pavadink.

šiandien labai ryškiai pastebėjau du dalykus: kad gyvenu mieste ir kad įvykiai turi dėsningumą kartotis kas mėnesį.

Pirmąjį pastebėjimą labai lengvai patvirtina tokie paprasti įvykiai ir dalykai kaip: kiekvieną rytą ir vakarą (ir dar porą kartų dienoj) naudojamas viešasis transportas, praktiškai visur randamas bevielis internetas, mašinų spūstys, maisto prekių parduotuvės ir prekybcentriai ant kiekvieno kampo, skubantys lekiantys bėgantys besigrūdantys žmonės, tik dirbtinės karvės, balandžiai, kuosos, kovai ir varnos kaip vieninteliai paukščių atstovai, dažniausiai negražūs daugiaaukščiai namai, ...

Pasiilgstu tų paprastų gulinėjimų ant žolės (o ne ant žemės prie Prezidentūros, žole padengtos taip pat tankiai kaip plinkančio senio galva), plataus horizonto, kurio nedrasko jokie dangoraižiai (nors jie man patinka, bet kartais tiesiog labai netinka), atstumų, kuriuos viens du nepavargdama galiu nueiti, neskubėjimo ir tos vakaro tylos, kai atidarius langą girdėti pravažiuojantis traukinys.

Laimei, miestai dar man asocijuojasi su siauromis senamiesčio gatvelėmis, kiemais, į kuriuos nepatingėjęs užsukti gali atrasti tai, ko tikrai nesitikėjai, kultūra (parodomis, koncertais ir spektakliais) kur bepasisuksi, gatvės muzikantais, plačiomis atradimų galimybėmis, kino festivaliais. Ir apskritai miestai yra labai geras darinys. Kartais pernelyg gerai apie save galvojantis ir skubantis, bet geras.


Antrąjį pastebėjimą įrodyti kiek sunkiau. Kasmėnesinis dėsningumas yra gudrus - jei tik sugalvoji kokį dalyką, kuris tiktų kaip įrodymas, jis iškart tampa netinkamu, nes vyksta ne lygiai kas mėnesį, o kaip nors kitaip. Kas trisdešimt dienų kaip vilniečio kortelė, kas porą savaičių, kas keletą mėnesių, bet jokiu būdu ne kas mėnesį. Ir vistiek aš lieku prie minties, kad šitas dėsningumas yra teisingas. Tereikia truputį plačiau pažvelgti į pačią mėnesio sąvoką, ir viskas susidėlioja į savo vietas.


O kadangi pradėjau apie miestus, tai pabaigai - man pati gražiausia citata iš Literatų gatvės:
bijau, nes galvoju, kad didelio miesto lapė gudresnė už mažo miestelio moterį.
pamiršau kas toji rašytoja, kuri taip parašė.

Tallinn.

Prisiminiau šiandien Taliną, kuriame buvau, rodos, taip seniai. Praeitą pavasarį.

Visąlaik būdama jame galvojau kaip labai šitas miestas patinka mano vyriausiai sesei. Ir bebūdama supratau kaip labai jis patinka ir man. Tos mažos viduramžiais kvepiančios akmeninės gatvelės, begalinio jūros artumo jausmas, prabangiausias kabakas (o gal labiau restoranas, nors tikriausiai šiek tiek abu, pirmas dėl žodžio gražumo, antras dėl tikslumo) visame Taline, į kurį dar sykį mielai sugrįžčiau išgerti to beprotiškai skanaus alaus iš molinių rankų darbo bokalų, be galo aukštas bažnyčios bokštas su daug suktų laiptelių ir nuostabiu vaizdu viršuje, ...

Norėčiau atgal.

However many takes it takes.

jie išėjo iš proto į darbą,
o tu vis dar čia.


Labai geros yra tos akimirkos, kai daina/filmas/nuotykis/vaizdas/pokalbis/knyga/mintis-bet kas pačiumpa už kojos, rankos ar ausies ir išneša toli toli, kažkur taip be galo toli nuo savęs. O gal kaip tik priešingai, - į save. Pažiūri į pasaulį kitomis akimis, kuriomis dar, rodos, niekad nežiūrėjai, ir visiškai nenori sugrįžti į ten, kur buvai anksčiau.

O po savaitės dingo saulė. Kartu su ja prapuolė ir mano gyvenimo šviesumas. Vėl viskas ėmė atrodyti kraupiai sudėtinga, nepasiekiama, o aš pasidariau tokia maža maža, palyginti su viskuo, kas yra aplink.

Sapnavau skalbimo mašiną ir galvojau - kurių galų aš einu skalbtis į batiment A ir kaskart moku tris eurus, jei galiu skalbti namie? Šįryt sapnavau dvylika metų mindytą kelią į mokyklą, kuriuo taip ir nenuėjau iki galo. Apsisukau ir grįžau namo. Tuomet supratau, kad jau 8:18 ir aš niekaip nespėsiu laiku. Kieme stovėjo keistos išvaizdos automobilis, kuriame buvo latviai skautai. Paklausiau ar pavežtų, sutiko. Kol susirinkau daiktus, jų mašina atsidūrė rūsyje. Ir pavirto senomis žemomis dėžėmis, į kurias dėdavome obuolius, o jų šonai buvo pilni vinių. Dėžės jau toks daiktas - važiuoja sunkiai. Net sunkiau, nei ežiukai skraido. Nenuostabu, kad nespėjau.


Po to atsikėliau, pusę dienos galvojau kokia šiandien ne mano diena.
Paskui grįžau namo, pagalvojau dar, spjoviau į viską ir ?

Ir diena vėl pasidarė mano.

Lietus.

Išsigąsti lietaus, stipraus vėjo, pūgos, trupučio pastangų (ypač kai jos ne tavo), draugiško pasiūlymo..
"Išsigąsti"? -- Taip, "išsigąsti".
Kvaila, pritariu. Todėl taip nedarau.
---- ---- ---- ---- ---- ----

Būna, kai lyja, o dangus būna geltonas geltonas.
Būna, kai saulė kyla, o dangus būna raudonas raudonas.
Būna, kai pamokos metu kas nors kumštelį į šoną, parodo į langą, o dangus toks violetinis, toks toks..
Būna, kai graži diena, o dangus toks mėlynas mėlynas.

Būna, kai lyja, o dangus būna juodas juodas.
Būna, kai saulė kyla, o dangus neleidžia į ją pažiūrėti.
Būna, kai pamokos metu kas nors kumštelį į šoną, parodo į langą, o dangus nieko gero nežada.
Būna, kai graži diena, o dangus toks blankus.

If I were rain, I would be all wet.

Ir vis žiūriu, vis žiūriu, ar dangus gabalais į žemę nekrenta.