Nežinau kas tiksliai, bet kažkas autobuse kelia ritmišką garsą, kuris truputį (bet ne per daug) primena važiuojantį traukinį. Dar saulė pro langą,
dar geltoni po žiemos išblukę laukai,
dar neišsprogę medžiai,
dar sesės rekomenduota knyga apie keliones ir keliautojus (su nuotraukomis ir iš paprastų žodžių sudėliotais įspūdžiais), -- sudedi visa tai kartu ir jauti, kad dabar drąsiai galėtum eiti kur į mišką ar į laukus ir, nebijodama nei skraidūnių, nei gauruočių, nei kitų Matiso girios padarų, šaukti iš visų plaučių, nes pavasaris.
Mintyse stabteli, įsiklausai į save ir į aplinką, ir supranti, kad venomis kartu su krauju teka dar šis tas. Kelionių ir nuotykių troškimas.
Noras eiti keliais, kur dar niekad nežengei ir nevaikščiojai, matyti tai, ko dar niekad nematei (o gal net ir nesitikėjai pamatyti), pabėgti iš miesto į gamtą, įkvėpti pilnus plaučius šviežio, gryno ir gaivaus oro, dar gal truputį per daug nudegti saulėje, truputį per ilgai užsibūti ežere, truputį per vėlai pradėti statyti palapinę, truputį per kaitrų užsikurti laužą, truputį per trumpai vasaroti su draugais.
Važiuojam pro keliaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, žiūriu į tuos automobilius ir prisimenu Prancūziją - kaip Paryžiaus, Nanto, La Rochelle ir kitų miestų (išskyrus Tulūzą) gatvėse stebėdavau automobilių srautus ir svarstydavau koks jausmas yra būti jais, gyventi gyvenimus šituose dideliuose miestuose, šiose gatvėse, šiuose namuose.
Važiuoju per miestą ir suvokiu, kad noriu, jog visa tai tik ir liktų svarstymais. Noriu, kad tie automobiliai aikštelėse prie prekybos centrų, tie ofisai ir biurai, kostiumėliai ir aukštakulniai batai, - visa tai ir liktų kažkieno kito, ne mano, gyvenimais.
Pro atidarytas duris jaučiu artėjančią vėsą. Girdžiu variklio taktus.
Sustojam. Tyla.
Užsimerkiu.
Nusišypsau.
Ir vėl viskas gražiau nei anksčiau.
Noriu - aš karalius, noriu - debesų piemuo
