Le temps n'a pas venu qu'on se repose

Tie patys filmai.
Tos pačios salės.
Skirtingi žmonės.
Skirtingi seansai.
Tas pats juokas tose pačiose vietose.
Tie patys pavadinimai.
Tas pats kelias.
Ta pati valanda.
Tie patys žmonės.


Ir čia tobulai tinka:

pavadink.

šiandien labai ryškiai pastebėjau du dalykus: kad gyvenu mieste ir kad įvykiai turi dėsningumą kartotis kas mėnesį.

Pirmąjį pastebėjimą labai lengvai patvirtina tokie paprasti įvykiai ir dalykai kaip: kiekvieną rytą ir vakarą (ir dar porą kartų dienoj) naudojamas viešasis transportas, praktiškai visur randamas bevielis internetas, mašinų spūstys, maisto prekių parduotuvės ir prekybcentriai ant kiekvieno kampo, skubantys lekiantys bėgantys besigrūdantys žmonės, tik dirbtinės karvės, balandžiai, kuosos, kovai ir varnos kaip vieninteliai paukščių atstovai, dažniausiai negražūs daugiaaukščiai namai, ...

Pasiilgstu tų paprastų gulinėjimų ant žolės (o ne ant žemės prie Prezidentūros, žole padengtos taip pat tankiai kaip plinkančio senio galva), plataus horizonto, kurio nedrasko jokie dangoraižiai (nors jie man patinka, bet kartais tiesiog labai netinka), atstumų, kuriuos viens du nepavargdama galiu nueiti, neskubėjimo ir tos vakaro tylos, kai atidarius langą girdėti pravažiuojantis traukinys.

Laimei, miestai dar man asocijuojasi su siauromis senamiesčio gatvelėmis, kiemais, į kuriuos nepatingėjęs užsukti gali atrasti tai, ko tikrai nesitikėjai, kultūra (parodomis, koncertais ir spektakliais) kur bepasisuksi, gatvės muzikantais, plačiomis atradimų galimybėmis, kino festivaliais. Ir apskritai miestai yra labai geras darinys. Kartais pernelyg gerai apie save galvojantis ir skubantis, bet geras.


Antrąjį pastebėjimą įrodyti kiek sunkiau. Kasmėnesinis dėsningumas yra gudrus - jei tik sugalvoji kokį dalyką, kuris tiktų kaip įrodymas, jis iškart tampa netinkamu, nes vyksta ne lygiai kas mėnesį, o kaip nors kitaip. Kas trisdešimt dienų kaip vilniečio kortelė, kas porą savaičių, kas keletą mėnesių, bet jokiu būdu ne kas mėnesį. Ir vistiek aš lieku prie minties, kad šitas dėsningumas yra teisingas. Tereikia truputį plačiau pažvelgti į pačią mėnesio sąvoką, ir viskas susidėlioja į savo vietas.


O kadangi pradėjau apie miestus, tai pabaigai - man pati gražiausia citata iš Literatų gatvės:
bijau, nes galvoju, kad didelio miesto lapė gudresnė už mažo miestelio moterį.
pamiršau kas toji rašytoja, kuri taip parašė.

A rain check.

Norėčiau ant kambario sienos turėti eilėraštį, patį puikiausią eilėraštį pasaulyje. Kuris kiekvienąkart man pažvelgus būtų būtent toks, kokio man tą akimirką reikia. Kurio grožį suprastų kiekvienas.

Dar norėčiau mokėti stebinti.

It's a great thing when you realise that you still got the ability to surprise yourself. Makes you wonder what else you can do that you've forgotten about.



Kaskart, kai būnu kokiame mieste, kurio dar nelabai tepažįstu, bent šiek tiek laiko praleidžiu įsivaizduodama save ten gyvenančią. Mėginu įsivaizduoti kur eičiau, ką dirbčiau, kur važiuočiau, su kuo bendraučiau, kur gerčiau kavą, o kur - arbatą. Svarstau ar važiuodama metro jausčiausi taip pat truputį stebuklingai ir pakylėtai, kiek ilgai mano akyse miestas išsaugotų savo paslaptingumą ir kiek jame išliktų neatrasto, kur vesčiausi manęs aplankyti užsukusius draugus, kuri kavinė taptų mano mėgstama, ar rasčiau tokių stotelių, kurių pavadinimuose būtų paslėpta kažkas tokio mielo, jaukaus ir gražaus kaip "Vaikų kaime" ar "Šiaurės miestelyje", per kiek laiko išmokčiau kalbą, ar sugrįžčiau dar į šitą parką, o gal eičiau į aną.

Kai jau truputį apsitrinu su miestu ir šiek tiek pabūnu jame, imu galvoti kiek dar galėčiau čia būti, kiek laiko gyvenčiau.
Retkarčiais, pamačiusi kokį akiai mielą pastatą, nutariu, kad jame norėčiau gyvent. Paskui, jei pasiseka darsyk sugrįžt į tą miestą, kartais, pati sau netikėtai, praeinu pro tą jau anksčiau išrinktuoju tapusį namą ir pagalvoju tą patį. Kad norėčiau jame pagyvent ir kad tas ankstesnis mano sprendimas buvo teisingas.
Šią akimirką prisimenu tris tokius namus, o gal keturis.
Kartais mane sužavi balkonas, kartais varteliai, kurie mano mintyse labai girgžda, arba kokie nors daiktai viduje, kuriuos ne visada matau, o tik įsivaizduoju esant.


Turbūt tuo ir gražu, kad tikriausiai niekuomet nebūsiu savo išsirinktųjų namų viduje, niekad ten negyvensiu, nevarstysiu jų vartelių ir nežiūrėsiu pro balkono kraštą. Taip jie visuomet išliks truputį mano :)

And up we go.

Tikriausiai visiems, kuriems kada nors reikia iš kur nors išsikraustyti, kartais ima ir ateina momentas, kai kiekvieną daiktą, kurį tik paimi, matai visai kitomis akimis. Žiūri į nuotrauką, kuri kažkada dar visai neseniai buvo tik eilinė nuotrauka ant sienos, ir staiga nei iš šio, nei iš to, ji tampa ypatinga nuotrauka, fiksuojančią vieną ar kitą įvykį, ir tu  prisimeni viską, kas vyko tuomet, kaip tai buvo gerai, kaip tai buvo smagu, kaip tai buvo netikėta, kaip tai buvo beprotiška, arba galbūt kaip tai buvo kvaila, baisu ar idiotiškai juokinga, bet vistiek pasiutusiai puiku..
Arba randi atviruką, kurį atsiuntė ar padovanojo kas nors iš draugų, skaitai ir tyliai sau šypsaisi.
Dediesi daiktus, galvoji, ką pasilikti, o ką išmest, ko reikės, o ko tikrai ne. Ir apmąstai viską kas buvo. Apgalvoji kiekvieną įvykį, kiekvieną nutikusį dalyką, o gal tik taip atrodo, gal iš tiesų tik pasineri į atsiminimus ir leidiesi jų nešamas. Paimi kitą daiktą ir tuo pačiu metu pereini į kitus prisiminimus. Ir taip truputį keliauji po praeitį, nesusivokdamas, kad galbūt iš tiesų laiko mašina būtent taip ir veikia, tik dar nemoki keliauti į ateitį. Nors ir gerai, ir nereikia, nes tuomet kam išvis reikalinga ateitis, jei neliks jokios nežinomybės ir visuomet žinosi kas įvyks?
Užtai ji ir ateitis, kad nieko nežinai.
Ir būtent tuo ji ypatinga, kad nežinai kas bus, kaip bus, kur bus, kada bus. Nežinai ničnieko.


Ir tuomet, kai visa tai pagalvoji, apsižvalgai aplink.
Nostalgiška "niekad čia nebesugrįšiu, viskas, išvažiuoju, bla bla bla" mintis mėgina ateiti į galvą, bet tu žinai, kad yra ir kitų būdų, kitų atsakymų ir kitų, įdomesnių sprendimų.
Kaip, pavyzdžiui, vienas, kurį jau kartą esu sakiusi - you can't take every sight with you but you can always come back.


Ir net jei šią akimirką Prancūzijos pilys, bažnyčios, katedros ir kiti architektūriniai šedevrai man yra nusibodę taip, kaip tik labiausiai įmanoma nusibosti, vistiek dar užsuksiu kokios dar nematytos pilaitės apžiūrėt.
Ai, tik šįkart pasiimsiu karūną. Pilyse gi turi būti princesių, ar ne? :)

Šventės.

Oficialiai skelbiu, kad šių metų geriausio kalėdinio sveikinimo autoriaus vardas atitenka mano nuostabiai Mamai. Savo paprastais ir nuoširdžiais žodžiais ji darsyk įrodė, kad būtent mamos geriausiai žino ko reikia jų vaikams. Ypač tos, mylinčios. :)


Nors šių metų Kalėdos buvo panašesnės į velykinį draugų susitikimą nei į Kalėdas, nors mišios St Maurice katedroje, į kurias nuėjome Kūčių vakarą, priminė prastą prasto spektaklio repeticiją, nors sniego nebuvo mažų mažiausiai poros šimtų kilometrų spinduliu, šventė liko švente, o jai praėjus liko kalnas gražių prisiminimų ir trenktų nuotraukų.



linkėjimai.
Keep your head up, keep your heart strong.

Tallinn.

Prisiminiau šiandien Taliną, kuriame buvau, rodos, taip seniai. Praeitą pavasarį.

Visąlaik būdama jame galvojau kaip labai šitas miestas patinka mano vyriausiai sesei. Ir bebūdama supratau kaip labai jis patinka ir man. Tos mažos viduramžiais kvepiančios akmeninės gatvelės, begalinio jūros artumo jausmas, prabangiausias kabakas (o gal labiau restoranas, nors tikriausiai šiek tiek abu, pirmas dėl žodžio gražumo, antras dėl tikslumo) visame Taline, į kurį dar sykį mielai sugrįžčiau išgerti to beprotiškai skanaus alaus iš molinių rankų darbo bokalų, be galo aukštas bažnyčios bokštas su daug suktų laiptelių ir nuostabiu vaizdu viršuje, ...

Norėčiau atgal.

Grikiai.

Vaikystėje labai nemėgdavau perrinkinėti grikių. Manydavau, kad tai niekam nereikalingas, ilgas ir nykus darbas. Tiesa, kartais grikių rinkimas būdavo visai smagus, ypač kai krūva artėdavo prie pabaigos, arba kai imdavau įsivaizduoti, kad blogi grikiai bei įvairūs kiti grūdai, kurių kartais atsirasdavo perrinkinėjamų kruopų kalne, yra kažkas kito, visai ne grikiai ir visai ne grūdai.
Pačiu piršto galiuku paliesdavau blogą grikį ir labai atidžiai slinkdavau jį per stalą link blogų grikių krūvelės. Tada lygiai taip pat pasielgdavau su kitu. Ir taip didysis kalnas po truputį imdavo mažėti, o vietoje jo atsirasdavo du kiti maži grikių kalneliai.


Šiandien grikių perrinkinėjimas man padeda sudėlioti į vietą mintis. Lyg tvarkyčiau ne tik kruopas, bet ir visa tai, kas sukasi mano galvoje.
Susitvarkiau kambarį. Susitvarkiau stalą. Perrinkau grikius. Susitvarkiau mintis.

Vargu, ar sudėliojau jas į eilę, pagal kažkokią logišką seką, tvarką ar dar kažką, kas galėtų jas kaip nors apibūdinti ir/ar klasifikuoti. Greičiau išpainiojau kažkokį ilgai besipynusį mazgą.

Tikriausiai galima palyginti mintis su grikiais? Sakyti "mano mintys - kaip grikiai".
Juk taip gražiai skamba.

However many takes it takes.

jie išėjo iš proto į darbą,
o tu vis dar čia.


Labai geros yra tos akimirkos, kai daina/filmas/nuotykis/vaizdas/pokalbis/knyga/mintis-bet kas pačiumpa už kojos, rankos ar ausies ir išneša toli toli, kažkur taip be galo toli nuo savęs. O gal kaip tik priešingai, - į save. Pažiūri į pasaulį kitomis akimis, kuriomis dar, rodos, niekad nežiūrėjai, ir visiškai nenori sugrįžti į ten, kur buvai anksčiau.

O po savaitės dingo saulė. Kartu su ja prapuolė ir mano gyvenimo šviesumas. Vėl viskas ėmė atrodyti kraupiai sudėtinga, nepasiekiama, o aš pasidariau tokia maža maža, palyginti su viskuo, kas yra aplink.

Sapnavau skalbimo mašiną ir galvojau - kurių galų aš einu skalbtis į batiment A ir kaskart moku tris eurus, jei galiu skalbti namie? Šįryt sapnavau dvylika metų mindytą kelią į mokyklą, kuriuo taip ir nenuėjau iki galo. Apsisukau ir grįžau namo. Tuomet supratau, kad jau 8:18 ir aš niekaip nespėsiu laiku. Kieme stovėjo keistos išvaizdos automobilis, kuriame buvo latviai skautai. Paklausiau ar pavežtų, sutiko. Kol susirinkau daiktus, jų mašina atsidūrė rūsyje. Ir pavirto senomis žemomis dėžėmis, į kurias dėdavome obuolius, o jų šonai buvo pilni vinių. Dėžės jau toks daiktas - važiuoja sunkiai. Net sunkiau, nei ežiukai skraido. Nenuostabu, kad nespėjau.


Po to atsikėliau, pusę dienos galvojau kokia šiandien ne mano diena.
Paskui grįžau namo, pagalvojau dar, spjoviau į viską ir ?

Ir diena vėl pasidarė mano.

Suvakarėjus.

Nori to ar nenori, tokiais vakarais kartais ima ir pasidaro liūdna. Teta Vienatvė už rankos paima dėdę Liūdesį ir jiedu mažais žingsniukais atitipena pas mane. Aš žvilgteliu į juos, jie man liūdnai nusišypso, ir aš juos priimu greta savęs ant sofos, pavaišinu arbata. Taip ir sėdime visi trys, kartais tylėdami, kartais kalbėdami, kol kuris nors vienas iš mūsų pasitraukia. Visuomet užtenka, kad išeitų kuris nors vienas. Tada ir likę du patyliukais išeina kiekvienas savo keliais.

į nepravertas duris, 
į nemiego karalystę


Eurotrip'as velniškai užkabliavo (Scotty doesn't know!). Žiūrėjau jį tada, kai dar teta Vienatvė nebuvo atsivedusi draugo Liūdesio. O štai šią akimirką sėdime čia visi trys ir žibančiomis akimis žiūrime į kompiuterio ekraną. Keista, dėdė Liūdesys šįkart toks mielas, šiltas ir visai neliūdnas. Matyt neatsinešė į languotą skepetaitę įvynioto širdį graužiančio skausmo. Ir gerai, juk ir nereikia. Geriau jau aviečių uogienė, kurios turbūt neturiu, bet vistiek ji geresnė.
Gaila, kad lauke nebėra taip šilta, kaip buvo vasarą. Kuomet ilgi tylūs vakarai balkone atgaivindavo, kuomet kartu su draugais slėpėmės nuo saulės burės pavėsyje, kuomet nereikėjo slėptis po paltais ir pirštinėmis. (Juokinga. Ar dar ilgai rudenį, žiemą ir pavasarį galvosiu apie vasarą?)

Šiemet labai gražus ruduo. Anksčiau dar tokio nemačiau.
Gražus lietumi, lapais, saule, žmonėmis, debesimis, žvaigždėmis, veikla, tamsa, šviesa, gamta, miestu.. Man regis, po to bus graži žiema, gražus pavasaris ir graži vasara.


Išsiskirstom.
Labanakt :)

Dvidešimt-dešimt.

arba kasdienybės trupiniai.

Po Kalėdų per Lietuvos televiziją su mama žiūrėjom "Mr. Magorium's wonder emporium". Toks pasiutusiai gražus filmas, kad mama net nustebo, kai jis pasibaigė gražiai ir be jokių skausmingų scenų viso filmo metu. Toks too good to be true.
Ir pilnas gerų minčių. Švelnių, šiltų, artimų. Gerų minčių, kurioms akomponuoja graži muzika.
Don't be shy just let your feelings roll on by,
Don't wear fear, or nobody will know you're there.


Šiandien labai užsinorėjau, kad balkone augtų mažytė obelėlė. Amžinai žaliuojanti, apkibusi rausvaskruosčiais obuoliukais.
Dar užsimaniau pamatyti kūrybinio džiaugsmo apimtas akis. Akis, su sparcle jose. Su kibirkštėle. Ir nuoširdžiai kalbėtis per naktį. Iki prašvis.

Ir noriu vasaros, noriu keliauti. Noriu ką nors maloniai nustebinti, priversti nusišypsoti, priversti pajusti džiaugsmą ir norą gyventi (kaip "Švelniuose tardymuose" rašytoją Thorton'ą Wilder'į citavo Rolandas Kazlas "Džiaukis gyvenimu, nes lavonu būsi labai ilgai"). Noriu pavargti po dienos kelionių ir sapnuoti magiškus sapnus.
Noriu, kad žmonės tikėtų magija ir stebuklais, nes you must believe it to see it. Ir kad jie mėgautųsi vasara. Nes kada dar daugiau galima mėgautis vasara, jei ne vasarą? Jei vasarą nesimėgauji vasara, tai kaip ir esi ją iššvaistęs veltui. Ar ne taip? :)

Prieš miegą tokia muzika, rodos, netinka, bet linkiu jums visiems truputį Saint Oil Sand ritmų ir žodžių, nes jie tikrai į sveikatą. :)

Kaip aš VUBF buvau.

Kaip Dalių Skamaraką, pasak jo paties, į koncertus groti kviečia dukart: pirmą ir paskutinį, tai ir aš panašiai. Buvau VU bardų festivalyje pirmą ir paskutinį kartą. Ir tris vakarus iš eilės man buvo taip gera, kaip būna tik labai labai retai. Taip gera, kad labai lengvai galima pamilti viską aplinkui, o šypsena (paskutinį vakarą, tiesa, papuošta besikaupiančiomis ašaromis) nenulipa nuo veido.


Niekam nepaslaptis, kad bardų festivaliai yra neginčytinas gėris. Ir išeiti iš jų anksčiau (nors man tokia mintis net nekyla, bet iš kai kurių aplinkinių žmonių veiksmų matyti, kad kažkam ji visgi kyla) , tam, kad suspėti į autobusą/troleibusą, kuris parveš namo, yra visiška ir mažai kam tesuprantama beprotybė.
Verčiau būti iki galo, išvysti visus nepakartojamus atlikėjus (nors, atvirai kalbant, kai kurių buvo galima ir neišvysti, bet, kita vertus, tie atlikėjai tik sudarė kontrastą geriesiems ir taip dar labiau paryškino jų gerumą), išgirsti, kaip renginio vedėjas sako: "Na va, autobusai nebevažiuoja, nebereikės jums niekur eit" ;-D , pamatyti kaip grojama su peiliu, išklausyti muzikinę paskaitą apie meilę, o paskui išeiti iš GMF'o į gaivią naktį, eiti per naktinį Vilniaus miestą šešis kilometrus iki namų, kurie yra net ne mano namai, ir ten nakvoti, nes už draugystę ir ačiū mokyklos laikų (ha, lyg prieš šimtą metų tai būtų buvę) draugė siūlo nakvynę ir pusryčius. Beveik kaip ho(s)teliuose, kur būna bed&breakfast.
Tik ten nebūna ilgalaikių abonementų.

Abonementai nakvynei, abonementai į koncertus.

Abonementinis bilietas - ir trys nuostabūs vakarai garantuoti.
Veronika Povilionienė, Vytautas V. Landsbergis, Stipriai kitaip, Netiekto, Andrius Zalieska ir Aurimas Driukas, Gediminas Storpirštis, Olegas Ditkovskis ir Neda Malūnavičiūtė, Vladas Bagdonas, Liūdni slibinai, Mindaugas Ancevičius su grupe, Atika, Andrius Kaniava, Dalius Skamarakas, Andrius Kulikauskas..

Pirmasis koncertas - euforiškai nuotaikai,
Antrasis koncertas - gražiausia muzika (mm),
Trečiasis koncertas - paskutinis.

Ir tas trečiasis toks gražus -- daug mėlynos šviesos, daug šypsenų, palangė prie pat scenos, vienų kitiems siųstos persiųstos žvakelės, kruopščiai palangės kamputyje slepiamos renginio organizatoriaus Martyno ašaros, perpildyta salė žiūrovų, kartu dainuojančių
apie aitvarus ir nuo plojimų pavargusios rankos..

ir, kai žvilgsnis šiltesnis nei sniegas,
reiškia, jau rytas.

Dangaus sunkumo.

Šiandien debesys yra taip velniškai arti žemės, ir dangus atrodo labai sunkus. Stengdamasis atrodyti lengvas jis skaidosi į tuos baltus debesis, bet jie, baltai boluodami vakaro tamsoje, atrodo tik dar liūdnesni.
Už mano lango daug miesto šviesų. Nematyti jokių didelių reklamų ar ekonomiškai svarbių objektų, tik daugiaaukščiai namai ir šviečiantys automobilių žibintai. Pačios draugiškiausios šviesos. Kažkas kažkur skuba, iš kažkur grįžta, kažko laukia.. Ir suspėja, ir sugrįžta, ir sulaukia.

Liūdniausia gyventi vienam yra dėl to, kad grįžtant niekas nelaukia. Gal dėl to taip ir norisi šuns. :}

Ir nuo savęs taip kartais daros šalta, kad noris apsigręžt ir bėgt,
o pakeliui nušvilpt kieno nors paltą su šiluma dar plakančios širdies..

Kartais prisimenu mano pačios išvestą teoriją apie žiurkėnukus. Kaip nelinksmai teisinga ji tais kartais atrodo..
Dar kartais norisi sau įspirti ir gerai papurtyti. Ir rėkti: "Atsibusk!!!"
Ir dar retkarčiais norėčiau būti kuo nors kitu, o ne savimi. Gal bent kartais būtų lengviau. Nors, kaip pasakytų turbūt kiekvienas, nė velnio ne lengviau. Visi mes turime kokių nors problemų, vieni didesnių, kiti mažesnių, tik svetimos jos dažnai lengvesnės atrodo.

Dar norėčiau, kad kas nors ateitų ir pasakytų: va, viskas, imkis šito, tai tau patiks, tai tau tinka. Tai - tavo pašaukimas. Ir aš imčiausi, ir man patiktų. Surasčiau gyvenimui tikslą. Gal taip gyventi nebūtų įdomu, bet kartais aiškumo bei užtikrintumo dėl to, ką darai, norisi daug labiau nei įdomumo. Nes žinočiau, kad pasirinkau teisingai.
O gal todėl ir kamuoja mane šitos dangaus sunkumo mintys, kad padariau kažką ne taip, pasirinkau ne tą ir nusprendžiau klaidingai? Bet kodėl tuomet svarstydama visokius kitokius pasirinkimus aš apie nei vieną iš jų negaliu pasakyti: "Šitai yra tai, ko aš ieškojau!" .
Jie čia pat, tik reikia stipriau užsimerkti.


Manau, viskas dėl tų šiandien išgirstų (de)motyvuojančių žodžių.



O gal reikia vieną dieną surašyti visus sugalvotus planus ant vienodų lapelių, juos užversti, sumaišyti, aklai ištraukti ir, nieko nepaisant, imtis juos vykdyti?
Kuomet tave sienos prispaudžia, gelbėtis reik per lubas.

* Andrius Kaniava - Po baltu sniegu
* Domantas Razauskas - Tie, kur šiandien gimė

O ar Jūs esate patenkinti tuo, kuo užsiimate? :>

-- Įdomu.

Gyventi įdomu.

Tikrai.

Ir kasdien vis įdomiau. O jei su įdomiais žmonėmis, tai išvis.

Žiūriu visokias įdomių žmonių nuotraukas, pagalvoju apie jų gyvenimus ir noriu gyventi kaip nors kitaip. (:

Kuomet tave sienos prispaudžia, gelbėtis reik per lubas.

Čia iš Ivaškevičiaus "Madagaskaro". Paėmiau sesei šitą knygą iš VU bibliotekos, nuvežiau, išėmiau, parodžiau, ir netyčia parsivežiau atgal. :-D~

* *

Užsimaniau paskaityti poezijos. (:

* * *

Miegokit ir sapnuokit gražiai gražiai. ((:

Gražu.

Vakar (praktiškai jau užvakar):

pasiutusiai gražus rytas. Saulė, giedras dangus, švelnus lengvas rūkelis.. Net nebuvo taip šalta kaip įprastai. Matyt todėl, kad gražus rytas.
Vėliau dar nusistebėjau, kad pastebėjau koks gražus rytas. Manau, kad esu praleidusi ne vieną gražų rytą, nes jo tiesiog nepastebėjau. :)

Prancūzparkyje už nugaros sėdintis dėdulė grojo akordeonu, o aplink priešais sėdintį senuką būriavosi balandžiai. Gražu.


Gražu?

Man gražu aštuonmetis vaikas, apglėbęs rankomis kamuolį ir skubantis į futbolo treniruotę, katė, sėdinti ant palangės, atsisveikindami anūkui mojuojantys seneliai, tylus žmogus savo mėgstamiausios grupės koncerte, kai meiliai žaidžiama su gyvūnais, Jonukas baseine, mąsliai žvelgianti varna, vienišas senukas su senovišku pirkinių krepšiu, kaštonus renkantys žmonės ir patys krentantys kaštonai, matyti figūras debesyse, nuoširdūs miesto užrašai, eiti taip, kad neišgąsdintum balandžio ..


O kas gražu Tau? :)

Vilniuje. #1

Labas vakaras, mielieji :)

Taip taip, vakaras. :-D nesvarbu, kiek valandų rodo laikrodis ant mikrobangės šalia manęs.
Sigita kažkada nelabai seniai klausė, gal aš kitoje laiko juostoje gyvenu :-D na, man visąlaik atrodė, kad Lietuva visa sutelpa į vieną laiko juostą, bet, matyt, būsiu į laiko duobę pataikiusi.

Jei tiesiai šviesiai, tai seniai rašiau kažką šiame bloge (kurio, poolparty, net template'ą atnaujinau ;D Tiesa, buvau pati tai užmiršusi, na, bet smagu kai dar sugebu save nustebinti :-D ).


Kaip čia aš gyvenu?.. Gyvenu gerai. :-D taip, iš tiesų, visai neblogai taip.
Paskaitos įdomios/gana įdomios. Na, šiandien per antikinę literatūrą buvo kiek sunkoka mėginant neužmigti, bet labai tikiuosi, kad situacija po savaitės pasitaisys. Užtat per kalbotyrą nupiešiau puikų Songoką Songohaną Apu. Jis vėžlys, nors pagal ee koks ten tas multikas/istorija? aa. "Dragon Ball", taigi, pagal šitą multiką/istoriją turėtų nebūti vėžlys, bet vardas atsirado vėliau nei kūnas. :-D
Antradienis šiaip yra pati puikiausia savaitės diena (jei šis sakinys tai sugebėtų, jis varvėtų nuo ironijos pertekliaus :-D ). Nuo 9 ryto iki ~18.30 val. universitete. Dienai einant į pabaigą apima tokia savijauta, lyg ten ir gyvenčiau :-D Pasibaigus paskutinei paskaitai nesinori net pagalvoti apie mokymąsi. :-D


Prisijungusi prie vieno tinklalapio netikėtai atradau, kad "renginys", apie kurį gana senokai galvojau, bus jau rytoj. Galvoju ar išdrįsiu nueiti, ar ne. ;-DD Oui oui, galiu ir neišdrįsti, nes kol kas nežinau nieko, kas galėtų man palaikyti kompaniją ten einant. Bet bus matyti pagal mano nuotaiką ;) Jei jausiuosi ryžtingai, tada viskas bus ok. ;-D

Vilniuje oro balionų tiek, kad netgi ima nusibosti į juos žiūrėti. Pala, ką ten "žiūrėti"? Vien matyti nebeįdomu :-D O kai nebenori matyti, tai ir nebežiūri.
Kamčiatkoje mačiau ant vieno kambario langų baltomis raidėmis užklijuotą užrašą "negražu žiūrėti". Gerai atrodė. Ir išvis. Eidama nuo vieno iš Kamčiatkos barakų iki stotelės sutikau netikėtai daug seniai matytų, bet pažįstamų veidų. Užtat šiandien univere visą dieną mėginau susitikti vieną draugę, bet matyt dėl to, kad nesusitarėme dėl tikslių susitikimo vietos ir laiko, bei kadangi nelabai gerai žinau kaip ji atrodo, sutikti jos nepavyko. ;-D (kam nors keista kodėl? :-D )



Tokiu retoriniu klausimu turbūt ir baigsiu. (:
Kaip gyvenate jūs visi, kas bent sekundei kitai užėjo į šį blogą? ;-D

Ketvirtadienis.

Centrinėje miesto aikštėje ant žolės įsirengėme stovyklavietę.
Gražu buvo: stovi didelė (vūū, du atskiri kambariai ir dar e-e vestibiulis -- čia tau ne juokas :-D ) palapinė, greta guli pripūsta guminė valtis su mielais irkliukais, prie medžio (vėliau - stulpo (ne, medis nevirto stulpu :-D ) ) pririšta skelbimų lenta, sukrautas šulinio formos laužas, ant kurio uždėtas juodas juodas puodas, o aplink - puodeliai, dubenėliai.. :-D

Sulaukėm dėmesio. Girdėjau, kaip viena mama vaikui pažadėjo, kad nuo 3-ios klasės galės eiti į skautus. ;-D jis džiaugėsi. O jo hiperaktuvymas bet ką išgąsdintų :-D


* *

Spontaniškai sutikau eiti į koncertą. O ten:
daug nematytų veidų, kiek daugiau nei dvi valandos koncerto (apšildė Živilė Ba), Belickas su smuikeliu, daug kalbantis Lukošius su balionų skiautere, Pearl drums, jaunai atrodantis arba jaunas ;-D gitaristas, Mamontovas šokio žingsneliu grojantis gitara, netikėtai šalia atsiradusi puiki kompanija, ta gyvo garso koncerto atmosfera, trys pakartojimai, iš kurių paskutinio jau visai nebesitikėjau, o vienas buvo: "Ne-iš-eik! Ne-iš-eik!" , mano mėgstami gabalai ("žvaigždės kartais krenta.." ir "Niekada man meilės nebus per daug" ), ugnys, pasidalijimas paskutinėmis bandelėmis, trumpalaikis lietus, ilgas ėjimas namo. Ir dar toks visiškai relaxas mėgaujantis šia akimirka. Kaip ten dainavo?
Jei esi dabar ir čia,
visas džiaugsmas tavyje.

Dinozaurai.

Jau ne pirmą kartą sapnuoju dinozaurus.

Vieną sykį buvo didelis, atsirado iš knygos su paveikslėliais, kai padidinau jį ir išmečiau pro pilies bokšto langą. Nukrito kaip kamuolys. Ir didėdamas. Ėjo per namus į miestelį, žmonės bėgo. Vėliau, sapno pabaigoje, artėjo link namo, kuriame buvau aš ir mėginau užrakinti duris. Aš žinojau, kad ten nuo jo bėga, ir nebijojau:)

Kitą kartą dinozauras buvo didelis spalvotas ir iš plastelino. Paspaudus jį, jis keisdavo formą. Stebėjome šitą dinozaurą. Jis taip juokingai keitėsi, kad nesveikai juokėmės. ;-D taip, kad net per miegus juokiausi. ;-D


Dinosaur
To see a dinosaur in your dream, symbolizes an outdated attitude. You may need to discard your old ways of thinking and habits.

Kokia šiandien savaitės diena? :o

Man vis tiek atrodo, kad aš siaubingai susimoviau.
Kas dar baisiau, esu beveik tikra, kad dėl to neklystu. ;o Bet reikės dar pasitikslinti.
O ir šiaip - bus pamoka. :-D


Atsikračiau visais egzais, nuėjau į visus suplanuotus pasimatymus su Nacionaliniu Egzaminų Centru, net į mokyklą knygas nunešiau. Štai kaip labai man patiko tie 12 metų. >:D
Atostogauju.
Šiandien oras buvo vasara.

Kepu tėčiui tortą ir vis bandau pabėgti.
deganchiu sniegu vis dar begu ash deganchiu sniegu vis dar begu ash deganchiu sniegu gyvenu ar miegu nesuprasdamas nieko vis dar begu ash

Hm.

1. Su skautais vis tiek gerai.
2. Pajutau ekonominę krizę.
3. Noriu į b2g. Žr. 2 punktą, t.p. nėra iš kur ištraukti gyvenančių kartu. (čia prisiminiau dėl KAI KO)
   
4. Biški mažai liko laiko eiti į mokyklą. Gerai ir blogai. Nežinau, kuris iš šitų - stipresnis. :-D
5. Reikia eiti miegoti. Aš nepratusi šeštą rytą iš eilės neišsimiegoti. :-D
6. Ai nu, ir ryt eisim į nežinią. :-D
   

HhHHrrrrr. GGGggGggrrrr..

Turėti funkciją.

Senas darbas: Kita erdvė. Papildžiau nuotraukomis. :)

Jau ne pirmą dieną man tik ir groja Polarkreis 18 - Allein Allein (remix by Nephew) . Kažkuo veža.

Funkcija.

Jė jė, įdomus reikaliukas čia. Bet gal kitąkart? :)

Geriau papasakosiu kokį freakish sapną čia šiąnakt sapnavau. 

Kilo gaisras, degė Norfa, kurioje sandėliuojamos malkos, o visi kalbėjo, kad "reikia gelbėti ir gesinti ją, nes banko juk reikia!" . Gaisrininkams skambino draugė, jos klausinėjo, gal čia patys ir padegėm. Aš perėmiau ragelį ir įtikinau, kad atvažiuoti verta. Gaisrininkai sutiko atvažiuoti, mes išvažiavome jų pasitikti, nes netikslus adresas buvo (daug pastatų vienu adresu). Grįžtant girdėjome kalbant, kad gaisro vietoje įvykdyta žmogžudystė. Spyris į galvą, viskas dėl futbolo. Vienas iš važiuojančių automobiliu nujaučia, kas žudikas, aš netikėtai suprantu, kas yra auka.

Dabar kai pagalvoju, tai išties žinau ir iš kur sapne norfa, ir iš kur bankas bei futbolas. Tik gaisras pats atsirado, bet internetinis sapnininkas piešia gerą reikšmę, taigi viskas puiku.

Vakar man sakė, kad pas mane optimistiškas požiūris. Dar atradau šį tą malonaus parašyta apie mane, bet užteks čia tų savimeiliškumų :-D

Nerimtai kažkaip viskas. 

Jė jė.