Namo išvažiavau dar ir dėl to, kad mėgstu važiuoti. Traukiniu ar autobusu, tai ne taip ir svarbu. Svarbus yra pats buvimas keleiviu, už lango besikeičiantys vaizdai ir galimybė netrukdomai galvoti. Važiavimas būtent tai ir suteikia.
Įsitaisai kuo patogiau, įpranti prie supimo (jei važiuoji autobusu) ar prie per garsiakalbius skelbiamos informacijos (jei važiuoji traukiniu) ir išsikraustai į visai kitą pasaulį, esantį dar toliau nei spintos gilumoje besislepianti Narnija, painesnį nei Murakamio vienaragių ir šulinių šalys, saugesnį nei brolio Peverell'io neregimasis apsiaustas, gaivesnį už pirmą pavasario lietų ir paslaptingesnį nei Skrybėlius ar net pats Češyro katinas, kuris vieną vakarą mėnuliu šypsojosi Vilniui. Patekti į tą šalį nelengva, o pasidalinti tuo, ką ten randi, dar sunkiau.
Tik niekaip nesuspėji pagauti grįžimo į tą pasaulį, kuriame būni kasdien, akimirkos. Taip ir nepavyksta suprasti, ar ir jis nėra kokios nors kelionės rezultatas.
