Atsakymas į kolegės muškietininkės post'ą.

Visą savo mielą neilgą gyvenimą nemėgau užuolaidų, neturėjau jų ir, matyt, todėl niekad neužtraukdavau. Man patikdavo langai tokie, kokie jie yra; man patikdavo vaizdas už jų; man patikdavo iš lauko krentanti šviesa. O jei kas ir žiūrėdavo į mane iš gatvės, tai man nuo to būdavo nei šilta, nei šalta.

Šiandien vaikščiodama gatvėmis vis dar nudžiungu pamačiusi užuolaidų neuždengtą langą, pro kurį galima labai labai trumpam užmesti akį į kieno nors gyvenimą, o paskui tyliai galvoti kaip ten Kažkam gyvenasi, kuo tas Kažkas užsiima, su kuo gyvena, kaip leidžia laiką ir kur vaikšto, kai nebūna namuose. Tiek visko įdomaus pamatyt galima. Ir paskui prigalvot, sukurt įsivaizduojamą gyvenimą ir niekad taip ir nesužinoti, ar pataikei, ar ne.


O šiandien užuolaidas turiu ir vakarais užtraukiu. Tiesiog šiaip, dėl ritualo.
Nes kas gi ten žiūrės į penkto aukšto langus?

Trys laike išsimėčiusios dienos, o gal naktys.

Aną vakarą debesys taip žemai, kad, atrodo, užliptum ant kokio dvylikaaukščio ar, jei pasisektų rast, - šešiolikaaukščio, ir lengvai galėtum juos ranka paliest. Tas jų žemumas truputį priminė Prancūzijos pietus, kai jie irgi buvo taip žemai, kad kartais net imdavo atrodyti labai grėsmingai, lyg lenktųsi kas prie tavęs taip iš aukštai aukštai norėdamas pagauti, sučiupti ir pakelt nuo žemės.


Kartais vėlai vėlai einant miegoti, kai kitą dieną turi keltis labai anksti, būna vienas labai didelis blogumas: negali užmigti, nes kankina mintis, kad vos tik užmigsi, tuoj suskambės žadintuvas. Ne iš tiesų tuojau pat, bet taip tikrai atrodys.
Paskui kartais ryte būna didelis didelis keistumas, nes atsikeli lengvai ir visai neatrodo, kad trumpai miegojai.


Kitos dienos vakare ėjau link stotelės ir galvojau, ar būna kas gražiau už naktinį pavasarėjantį Vilnių, kai dangus  toks giedras ir žvaigždėtas (dėl to naktimis vis dar šalta), kai nuo sniego išlaisvintose pievelėse reikia iš naujo praminti takelius, kai miesto šviesos iš tolo kviečia prieiti artyn, ir tu eini, pavasariškais sportbačiais žingsniuoji per vis dar truputį šaltą žolę ir su šypsena lauki, kol dieną vėl galėsi pasišildyti toje vis dar labai nedrąsioje ankstyvo pavasario saulutėje.