Pasaulis nuo dviračio.Škotija vol.1

nežinau ko taip ilgai užtrukau, bet tam, kad galiausiai sėsčiau ir aprašyčiau kelionę į Škotiją, man prireikė beprotiškai daug laiko. O gal tiesiog reikėjo vienai atsidurti tarpmiestiniame autobuse, prieš tai visą savaitę gyvenus kelionės prisiminimais ir deja vu, užmiršti nepadarytų darbų kalnus ir bėgte atbėgančius deadline'us, ir pasinerti į vaikystės dainų bei atostogų prisiminimų melancholijos mišinį.

Mano mintis, pasakyta jau kažkur kelionės vidury, kad paskutinę dieną jau būsim pilnai pasiruošę kelionei dviračiais, gan tiksliai apibūdina tai, kaip buvo. Tikriausiai reikėjo, oi kaip jau seniai reikėjo, išmest save iš komforto, prie kurio taip įpratę buvom Vilniuj, kad atsibustume ir naujai pažiūrėtume į tai, kaip gyvenam, kuo ir kokiais save laikom, ir ką galvojam. Bet apie viską iš pradžių.

Kelionę planavom jau seniai. Kažkokios mintys prasidėjo dar 2015-tais, kai, su Justino pagalba, nusipirkau kalnų dviratį (vardu Sniegutis Junior, nes tiesiog Sniegutį turėjau jau iš kiek anksčiau). Justinas kantriai su manim važinėjo po Vilniaus apylinkes, kad tik nustočiau bijoti stačių šlaitų, išmokčiau lengviau užminti į kalną. Tuomet metų pradžioj nusipirkom bilietus į Škotiją, susipirkom dviračių krepšius (kudos Alpkit!), atsisiuntėm žemėlapius, ir toliau tęsėm pasiruošimą kelionei.

Planavom skristi rugpjūtį iš Vilniaus į Glazgą ir atgal. Gegužės pabaigoj sulaukiau žinutės iš WizzAir, kad nuo rugpjūčio nutraukiami skrydžiai Vilnius - Glazgas. Pasikeitėm bilietus į liepos 31 d. papildomą skrydį į Glazgą ir grįžimą iš Donkasterio. Kelionės trukmė šiek tiek pailgėjo, bet neėmėm į galvą.

Liepos 31 d. - kelionės pradžia.
Atvažiavę į Vilniaus oro uostą su CityBee sužinom, kad cargo bitutės turi grįžti į savo avilį ir negali būti paliktos beveik bet kur, kaip kitos bitutės. Tai kelionė, turėjusi palengvinti mums dviračių atgabenimą į oro uostą, virsta tour de Vilnius: CityBee į oro uostą - CityBee atgal į Šiaurės miestelį - Uber'is į oro uostą. Bet nieko, viską spėjam. Oro uoste mūsų dailiai supakuotų dviračių niekas nesveria. Neramiom širdim atiduodam juos į nestandartinį bagažą ir skrendam.
Atskridom sėkmingai. Kaip Justinas buvo pasakojęs apie nestandartinio bagažo patogumą, taip ir buvo: atskrendi, išlipi iš lėktuvo, ateini prie bagažo takelio, o ten, nors kitų bagažas dar nesisuka ratais, taviškis jau stovi ir tavęs laukia.
Nuvažiavom su taksi į hostelį, kuris pasirodė esąs (bent jau mano, pirmą kartą įkėlusios koją į Škotiją, akimis) labai britiškas, labai jaukus, labai gražus, labai fancy. Gavom raktus nuo sandėliuko, kur susirinkom dviračius. Vakare dar nuėjom pas komunistiniais plakatais pasipuošusius kiniečius pavalgyti iš metalinių indų ir miegot ėjom jau susipakavę daiktus kelionei (kiek tai įmanoma atmetus, tai, ko dar būtinai reikės ryte).

Rugpjūčio 1 d. Glasgow - Mallaig
Rytas, dušas, kava.
Susitvarkom dviračius kelionei, išsičekinam iš savo Glazgo pilies (į kurią kelionės pabaigoj dar trumpam sugrįšim, nes paliekam čia dviračių dėžę ir krepšį) ir einam į miestą. Traukinys į Mallaig tik vakare, tad naudojamės proga. Iš pradžių - į vietinę daržoių parduotuvę, o paskui į centrą, kur lankom turistinių prekių parduotuves vieną po kitos. Numatyti ir nenumatyti pirkiniai (neperšlampamos kelnės, dviratininko batų plokštelės, kompasas, leg warmer'iai...), pietūs Wetherspoon'e, Modern Art galerry (buvo neblogų instaliacijų su siūtais gyvūnais, keletas įdomių nuotraukų ir dar man patiko filmas apie seseris, kurių viena sveika, o kita turi neurological condition). Nusikalę parslenkam į hostelį, susirenkam daiktus ir dviračiais kaire (!) kelio puse nuvažiuojam į Queen station. Ten laukia ilga kelionė traukiniu į Škotijos pakraštį - miestelį Mallaig.
Dviračių įkėlimas į traukinį sukėlė šiek tiek streso (būtent tas vagonas, įsivežti dviratį būtent taip, prieš tai būtinai nuėmus visus daiktus nuo jo, pakabinti būtent šitaip, ir, žinoma, taisykles sužinai tik traukiniui atvažiavus ir viską būtina padaryti per porą minučių), 5+ valandų trukmės kelionė gan prailgo (nors aš dalį kelio miegojau, tai man buvo geriau), bet už lango, kol nebuvo dar juodai juodai sutemę, buvo labai gražu.
Vakare kelionės dienoraštį rašiau jau hostely, o ten - dušas, žuvėdros, jūros kvapas ir mintis, kad rytoj jau minsi. Ko daugiau ir norėt ;)

Rugpjūčio 2 d. Mallaig - Glean Dubh Lighe bothy
55,2 km - 820 m
Šiandien jau važiuosim. Labai laukiu. Biški neramu, nes nežinau kaip bus, koks sudėtingumas laukia ir kaip mes pasiruošę. Na, bet bus matyt. Papusryčiaujam kavinėj hostelio apačioj, nusipirkom maisto, liko susikrauti daiktus į krepšius ir off we go!
Saulėta.

Važiuoti oras buvo geras, aplinka irgi labai graži. Momentais minti sunku, bet užtat nuvažiavom iki Glenfinnan viaduko ir mačiau kaip juo pravažiuoja traukinys. Traukinys, kuris yra ne kas kitas kaip Hogvartso ekspresas! O tu gražumėli.
Į pavakarę privažiuojam bothy, kuriame sutinkam tris žmones. Du iš jų yra namelį prižiūrintys savanoriai, o trečias - iš Londono į Škotiją kelioms savaitėms atvykęs haikeris.

Vyrukai patyrę. Vakarodami prie židinio įsikalbėjom apie mūsų tolimesnį maršrutą. Pokalbio rezultatas? Perdėliojom beveik visą maršrutą. Loch Ericht gavo rimtų ne, kai kurios kitos vietos irgi (pvz.: tokios, kurias, pasirodo, įmanoma įveikti tik pėsčiom ir tai prireikia šokinėti per tarpeklius tarp akmenų).
Gal kiek baisu, kai patyrę žmonės paaiškina, kad tai, ką planavai pervažiuot dviračiu, yra neįveikiama, kad turi pakeisti praktiškai visą kelią, bet geriau tai sužinot iš anksto, o ne kur nors kalnų vidury suprasti, kad tu jau nei pirmyn, nei atgal.
Justinas vakare sakė, kad viskas gerai, kojos jau nebedreba.

mano gyvenimo cukrus.

kai man pasakė: "Ai, man tai visi paukščiai yra paukštis, paukštis ir paukštis, o visi medžiai - medis, medis ir medis", savaime pagalvojau, kad gal dar ne viskas su manim prarasta. Jei už lango vaikščiojantis paukščiukas man yra ne tiesiog paukštis, o turi normalų rūšinį vardą, esu linkusi manyti, kad tai geras ženklas.
Visada labai žavėjausi tais žmonėmis, kurie sugeba paukštį atpažinti iš skrydžio ar giesmės, o tiems, kurie lašišą atpažįsta iš išvaizdos, o ne iš skonio, ir žino daugiau nei penkis medžius, uždėdavau riebų pliusą ir keletą gerų respect'o taškų. Šitam "o-tai-palapinėj-galima-miegoti-ne-tik-per-festivalius???" pasauly bent kiek platesnis gamtos pažinimas, mano akimis, yra puikus bruožas.
Apie baltą pavydą šimtus gyvūnų lengvai atpažįstantiems zoologams jau net nekalbu.

* *
Deduosi daiktus rytojui.
Va taip va, visai neplanuotai ėmė ir susišvietė savaitgalis miške, apie kurį jau seniai svajojau.
Be proto seniai ir dar labiau be proto stipriai norėjau vėl pagaliau įkelti koją į mišką, prieš tai ant pečių užsimetus kuprinę, ir bent parą negrįžti į civilizaciją.
Dar prieš penkias minutes kiurksojau ant sofos nosį įsmeigusi į etno konspektus ir maniau, kad tuoj užmigsiu. O dabar esu toje daiktų dėjimosi stadijoje, kai jautiesi super excited ir kaip mažas vaikas nekantrauji na kada na kada na kada greičiau greičiau greičiau, nors iki tol tai dar, vaje, - visa diena!

Puikiausias patvirtinimas teiginiui "Kai nori, gali viską", o į klausimą "Kodėl browsint kaip prancūziškai vadinasi karabinas, ieškoti internete kur nusipirkti vandens dezinfekavimo tablečių ir taisyti kuprinės šonines gumas yra kur kas įdomiau nei ruoštis egzaminui, rašyti bakalauro darbo teorinę dalį ar galvoti ką reikės valgyti pusryčiams?" atsakymo toli ieškoti nereikia (jei išvis reikia tai daryti).

(kas čia bus, ką veiksiu ir kur tiksliau čia tas cukrus pažadu pasakoti grįžusi)

Regata.

 Šių metų regatoje Kaunas - Klaipėda:

du jalai:
*vienas - pirmojo pasaulinio karo laikų, jame lūžta viskas, kas gali sulūžti.
*antras - poros metų senumo; per dieną prileidžia kiek daugiau nei 800 litrų vandens (kai buriuojant vanduo bėga per bortą, jo vistiek pribėga mažiau nei plaukiant įprastai).

maistas:
* kai buriuojant šešiairklį jalą verčia netikėti vėjo gūsiai, mažajame jale vietoj popkornų (nes jų nėra) gerai kramtosi sausa duona.
* duona su batonu vietoje kumpio/sūrio/kt priedo yra kur kas skanesnė už vieną duoną.
* slaptas draugas - geriausias skanumynų šaltinis.
* skanaus maisto per daug nebūna.
* 18 skirtingų E viename guminukų pakelyje.

pramogos:
* Jurbarkas - jau antrą regatos dieną, nors pirmą vietoj 11h ryte išplaukėm ~17h.
* debesų fotografavimas prieš audrą.
* burės įtempimas vietoj nuleidimo.
* mafija.
* futbolas:DD
* trijų valandų trukmės burės siuvimas.
* Lietuvos himnas jale ties Rusija.
* dvi su puse "saulės" ties Rusne.
* irkluoti padedantys žodžiai: "Akropolis", "išpardavimas", "75 procentai".

citatos:
* ta mergaitė gerai šneka (Aidas)
* Skirma, leisk burę! (Gytis)
* tai dabar mesiu visus darbus ir eisiu tau padėti?
* aš esu civilis. Nužudykite mane ir prarasite paprastą žmogų.
* Kokia vakaro programa? (Guoda)


----
ir buvo per regatą taip gerai, kaip jau seniai nėra buvę. :)

Sveiki, broliai lietuviai! (3 dalis)

Pirma dalis
Antra dalis

Sekmadienis, birželio 27 diena
Latviai buvo bemaž visiškai užtikrinti, kad niekas mums tuose Kolkos vieškeliuose nestos. Ne todėl, kad nenorėtų pavežti, bet todėl, kad ten beveik niekas nevažiuoja. O, kai mašinų nėra, tai tranzuok netranzavęs - tikrai nestoja.
Tiesa, vieškeliai yra tik iš vienos Kolkos pusės (Ventspilio link; kelyje link Rīgos asfalto daugiau) ir kodėl mes pasirinkome žvyruotąją pusę iki šiol niekas nežino, nes asfaltuotu keliu ir dar sostinės link, regis, važiuojančiųjų turėtų būti daugiau.
Dalia su Gabriele (kitos, nežinomosios, dvi iš keturių) pasiliko tranzuoti iškart prie posūkio iš Kolkos, aš ir Emilija paėjome toliau. Kiekvienas važiuojančio automobilio garsas mums žiebė vilties spindulius (kurie po to greit užgesdavo, nes automobilis a) taip ir nepasirodydavo; b) pravažiuodavo nesustojęs; c) važiuodavo ne į tą pusę), kiekvienas saulės spindulys vertė ieškotis pavėsio. Nežinau kiek laiko praėjo, kai pravažiuojančiame automobilyje (atitinkančiame punktą b) pamatėme važiuojančias Dalią ir Gabrielę. Va taip va. Dar truputį patrypčiojusios nusprendėme eiti atgal link Kolkos ir žiūrėti kas bus - arba mus paveš, arba mes nueisime iki kito Kolkos galo (t.y. kelio į Rīgą) ir iš ten mus parveš namo.
Nuėjome iki to pačio posūkio, kur buvome palikusios D&G (ką tik supratau, kad čia - Dolce & Gabbana trumpinys;D ), ir sustojo baltas autobusiukas, kuriame sėdėjo du vyrukai, kalbantys latviškai (netikėta nebuvo). Pasiūlė pavežti iki Mazirbes, sutikom, nes prie Mazirbes buvo sankryža - vienas kelias vedė į Ventspils, kitas - į Talsi per Dundagą. Autobusiukas nebuvo komforto viršūnė: durelės šone neatsidarė (todėl teko įlipti pro galines), sėdėti nebuvo kur (todėl teko sėdėti ant kuprinių), be to, autobusiuke šalia mūsų mėtėsi kirvis, kastuvas ir dar keletas įrankių, kaip statybiorams ir priklauso. Bevažiuodami pamatėm tranzuojančias Dalią ir Gabrielę, vairuotojai paklausė ar jos mūsų draugės, pasakėm, kad taip, jie sustojo, jos įlipo ir besijuokdamos nuvažiavom iki Mazirbes. 
Čia D&G  paėjo keliu link Talsi, o mes, po kurį laiką trukusio sėdinėjimo ir gulinėjimo ant autobusų stotelės suoliuko, nusprendėm, kad reikia tranzuoti iškart dviem kryptimis - aš stovėjau ant kelio link Ventspils, Emi - link Talsi. Sutranzavau du vokiečius su nameliu ant ratų. Vokiškai pasisveikinę perėjome prie anglų kalbos. Pasiūlė nuvežti iki Slīteres nacionalais parks pabaigos (apie 15 km), kur jie nori sustoti, sutikome. Bevažiuodami pasikalbėjome, pasakėme, kad tranzuojam į Ventspils. Pro langą besikeičiant vaizdams ir automobiliui vis nestojant, pasitelkiau į pagalbą kelio ženklus bei žemėlapį ir supratau, kad jie atsisakė minties sustoti parko pabaigoje ir dabar smagiai mus veža į Ventspils. 
Išlipome Ventspilyje, aš pati sau netikėtai nustebau, kad čia teka Venta, perėjome per miestą iki kelio į Rīgą ir Talsi. Laukėme, tranzavome, ėjome, sėdėjome. Išbandėme šimtą įvairiausių tranzavimo metodų. Tada ėmiau ir sutranzavau automobilį, kurio vairuotojas sakė, kad jie važiuoja į Rīgą. Į Rīgą mums nereikėjo, tad sutarėme dėl kelionės iki Tukums. Važiuojant automobilio greitis svyravo nuo 90 iki 150 km/h, monotoniškas Latvijos kraštovaizdis lipino akis, bet užmigdyti nepajėgė. Pasikalbėjome su vairuotoju (kurio tautybės taip ir nesupratau, bet gana pagrįstai įtariau, kad jis ne latvis - angliškai kalbėjo puikiai, latviškai (mano nepatyrusioms ausims) - irgi gerai, tik buvo keista jam besikalbant su šalia jo sėdėjusia mergina girdėti latviškuose sakiniuose įsipynusius angliškus žodžius. Emilija sakė, kad didelę kelio dalį ji svarstė, ar čia iš tiesų jis taip kalba, ar jai tik girdisi, bet kadangi girdėjome abi, tai nebuvo iliuzija) apie mūsų kelionės pradžią, planuojamą pabaigą ir maršrutą, geografiją, etc. Po kiek laiko jis pakalbėjo telefonu ir pranešė mums, kad jų maršrutas pasikeitė: jie važiuoja jau ne į Rīgą, o į Jelgavą. Būtent ten, kur mums ir reikėjo. Kad ir kaip bebūtų, tai buvo antras automobilis iš eilės, kuris mus vežė ir pakeitė maršrutą į tokį, kokio mums ir reikėjo. Sutapimas ar ne, bet tai žymiai lengvino mūsų situaciją, nes aš turėjau atvykimo į Šiaulius deadline'ą. 
Jelgavoje nustebinome keletą vietinių gyventojų, klausdamos į kurią pusę čia Lietuva. Perėjome per miestą, nuėjome prie žavaus ženklo, žyminčio miesto pabaigą, ir ėmėme tranzuoti. Kad tautiečiai mieliau stotų, iškėliau savo užrašų knygelę (tą pačią, kurią pamečiau Šiauliuose), kurios viršelį puošė gimtosios Lietuvos vėliava. Padėjo. Lietuviškais numeriais pasidabinusio automobilio vairuotojo akys pastebėjo vėliavą, kojos gnybė stabdžius, automobilis sustojo, mes įsėdome ir išvažiavome į Lietuvą. 
Lietuviškojo automobilio vairuotojas Latvijoje laikėsi kelių eismo taisyklių ir daugiau 90-ties nevažiavo. Kirtus sieną kelio ženklas, ribojantis greitį iki 70 km/h, paskatino jį važiuoti greičiau nei 110 km/h. Namai yra namai. Mus pavežė iki kavinės-baro "Plūgo broliai", nes ten vairuotojas su mergina (vėl!) sustojo pavalgyti. Su Emi nuėjome iki autobusų stotelės tranzuoti. Viens du, lengvas mostas ranka ir sutranzavau raudoną automobiliuką, kuris mus nuvežė į Šiaulius Šiauliuose buvome 1,5 h iki mano deadline'o pabaigos. Vūhū. Buvo keista vėl būti Lietuvoje, nes atrodė, kad Latvijoje buvome ne keturias dienas, o keturiolika. Iš vieno Šiaulių daugiabučio sklido With the lights out it's less dangerous, here we are now, entertain us.. , saulė degino man galvą, (kupranugariai sudžiūvusią žolę kramsnoja, ant kojų nagai). 


* * *
Keturios dienos, ~trylika valandų. tranzavimo, devyni automobiliai, 780 kilometrų, dvi valstybės, dvi tranzuotojos, vienai - pirmas kartas tranzuojant :)



Kelionės žemėlapis:

View Latvija in a larger map

Kas tas yr? (2 dalis)

Pirma dalis

Pas Kristine važiavom autobusu. Kadangi žmonių buvo pakankamai, tai stovėjome prie durų. Aš su didele kuprine vienoje durų pusėje, Emilija, su ne ką mažesne kuprine,- kitoje. Kristine juokėsi ir sakė, kad mes panašios į durų sargus.
Jos namuose jautėmės taip, kaip privalu jaustis namie - kaip namie! Ji mus pavaišino vakariene, supažindino su savo draugu Linards, davė paragaut latviško alaus, ir, dar truputį pasėdėję mažoje jaukioje jų virtuvėlėje bei paprikolinę (negalėjau nepanaudot šito žodžio;D ) apie estus, išvažiavome į senamiestį susitikti su kitais "Baltic weekend" dalyviais.
Beeinant link susitikimo vietos vis žvalgiausi po žavųjį Rīgos miestą ir svarsčiau, kad reikia Vilniaus savivaldybę atsiųsti į Rīgą pažiūrėti kaip turi atrodyti Miestas, o Latvijos valdžią - į Lietuvą kelių pažiūrėt. Nors tie keliai ne taip ir svarbu, geriau jau vilniečiai į Miestą paspoksotų. Susitikome prie tradicinės susitikimų vietos Rīgoje; jau buvo atėję ir mūsų laukė suomė rožinė svajonė Irena, lenkas ir juos lydinti latvė (regis, viskas, o jei ką ir užmiršau, tai koks skirtumas). Visi kartu per senamiestį nuėjome į lauko kavinę, ten užsiėmėme šimtą milijonų stalų (kokius penkis), pradėjome užsisakinėti ir tada žavus barmenas paprašė manęs ir Emilijos parodyti dokumentus, nes mes mat jam seem a little young. 
Laikui bėgant mūsų rinkosi vis daugiau ir daugiau, net estai atvažiavo! Vardų neišmokom bemaž nei vieno, gal tik kokius tris-keturis. O laikas ėjo ir toliau, todėl vakare grįžome 'namo' ir nuėjome miegoti. Visą naktį miegodama kojomis rėmiausi į DVD grotuvą, bet jam dėl to, manykime, nieko neatsitiko. 


Penktadienis, birželio 25 diena.
Atsikėlėme, pavalgėme hostelio lygio pusryčius ir išėjome į stotelę. Savarankiškai. Ne, mūsų šeimininkai nebuvo nesvetingi. Tiesiog jiems Kolkoje būti reikėjo anksčiau nei mums (organizatoriai, vis dėlto), todėl jie mus paliko miegančias, paliko tuos hostelinius pusryčius ir raštelį su autobusų bei troleibusų tvarkaraščiais. Mes Saulės atokaitos (taip trijų žmonių jėgomis išvertėme pavadinimą) stotelėje sulaukėme reikalingo viešojo transporto ir išvažiavome. Turėjome po elektroninį bilietą, Emilijos neveikė. Kadangi mano bilietas veikė, aš ramiai leidausi į apsvarstymus kas būtų, jei įliptų konrolė. Mano mintys taip ir liko apsvarstymų lygmenyje, nes iš autobuso išlipome kontrolei taip ir nepasirodžius. Ir išlipome viena stotele per anksti, todėl teko pėsčiomis pereiti vieną iš Rīgos tiltų per Daugavą. O Daugava tai čia ne Neris, tiltai per ją kur kas ilgesni. Bet užtat turėjome į valias laiko paspoksoti į miestą nuo tilto, apkalbėti swedbank'o pastatą Rīgoje ir palyginti jį su tuo, kur Konstitucijos prospekte stovi.
Tiesa, į senamiestį važiavome ne tam, kad po jį pasivaikščiotume, o tam, kad susitiktumėme su dar viena latve, kuri mus nulydėtų pas estus. Susitikimo vietos nesupainiojome, truputį luktelėjome ir atėjo mūsų lauktoji latvė. Ji mus nusivedė į savo namus (o ten - penkių kambarių butas, einasau einasau), kur pas ją nakvojo šeši estai. Po ilgo laukimo (estams, turbūt, gana greit po mūsų atėjimo) susipakavome dešimties žmonių daiktus į dvi mašinas ir išvažiavome į Kolką. 


Važiavome, tada dar šiek tiek važiavome, tada dar truputį, dar šiek tiek, dar važiavome ir važiavome, važiavome, ir paskui, dar pavažiavę, atvažiavome į Kolką. Mus džiugiai pasitiko uodai. Ir ne kokie du ar penki, o po šimtą šešiasdešimt kiekvienam individualiai. ;D ir tai, tas šimtas šešiasdešimt buvo tik sutikimo grupė; visi kiti buvo užsiėmę savais reikalais ir negalėjo atvykti iškart. Atvyko vėliau.


Kolkas rags - žavi, jauki ir aplankymo verta vieta. Paplūdimyje uodų nėra, užtat jūroje stovi švyturys, kuris šviečia ir maudytis kviečia.
Susipažinome su kitais "Baltic weekend" dalyviais, pusę dienos smagiai visi kartu praleidome žaisdami paplūdimyje, paskui atvažiavo kiti lietuviai ir t.t., ir pan. Žodžiu, smagiai leidome laiką tiek penktadienį (vakare buvo lietuvių ir estų national evening; prisistatinėdami padarėm quiz'ą ir visus šokiravom pareiškimu, kad vienu metu lietuviai buvo nutarę, kad reikia perkelti šalį į Madagaskarą), tiek šeštadienį. Šeštadienį buvo orientacinis po Kolką. Turėjom senų rusiškų žemėlapių kopijas, ir aš retkarčiais vis ko nors paklausdavau, koks žodis kur parašytas. Dar komanda, kurioje buvau (Flower power), turėjo rusišką kompasą. Tai ir čia teko klausti, kuri raidė reiškia šiaurę.
Po orientacinio reikėjo padaryti žygio žemėlapius. Visi darė kas kaip išmanė. Mes darėm visiškas nesąmones, priklijavom dvi žuvis (viena simbolizavo ežerą, kita tiltą), daug lapų vietoj miško ir nukirpom pusę žemėlapio, nes nu ten neįdomiai gavosi. Užtikrintai padarėm blogiausią žemėlapį ever, bet pristatinėti jį buvo smagu. Po to dar reikėjo traukti temas vaidinimams. Mūsų vaidinimo žvaigždė the blond girl visus žavi turbūt ligi šiol.


Žodžiu, per baltic weekend'ą viskas ėjosi puikiai. Tada netikėtai staiga išaušo sekmadienio rytas, mes atsikėlėme anksčiau nei kiti (šįsyk jau ne dviese, o keturiese), besimaudydamos išnaudojome paskutinį vandenį ir, pažadinusios visus atsisveikinimui bei sulaukusios linkėjimo good luck (su mintimi, kad jei norime ištranzuoti iš Kolkos, sėkmės mums tikrai prireiks), išėjome į beveik visiškai nevažinėjamą vieškelį, nes jau buvo laikas tranzuoti namo.

Labvakar, Latvijas Respublika! (1 dalis)

"Ir aš tikrai myliu Lietuvą.."  kažkodėl tik ir skambėjo mintyse įvažiavus į Latviją. Į Latviją?!
O taip!

Apie idėjos atsiradimą, pasiruošimą ir visą kitą pradžią nepasakosiu. Pradėsiu nuo to, kad Latvijoje reikėjo būti penktadienį, bet jau iš anksčiau aš ir Emilija nusprendėme vykti ten ketvirtadienį, - kad netektų vėluoti, daug sukti galvos (nes iš Rygos į Kolką, kur turėjo vykti renginys (?!), mus žadėjo nuvežti estai) ir dar kad Rygą pamatytume

Bet apie viską nuo pradžių:


Ketvirtadienis, birželio 24 diena.
Rytas nebūtų rytas, jei akys neliptų ir daugiau miego neprašytų. Bet ką jau padarysi, jei reikia keltis, tai reikia. Atsikėliau, paskutinįkart pašėriau žuvis, užsimečiau kuprinę ir, su Emilija (kuri, negaliu nepaminėti, visą laiką iki kelionės prognozavo mums nesiliaujantį lietų, nestojančias mašinas ir pakelių maniakus) pašonėj, išėjau į platųjį pasaulį kelio ieškoti. Tfu, ką aš čia? :o išėjome mes tada į stotelę, kad nusigautume iki Emilijos daiktų Saulėtekyje, nors iš tiesų tai slapčia norėjome išmėginti šventinį viešąjį transportą.
(užrašų knygelę, deja, pamečiau kažkur Šiauliuose (linkėjimai ją skaitantiems), todėl numeriai remsis atmintimi ): 53, 7, 10, 19, 19, 56, 53.

Taip taip, darsyk 53 ir mes - prie skruzdėlyno bei BIG'o. Einant galvoje skambėjo Norah Jones Sunrise, gražu. BIG'e įsigijome A4 lapų sąsiuvinį (kuris mums vėliau labai pravertė) ir išėjome mėginti laimės.
~11 val. Mūsų išsirinktoje tranzavimo vietoje stovėjo rožinė gražuolė su trim krepšiais (jai sustojo gal po kokių septynių-aštuonių minučių nuo to laiko, kai atėjome), tai paėjome toliau. Vėliau už mūsų atsirado juodai apsirengęs vaikinukas su skėčiu (kaip jam sekėsi, nežinau) ir moteriškė, ieškanti kas nuvežtų į Šiaulius.
Kamilė žadėjo penkių minučių laukimą. Mums jis pavirto penkiolika. Bet per tą laiką spėjome pasidalinti šviesoforais, mašinų srautais, pralinksminti dviratininką ir papusryčiauti. Emilijai betranzuojant sustojo tamsiai mėlynas Volvo, kuris nuvežė mus į Panevėžį.
Kad nuvežė, tai gerai, bet paleido miesto pradžioje, tad teko eiti pėsčiomis per visą Panevėžį. Galų gale ėjimas mums nusibodo ir, pasitelkusios orientacinius gabumus mieste, kuriame iki tol nebuvo tekę lankytis, bei įkirtusios vietinę tvarką pasivažinėjome Panevėžio viešuoju transportu (vaje, dar truputis, ir tas viešasis transportas antraisiais namais pavirs:D) ir nusigavome iki Piniavos. Iš ten, visiškai  netyčia ir netikėtai, sutranzavome pilką Mercedes, kuris mus nuvežė iki Pasvalio. Vairuotojas buvo įdomus vyrukas, maždaug keturiasdešimties metų pensininkas, dirbęs Apsaugos departamente, apkeliavęs bemaž visą pasaulį ir vasaromis po mėnesį laiko atostogaujantis Prancūzijoje, nes ten gražu. ;D Neblogai, a?

Pasvalyje buvome 14:40 h. Ir strigome. Ilgam.
Maždaug pusantros valandos džiaugėmės Pasvalio pakraščio apylinkėmis. Bet džiaugsmas juk nebūna begalinis, todėl, laikui bėgant, tos apylinkės mums nusibodo. Vos tik sms'u iškeikiau Pasvalį, ėmė ir sustojo dvi merginos pasvalietės, kurios mus pavežė iki Latvijos pasienio.

Lietuvos - Latvijos sieną kirtome pėsčiomis. Nes nėra mašinų - na, ir nereik. Kirsdamos sieną diskutavome, ar galima sieną kirsti pėsčiomis, ar negalima, nes man kažkodėl atrodė, kad seniau (iki Šengeno) tai jau tikrai nebuvo leidžiama. Emilija sakė nieko panašaus negirdėjusi. Anyway, sieną perėjome, su Latvijas Respublika pasisveikinome, pasieniečių nematėme nei vieno. Joninės?

Latvijos kraštovaizdis nelabai skyrėsi nuo lietuviškojo (kažin kodėl?;D ), bet apie kelius to paties, atleiskite, pasakyti tikrai negaliu. Mano kaime pagrindinė gatvė platesnė už įprastą Latvijos kelią (kuris, mano supratimu, turėtų būti lygiavertis lietuviškajam užmiesčio keliui, kur 90 važiuoti leidžia). Ir oras!..  Perėjus sieną išsipildė Emilijos lietaus pranašystės. Aišku, pranašystės išsipildymas - dalykas neblogas, bet ši džiaugsmo antplūdžio nesukėlė.
Apylinkės neatrodė tinkamos tranzavimui (ypač įkvepiantis atrodė tas vaizdas už nugarų - gražus, tuščias, važiuojančių automobilių nesubjaurotas kraštovaizdis), todėl prie kuprinės prisisegiau dar BIG'e užrašytą "Rīga", ir pėsčiomis patraukiau Latvijos vidurio link.
Ėjome ėjome, kai pravažiavęs mus ėmė ir, netranzuotas, sustojo geltonas autobusiukas su užrašu Kindergarten.lt, kurį matėme dar ties Pasvaliu tranzuodamos (ir kur jis tiek užtruko, kad mes ji aplenkėm? :o ). Norit važiuot su mumis? keistu akcentu paklausė vairuotojas, ir mes džiugiai įlipome vidun. Nors ir kindergarten'as, bet vaikų buvo triskart mažiau nei suaugusiųjų - du. Ir jie visi važiavo ten, kur mums tą vakarą ir reikėjo - į Rīgą.
Važiuoti buvo malonu (nes važiavome, nes autobusiuko salone nelijo, nes ir šiaip nais) ir įdomu - nes vairuotojas vokietis Andreas, kalbantis vokiečių/lietuvių/latvių kalbų mišiniu; likę keleiviai - lietuviai, bet vaikai su vokiečiu kalbėjo vokiškai. Dabar, rašydama šitą blog'ą, pabrowsinau ir supratau, kodėl ten viskas taip buvo - pasirodo, šitas kindergarten'as yra vaikų darželis, kuriame propaguojama dvikalbystė. Bevažiuojant Emilijos paklausiau kaip, ji sakė, kad gerai, nes buvo net dujų balionėlį užmiršusi. Geras ženklas.
Dar kartu važiavo tranzuotojas vaikinukas, važiuojantis į Rīgą pas draugus, su kuriuo persimetėm keletu sakinių, panaršėm Rīgos žemėlapį ir dar kartu Rīgoje išlipome. 
Bevažiuojant į akis krito tai, kad wtf kas čia per užsienis? Maxima, iki, rimi, prisma, forum cinemas, čili pica, swedbank, seb, tele2.. Feels like home.


Rīgoje buvome ~18 val. 
Neilgai trukus susiradome centrinę geležinkelio stotį, kur buvo sutarta susitikti su mus pernakvoti priimsiančia latve Kristine. Geležinkelio stotyje neradome nei vieno suoliuko, todėl, kaip tikros lietuvės, atsisėdome tiesiog ant laiptų šalia meninės kompozicijos iš knygų. Netrukus po to mums už nugaros įsikūrė trijų prancūzakalbių kompanija, su kuriais, gėda gėda, taip ir nepersimetėm nei žodžiu (o galėjome pasipraktikuoti prancūzų kalbą.. ech.. vareva;D ).
Palaukėme gal pusvalandį, užkandome javinukų ir, kai aš jau buvau perskaičiusi vieną latvišką knygą ir susiradusi anglišką apie Latvijos įdomybes, kur buvus, kur nebuvus, atsirado mūsų Kristine, su kuria nuėjome į autobusų stotelę ir išvažiavome jos namų link.

Nacionalinė `09 mano akimis.

Išvažiuojant lijo. Būnant ten lijo gal du - tris kartus trumpai. Grįžtant lijo.


17.50 išvažiavau iš Trg.
18.26 ima lyti ir lietus stiprėja. Pro automobilio langą matau lauką, pilną pribirusį supresuoto šieno.



Pirma diena -- Į stovyklą atplaukiame/atburiuojame su "Hidra", valanda iki atidarymo. Neprisimenu nieko, ką reikia sakyti, kas po ko vyksta. Tokia out of space (?), bet viskas ok -- turiu kur ir su kuo gyventi, o tai garantuoja gerą stovyklos pradžią.

Antra diena -- žygis į Pravieniškes. Žygiuodami visi tik ir svarsto, koks čia atstumas. Galima girdėti įvairiausių variantų -- nuo 3 km iki 12 km į vieną pusę. Teisingiausias sako, kad ~5 km. Bet tai nėra svarbiausia. Esmė yra pats žygis: nueiti, sudalyvauti renginyje, pareiti.

Trečia diena -- smagus orientacinis žygis. Pirmi išeinam, pirmi grįžtam. Kaip vėliau paaiškėjo, ir pirmą vietą paėmėme. :) Visą žygį mynėme organizatoriams ant kulnų, jie vis klausinėjo, gal bėgam mes. Mes, žinoma, nebėgome, nes ir taip organizatoriai vos spėjo punktus dėlioti ;-D
Statistika: 11.02 >> 15.49 . ---->>> 4 val. 47 min žygio



Ketvirta diena -- buriuojam. Kiekvieną laisvą akimirką tik ir šaipomės iš Žydrūno buriavimo gabumų. Kai reikia suktis, tai vis venduojam venduojam, o galų gale vis tiek padarom halsą. :-D Prisimenu momentą, kai apsisukome iškart. Garsiai pagalvojau: "Negi stebuklas įvyko?" ir gavau atsakymą: "Ne, halsas iškart :-D ". Popiet (o gal ir per pačius pietus, bet tai nieko nekeičia) atvažiavo visa gauja seniai matytų skautų -- Daiva, Inga, Linukas, Buzas, Živilė, Milda.. :) Jė.

Penkta diena -- vyksta skautų taurės varžybos. Būsimus nugalėtojus galima sveikinti iškart, nes aiškiai matyti jų pranašumas. ;-D Tiesa, priešpaskutinę stovyklos dieną sužinojau, kad praleidau (t.y. nemačiau kaip vyksta) vieną gana įdomią rungtį, na, bet nieko jau čia tokio:)

Šešta diena -- pas mane pažymėta kaip: baidarės, maudynės, hamakas, pietūs ir tylėjimas irklais, rikiuotė, laužas, naktinėjimai. Bandau prisiminti ar čia tie naktinėjimai, kur visi vieni kitiems braškes siūlė, ar ne. Neprisimenu. ;-D

Septinta diena -- atvažiuoja kareivukai ir policija. Kaip programos dalis, o ne šiaip. :-D Šimtus kartų matyti ginklai, ekipuotė.. Tiesa, policininkų paskaitos (aš sau leisiu suteikti tokį pavadinimą šitam reikalui) tema "Patyčios" labai tiko stovyklai. ;-D Bo ten visi vieni iš kitų tik ir šaiposi. :-D :-D Popiet, turbūt nuo visų atsilikdami diena, ėjome į miestelį lieti žvakių. Įdomus reikalas, o jau medaus/vaško kvapas.. (mm)
Dar išbandėme virves, apraišus ir karabinus. Antrą kartą leistis ta pačia neilga trasa žymiai lengviau. :)

Aštunta diena -- dienos neprisimenu. Matyt, buvo panašiausia į eilinę stovyklinę dieną, todėl neįsiminė. O gal ir ne. O gal ir taip. Who knows?
Ilga naktis. Iki ryto tokia.


Devinta diena -- Todėl ir rytas ankstyvas. Ir be galo gražus. Truputį šaltokas vienu momentu buvo, su dviejų valandų miegu, bet miego stygius pasireiškė tik labai vėliau. :-D
Suorganizavome ilgas ilgas krikštynas (laukiau paskutiniame punkte, tai atrodė vaje vaje kaip ilgai. Na, aišku, ir buvo ilgai. Dvi valandos laukimo -- čia tau ne juokas ;-D ). Neptūnas nusuko bene geriausius priesaikos žodžius, bet nieko, prisiminsim juos ir panaudosim kitą kartą. ;-D Netrukus po krikštynų - linksmoji rikiuotė. Praeina gerai ir juokingai. Schwester Lager Adjutantin tiesiogine to žodžio prasme apstulbino. :-D


Dešimta diena -- vėl labai ankstyvas rytas. Keliamės penktą, ardom palapines. Klaipėdiečiai išvažiuoja namo, aš prasnoozinu iki normalaus ryto. Nuo pat normalaus ryto pradžios visi po truputį išvažinėja namo ir 11 valandą įvyksta stovyklos uždarymas. Turbūt trumpiausias visų LJS nacionalinių stovyklų istorijoje. :-D Palaukiam autobusų, jie nuveža į skautacentrį Kaune. Keletas pasivaikščiojimų su centro daiktais pirmyn -- atgal, ir galiu eiti į stotelę laukti troleibuso.
O tada jau namo.


* * * *
reziume:

Sutikau daugiau nei šimtą naujų žmonių.
Sutikau mažiau nei šimtą mielų seniai nematytų žmonių.
Ženklai, prieš stovyklą rodę tik bloga, bloga bloga ir bloga, stovyklos metu pasisuko kitaip. ;-D
Oras puikus.
Nuotaikos irgi geros, tik užkimimo va jau nereikėjo. ;-D~
Galtukava?
O gal braškių?


Ir mes per vieną naktį dideli užaugom..

Pilnas žygio aprašymas su nekuriais trūkumais. :-D

Tak.

Pasiruošimas žygiui, sprendimas, dalyvauti ar ne, ir patekimas į autobusą buvo penkiskart sunkesnis nei visas žygis.
Apie tai, kaip aš gal savaitę žudžiau Si, nežinodama ar važiuosiu ar ne, nekalbėsim. Negražu gi pateikti apie save tokius faktus, nei šiaip, nei taip gi jie atrodo. Žodžiu, susitarėm, kad važiuosim, pasakėm tai Tomui ;D . Aišku, dar ir šiaip paskelbėm šitą žinią dar ir kitiems žmonėms (reikėjo gi vietų autobuse ir šiaip), va o tada, po kokios dienos kitos, prasidėjo mūsų dvigubas išvykimas į žygį.

Tiesa, apie tą mes - manęs nekamuoja Golumo - Smygolo sindromas, ten aš ir Si.

Iš Tauragės važiavom dukart. Pirmą kartą, ~16.40 val., kokius tris metrus, antrą (17.30) - iki Kryžkalnio. Nes tokiu metu kauniečiai, iš Kauno neva išvažiavę 16 val., stovėjo prie Megos. ;-D Bet nieko čia tokio, užtat gavau arbatos, pamačiau daug visokių nesąmonių (ir sąmonių, šitų gal net kiek daugiau ;-D, priklauso kaip pažiūrėsi) internetu .
Kryžkalnyje išlipom, užlipom ant tilto, ir prasidėjo tada pokalbiai telefonu.
Būtų viskas ėjęsi (<<<-- yra toks žodis? ) greičiau, jei būtume žinojusios, kad autobuso nė nereikia stengtis pamatyti kur nors autostradoje, nes jie važiuoja kitu keliu (Einu mokytis geografijos iš naujo, gal tada ilgiau prisiminsiu, kad pro Raseinius autostrados nėra). Ir kažkodėl Algis dar mėgino mus įtikinti, kad mes stovime ne toje kelio pusėje, bet mes stovėjome gerai, be to, ką jis, tamsią naktį mirksėdamas žibintuvėliu ir (!) mojuodamas striuke (!) gali gudraus pasakyti? :D
Autobusą radom sėkmingai. Net vietų sėdėjimui. (ačiū!)


Į Dovilus atvažiavome kažkada. O, radau. 19:50 val.
Nužiūrėjau nuo to, ką Si parašė, ir nusprendžiau paminėti dėmesio vertą faktą: ten iš tiesų visi buvo susitarę nesakyti mums, kad atvažiavom tiesiai į žygio vietą, tipo, būk pasiruošęs iškart (čia, ką, pagal šūkį 'budėk!' ? :D ). Bet gal ir gerai, o tai būtų per karšta buvę.

Žygį pradėjome 21 val., o visą laiką iki tol stovėjome rikiuotėje. Saulėgrąžos, pokalbiai.. :-D
Ėjom per ledą -- sniegą -- vandenį -- vandenį po ledu -- vandenį po sniegu -- žemę -- snieguotą žemę -- plentu -- pamiršau.
Daug kas aplink griuvinėjo, slydinėjo, mėgino nusisukti kojas ir šiaip.
Vienas checkpoint'as buvo 7,3 km. Vyrukai stovėjo apsirengę tų laikų (oh crap! Net nepapasakojau, apie ką tas žygis! Hm, gal vėliau papasakosiu.) uniformomis, ženklas melagingai skelbė 'Memel 5 km' ;-D

Tada, rodos, 13 kilometre, buvo arbata. Sssssaldi saldi arbata. Dar kažkas šaukė 'niekas su manim nedraugauja!' (ar kažką panašaus, kas labiau tikėtina), kas sukėlė mums daug juoko, o tam šaukliui - sakinį 'čia ne bajeris!' (ok ok, vėl kažką panašaus).
Po dar kokio kilometro nusprendėme pagrybauti ir nusukome į ne tą pamiškės keliuką. Vietoj gražaus ir snieguoto (=neslidaus) pasirinkome tokį mielą, kurio susidarymas man vaizduotėje dabar piešiasi taip: pravažiavo dyyydelis dyyydelis traktorius, paliko kelyje giliaaas giliaaas vėžes; prilijo ar ištirpo sniegas, pavirto vandeniu; jis užsitraukė plonu leduku; pasnigo; vanduo po ledu tyvuliuoja ramus, apsimeta snieguota neslidžia sausuma ir laukia, kas ant jo užlips. Užlipo visi. Vėžės gilios, vanduo bėga pro bato viršų ;-D .
Klaidą, po gal 100-200 metrų ištaisėme, grįžome. :-D Bet užtat smagu prisiminti dabar ;D

Pamiršau dar paminėti, kad, mums dar nepradėjus žygio, mažiams (25 km leido eiti tik 16 ir vyresniems; apie vieną (?) sukčių istorija mandagiai nutylės :-D ) buvo likęs eiti gal koks kilometras.


Šiaip pats žygis - tai devintasis savanorių žygis 1923-iųjų Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais. Šiemet 'trasa' - Dovilai--Klaipėda, tiesiai pro aplinkui.


Žygį baigėme lygiai 2 val nakties (kas nespėjot pagal šitą puikų mano laikrodį, tai jūsų laikas ne toks ;-D ), į kolegiją, uoj, atsiprašau, Klaipėdos aukštąją jūreivystės mokyklą grįžome prieš trečią val ryto.
Tada - maistas, UNO, miegas. Nors toks ten ir miegas - kas nori, tas šneka -- rėkia -- šaukia -- šviečia -- valgo -- etc. ;-DD Bet, kad ir kaip būtų keista (?), tai netrukdė trūkinėjančiam miegui. :-D


O kitą dieną - minėjimas Klaipėdos skulptūrų parke, pasimetimas :-D, vėlavimas į autobusą, kolegija (damn it!), Melnragė (jūūūra..), autobusas ir 16.30 val buvau namie (ar bent jau Tauragėje, gerai nė nebežinau).


Keistas tas žygis, kitoks nei praeitą kartą, bet smagus.
Dėkui, kas ėjot. :-D


Ai, ir Tomas pagaliau atidavė mums prizus! Ne visai tokius, kokių prašėm (tiksliau, visai ne tokius :-D ), bet prizai yra prizai. Ką verdam katiliuke? ;D

De-Sk. (antroji dalis)

Sveiki,

malonu vel Jums rasyti. Gaila, nezinau, kiek is Jusu skaito, ka as rasau, bet tai is tikro ir nera taip jau svarbu.

Taigi:

Berlynas

Rugsejo 15 d.

Jei atmintis manes neapgauna (o po tiek laiko zmogus ir susipainioti gali! ), diena pries tai vakare atvyko kiti projekto dalyviai: gal 15-20 italu, apie 20 bulgaru, keturios lenkes ir trys estes.

O siandien jau vaziavome i ekskursija po Berlyno miesta.

Visu pirma, aplankeme Kaiser-Wilhelm-Gedächtnis-Kirche, kuri yra Breitscheidplatz centre. Pati baznycia atrodo ispudingai, tik jos centre kazkodel pakabintas didziulis baltas burbulas, kuris, deja, visiskai neatrodo tinkamas tokiai vietai.
Netoli baznycios radome panku-rastamanu parduotuve, taip pat gausybe suvenyru kiosku ir nuostabaus grozio skaras pardavinejanti ir akcijas vykdanti (daugmaz: "Dvi uz vienos kaina" ir pan.) vokieti. Beje, veliau visos rastos skaros buvo 2-3 kartus brangesnes nei sioje vietoje, nors ji buvo ir viename ir didesniu turistu traukos centru.

Toliau keliavome per Tiergarten parka, kurio centre - kolona su Viktorija (auksine Eliza) virsuje. Daug apie si statini nezinau, musu niekas neinformavo ka mes matome, o ir pavadinima pasake visazinis internetas. Parkas ispudingas ir didelis, nors, vel eiliniam mano nusivylimui, ejome tik jo pakrasciu.

Pesciomis nuejome iki Brandenburgo vartu. Tai vienas is labiausiai turistu lankomu objektu Berlyne, todel cia pilna rytietiskos isvaizdos vaiku, klausianciu "Do you speak English?" ir kisanciu nusiurusi popieriaus lapa su graudulinga istorija "I am from Bosnia..". Taip pat stovi dedules su sovietine atributika, kvieciantys nusifotografuoti, ir vaiksto buriai japonu.

Vakare, grize is miesto, visi projekto dalyviai susirinko 'pusryciu kambaryje', kur kiekviena salis prisistatinejo. Bulgaru vaikinu akcentas toks, kad nereikia ne galvoti - slavai, nors stai ju mergaites kalba puikiai (neveltui mokosi kalbu gimnazijoje, kur vokieciu kalbos turi 25 savaitnes pamokas (taip, mes supratome gerai! ). Estes kalba letokai, bet yra labai draugiskos ir angliskai susikalbeti su jomis daug lengviau nei vokiskai, lenkaites kalba labai gerai. Italai yra italai, nors lietuves juokiasi ir energija tryskta labiau nei jie :D
Lietuves prie prisistatymo pridejo daina trimis kalbomis (lietuviu-anglu-vokieciu) tokiu tekstu:
I know you forgot me, don't think anymore,
You write me no letters the way as before..
Destroy all the brigdes and roads on my way,
just one sandy path to me leave, I pray.

Nezinau, kodel tekstas toks liudnas, bet buvo grazu. :)

Rugsejo 16 d.

Nuvykome prie muziejaus (kazkas a'ka senoves istorija-style), i kuri nejome, bet uztat pasivaiksciojome po jo apylinkes.
Dar vienas minusas - kadangi nebuvo nieko, kas paaiskinu, kur esame, tai buvome tiesiog prie didziuliu graziu pastatu, aplink kuriuos trysko fontanai. Kai galesiu, atsiusiu nuotrauku, gal kas busite buve ar bent mate nuotraukose, ir galesite pasakyti kas tai :)

15 val isvykome i dvieju valandu ekskursija po miesta, kuri truko kiek daugiau nei tris valandas. Rytu kilmes gidas vokiskai pasakojo apie tai, ka regime uz lango. Pravaziavome Checkpoint Charlie, Berlyno senaja biblioteka (Alte Bibliothek), olimpini stadiona, Schloss Charlottenburg, Berlyno siena.. Kazkodel gidas labai mego pasakoti apie parduotuves ir pan. dalykus, kuriuos galime matyti pro autobuso langa. Ir vokiskai greitai kalbanti zmogu momentais sunku suprasti. :D

Vakare vyko viktorina apie Berlyna, uz dalyvavima gavome kas piestuka, kas tusinuka! :D As gavau geltona geltona piestuka su melynais uzrasais (jei neklystu, parasyta buvo kazkas apei e-twinning (tai ne projekto pavadinimas, bet emmm.. hm, kaip vadinasi tokie dalykai? :o fondas? :D )).

* * *

Tiek siandienai apie Berlyna.


Linkejimai,

Milda.
Kam dukte, kam sese, kam sesia, kam giminaite, kam drauge, o kas gal isvis nepazista.. ;DD
--
Rugsejo 23 diena, 20:13 vietos laiku.

De-Sk. (pati pirmiausia dalis is visu)

Laba diena,
radau interneta ir, pasinaudodama tokiu nuostabiu ivykiu, nusprendziau truputi papasakoti apie tai, kaip man sekasi.
Laiska sudarysa dvi dalys: viena apie Berlyna ir kita apie Slovakija.
Nezinau kaip cia gausis su idomumu, bet kaip nors vis tiek iseis :)) Tiesa, mano smulkmeniskumas gali ikyreti, bet neissigaskite, kuo daugiau rasysiu, tuo turetu to smulkmeniskumo mazeti :D Zinot, atmintis.. :D :D

Rugsejo 13 d.
Ilipome i autobusa Kaune. Noredami ramiai sau sedeti vietose, kurios nurodytos bilietuose, padareme mazyti skandaliuka. Tiesa, pagrindine skandalo vinis buvo lietuviskai su rusisku akcentu kalbanti 29-oje vietoje sedinti moteris, kurios biliete nurodyta 63 vieta, ir sakanti: "As sedziu savo vietoje!" ;D Mokytojoms ji kainavo keleta simtu nervu lasteliu, mums pridejo vitamino C.

Kartu su mumis i ta pati rengini (? :D ) keliavo dar penkios paneles + mokytoja is Kazlu Rudos.
Nezinau kokiu laiku, bet kazakda tikrai jau buvome Lenkijoje. Ties pasieniu i autobusa (ei, kur Shengenas? :D ) ilipo toks mielas pasienietis, kuris palauke, kol visi issitrauks pasus, tada keleta paziurejo ir islipo :))
Lenkija pasitiko graziais arkliais, vejo jegainemis (nustebau!) ir Kernave-style kalvomis. Dar nustebino lenku daugiaauksciai - pagarba poliakams uz tai, kaip jie gerai sugalvojo uzrasineti namu adresus ant ju. Raides taaip aukstai ir toookio dydzio, kad niekas ten ju neuztoja :D

O, uzrasuose rada sienos kirtimo laika - telefonas, is pradziu praneses apie atvykima i Lenkija, tarifus Lenkijoje ir LR Generalinio konsulato Lenkijoje numeri, pasiule prasukti laika i 17:31. Sutikau, ka cia su elektronika pasigincysi :D

Lenkijoje pravaziavome Suwalki, Bialystok ir Warszawa. Beje, griztant i Warszawa neuzsukome ir vaziavome kitu keliu, o tai paaiskina kainu pirmyn ir atgal skirtuma ;) Siaip ir daugiau miestu pravaziavome, bet nevisad pavyksta suprasti kelio zenklus, ypac kai kelias jais kraute perkrautas.
Lenku miestai labai tarpusavyje panasus, visi tvarkomi ir remontuojami, o apie keliu remontus neverta ne pradeti - statoma daug daug nauju keliu. ;D O cia, Slovakijoje, keliu remontai yra kiekviename kilometre.

01:11 pasirode, kad jau Lenkijos - Vokietijos siena, bet paziurejus atidziau (ir, kai ta siena pasikartojo keleta kartu) issiaiskinau, kad ne velnio ten ne siena - ten Lenkijos kelias mokamas! :D

Bevaziuojant rode "Brat" ir "Brat 2". Paziurejus abu filmus gal po kokios valandos pavyko uzmigti. Miegant sapnavosi lovos ir grojo muzika ir "Brat 2" su intarpais "Are you gansters?" - "No, we are Russians."

Pabudus 5 ryto is tvarkos nusprendziau, kad uz lango jau Vokietija. Pamaciusi kelio ir kitokius zenklus tuo tik isikinau.
Pirmas ispudis: graffiti, tvarka, svara, aerouostas, tramvajai.
~7 ryto buvome Berlyne. ILgai lauke stotyje (kol mokytojos issiaiskino bilietu sistema) leidomes i kelio hostelio link paieskas. Sekesi visaip, kartais tekdavo laiptais pasitasyti lagaminus aukstyn--zemyn. Mano lagaminas del nezinomu priezasciu tapo Sauliumi Franklinu Rapolaviciumi :D.

Atvykus i hosteli pranese, kad kambarius atlaisvins tik po keliu valandu, todel pasideje daiktus i uzrakinama bagazo kambari, isejom pasivaikscioti i miesta. Gal kas koki pusvalandi skambedavo baznycui varpai, bet kai imdavome jais sekti, noredami paziureti, kur ten ta baznycia, garsas liaudavosi, o paciu pastatu per medzius ir namus nebuvo matyti. Uztat uztikome veikiancia (demesio! buvo sekmadienis!) bandeliu parduotuve/kavine. Pavalgeme kas franzosische, kas italianische (kazkodel deutsche tai nebuvo :o ) pusrycius, kuriu ojoj kaip uzteko! Mano pietus/vakariene tokio sotumo buna :D

Grize gavome kambarius ir isikureme. Kad laikas nebutu praleistas bveltui, isvaziavome i Alexander Platz. Pasipiktinome, kad Vilnius
garsiajame laikrodyje vadinamas Wilno, tuomet dar pavaiksciojome, pasigrozejome, pasidomejome viskuo, kas aplink ;D ir grizome atgal.


Taip baigesi pirmoji diena (ir naktis keliaujant) Berlyne.

Slovakija, tuo tarpu, grazi savo gamta, bet Berlyno pramogomis ir viskuo kitkuo dar neapnese. ;))


Tuo siandien ir baigsiu savo gana ilga ir smulkmeniska pasakojima is Slovakijos apie Berlyna. ;D
linkejimai visiems Jums, kalbatiems lietuviskai, nes sunku net apsakyti, kaip isties pasiilgau sitos kalbos! :)


Milda.
Kam dukte, kam sese, kam sesia, kam giminaite, kam drauge, o kas gal isvis nepazista.. ;DD
--
Rugsejo 21 diena, 20:28 vietos laiku.

De-sk.

Yeah yeah yeah.

Jus esate Slovak Republic.
Malonu matyti. :]

Gavau interneto, galvoju, kad reikia daug daug visko speti parasyti. Ar bent jau taip dayti norisi.. ;-D
Gaila, neturiu cia su savim savo geltonuju uzrasu, gelciau daug papasakoti. Bet tai spesiu po 2 savaiciu padaryti, o dabar trumpai apie puikuji Berlyniuka:
* miestas velniskai didelis, niekad tokiame neteko buti :D
* susisiekimas transportu super geras, aiskus ir patogus
* zmones draugiski ir labai lengvai iprasti jiems sypsotis
* Berlyne keliauja zmogus-delfinas :D, kuris irgi labai graziai sypsosi
* italams lietuves patiko labiau uz bulgares, bent jau linksminantis tai tikrai :D
* irish pub'e dirba ir lankosi labai jeginiai zmones, kuriems nesunku ir negaila 3 ryto iseiti i galve prie juokingiausius zaidimus zaidzianciu italiano+lituano ir pastatyti jiems alaus vien del to, kad jie linksmi ;D
* limbo galima zaisti bet kur,
* o italai lengvai susizavi "pusinejimu" - gaudynemis uzristom akim
* ir jiems sunku prisiminti lietuviskus vardus, bet syki jau prisimine, jie neuzmirsta nieko.

Bet ka as cia apie tuos italus rasau? :D Kai uzsivedziau, tai ne sustoti neina :D :D

* Potsdam'e labai grazu.
* Paste neparduoda pasto zenklu :D
* ir Berliiiiiin.. na na na na - na na na naaaaa..


Fak, prie sito kompo neina prijungti fotiko (nes kazkas! :D ha, kazkas! paliko laida namuose :D ), todel kein Berlin Fotos jetzt. :D

De-Sk.

New York, I love you but you're bringing me down.

Skamba daina galvoje.
Ne apie tas vietas, ir gal nebus bringing me down. Bet skamba.


Daiktai sudėti.



Rytoj per Lenkiją, kad poryt būtų Berlynas.
Ir po savaitės - Slovakija.

O po to spalis.

1 dalis. Buriav'08. Dugnu į viršų.

Nežinau dar nuo ko pradėti.

Birželio 20 atvažiavau į Kauną, stotyje manęs laukė Barbora. Pasiėmė, nuvarėm pas ją į namus. Kelboniškis yra nesveikas Kauno užkampis, bet ten taip gražu.. Pušynėliai, miškas, gamta. O dar kaip tik po lietaus buvo.. Namas aukštas aukštas, miegojau po stoglangiu. ;D tiesiog svajonė.

Kitą dieną atsikėlusios pabaigėme ruoštis. Buvo paskutinis normalus dušas (ech!). Užsukome į MaXimą, aš išleidau litą. ;DD Vėliau pasiėmėme Agnę ir Rūtą ir mus visas Barboros tėtis nuvežė į skautų uostą. Iš uosto su kateriu buksyruodami Šiliauską "Alfoje", du mažyčius jalus, kadetą... nuplaukėme į Rumšiškes, nuolatinę skautiškų stovyklų vietą. Navigatoriams buvo palikta be galo daug vietos įsikūrimui, todėl šiaip ne taip įsikūrėme. Pas mane į palapinę atsikraustė Barbora ir Neringa. išvada po laiko:palapinėje daaaaug geriau gyventi dviese nei trise, nors telpa ir aštuoni žmonės.)


Stovyklos atidarymo rikiuote prasidėjo visos navigatoriškos rikiuočių lankos.


Sekmadienį pradėjome buriuoti. Dėl kažkokių mistiškų priežasčių mane paskyrė į vieną "grupę" kartu su II kategorijos vairinikais :D ir Neringa. Žodžiu, arba Šilas nieko nežinojo, arba jam buvo visiškai dzin, kad aš nieko nemoku. :D :D
Tos dienos plaukimui su okei dinge pasiskirstėme poromis: Vytukas ir Neringa, Vytas ir Milda, Živilė ir aš.
Grįžus Vytui su Milda, turėjau plaukti aš su Živile. Bet Živilė atsisakė, atseit per didelis vėjas ir bangos, kad ji buriuotų (ir dar dėl to, kad grįžę visi pasakojo, kaip beveik vertėsi ir kaip sunku buvo suvaldyti laivą).

Nieko negalvodama (kad bangos didelės, vėjas stiprus, etc.) sutikau plaukti su Vytu. Vairavau aš.

Nemokėdama vairuoti buriuojančio laivo ir nesuprasdama ką darau (dabar jau atseit šiek tiek moku ir suprantu), aš profesionaliai per kairį bortą prisėmiau dingę vandens :D ("ištiesinus" laivą (nors, realiai, tai baigus semti vandenį :D ), neapsemta liko gal dešimt centimetrų nuo viršaus). Prisėmiau dėl to, kad vairuodama mėginau padaryti halsą. :D


Perdaviau vairą Vytui, bet jam irgi nepavyko padaryti nieko geresnio. :D Dingė apsivertė.
Nesuprantu kaip, bet vertimasis arba tik atrodė, arba iš tiesų buvo labai lėtas. Stovėdama ant 90 laipsnių kampu pasvirusio laivo galvojau, kad reikia ištraukti koją iš virvių painiavos. Nejaučiau jokios baimės - kad galime paskęsti, kad gali blogai baigtis ir t.t. Buvo ramu ramu, nes viskas vyko kažkaip užtikrintai. :D

Dingės dugnas raudonas. :D :D Vytas sakė, kad anksčiau dar niekad apsivertęs nebuvo. Aš irgi. Welcome, pirmas kartas. :D Beje, liemenės gerai laiko. Kiek išbuvome vandenyje laukdami, kol mus kas pastebės, - neaišku. Mano netiksliais (?) spėjimais tai truko iki dvidešimties minučių.
Šiaip buvo juokinga. Vytas buvo vienoje laivo pusėje, aš - kitoje. Bangos pasuko dingę taip, kad aš visiškai nemačiau kranto. Girdėjau tik kaip po kažkiek laiko Vytas sušuko: "O, atplaukia!" ir, netrukus, "Apsisuko!" :D
Vėliau, po kažkiek tai laiko, pas mus iš tiesų atplaukė - jalu. Živilė, Vytukas, Barbora ir Robkė. :D Vytukas vos ne iškart šoko į vandenį. Visi buvo susiparinę, kad galėjo lūžti stiebas. Aš nuplaukiau į jalą, išbandžiau įlipimą per jalo galą :D Tada pasiėmiau Vytuko kitelį, iš Robkės atėmiau sausą gelbėjimosi liemenę ir taip stebėjau, kas vyksta.
Dar su baidare atplaukė Algimantas.

Po 25 min nuo Barboros įšokimo į vandenį visi jau buvome grįžę į jalą. Nuostoliai: nupjauta virvė, supjaustyta Vytuko ranka, daug mėlynių pas visus (čia, spėju, kaltas lipimas į jalą), šaltis. :D


Vakarinės rikiuotės metu (adjutantė - Barbora) su Vytu stovėjom vėliavos sargyboje, navigatoriai ir navigatorės ėjo atskirai vieni nuo kitų. Navigatoriai pirmi su šūkiu: "Vytai, ką tu darai? Ko tu Mildą skandinai?", navigatorės - paskutinės su šūkiu: "Milda, ką tu darai? Ko tu Vytą skandinai?". :D :D

Va taip ir baigiu 1 dalį iš istorijų ciklo Buriav'08. ;DD

Tie.

Suskamba Razausko dainos ir akyse ima plaukti prisiminimai.
Žinai, burtininke, palik mane man,
ten, kur aš išeinu, - visą amžių žiema ir miškai.

Nuo atsisveikinimo nepraėjo nei para, o aš jau pasiilgau tų žmonių.

Tų, kurie tokie artimi sielomis.
Tų, ant kurių neįmanoma pykti.
Tų, kurie baksi šonus sakydami: "Ei, kelkis!", "Ką veiki?", ir nuolat klausia: "Nori pirkti?"
Tų, kurie galvoja apie Osamos sveikatą.
Tų, su kuriais naktimis galima budėti bent pora valandų daugiau, nei reikia.
Tų, su kuriais apsivertus Marių vandeny nebūna baisu.
Tų, kuriais pasitiki ir kurie pasitiki tavimi.
Tų, kurie rūpinasi ir kuriaisi rūpiniesi tu.
Tų, su kuriais kartu tapti liaudies priešu.
Tų, kurie šaukia "Milda, ką tu darai? Ko tu Vytą skandinai?"
Tų, su kuriais dvylika valandų gali gulėti palapinėje ir šnekėtis temomis, kuriomis visą gyvenimą troškai pasikalbėti.
Tų, kurie ryte meiliai sako: "Labai prašau, atsikelkit visi.."
Tų, su kuriais naktimis gali dainuoti iki užkimimo.
Tų, kurie sako: "Kokios žalios tavo akys".
Tų, kurie nieko nesakydami dalijasi šokoladu.
Tų, kurie sutikti traukinyje nudžiunga ir atsisėda šalia.
Tų, kurie taip nuostabiai dainuoja 'Ramuma'.

Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim.

* mp3:
Domantas Razauskas - Burtininke
Domantas Razauskas - Pavasaris
Stebim save ir ilgimės godžiai.

Fwd: "Gintariniai irklai 2005".PART 2

---------- Forwarded message ----------

Date: Aug 23, 2005 8:41 PM
Subject: "Gintariniai irklai 2005".PART 2



Taigi - part 2
Tik ne likusi stovyklos dalis, o žadėtoji istorija, papasakota begulint ant kalno..

Gyveno kartą avis. Ji jautėsi labai silpna ir pažeidžiama, vis bijojo, kad kas jos neužpultų. Vieną dieną ji paprašė Dievo, kad šis duotų jai ką nors, kuo ji galėtų apsiginti.
Dievas pasiūlė duoti jai aštrias iltis.
- Ne, - atsakė avis, - kaip jas turėdama aš galėsiu skabyti skanią ir sultingą žolę?
- Tuomet gal nori didžiulių ragų?
- Ne, - vėl atsisakė avis, - juk tuomet manęs niekas nenorės paglostyti..
- O gal galiu į tavo liežuvį įdėti nuodų?
- Oi, ne.. Visi manęs vengs lyg kokios gyvatės..
- O gal tau duoti stiprias ir aštrias kanopas?
- Tikrai ne.. Dar sugalvosiu kam nors įspirti..
Dievas nustebo:
- Tai kaip gi tu sužeisi savo priešus, jei nenori nieko, ką tau siūlau?!
- Sužeisti? Aš nenoriu nieko sužeisti..

Tuomet avis nusprendė, kad nieko jai nereikia. Ji ir toliau gyveno kaip gyvenusi.
Taip ir mes - norėdami apsisaugoti, nebūtinai turime vartoti jėgą. Kartais užtenka vien noro, kažką daryti kitaip.

--
Nusibodo man kas naktį mėnesienoj irklais plakti :P

Fwd: "Gintariniai irklai 2005".PART 1

Atradau, kad (tikriausiai) į blog'ą galima kelti failus rašant paštu. Nusprendžiau išbandyti ;D
Tekstas, oi, koks senas, bet prisimint ir pačiai smagu ;D

---------- Forwarded message ----------

Date: Aug 12, 2005 3:05 PM
Subject: "Gintariniai irklai 2005".PART 1



Stovykla prasidėjo trečiadienį (07.27). Išvažiuot turėjom šeštą ryte. Bet užtrukom dar pusvalandį, kadangi reikėjo sulaukt dar vienos mergyčkos, kuri irgi turėjo važiuot. Skambinom jai visais žinomais numeriais (t.y. vienu), bet niekas neatsiliepė, todėl po pusvalandžio papildomo laukimo išvažiavom be jos. Mūsų buvo 26, plius dvi vadovės ir dar du. Gaunasi trisdešimt. Jo, lygiai tiek ir buvo.
Atvažiavę įsikūrėm pernykštėj vietoj (man tas nieko gero nesakė), pasistatėm palapines. Tada pradėjom visus kitus įsikūrimo darbus - darėm tvorą, vartus, indaują, puodeliams kabinti aparatą :), malkinę, drabužių džiovyklą (ruoškimės viskam iš anksto..) laužavietę ruošėm.. Kaimynystėj įsikūrė Marijampolė, už jos - Paparčiai (toks kaimas Kaišiadorių raj.). Dar stovykloj buvo Kaunas, keli Klaipėdos žmonės, Biržų, dar kažko.. Bet tie kiti labai jau tylūs buvo (kiti - Biržai, Paparčiai, dar kažkas..), kad net prisimint sunku. Žodžiu, tą dieną tik dirbom, knisomės ir šiaip vargom.. :) Veiksmas prasidėjo nuo sekančios dienos..

2 diena. Ketvirtadienis. Liepos 28 d.
Ryte kaip visuomet - pusryčiai, mankšta, maudynės. 10 val. buvo atidarymo rikiuotė. Kas ten ką sakė - niekas nebeprisimena.. :) Paskui vidurdienį mūsų vadovės pravedinėjo visokiausius žaidimus.. Vėliau visi papietavo ir buvo suskirstyti į ee.. kažkiek komandų (rodos, kad 14. Tiek buvo skautoramos dalių) ir prasidėjo tai, ką jau minėjau - skautorama. T.y., ėjom per punktus ir mums (kiekvienai grupei atskirai) juose pasakojo apie tai, ką svarbiausia reikia žinoti/mokėti/bla bla bla skautui. Buvom šešti :))) ir pradėjom nuo šešto punkto, kur pasakojo apie pirmąją pagalbą. Paskui buvo eee.. kažkas, tada - pionerija (visi tie darbai, kuriuos mes padarėm pirmą dieną ir ne tik), žaidimai, gelb. rato mėtymas (tiesa, ant pagaliuko, įsmeigto į žemę), kelionės ženklai (iš pagaliukų ant žemės visokie..), būsto (iš šakų ir t.t.) statymas, gražių istorijų pasakojimas (ten Kauno viena iš vadovių Jurga skaitė visiems po istoriją iš kažkokios knygutės. Paskui parašysiu mūsiškę), tvarkos uoste punktas, " kur stoti" (šitą punktą aš taip praminiau, nes ten sėdėjęs bičas turėjo aiškint apie vandens sudėtį, kt., o šnekėjo vos ne apie tai, kad ką reikėtų studijuoti, kad visa tai sužinotum.. :) ), mazgai, dainavimas (šitame buvo labai smagu. Kaip tau dainelės apie "Zimbazalą" ir "All bannanas of the world unite"?.. :) ) skenduolių traukimas, gaivinimas ir išsilaisvinimas iš jų gniaužtų, kvadratas ir dar kažkas.. :)

3 diena. Penktadienis. Liepos 29 d.
Po rytinės rikiuotės išėjom į Trakus. Mes ten žiauriai arti jų gyvenom (kokios 10 -15 min kelio) (kitoj ežero pusėj matėsi dalis Trakų). Nuėjom į Karaimų muziejų, bažnyčią (ji vadinasi kažkaip kitaip, bet negi kas nors prisimena?.. :)) ) ir netoli Trakų pilies išsiskyrėm - dalis mūsų (čia apie trg kalba eina) gavo laiko pasivaikščiot kur nori, o kiti (tarp jų buvau ir aš) nuėjo prie pilies. Žadėjom plaukt kurėnu pasiplaukiot. išplaukėm, bet labai jau taip įdomu nebuvo.. Nes nebuvo vėjo, o kurėnas yra didelis medinis senoviškas burinis laivas. Yra ten du irklai, todėl tik su jais darbuojantis buvo galima judėti. O plaukėm ne vien trg - buvo su mumis ir Kaunas, ir dar kažkas.. :)
Pasiplaukiojom ir grįžom. Tada mes (trg) ėjom į kažkokį restoraną Trakuose valgyt kibinų ("Kybynlar" ar kaip ten jis vadinasi..). Keisti tie kibinai. "Čeburėkų" ir dar kažko (man jau ima patikti..) mišinys.

4 diena. Šeštadienis. Liepos 30 d.
Dieną nevyko nieko, kas būtų labai įdomu, o štai vakare, prieš 22 - 23 val...
Visi norintys dalyvauti išsirikiavo viena eile. Drąsesni, kiek vyresni, labiau patyrę atsiskyrė į atskirą grupę (ir aš). Likusiems buvo pasakyta, kad jie - stovyklos gynėjai ir gins ją, jei kas nors puls, o mes eisime pulti priešo, pasislėpusio kažkur miške. Mums buvo pasakyta, kad mes - puolėjai ir pulsime stovyklą. Įdomi versija, a? 12 prieš kokį 180.. Bet nieko.. Ir dar - tikslas neaiškus. Sakė pagrobti keletą mažiukų (arba ne), o gal ir užimti kalną, o gal dar ką nors..
Visi puolėjai buvom kamofliažiniai.. Todėl buvom labai baisūs mažesniesiems.. :))
Žodžiu, išėjom iš pagr. aikštės į mišką. Kad galėtumėm pasitarti smulkiau.. Padarėm planą patį paprasčiausią - keli nueina į kitą pusę ir, mėtydami "bombeškes" nukreipia dėmesį. Tada likę eina ant kalno ir pabando jį užimt. Taigi, keturi nuėjo į vieną pusę, mes, likę ~8, nuėjom į kitą.
Aišku, mūsų planas buvo perprastas. Išgirdę petardas sproginėjant, pabandėm nueit ant kalno. Užlipti, aišku, užlipom (mes vienoj kalno pusėj buvom, gynėjai - ant viršaus ir šiek tiek kitam šlaite, kitoj pusėj nuo mūsų). O tas kalnas geras: mūsų pusėj - miškas, jų - keletas medžių ir aikštelė viršuj. Todėl mūsų niekas nematė. Bet mes aiškiausiai matėm, kad vos ne visi jie gina kalną.
Susiradom priedangą ir sustojom pagalvot. Galvodami pamatėm, kad nuo gynėjų atsiskiria maždaug 10 žmonių grupelė ir eina mūsų link. Pamatė? Išgirdo?
Nesvarbu, mes juos "supakavom". Tiesa, palyginti sunkiai. Bet gudriai, pvz: du puolėjai grumėsi su viena mergyčka - gynėja (pakankamai stipria ir stambia). Trečias puolėjas iš šono šiek tiek pastūmė ją ir ji, neišlaikiusi pusiausvyros griuvo. Į dilgėlyną. Tiesa, pastūmiau tai aš. Netyčia. Ji jau buvo beveik pabėgusi.. :)
Sugavom visus tuo metu ėjusius. Ir, netgi, vieną vadovę! Su ja buvo, oi, kiek vargo.. Stipri, pasiutusi ir nenori pasiduot.. Trise bandė surišt.. :) Tiesa, sekėsi sunkiai. Virvių neturėjom.. :))
Pabuvom su tais savo įkaitais. Nusibodo. Tada nuvedėm juos toliau nuo tos kalno vietos (velnias žino, kodėl..) ir paleidom. Geriau jau naujų susirasim.. :)
Ir nuėjom naujų ieškot. Be reikalo. Nes užpuolė, šį sykį, mus iš pasalų..
Kadangi niekas iš gynėjų nežinojo, kas konkrečiai yra puolėjai, tai keliems pavyko išsigelbėti nuo visuotinio griuvimo ant jų (pagal taktiką "puolėjai dideli, stiprūs ir baisūs, todėl pulkime juos po dešimt"). Manim niekas netikėjo. Užtat dabar jau žinau, koks jausmas, kai ant tavęs šoka šeši mažiai. Bet jų nusikratyti buvo lengva. Tik paskui atėjo kažkoks didelis bičiukas ir maloniai suėmęs mano rankas man už nugaros pareiškė, kad gulčiaus ant žemės (reikia juk įkaitus rišt..). Bet aš apsiėjau be rišimo. O keista, nes labai priešinaus bet kokiam guldymui ant žemės ir šiaip sugavimui.. :)) Nuvedė mane kažkokiai mergai laikyt. O aš nepraradau vilties pabėgt, todėl prisvaigau visokių ten nesąmonių ir ji mane paleido. Cha. Pasitikėjo puolėja. Pala, o ar aš jai nesakiau, kad esu gynėja?.. Hmm.. Neprisimenu.. :))
Žodžiu, visi likom laisvi ir patyliukais pasitraukėm nuo kalno. Ir parėjo mūsų daugiau nei nuėjo. Heh, įkaitų prisirinkt bet kada sugebam.. :)
Su šitais įkaitais nuėjom kitu keliu, kad apeiti kalną iš kitos pusės. Reikia kažkaip ant jo nusigaut ir išvis ką nors daryt.. :) Bet, po kiek laiko mums vėl sustojus pasitart, kažkas atėjo iš už nugaros. Oi, gynėjai. Vyko pokalbis, maždaug:
G : Jūs kas?
P : Gynėjai.
G : O šitie? (apie mūsų įkaitus)
P : Mes juos išlaisvinom iš puolėjų. Buvę įkaitai.
(šituo momentu tie puolėjai, kurie nekalbėjo su gynėjais, bandė nuraminti įkaitus, kad neišduotų..)
G : O kas jūsų vadovas?
Va čia buvo žudantis klausimas. Vadovas? Koks vadovas?.. Buvom lyg ir perprasti, lyg ir ne.. Tiesiog nuėjom tai grupei iš paskos. Ir išsisklaidėm po truputį. Nes žaidimas jau buvo baigtas (oficialiai baigtas) ir niekas nebepuolė, niekas nebegynė.
Tiesa, prieš pasibaigiant žaidimui, viena mūsų puolėjų grupė visgi nusigavo ant kalno ir jį užėmė. Kaip ten buvo tikrai - niekas nežino. Mums tik tie kiti puolėjai pasakojo.
Paskui dar girdėjom, kad kažką gynėjai ir pririšę buvo, nes žaidimui pasibaigus, kokiam pusvalandžiui praėjus, girdėjom gynėjus kalbantis, kad "reikia tuos įkaitus, kur ant kalno, atrišti nuo medžių". Kad tai buvo ne puolėjai - faktas. Mes žinojom, kiek mūsų, kas tokie ir kad nė vienas nebuvo pririštas. Gavosi, kad gynėjai raišiojo saviškius. Aišku, kaip suprasti, kas gynėjas, kas puolėjas tamsoje, kai yra niekad nematytų žmonių, o puolėjai meluoja išsijuosę.. :)))


the end
to be continued :)))
lauk tęsinio :) Liko dar keturios dienos.. :))

Lil'Sesia

P.S. Istoriją nuo kalno (per skautoramą) parašysiu vėliau.

--
Nusibodo man kas naktį mėnesienoj irklais plakti :P

Prisiminimai.

Kelias, vyno baras, pažįstama padavėja, keletas nesusipratimų, nauji žmonės, juokas, trivietis staliukas, buvimas svečiuose, obuolių pyragas, ekstremalumas, adrenalinas, trys, laukimas, stiklinė, traukiniai, miškas, laužas, puodas, juokas, zuikis taptūnas, pasakos, miegas, ruksum--fuksum, ežeras, oras, pagrybavimai, kompasas, geležinkelis, bėgimas, laukimas, šuo, miestas, kinas, prisiminimai, juokas, ilgesys, džiaugsmas, linkėjimai, mažos dovanėlės, autobusai, troleibusai, sienelė, lipimai, kritimai, baimė, pasiekimai, aukštis, užuolaidos, fantazija, miestas, rūpestis, vakaras, dažai, grįžimas, radijas, raktas, ledas..

Ir žinutė Kažkas paliko dryžuotus marškinėlius, dantų šepetuką, sujauktą lovą ir gerą prisiminimą.. Užsuk dažniau.. Labos .

Labanakt.

The Last Stand. 5 dalis.

Vakare su Lola ėjom žiūrėti 'Šreko Trečiojo'.
Buvo puikiai juokinga ;D

* *
Kitądien vykau namo.
Einant stoties link prie Arkikatedros užtikom kažkokį įdomų renginuką:

Velniškai gražiai atrodė.. ;)~

Vėliau važiavau namo. Pusę kelio skaičiau tai 'Verslo klasę', tai 'Versus'. Likusią pusę kelio kažkoks diedas bandė su manim kalbėtis.

Truputį už Skaudvilės diedas atsipeikėjo, kad kalbos su manim nebus, ir persėdo kitur.
* *
Išvados:

• kelionė buvo vykusi,
• o ir šiaip viskas okej :)
  

Maxima. 4 dalis

Next day ;>

Susitariau susitikt su Daina.
Susitikom senamiesty prie McD. Užėjom vidun, suvalgėm po karštą pyragėlį (mmm..). Dainutė padovanojo man vieną tų žavių knygelių su daug nuotraukų ir linksmais komentarais - "Draugai visam gyvenimui. Apie tikrą draugystę."

Bevaikščiodamos kalbėjom. Apie viską. Matėm daug žavių namų - naujų, senų, apgriuvusių, remontuojamų & so on. Po to dar sugalvojom paieškos sistemą Vilniuje:
A: Labas, kur esi?
B: Prie MaXimos netoli.
A: Amm.. Hmm.. O kas aplink?..
B: Aikštė kažkokia, Seimas..

Šen-ten. 3 dalis.

Uh, kitas rytas buvo vis tiek ankstyvas.
Pusryčiams koldūnai.

Vytalą kažko baisiai traukė namai, tad tą dalį dienos, kai abi trynėmės po Akrą (feh), vos ne ištisai kalbėjom telefonais. Tai važiuotų į Kauną, tai į Tauragę.. Ex.. ;D

Pažiūrėjom POTC At the world's end (nors dabar galvoju, kad geriau būčiau žiūrėjusi kitądien), tada padėjau Vytalai parinkt lauktuvių ir, galų gale, įsodinau ją į autobusą.

Pati grįžau namo; po to su Kriste varėm į senamiestį. Mokytojų namų kiemelyje koncertavo bardai. Būtume įėjusios pažiūrėti, bet neleido su savais gėrimais (turėjom kuprinėj mineralinio), tad tik klausėmės. Girdėjau Andrių Kaniavą ir Domantą Razauską. Niam.
Sutikom Austėją, nors nei aš - jos, nei ji - manęs, nepažinom.