ritmai.

Nežinau kas tiksliai, bet kažkas autobuse kelia ritmišką garsą, kuris truputį (bet ne per daug) primena važiuojantį traukinį. Dar saulė pro langą,
dar geltoni po žiemos išblukę laukai,
dar neišsprogę medžiai,
dar sesės rekomenduota knyga apie keliones ir keliautojus (su nuotraukomis ir iš paprastų žodžių sudėliotais įspūdžiais), -- sudedi visa tai kartu ir jauti, kad dabar drąsiai galėtum eiti kur į mišką ar į laukus ir, nebijodama nei skraidūnių, nei gauruočių, nei kitų Matiso girios padarų, šaukti iš visų plaučių, nes pavasaris.
Mintyse stabteli, įsiklausai į save ir į aplinką, ir supranti, kad venomis kartu su krauju teka dar šis tas. Kelionių ir nuotykių troškimas.

Noras eiti keliais, kur dar niekad nežengei ir nevaikščiojai, matyti tai, ko dar niekad nematei (o gal net ir nesitikėjai pamatyti), pabėgti iš miesto į gamtą, įkvėpti pilnus plaučius šviežio, gryno ir gaivaus oro, dar gal truputį per daug nudegti saulėje, truputį per ilgai užsibūti ežere, truputį per vėlai pradėti statyti palapinę, truputį per kaitrų užsikurti laužą, truputį per trumpai vasaroti su draugais.


Važiuojam pro keliaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, žiūriu į tuos automobilius ir prisimenu Prancūziją - kaip Paryžiaus, Nanto, La Rochelle ir kitų miestų (išskyrus Tulūzą) gatvėse stebėdavau automobilių srautus ir svarstydavau koks jausmas yra būti jais, gyventi gyvenimus šituose dideliuose miestuose, šiose gatvėse, šiuose namuose.
Važiuoju per miestą ir suvokiu, kad noriu, jog visa tai tik ir liktų svarstymais. Noriu, kad tie automobiliai aikštelėse prie prekybos centrų, tie ofisai ir biurai, kostiumėliai ir aukštakulniai batai, - visa tai ir liktų kažkieno kito, ne mano, gyvenimais.

Pro atidarytas duris jaučiu artėjančią vėsą. Girdžiu variklio taktus.
Sustojam. Tyla.
Užsimerkiu.
Nusišypsau.

Ir vėl viskas gražiau nei anksčiau.

Noriu - aš karalius, noriu - debesų piemuo

where do I sign?

"Nesileiskite užgesinami, nes jūs nežinote, kam esate šviesa".
Čia šiaip. Perskaičiau, patiko, persirašiau.

Kartais man atrodo, kad esu visiškai ne working class material. Ir, kad ir kokia egoiste save laikyčiau, esminiais momentais man to egoizmo pritrūksta, persimetu į visišką altruizmą ir savus interesus numetu visiškai į šalį. Taip toli, kad apskritai sugebu pamiršti juos esant.
Nors yra ir šviesioji viso to pusė - tai, kad labai aiškiai suvokiu šitą faktą, rodo, jog dar ne viskas su manim prarasta. Be to, joks sprendimas dar nepriimtas, joks neatšaukiamas žingsnis dar nepadarytas, niekas dar nei prarasta, nei atrasta. Tik kažkur dingo visas mano dabartizmas (negi senstu?) ir jau nebe pirmą dieną bendradarbė rūpinasi kur dingo mano nuotaika ir kas man atsitiko. Šypsotis vis dar moku, bet rytais sunku. Ne keltis (keltis visai ok). Veikti. Apskritai imtis kažkokios veiklos.
Kaip prieš keletą savaičių (ar daug seniau?) girdėjau per radiją, "bejėgiškumas yra, kai tu ryte prabundi ir nenori, negali, neturi dėl ko keltis". Liūdna mintis, bet taikli. Man netinka, nes vis dar randu priežasčių atsikelti, bet kartais labai norėtųsi atsibudus paprasčiausiai žiūrėti kažkur priešais save, nieko negalvoti (gal tiesiog mėgautis dar prisimenamo sapno likučiais ar purtyti iš galvos užsilikusį bjaurų sapną) ir paskui išeiti į lauką pasivaikščioti. Būti lauke, turėti laiko, žiūrėti į žmones ir pravažiuojančius autobusus, pamatyti medžiu laipiojančią voverę (ir akimirką pagauti jos žvilgsnį. Baisiai įdomus jausmas), spėlioti paukščiukų rūšis, gal nusipirkti kavos arba atrasti kokį naują takelį, paprasčiausiai būti ir paskui grįžti namo.

O kartais noriu kažko visiškai priešingo.

Nors kitą savaitę jau gruodis, bet:
ruduo,
kas be ko,
daro savo.

Beskaitydama naujausią (nors jau truputį ir pasenusį) mindgasmic esė pagalvojau - iš tiesų, kas būtų, jei kokioj Amerikoj (ar ir toj pačioj Europoj, kam čia toli žvalgytis) teroristai imtų ir sugriautų jei ne visus, tai bent didžiąją dalį mobiliojo ryšio bokštų?

prabanga

sako, reikia visur įžvelgti gerus dalykus, neminėti minusų ir vengti jų, šypsotis net kai sunku ir tikrai to nesinori, bet va, kartais labai norisi (ir būna visai smagu bei naudinga) leisti sau tą prabangą nesišypsoti, matyti tik juoda, įžvelgti vien minusus,  (kablelis, nes galima taip tęsti ir toliau, praktiškai be galo)

O viso šito gerumas tas, kad prieini tašką, kai pamatai, kad visas šitas tamsus niurnėjimas yra beprasmis, absurdiškas ir juokingas
 (dievaži, tas kasdien kartojamas absurdas, absurdiškumas, beprasmybė ir visi kiti jiems bendrašakniai žodžiai tikrai vieną dieną ims ir išves iš proto).
Ir tada net labai nenorom imi šypsotis. Arba juoktis (garsiai arba bent mintyse).


puiku puiku puiku kad bloga
juk pagerės

Geltonų plytų kelias.

Norėčiau, kad jau būtų vasara. Būtent tokia, kokia sukasi mano galvoje.

Ryt 11/11/11.

Vakar bariuke toks berniukas, ant kurio maikės buvo vertikaliai išdėlioti geltonas, žalias, raudonas (na, ir mėlynas, bet jis ne toks aktualus) stačiakampiai, grojo gitara ir dainavo angliškas dainas, o aš klausiausi ir mąsčiau apie tai, kaip pasiilgau naktinio sniego Vilniuje ir to garso, kai jis girgždi po kojomis.

Paskui ėjau namo galvodama kaip nesmagu yra netekti sugebėjimo pasiklysti mieste. Kai suki į bet kurią gatvę, tuomet dar į kitą, dar į kitą, o vistiek žinai kur esi.




o šiaip tai eternal procrastination.

vietoj kalbos istorijos.

Aš visada norėjau parašyti knygą. Tokią gerą, kad net galėčiau pasirašinėti naujai sugalvotu (todėl kiek normalesniu nei tas, kurį raitau dabar) parašu.

tik mano visi siužetai banalūs

nes aš dar niekad neparašiau jokios nuoseklios istorijos

kuri būti kiek ilgesnė

išskyrus tą, kurią rašiau vaikystėj,

kai dar rašyti nemokėjau,

todėl tiesiog vingiavau po sąsiuvinį

pataikydama į eilutes

bet tada kažkas pamatė, kad rašau,

ir nusprendė, kad reikia mane išmokyti rašyti,

tai nuo to laiko nebeparašau nieko ilgo,

nes rašau raidėmis, o ne vingeliais,

ir raidėmis rašyti sunkiau

Vėl truputį norėčiau būti princese. Kai niekad nesi buvęs, visada labai norisi. Nors trumpam. Nešiočiau tiarą, turėčiau desertinių šakučių, žinočiau kaip ir kada naudotis trimis skirtingais šaukštais, man darytų manikiūrą ir aš mokėčiau joti žirgu.
Jau turiu gimtadienio pilį. Pradžia yra, n'est-ce pas? : )

vietoj namų darbų.

"Gyvenime mane visada žavėjo saulė, vanduo ir ėjimas"
Ne mano žodžiai, bet galėčiau ir aš tokius pasakyti.

Anądien autobuse vyras, panašus į Harlį iš 'Lost', tik truputį vyresnis, garsiai visiems kalbėjo apie KGB agentus, Michailą Sergejevičių Gorbačiovą, Lietuvą, Europos sąjungą, ateitį, politiką ir žmones. Šypsojausi jo klausydama, nes man patiko, kad jis kalba. Kad suardo viešajame transporte visuomet tvyrančią tylą. O kiti žmonės jį irgi girdėjo, bet nesišypsojo, nes lietuviškajam viešajam transportui būdinga nesišypsoti, tylėti ir jokiu būdu nežiūrėti į kitus žmones.
* *

Susirask keletą nuotraukų ar atvirukų su vaizdais iš tų vietų (šalių, miestų, kalnų, džiunglių ar dykumų), kurias svajoji kada nors aplankyti. Tada paskambink į kelionių agentūrą ir išsiaiškink, ko reikėtų, norint ten nuvykti. Gal iš pradžių pasirodys pernelyg sudėtinga ir brangu, bet jei tikrai norėsi - nukeliausi. Jei jau žmonės sugebėjo išsilaipinti Mėnulyje, tai kodėl tu negalėtum savaitėlę praleisti Paryžiuje?

Tereikia tik gerai suplanuoti!

 Aha, aš irgi sakau - o kodėl gi ne?

- O kodėl?
- O todėl, o todėl.

 jie vakar @GMD buvo labai vykę :)

-umas.

Susimaišiau kur čia diena, o kur naktis, nesuprantu kaip eina laikas (net sapnuoju jo painumą), pasibaigus sesijai nebežinau kuo užsiimti (nesvarbu, kad per sesiją buvo tik negaliukaipnervuojkadreikčiamokytisirdėltoašnegaliuveiktitokonoriu), dar man atrodo, kad nebemoku rašyti, bet maža kas čia man atrodo ;D

Užtat man labai patinka browsinti blogus. Pradedu nuo kokio blogo, kurį rašo kas nors iš mano pažįstamų, tada per mane sudominusių postų komentarus ar kur nors šalia nurodytus linkus einu tolyn, vis tolyn ir tolyn, kol galiausiai nebežinau kelio atgal, bet esu atradusi kažką užkabliuojančio bent dvidešimčiai postų. Arba ne, kaip šiandien.


Kadangi su šitom atostogom susimoviau, tai galvoju, jog reik greičiau važiuoti namo. Vistiek tą patį veiksiu.
Nieko gero iš manęs, et. Dabar būtų pati ta akimirka pasakyti "bet per kitas atostogas aš pasitaisysiu ir ple ple ple.. ", bet ką aš žinau, ką per jas veiksiu. Negerai mėginti apgaudinėti save, reik arba iš tiesų apgauti, arba visai neapgaudinėti. Nors geriausia yra apgauti visus kitus, iškrėsti pokštą, kurio niekas nesitikėtų, ir nematyti problemų tame (nes jų ten nėra, o kai nėra, tai nėra ir ką matyti. Štai koks puikus beprasmiškas miškas be prasmės).

Tikiuosi LiJOTui patiks tai, ko pripaisčiau. Visai nuoširdi paistalionė išėjo, tik kažin ar su tokia "papildoma informacija", kokią vakar CViake parašiau, man kas darbą duotų. O gal kaip tik dėl to ir duotų? Vis įdomiau nei "komunikabilumas, atsakingumas, kruopštumas, sąžiningumas" ir kiti -umai. Vienintelis originalus -umas, kurį dabar prisimenu, buvo Tumas-Vaižgantas. Tikriausiai nieko nesu skaičiusi, ką jis rašė, bet Tumas vis geriau nei darbštumas.
Ai, dar Yuma yra. 3:10 to Yuma.
Reiktų vėl kada pažiūrėti, tiksliai prisimenu, kad tą pirmą (ir vienintelį) kartą žiūrint man patiko, tik dabar jau beveik nieko neprisimenu.




Tos kiaulės kažkokios labai juokingos (o gal ten labiau paršeliai, nei nežinau):