuostabios muzikos, mačiau nuostabių filmų.
Elizabethtown >> artyn svajonės.
My blueberry nights >> mėlynių pyrago skanumo filmas.
Paris je t'aime >> Och. Kas pakeliui į Paryžių, tam truputį pavydžiu.
Teta, įleisk į teatrą,
aš noriu išvysti scenos stebuklą.
Teta, atverk man teatrą,
aš noriu atgaivinti prigesusią ugnį.
Atsikėliau be žadintuvo.
Rimtai - pabudau. Nežinau nuo kada, bet miegojau oi miegojau. Paskutinėmis miego dienomis supratau, kad kažkas su manimi nebe taip. Panašus jausmas į tą, kai sapnuojant supranti, kad miegi.
Tada vieną dieną praleidau įdomiau nei visas atostogas benrai paėmus, ir šitaip atsikėliau. Įdomus jausmas jausti, kad tuoj tuoj į galvą ateis mintis.
Piešinio a'ka paveikslo (dar) nenupiešiau.
Studijų klausimai tebekankina, bet juda.
Užtat paskaičiau daug įvairių straipsnių, paklausiau nuostabios muzikos, mačiau nuostabių filmų.
Elizabethtown >> artyn svajonės.
My blueberry nights >> mėlynių pyrago skanumo filmas.
Paris je t'aime >> Och. Kas pakeliui į Paryžių, tam truputį pavydžiu.
Teta, įleisk į teatrą,
aš noriu išvysti scenos stebuklą.
Teta, atverk man teatrą,
aš noriu atgaivinti prigesusią ugnį.
Atsikėliau be žadintuvo.
penktadienis, rugsėjo 12
De-Sk.
New York, I love you but you're bringing me down.
Skamba daina galvoje.
Ne apie tas vietas, ir gal nebus bringing me down. Bet skamba.
Daiktai sudėti.
Rytoj per Lenkiją, kad poryt būtų Berlynas.
Ir po savaitės - Slovakija.
O po to spalis.
ketvirtadienis, rugpjūčio 7
Aviacijos problemos ir Survivor'as.
Rytas su AC/DC.
Who made who?, I feel safe in New York city! ir kita.
Rock. :-D
* * *
Vis dar gyvenu.
Šiandien Miestą pavadinau Ten, kur naktimis žvaigždes atstoja lėktuvai.
Beje, žaislinių lėktuvų parduotuvėse kone neįmanoma rasti. Kodėl Lietuvoje nepopuliarinama aviacija? ;o
Tikiu į dievą, į kraują, į draugą, kas turi garbę ir širdį, ir tai, ką turi, - išsaugo.
Jėga. :-DDD Buvau pačiame miesto pakraštyje, ten visiškas užkampis ir stovi ženklas, žymintis miesto pabaigą. Tai reiškė, kad manęs laukia puikusis 'žaidimas' Survivor.
Tuo momentu, kai pirmą kartą rašiau šituos žodžius, ėjau miesto link, o tai jau buvo pliusas. Bet aplink buvo nuostabiai jaukūs krūmai, platus ir judrus kelias, jokių pėsčiųjų perėjų ir nei vienos stotelės. Tai čia jau buvo fak.
Bet viską aš radau, dzin, kad ne visai tai, ko ieškojau. ;D Bet užtat į tą pusę, taigi Survivor'ą laimėjau.
Okej, užteks jau čia apie tą miestą. ;D Galėtume vėl grįžti prie šaldytuvo temos. Dabar viskas vyksta taip:
jei norite ko nors iš mano šaldytuvo, tiesiog paprašykite, kad atplauktų balta pieno puta. Atplauks.
Ne per vieną dieną, ne per vieną naktį atrandi savus.
*mp3: G&G Sindikatas - Išvien.
AC/DC.
Seems like a touch
Just a dirty little touch
I really need your touch
Cause you're much too much too much.
Kepu pyragą. ;p
Summertime. -- time -- time
RUGPJŪČIO4d.*Pasimetusi:
A Friend will phone you when you are in jail. A Good friend will visit you in jail. Your Best Friend will be sitting next to you saying, 'That was Awesome!!'
So, visame šitame mieste, o tiksliau bute, kuris yra penktame aukšte ir kurio balkone velniai žino (arba ne) ką veikia kastuvas, mane paliko gyventi vieną. Savotiškai įdomu, atsikeliu, va, šįryt, atsidarau šaldytuvą, o ten be sulčių, nuo kurių man buvo bloga vakar, pomidorų, grietinės, varškės, kurios negaliu pakęsti, apipelijusios uogienės, sviesto, kurio nafik man reikia, ir, kažkodėl, ridikėlių daigų, daugiau nieko nėra.
Po to plaukėme per slenksčius. Bet galėjome ir pėsčiomis pereiti. Buvo gilu kaip pasakoje apie didžiąją sausrą. Po to sugedo GPS (modelis Ežys-2005). Pradėjome plaukti į Rytus. O Rytuose buvo tupikas. Teko baidarėmis perplaukti mišką ir kalną.
Pavalgiau stotelėje laukdama autobuso, nes kitoj gatvės pusėj parduotuvė, o pomidorai su grietine visai ne sotu.
Aplink skraidė širšė ar kažkas panašaus, su ja nesidalinau, nėr čia ko. Europoj gyvenam, tegul pati nusiperkai. ;p
Milda.:
parasyk teciui, kad mama pagrobe ir reikia grizti, tada kai gris sakyk, kad pajuokavai ir paprasyk kad sumoketu tau,kad daugiau tokiu bajeriu nebutu. ;]]
Vakar gulėjom prie Elektrėnų. Kaitiorai, buriuotojai.. Gražu. ;D~
Po to Užupio picerijoj pasižiūrėjau į veidrodį, užsimerkiau, pamačiusi koks švelniai raustelėjęs mano veidas, atsimerkiau ir nebežiūrėjau į veidrodį. Nėr čia ko.
Einant atgal kažkas man tą faktą vėl priminė, bet nieko tai nepakeitė.
Your Dad's rich, and your Mama's so good looking babe..
Paskambinau mamai, pasakiau, kada maždaug grįšiu. Iš balso supratau, kad šypsojosi ir apsidžiaugė. Yay, tik ji mano tolimesnių planų nežino. ;D
sekmadienis, birželio 29
1 dalis. Buriav'08. Dugnu į viršų.
Nežinau dar nuo ko pradėti.
Birželio 20 atvažiavau į Kauną, stotyje manęs laukė Barbora. Pasiėmė, nuvarėm pas ją į namus. Kelboniškis yra nesveikas Kauno užkampis, bet ten taip gražu.. Pušynėliai, miškas, gamta. O dar kaip tik po lietaus buvo.. Namas aukštas aukštas, miegojau po stoglangiu. ;D tiesiog svajonė.
Kitą dieną atsikėlusios pabaigėme ruoštis. Buvo paskutinis normalus dušas (ech!). Užsukome į MaXimą, aš išleidau litą. ;DD Vėliau pasiėmėme Agnę ir Rūtą ir mus visas Barboros tėtis nuvežė į skautų uostą. Iš uosto su kateriu buksyruodami Šiliauską "Alfoje", du mažyčius jalus, kadetą... nuplaukėme į Rumšiškes, nuolatinę skautiškų stovyklų vietą. Navigatoriams buvo palikta be galo daug vietos įsikūrimui, todėl šiaip ne taip įsikūrėme. Pas mane į palapinę atsikraustė Barbora ir Neringa. išvada po laiko:palapinėje daaaaug geriau gyventi dviese nei trise, nors telpa ir aštuoni žmonės.)
Stovyklos atidarymo rikiuote prasidėjo visos navigatoriškos rikiuočių lankos.
Sekmadienį pradėjome buriuoti. Dėl kažkokių mistiškų priežasčių mane paskyrė į vieną "grupę" kartu su II kategorijos vairinikais :D ir Neringa. Žodžiu, arba Šilas nieko nežinojo, arba jam buvo visiškai dzin, kad aš nieko nemoku. :D :D
Tos dienos plaukimui su okei dinge pasiskirstėme poromis: Vytukas ir Neringa, Vytas ir Milda, Živilė ir aš.
Grįžus Vytui su Milda, turėjau plaukti aš su Živile. Bet Živilė atsisakė, atseit per didelis vėjas ir bangos, kad ji buriuotų (ir dar dėl to, kad grįžę visi pasakojo, kaip beveik vertėsi ir kaip sunku buvo suvaldyti laivą).
Nieko negalvodama (kad bangos didelės, vėjas stiprus, etc.) sutikau plaukti su Vytu. Vairavau aš.
Nemokėdama vairuoti buriuojančio laivo ir nesuprasdama ką darau (dabar jau atseit šiek tiek moku ir suprantu), aš profesionaliai per kairį bortą prisėmiau dingę vandens :D ("ištiesinus" laivą (nors, realiai, tai baigus semti vandenį :D ), neapsemta liko gal dešimt centimetrų nuo viršaus). Prisėmiau dėl to, kad vairuodama mėginau padaryti halsą. :D
Perdaviau vairą Vytui, bet jam irgi nepavyko padaryti nieko geresnio. :D Dingė apsivertė.
Nesuprantu kaip, bet vertimasis arba tik atrodė, arba iš tiesų buvo labai lėtas. Stovėdama ant 90 laipsnių kampu pasvirusio laivo galvojau, kad reikia ištraukti koją iš virvių painiavos. Nejaučiau jokios baimės - kad galime paskęsti, kad gali blogai baigtis ir t.t. Buvo ramu ramu, nes viskas vyko kažkaip užtikrintai. :D
Dingės dugnas raudonas. :D :D Vytas sakė, kad anksčiau dar niekad apsivertęs nebuvo. Aš irgi. Welcome, pirmas kartas. :D Beje, liemenės gerai laiko. Kiek išbuvome vandenyje laukdami, kol mus kas pastebės, - neaišku. Mano netiksliais (?) spėjimais tai truko iki dvidešimties minučių.
Šiaip buvo juokinga. Vytas buvo vienoje laivo pusėje, aš - kitoje. Bangos pasuko dingę taip, kad aš visiškai nemačiau kranto. Girdėjau tik kaip po kažkiek laiko Vytas sušuko: "O, atplaukia!" ir, netrukus, "Apsisuko!" :D
Vėliau, po kažkiek tai laiko, pas mus iš tiesų atplaukė - jalu. Živilė, Vytukas, Barbora ir Robkė. :D Vytukas vos ne iškart šoko į vandenį. Visi buvo susiparinę, kad galėjo lūžti stiebas. Aš nuplaukiau į jalą, išbandžiau įlipimą per jalo galą :D Tada pasiėmiau Vytuko kitelį, iš Robkės atėmiau sausą gelbėjimosi liemenę ir taip stebėjau, kas vyksta.
Dar su baidare atplaukė Algimantas.
Po 25 min nuo Barboros įšokimo į vandenį visi jau buvome grįžę į jalą. Nuostoliai: nupjauta virvė, supjaustyta Vytuko ranka, daug mėlynių pas visus (čia, spėju, kaltas lipimas į jalą), šaltis. :D
Vakarinės rikiuotės metu (adjutantė - Barbora) su Vytu stovėjom vėliavos sargyboje, navigatoriai ir navigatorės ėjo atskirai vieni nuo kitų. Navigatoriai pirmi su šūkiu: "Vytai, ką tu darai? Ko tu Mildą skandinai?", navigatorės - paskutinės su šūkiu: "Milda, ką tu darai? Ko tu Vytą skandinai?". :D :D
Va taip ir baigiu 1 dalį iš istorijų ciklo Buriav'08. ;DD
Birželio 20 atvažiavau į Kauną, stotyje manęs laukė Barbora. Pasiėmė, nuvarėm pas ją į namus. Kelboniškis yra nesveikas Kauno užkampis, bet ten taip gražu.. Pušynėliai, miškas, gamta. O dar kaip tik po lietaus buvo.. Namas aukštas aukštas, miegojau po stoglangiu. ;D tiesiog svajonė.
Kitą dieną atsikėlusios pabaigėme ruoštis. Buvo paskutinis normalus dušas (ech!). Užsukome į MaXimą, aš išleidau litą. ;DD Vėliau pasiėmėme Agnę ir Rūtą ir mus visas Barboros tėtis nuvežė į skautų uostą. Iš uosto su kateriu buksyruodami Šiliauską "Alfoje", du mažyčius jalus, kadetą... nuplaukėme į Rumšiškes, nuolatinę skautiškų stovyklų vietą. Navigatoriams buvo palikta be galo daug vietos įsikūrimui, todėl šiaip ne taip įsikūrėme. Pas mane į palapinę atsikraustė Barbora ir Neringa. išvada po laiko:palapinėje daaaaug geriau gyventi dviese nei trise, nors telpa ir aštuoni žmonės.)
Stovyklos atidarymo rikiuote prasidėjo visos navigatoriškos rikiuočių lankos.
Sekmadienį pradėjome buriuoti. Dėl kažkokių mistiškų priežasčių mane paskyrė į vieną "grupę" kartu su II kategorijos vairinikais :D ir Neringa. Žodžiu, arba Šilas nieko nežinojo, arba jam buvo visiškai dzin, kad aš nieko nemoku. :D :D
Tos dienos plaukimui su okei dinge pasiskirstėme poromis: Vytukas ir Neringa, Vytas ir Milda, Živilė ir aš.
Grįžus Vytui su Milda, turėjau plaukti aš su Živile. Bet Živilė atsisakė, atseit per didelis vėjas ir bangos, kad ji buriuotų (ir dar dėl to, kad grįžę visi pasakojo, kaip beveik vertėsi ir kaip sunku buvo suvaldyti laivą).
Nieko negalvodama (kad bangos didelės, vėjas stiprus, etc.) sutikau plaukti su Vytu. Vairavau aš.
Nemokėdama vairuoti buriuojančio laivo ir nesuprasdama ką darau (dabar jau atseit šiek tiek moku ir suprantu), aš profesionaliai per kairį bortą prisėmiau dingę vandens :D ("ištiesinus" laivą (nors, realiai, tai baigus semti vandenį :D ), neapsemta liko gal dešimt centimetrų nuo viršaus). Prisėmiau dėl to, kad vairuodama mėginau padaryti halsą. :D
Perdaviau vairą Vytui, bet jam irgi nepavyko padaryti nieko geresnio. :D Dingė apsivertė.
Nesuprantu kaip, bet vertimasis arba tik atrodė, arba iš tiesų buvo labai lėtas. Stovėdama ant 90 laipsnių kampu pasvirusio laivo galvojau, kad reikia ištraukti koją iš virvių painiavos. Nejaučiau jokios baimės - kad galime paskęsti, kad gali blogai baigtis ir t.t. Buvo ramu ramu, nes viskas vyko kažkaip užtikrintai. :D
Dingės dugnas raudonas. :D :D Vytas sakė, kad anksčiau dar niekad apsivertęs nebuvo. Aš irgi. Welcome, pirmas kartas. :D Beje, liemenės gerai laiko. Kiek išbuvome vandenyje laukdami, kol mus kas pastebės, - neaišku. Mano netiksliais (?) spėjimais tai truko iki dvidešimties minučių.
Šiaip buvo juokinga. Vytas buvo vienoje laivo pusėje, aš - kitoje. Bangos pasuko dingę taip, kad aš visiškai nemačiau kranto. Girdėjau tik kaip po kažkiek laiko Vytas sušuko: "O, atplaukia!" ir, netrukus, "Apsisuko!" :D
Vėliau, po kažkiek tai laiko, pas mus iš tiesų atplaukė - jalu. Živilė, Vytukas, Barbora ir Robkė. :D Vytukas vos ne iškart šoko į vandenį. Visi buvo susiparinę, kad galėjo lūžti stiebas. Aš nuplaukiau į jalą, išbandžiau įlipimą per jalo galą :D Tada pasiėmiau Vytuko kitelį, iš Robkės atėmiau sausą gelbėjimosi liemenę ir taip stebėjau, kas vyksta.
Dar su baidare atplaukė Algimantas.
Po 25 min nuo Barboros įšokimo į vandenį visi jau buvome grįžę į jalą. Nuostoliai: nupjauta virvė, supjaustyta Vytuko ranka, daug mėlynių pas visus (čia, spėju, kaltas lipimas į jalą), šaltis. :D
Vakarinės rikiuotės metu (adjutantė - Barbora) su Vytu stovėjom vėliavos sargyboje, navigatoriai ir navigatorės ėjo atskirai vieni nuo kitų. Navigatoriai pirmi su šūkiu: "Vytai, ką tu darai? Ko tu Mildą skandinai?", navigatorės - paskutinės su šūkiu: "Milda, ką tu darai? Ko tu Vytą skandinai?". :D :D
Va taip ir baigiu 1 dalį iš istorijų ciklo Buriav'08. ;DD
šeštadienis, birželio 28
Tie.
Suskamba Razausko dainos ir akyse ima plaukti prisiminimai.
Žinai, burtininke, palik mane man,
ten, kur aš išeinu, - visą amžių žiema ir miškai.
Nuo atsisveikinimo nepraėjo nei para, o aš jau pasiilgau tų žmonių.
Tų, kurie tokie artimi sielomis.
Tų, ant kurių neįmanoma pykti.
Tų, kurie baksi šonus sakydami: "Ei, kelkis!", "Ką veiki?", ir nuolat klausia: "Nori pirkti?"
Tų, kurie galvoja apie Osamos sveikatą.
Tų, su kuriais naktimis galima budėti bent pora valandų daugiau, nei reikia.
Tų, su kuriais apsivertus Marių vandeny nebūna baisu.
Tų, kuriais pasitiki ir kurie pasitiki tavimi.
Tų, kurie rūpinasi ir kuriaisi rūpiniesi tu.
Tų, su kuriais kartu tapti liaudies priešu.
Tų, kurie šaukia "Milda, ką tu darai? Ko tu Vytą skandinai?"
Tų, su kuriais dvylika valandų gali gulėti palapinėje ir šnekėtis temomis, kuriomis visą gyvenimą troškai pasikalbėti.
Tų, kurie ryte meiliai sako: "Labai prašau, atsikelkit visi.."
Tų, su kuriais naktimis gali dainuoti iki užkimimo.
Tų, kurie sako: "Kokios žalios tavo akys".
Tų, kurie nieko nesakydami dalijasi šokoladu.
Tų, kurie sutikti traukinyje nudžiunga ir atsisėda šalia.
Tų, kurie taip nuostabiai dainuoja 'Ramuma'.
Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim.
* mp3:
Domantas Razauskas - Burtininke
Domantas Razauskas - Pavasaris
Stebim save ir ilgimės godžiai.
Žinai, burtininke, palik mane man,
ten, kur aš išeinu, - visą amžių žiema ir miškai.
Nuo atsisveikinimo nepraėjo nei para, o aš jau pasiilgau tų žmonių.
Tų, kurie tokie artimi sielomis.
Tų, ant kurių neįmanoma pykti.
Tų, kurie baksi šonus sakydami: "Ei, kelkis!", "Ką veiki?", ir nuolat klausia: "Nori pirkti?"
Tų, kurie galvoja apie Osamos sveikatą.
Tų, su kuriais naktimis galima budėti bent pora valandų daugiau, nei reikia.
Tų, su kuriais apsivertus Marių vandeny nebūna baisu.
Tų, kuriais pasitiki ir kurie pasitiki tavimi.
Tų, kurie rūpinasi ir kuriaisi rūpiniesi tu.
Tų, su kuriais kartu tapti liaudies priešu.
Tų, kurie šaukia "Milda, ką tu darai? Ko tu Vytą skandinai?"
Tų, su kuriais dvylika valandų gali gulėti palapinėje ir šnekėtis temomis, kuriomis visą gyvenimą troškai pasikalbėti.
Tų, kurie ryte meiliai sako: "Labai prašau, atsikelkit visi.."
Tų, su kuriais naktimis gali dainuoti iki užkimimo.
Tų, kurie sako: "Kokios žalios tavo akys".
Tų, kurie nieko nesakydami dalijasi šokoladu.
Tų, kurie sutikti traukinyje nudžiunga ir atsisėda šalia.
Tų, kurie taip nuostabiai dainuoja 'Ramuma'.
Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim.
* mp3:
Domantas Razauskas - Burtininke
Domantas Razauskas - Pavasaris
Stebim save ir ilgimės godžiai.
ketvirtadienis, birželio 5
Rytais, kai jie vakarais virsta.
Pasiilgau lietaus.Naktimis mane supa gatve riedančių automobilių šviesos, kurios glosto mano kambario sienas.
Rytais stengiuosi atsikelti anksčiau, bet mano anksčiausiai vis tiek yra dešimtą, o iki tol vartausi, svajoju ir kuriu planus, kurie gąsdina mane pačią.
Dienas leidžiu visaip. Padedu, neveikiu nieko, vaikštau, gulinėju.
Jūroje netyčiomis į akmenis ir kriaukles supjaustytos pėdos.
Be galo ilgai nematytas draugas, kuris netikėtai parašo Ei, sveika išsiilgta!
Radau kaip bent mėnesiui pabėgti iš namų.
Per Vilnių, Kauną, Rumšiškes, Trakus, Vilnių. Ir gal ne mėnesiui, gal daugiau.
OK, aš to noriu.
Loneliness be over
When will this loneliness be over?
Išmečiau keletą žodžių iš gyvenimo. Įdėjau keletą naujų.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)