And up we go.

Tikriausiai visiems, kuriems kada nors reikia iš kur nors išsikraustyti, kartais ima ir ateina momentas, kai kiekvieną daiktą, kurį tik paimi, matai visai kitomis akimis. Žiūri į nuotrauką, kuri kažkada dar visai neseniai buvo tik eilinė nuotrauka ant sienos, ir staiga nei iš šio, nei iš to, ji tampa ypatinga nuotrauka, fiksuojančią vieną ar kitą įvykį, ir tu  prisimeni viską, kas vyko tuomet, kaip tai buvo gerai, kaip tai buvo smagu, kaip tai buvo netikėta, kaip tai buvo beprotiška, arba galbūt kaip tai buvo kvaila, baisu ar idiotiškai juokinga, bet vistiek pasiutusiai puiku..
Arba randi atviruką, kurį atsiuntė ar padovanojo kas nors iš draugų, skaitai ir tyliai sau šypsaisi.
Dediesi daiktus, galvoji, ką pasilikti, o ką išmest, ko reikės, o ko tikrai ne. Ir apmąstai viską kas buvo. Apgalvoji kiekvieną įvykį, kiekvieną nutikusį dalyką, o gal tik taip atrodo, gal iš tiesų tik pasineri į atsiminimus ir leidiesi jų nešamas. Paimi kitą daiktą ir tuo pačiu metu pereini į kitus prisiminimus. Ir taip truputį keliauji po praeitį, nesusivokdamas, kad galbūt iš tiesų laiko mašina būtent taip ir veikia, tik dar nemoki keliauti į ateitį. Nors ir gerai, ir nereikia, nes tuomet kam išvis reikalinga ateitis, jei neliks jokios nežinomybės ir visuomet žinosi kas įvyks?
Užtai ji ir ateitis, kad nieko nežinai.
Ir būtent tuo ji ypatinga, kad nežinai kas bus, kaip bus, kur bus, kada bus. Nežinai ničnieko.


Ir tuomet, kai visa tai pagalvoji, apsižvalgai aplink.
Nostalgiška "niekad čia nebesugrįšiu, viskas, išvažiuoju, bla bla bla" mintis mėgina ateiti į galvą, bet tu žinai, kad yra ir kitų būdų, kitų atsakymų ir kitų, įdomesnių sprendimų.
Kaip, pavyzdžiui, vienas, kurį jau kartą esu sakiusi - you can't take every sight with you but you can always come back.


Ir net jei šią akimirką Prancūzijos pilys, bažnyčios, katedros ir kiti architektūriniai šedevrai man yra nusibodę taip, kaip tik labiausiai įmanoma nusibosti, vistiek dar užsuksiu kokios dar nematytos pilaitės apžiūrėt.
Ai, tik šįkart pasiimsiu karūną. Pilyse gi turi būti princesių, ar ne? :)

vietoj kalbos istorijos.

Aš visada norėjau parašyti knygą. Tokią gerą, kad net galėčiau pasirašinėti naujai sugalvotu (todėl kiek normalesniu nei tas, kurį raitau dabar) parašu.

tik mano visi siužetai banalūs

nes aš dar niekad neparašiau jokios nuoseklios istorijos

kuri būti kiek ilgesnė

išskyrus tą, kurią rašiau vaikystėj,

kai dar rašyti nemokėjau,

todėl tiesiog vingiavau po sąsiuvinį

pataikydama į eilutes

bet tada kažkas pamatė, kad rašau,

ir nusprendė, kad reikia mane išmokyti rašyti,

tai nuo to laiko nebeparašau nieko ilgo,

nes rašau raidėmis, o ne vingeliais,

ir raidėmis rašyti sunkiau

Vėl truputį norėčiau būti princese. Kai niekad nesi buvęs, visada labai norisi. Nors trumpam. Nešiočiau tiarą, turėčiau desertinių šakučių, žinočiau kaip ir kada naudotis trimis skirtingais šaukštais, man darytų manikiūrą ir aš mokėčiau joti žirgu.
Jau turiu gimtadienio pilį. Pradžia yra, n'est-ce pas? : )

Vienaragių princesė.

O aš tiesiog nebežinau.

Kažkur įsivėliau--susivėliau. Savyje.
Jaučiuosi kažkuo panaši į Murakamio knygas. Jaučiuosi kaip Murakamio knyga.

Klaidžiojau po savo galvelę tiek, kad užmiršau kaip grįžti ir dabar esu pasimetusi. Užėjau kažkur, kur jau nieko nebežinau. Beveik laukiu pasirodant vienaragių.



Pažiūrėjusi filmą, vienintelį, kurį bežiūrėdama galvojau jis galėtų niekad nesibaigti, pagalvojau: "norėčiau dalyvauti žygyje, kuriame nebūtų kelio atgal. "
Tada supratau: "Gyvenimas yra žygis, kuriame nėra kelio atgal. Žengi, eini, klumpi, keliesi, klysti, ir vėl eini.. Kelio atgal nėra, tik pirmyn. Sustoti pražūtinga. Tik čia, nepaisant tavo pastangų, kelias juda. Ir visada, visada Lemties kalno link. Kartais link jo veda Golumas, kartais - Smygolas, o kartais pats eini per Dykąsias žemes, per Pelkes, ieškodamas kelio, o kartais ir tako. Retkarčiais pramini naują taką, ieškai naujų būdų Kalnui pasiekti. Kai kurie keliautojai pražūva; vieni netyčia, kiti pasiduoda, treti gelbėdami draugus. Tik atkakliausieji, tik tie, kurie nusprendžia siekti tikslo, pasiekia elfų laivus."
Tada pagalvojau trečiąsyk ir nusprendžiau, kad gyvenimas nėra kelias. Jis - tai pasaulis.



Seniai varčiau savo princesių knygą, kurios neturiu.
Dabar galvoju, ar būčiau gera princesė. Ne kaip tos, kurios yra dabar. Kaip tos, kurios yra knygoje. Ir be tarnų, dvariškių ir turtų. Ir be žirnių.
Prisiminiau, sykį buvau princesė. Su diadema netgi.
Įdomu, kaip būtų dabar.