Laimėjom.

Su Si padarėm keturias nuotraukas, sudalyvavom konkurse ir laimėjom. ;DD
Yay&hooray for us! :))

Dabar jau praėjo pusantros valandos, kai mes vis dar bandom išsirinkti prizus iš AIC'o.

Vienaragių princesė.

O aš tiesiog nebežinau.

Kažkur įsivėliau--susivėliau. Savyje.
Jaučiuosi kažkuo panaši į Murakamio knygas. Jaučiuosi kaip Murakamio knyga.

Klaidžiojau po savo galvelę tiek, kad užmiršau kaip grįžti ir dabar esu pasimetusi. Užėjau kažkur, kur jau nieko nebežinau. Beveik laukiu pasirodant vienaragių.



Pažiūrėjusi filmą, vienintelį, kurį bežiūrėdama galvojau jis galėtų niekad nesibaigti, pagalvojau: "norėčiau dalyvauti žygyje, kuriame nebūtų kelio atgal. "
Tada supratau: "Gyvenimas yra žygis, kuriame nėra kelio atgal. Žengi, eini, klumpi, keliesi, klysti, ir vėl eini.. Kelio atgal nėra, tik pirmyn. Sustoti pražūtinga. Tik čia, nepaisant tavo pastangų, kelias juda. Ir visada, visada Lemties kalno link. Kartais link jo veda Golumas, kartais - Smygolas, o kartais pats eini per Dykąsias žemes, per Pelkes, ieškodamas kelio, o kartais ir tako. Retkarčiais pramini naują taką, ieškai naujų būdų Kalnui pasiekti. Kai kurie keliautojai pražūva; vieni netyčia, kiti pasiduoda, treti gelbėdami draugus. Tik atkakliausieji, tik tie, kurie nusprendžia siekti tikslo, pasiekia elfų laivus."
Tada pagalvojau trečiąsyk ir nusprendžiau, kad gyvenimas nėra kelias. Jis - tai pasaulis.



Seniai varčiau savo princesių knygą, kurios neturiu.
Dabar galvoju, ar būčiau gera princesė. Ne kaip tos, kurios yra dabar. Kaip tos, kurios yra knygoje. Ir be tarnų, dvariškių ir turtų. Ir be žirnių.
Prisiminiau, sykį buvau princesė. Su diadema netgi.
Įdomu, kaip būtų dabar.

Special K

Ritai.. Lolai.
Part 1.

Kai važiuodama skaičiau tavo laišką buvo ankstyvas rytas. Tamsus tamsus, bet jau ne toks tamsus, kad butu naktis. Už lango buvo tamsu, būtų buvę juoda, jei ne retkarčiais per ryškiai viską nušviečiantys automobilių žibintai.

Supratau, kad man patinka toks paros laikas. Labai.

Aklina tamsa šviesėja, matai, kaip savo jaukiuose nameliuose bunda žmonės, keliasi naujai dienai, naujai pradžiai. Pabudę paukščiai repetuoja savo dainas ir giesmeles.. Tai - gražiausias paros metas.

Ramybė, leidžianti aiškiai išgirsti savo paties vidų, apsaugo nuo klaidų, apglėbia savo magiškomis rankomis ir kužda į ausį slapčiausius dalykus. Tuo metu esi tarsi nebe tu ir, tuo pačiu, pats tikriausias tu. Laikas sustojęs, pasaulis bunda nepastebimai, o tavo dvasia skraidžioja po nežemišką ir patį žemiškiausią iš visų pasaulį, pasakodama pačius stebuklingiausius pastebėtus dalykus.

Tada paglosto veidą, sukužda į ausį ir pokštelėjusi pranyksta. Apsižvalgai ir pamatai jau atėjusį rytą.

Saulės.

Hm..
Šiandien žmonės, lyg eilute išsirikiavę būtų, mėgino sužlugdyti/sumenkinti/paversti neįmanomu bemaž viską, apie ką aš galvoju/kas man patinka/etc.
Nesvarbu, kad vieni dalykai įvyko atvirkščiu laiku, kiti tvarkingai, bet vidury dienos piešiniu bandžiau parodyti, ką galvoju. Analizavo visi buvę, bet tikslo nepasiekiau. (tikriausiai dėl to, kad tą akimirką nė nesiruošiau jo siekt)

Bet velniop juos.
Čia kaip su tuo sketch'u apie įdomų/neįdomų gyvenimą.

Įdomus man, ne jums. Jūsų neturėtų dominti svetimi gyvenimai, domėkitės savuoju. Rimtai, pamėginkite. Patys nustebsite, kiek daug naujo jame rasite.

Griežtokai skamba, bet.
Vabalams mažiems saulės stinga.

Vėl prikimšau galvą idėjų. Nuostabus jausmas. (:

Iš tikėjimo, kad esu.
Mano kolekciją papildė naujas CD ir du DVD.

Pabudimas.

Sveiki.

Rimtai - pabudau. Nežinau nuo kada, bet miegojau oi miegojau. Paskutinėmis miego dienomis supratau, kad kažkas su manimi nebe taip. Panašus jausmas į tą, kai sapnuojant supranti, kad miegi.
Tada vieną dieną praleidau įdomiau nei visas atostogas benrai paėmus, ir šitaip atsikėliau. Įdomus jausmas jausti, kad tuoj tuoj į galvą ateis mintis.


Piešinio a'ka paveikslo (dar) nenupiešiau.
Studijų klausimai tebekankina, bet juda.
Užtat paskaičiau daug įvairių straipsnių, paklausiau nuostabios muzikos, mačiau nuostabių filmų.
Elizabethtown >> artyn svajonės.
My blueberry nights >> mėlynių pyrago skanumo filmas.
Paris je t'aime >> Och. Kas pakeliui į Paryžių, tam truputį pavydžiu.

Teta, įleisk į teatrą,
aš noriu išvysti scenos stebuklą.
Teta, atverk man teatrą,
aš noriu atgaivinti prigesusią ugnį.


Atsikėliau be žadintuvo.