Kažkur, tarp kitų niekad taip ir nepublikuotų (kurie turbūt niekad ir neišvys platesnio pasaulio nei blogger'io dashboard'as) juodraščių, slepiasi post'as apie vasarą. Praktiškai visa šios vasaros statistika (be kelių magiškų skaičių). Bet statistika yra banalu, aš banalybių nemėgstu ir apskritai mano matematika paskutiniais metais yra virtusi nukaršusia sene, kuri gali pasidžiaugti nebent tuo, kad dar moka skaityti skaičius ir parduotuvėj ką nors skaičiuodama nesusiraukia iš įtampos. Galėčiau net apraudoti savo matematikos žinias, bet tuomet tai reikš visišką vilties netekimą ir jos palaidojimą, o šita perspektyva manęs visai nevilioja. Jei kažkada kažką mokėjau ir sugebėjau, tai, turiu vilties, sugebėsiu ir vėl išmokti.
Grįžkim prie vasaros, kol dar nieks nepradėjo daužyti mano vilčių dėl matematikos.
Vasarą buvo gerų dalykų.
Pavyzdžiui, kai per buriavimą miegojau maisto palapinėj ir sapnavau, kad esu Barselonoj. Seniai jau nebuvau atsikėlusi su tokia nuoširdžia šypsena.
Ar kai per Pozityvą klausiausi Sigur Ros'ų ir kitą dieną vis dar negalėjau patikėti, kad mačiau ir girdėjau juos gyvai.
Dar visi tie kartai, kai kas nors pasakydavo, kad manęs pasiilgo, arba apkabindavo.
Ir tas ankstyvas ir taip giliai į širdį įkritęs jubiliejinės stovyklos šeštadienio rytas, kai per kelis metrus nuo palapinės ėmė skambėti iš pradžių vyr. sesių, o vėliau - ir brolių vyčių dainos.
Ir visi per vasarą sutikti mieli žmonės.
Dviračiai ir namukas Baltijos soduose Klaipėdoj, kur, kaip į bliuzus, - norisi grįžti dar neišvažiavus.
O kur dar saulė, kurios poveikį matau dar ir šiandien, ir meras Vėžlys Elektrėnuose! Bei visi festivaliniai rytai.
Tik gal nuotykių buvo ne tiek daug, kiek norėtųsi. Ar jie gal buvo kitokie, dėl to?...
Nesiryžtu spręsti kuris festivalis šią vasarą buvo geriausias (o jų buvo neįprastai daug), lygiai kaip niekad neatsakinėsiu į (mano akimis - visiškai kvailą) klausimą „O kokia yra tavo mėgstamiausia knyga?“. Beje, Gretai už paaiškinimą, kodėl jai patinka grožinė literatūra (a reader lives a thousand lives before he dies <...>. The man who never reads lives only one), uždėjau gal kokius keturis karmos taškus. Mažiausiai keturis.
Įdomu, o yra kažkoks karmos taškų (arba pliusų, žiūrint kas kaip vadina), kuriuos galima išdalinti, limitas?
Tiesa, reik nepamiršti ir tamsiosios vasaros pusės. Pavyzdžiui, tų akimirkų, kai tikrai norėdavosi išsiskalbti savo kailį, pasidžiauti, išsidžiovinti ir būti kažkuo nauju, arba tiesiog išmesti save lauk. Nors jų buvo gal ne tiek ir daug (ir ateity, kadangi įtariu, kad mano atmintis vistiek supanašės su dabartiniais matematinių gabumų likučiais, jų atrodys esą dar mažiau).
well you've gotta have a wash but you can't clean your name
you're now called Jimmy you'll be Jimmy just the same
Hau.
Rodomi pranešimai su žymėmis Klaipėda. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Klaipėda. Rodyti visus pranešimus
šeštadienis, rugpjūčio 31
penktadienis, liepos 6
A rain check.
Norėčiau ant kambario sienos turėti eilėraštį, patį puikiausią eilėraštį pasaulyje. Kuris kiekvienąkart man pažvelgus būtų būtent toks, kokio man tą akimirką reikia. Kurio grožį suprastų kiekvienas.
Dar norėčiau mokėti stebinti.
It's a great thing when you realise that you still got the ability to surprise yourself. Makes you wonder what else you can do that you've forgotten about.
Kaskart, kai būnu kokiame mieste, kurio dar nelabai tepažįstu, bent šiek tiek laiko praleidžiu įsivaizduodama save ten gyvenančią. Mėginu įsivaizduoti kur eičiau, ką dirbčiau, kur važiuočiau, su kuo bendraučiau, kur gerčiau kavą, o kur - arbatą. Svarstau ar važiuodama metro jausčiausi taip pat truputį stebuklingai ir pakylėtai, kiek ilgai mano akyse miestas išsaugotų savo paslaptingumą ir kiek jame išliktų neatrasto, kur vesčiausi manęs aplankyti užsukusius draugus, kuri kavinė taptų mano mėgstama, ar rasčiau tokių stotelių, kurių pavadinimuose būtų paslėpta kažkas tokio mielo, jaukaus ir gražaus kaip "Vaikų kaime" ar "Šiaurės miestelyje", per kiek laiko išmokčiau kalbą, ar sugrįžčiau dar į šitą parką, o gal eičiau į aną.
Kai jau truputį apsitrinu su miestu ir šiek tiek pabūnu jame, imu galvoti kiek dar galėčiau čia būti, kiek laiko gyvenčiau.
Retkarčiais, pamačiusi kokį akiai mielą pastatą, nutariu, kad jame norėčiau gyvent. Paskui, jei pasiseka darsyk sugrįžt į tą miestą, kartais, pati sau netikėtai, praeinu pro tą jau anksčiau išrinktuoju tapusį namą ir pagalvoju tą patį. Kad norėčiau jame pagyvent ir kad tas ankstesnis mano sprendimas buvo teisingas.
Šią akimirką prisimenu tris tokius namus, o gal keturis.
Kartais mane sužavi balkonas, kartais varteliai, kurie mano mintyse labai girgžda, arba kokie nors daiktai viduje, kuriuos ne visada matau, o tik įsivaizduoju esant.
Turbūt tuo ir gražu, kad tikriausiai niekuomet nebūsiu savo išsirinktųjų namų viduje, niekad ten negyvensiu, nevarstysiu jų vartelių ir nežiūrėsiu pro balkono kraštą. Taip jie visuomet išliks truputį mano :)
Dar norėčiau mokėti stebinti.
It's a great thing when you realise that you still got the ability to surprise yourself. Makes you wonder what else you can do that you've forgotten about.
Kaskart, kai būnu kokiame mieste, kurio dar nelabai tepažįstu, bent šiek tiek laiko praleidžiu įsivaizduodama save ten gyvenančią. Mėginu įsivaizduoti kur eičiau, ką dirbčiau, kur važiuočiau, su kuo bendraučiau, kur gerčiau kavą, o kur - arbatą. Svarstau ar važiuodama metro jausčiausi taip pat truputį stebuklingai ir pakylėtai, kiek ilgai mano akyse miestas išsaugotų savo paslaptingumą ir kiek jame išliktų neatrasto, kur vesčiausi manęs aplankyti užsukusius draugus, kuri kavinė taptų mano mėgstama, ar rasčiau tokių stotelių, kurių pavadinimuose būtų paslėpta kažkas tokio mielo, jaukaus ir gražaus kaip "Vaikų kaime" ar "Šiaurės miestelyje", per kiek laiko išmokčiau kalbą, ar sugrįžčiau dar į šitą parką, o gal eičiau į aną.
Kai jau truputį apsitrinu su miestu ir šiek tiek pabūnu jame, imu galvoti kiek dar galėčiau čia būti, kiek laiko gyvenčiau.
Retkarčiais, pamačiusi kokį akiai mielą pastatą, nutariu, kad jame norėčiau gyvent. Paskui, jei pasiseka darsyk sugrįžt į tą miestą, kartais, pati sau netikėtai, praeinu pro tą jau anksčiau išrinktuoju tapusį namą ir pagalvoju tą patį. Kad norėčiau jame pagyvent ir kad tas ankstesnis mano sprendimas buvo teisingas.
Šią akimirką prisimenu tris tokius namus, o gal keturis.
Kartais mane sužavi balkonas, kartais varteliai, kurie mano mintyse labai girgžda, arba kokie nors daiktai viduje, kuriuos ne visada matau, o tik įsivaizduoju esant.
Turbūt tuo ir gražu, kad tikriausiai niekuomet nebūsiu savo išsirinktųjų namų viduje, niekad ten negyvensiu, nevarstysiu jų vartelių ir nežiūrėsiu pro balkono kraštą. Taip jie visuomet išliks truputį mano :)
ketvirtadienis, liepos 29
Regata.
Šių metų regatoje Kaunas - Klaipėda:
du jalai:
*vienas - pirmojo pasaulinio karo laikų, jame lūžta viskas, kas gali sulūžti.
*antras - poros metų senumo; per dieną prileidžia kiek daugiau nei 800 litrų vandens (kai buriuojant vanduo bėga per bortą, jo vistiek pribėga mažiau nei plaukiant įprastai).
maistas:
* kai buriuojant šešiairklį jalą verčia netikėti vėjo gūsiai, mažajame jale vietoj popkornų (nes jų nėra) gerai kramtosi sausa duona.
* duona su batonu vietoje kumpio/sūrio/kt priedo yra kur kas skanesnė už vieną duoną.
* slaptas draugas - geriausias skanumynų šaltinis.
* skanaus maisto per daug nebūna.
* 18 skirtingų E viename guminukų pakelyje.
pramogos:
* Jurbarkas - jau antrą regatos dieną, nors pirmą vietoj 11h ryte išplaukėm ~17h.
* debesų fotografavimas prieš audrą.
* burės įtempimas vietoj nuleidimo.
* mafija.
* futbolas:DD
* trijų valandų trukmės burės siuvimas.
* Lietuvos himnas jale ties Rusija.
* dvi su puse "saulės" ties Rusne.
* irkluoti padedantys žodžiai: "Akropolis", "išpardavimas", "75 procentai".
citatos:
* ta mergaitė gerai šneka (Aidas)
* Skirma, leisk burę! (Gytis)
* tai dabar mesiu visus darbus ir eisiu tau padėti?
* aš esu civilis. Nužudykite mane ir prarasite paprastą žmogų.
* Kokia vakaro programa? (Guoda)
----
ir buvo per regatą taip gerai, kaip jau seniai nėra buvę. :)
du jalai:
*vienas - pirmojo pasaulinio karo laikų, jame lūžta viskas, kas gali sulūžti.
*antras - poros metų senumo; per dieną prileidžia kiek daugiau nei 800 litrų vandens (kai buriuojant vanduo bėga per bortą, jo vistiek pribėga mažiau nei plaukiant įprastai).
maistas:
* kai buriuojant šešiairklį jalą verčia netikėti vėjo gūsiai, mažajame jale vietoj popkornų (nes jų nėra) gerai kramtosi sausa duona.
* duona su batonu vietoje kumpio/sūrio/kt priedo yra kur kas skanesnė už vieną duoną.
* slaptas draugas - geriausias skanumynų šaltinis.
* skanaus maisto per daug nebūna.
* 18 skirtingų E viename guminukų pakelyje.
pramogos:
* Jurbarkas - jau antrą regatos dieną, nors pirmą vietoj 11h ryte išplaukėm ~17h.
* debesų fotografavimas prieš audrą.
* burės įtempimas vietoj nuleidimo.
* mafija.
* futbolas:DD
* trijų valandų trukmės burės siuvimas.
* Lietuvos himnas jale ties Rusija.
* dvi su puse "saulės" ties Rusne.
* irkluoti padedantys žodžiai: "Akropolis", "išpardavimas", "75 procentai".
citatos:
* ta mergaitė gerai šneka (Aidas)
* Skirma, leisk burę! (Gytis)
* tai dabar mesiu visus darbus ir eisiu tau padėti?
* aš esu civilis. Nužudykite mane ir prarasite paprastą žmogų.
* Kokia vakaro programa? (Guoda)
----
ir buvo per regatą taip gerai, kaip jau seniai nėra buvę. :)
penktadienis, sausio 16
Pilnas žygio aprašymas su nekuriais trūkumais. :-D
Tak.
Pasiruošimas žygiui, sprendimas, dalyvauti ar ne, ir patekimas į autobusą buvo penkiskart sunkesnis nei visas žygis.
Apie tai, kaip aš gal savaitę žudžiau Si, nežinodama ar važiuosiu ar ne, nekalbėsim. Negražu gi pateikti apie save tokius faktus, nei šiaip, nei taip gi jie atrodo. Žodžiu, susitarėm, kad važiuosim, pasakėm tai Tomui ;D . Aišku, dar ir šiaip paskelbėm šitą žinią dar ir kitiems žmonėms (reikėjo gi vietų autobuse ir šiaip), va o tada, po kokios dienos kitos, prasidėjo mūsų dvigubas išvykimas į žygį.
Tiesa, apie tą mes - manęs nekamuoja Golumo - Smygolo sindromas, ten aš ir Si.
Iš Tauragės važiavom dukart. Pirmą kartą, ~16.40 val., kokius tris metrus, antrą (17.30) - iki Kryžkalnio. Nes tokiu metu kauniečiai, iš Kauno neva išvažiavę 16 val., stovėjo prie Megos. ;-D Bet nieko čia tokio, užtat gavau arbatos, pamačiau daug visokių nesąmonių (ir sąmonių, šitų gal net kiek daugiau ;-D, priklauso kaip pažiūrėsi) internetu .
Kryžkalnyje išlipom, užlipom ant tilto, ir prasidėjo tada pokalbiai telefonu.
Būtų viskas ėjęsi (<<<-- yra toks žodis? ) greičiau, jei būtume žinojusios, kad autobuso nė nereikia stengtis pamatyti kur nors autostradoje, nes jie važiuoja kitu keliu (Einu mokytis geografijos iš naujo, gal tada ilgiau prisiminsiu, kad pro Raseinius autostrados nėra). Ir kažkodėl Algis dar mėgino mus įtikinti, kad mes stovime ne toje kelio pusėje, bet mes stovėjome gerai, be to, ką jis, tamsią naktį mirksėdamas žibintuvėliu ir (!) mojuodamas striuke (!) gali gudraus pasakyti? :D
Autobusą radom sėkmingai. Net vietų sėdėjimui. (ačiū!)
Į Dovilus atvažiavome kažkada. O, radau. 19:50 val.
Nužiūrėjau nuo to, ką Si parašė, ir nusprendžiau paminėti dėmesio vertą faktą: ten iš tiesų visi buvo susitarę nesakyti mums, kad atvažiavom tiesiai į žygio vietą, tipo, būk pasiruošęs iškart (čia, ką, pagal šūkį 'budėk!' ? :D ). Bet gal ir gerai, o tai būtų per karšta buvę.
Žygį pradėjome 21 val., o visą laiką iki tol stovėjome rikiuotėje. Saulėgrąžos, pokalbiai.. :-D
Ėjom per ledą -- sniegą -- vandenį -- vandenį po ledu -- vandenį po sniegu -- žemę -- snieguotą žemę -- plentu -- pamiršau.
Daug kas aplink griuvinėjo, slydinėjo, mėgino nusisukti kojas ir šiaip.
Vienas checkpoint'as buvo 7,3 km. Vyrukai stovėjo apsirengę tų laikų (oh crap! Net nepapasakojau, apie ką tas žygis! Hm, gal vėliau papasakosiu.) uniformomis, ženklas melagingai skelbė 'Memel 5 km' ;-D
Tada, rodos, 13 kilometre, buvo arbata. Sssssaldi saldi arbata. Dar kažkas šaukė 'niekas su manim nedraugauja!' (ar kažką panašaus, kas labiau tikėtina), kas sukėlė mums daug juoko, o tam šaukliui - sakinį 'čia ne bajeris!' (ok ok, vėl kažką panašaus).
Po dar kokio kilometro nusprendėme pagrybauti ir nusukome į ne tą pamiškės keliuką. Vietoj gražaus ir snieguoto (=neslidaus) pasirinkome tokį mielą, kurio susidarymas man vaizduotėje dabar piešiasi taip: pravažiavo dyyydelis dyyydelis traktorius, paliko kelyje giliaaas giliaaas vėžes; prilijo ar ištirpo sniegas, pavirto vandeniu; jis užsitraukė plonu leduku; pasnigo; vanduo po ledu tyvuliuoja ramus, apsimeta snieguota neslidžia sausuma ir laukia, kas ant jo užlips. Užlipo visi. Vėžės gilios, vanduo bėga pro bato viršų ;-D .
Klaidą, po gal 100-200 metrų ištaisėme, grįžome. :-D Bet užtat smagu prisiminti dabar ;D
Pamiršau dar paminėti, kad, mums dar nepradėjus žygio, mažiams (25 km leido eiti tik 16 ir vyresniems; apie vieną (?) sukčių istorija mandagiai nutylės :-D ) buvo likęs eiti gal koks kilometras.
Šiaip pats žygis - tai devintasis savanorių žygis 1923-iųjų Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais. Šiemet 'trasa' - Dovilai--Klaipėda, tiesiai pro aplinkui.
Žygį baigėme lygiai 2 val nakties (kas nespėjot pagal šitą puikų mano laikrodį, tai jūsų laikas ne toks ;-D ), į kolegiją, uoj, atsiprašau, Klaipėdos aukštąją jūreivystės mokyklą grįžome prieš trečią val ryto.
Tada - maistas, UNO, miegas. Nors toks ten ir miegas - kas nori, tas šneka -- rėkia -- šaukia -- šviečia -- valgo -- etc. ;-DD Bet, kad ir kaip būtų keista (?), tai netrukdė trūkinėjančiam miegui. :-D
O kitą dieną - minėjimas Klaipėdos skulptūrų parke, pasimetimas :-D, vėlavimas į autobusą, kolegija (damn it!), Melnragė (jūūūra..), autobusas ir 16.30 val buvau namie (ar bent jau Tauragėje, gerai nė nebežinau).
Keistas tas žygis, kitoks nei praeitą kartą, bet smagus.
Dėkui, kas ėjot. :-D
Ai, ir Tomas pagaliau atidavė mums prizus! Ne visai tokius, kokių prašėm (tiksliau, visai ne tokius :-D ), bet prizai yra prizai. Ką verdam katiliuke? ;D
Pasiruošimas žygiui, sprendimas, dalyvauti ar ne, ir patekimas į autobusą buvo penkiskart sunkesnis nei visas žygis.
Apie tai, kaip aš gal savaitę žudžiau Si, nežinodama ar važiuosiu ar ne, nekalbėsim. Negražu gi pateikti apie save tokius faktus, nei šiaip, nei taip gi jie atrodo. Žodžiu, susitarėm, kad važiuosim, pasakėm tai Tomui ;D . Aišku, dar ir šiaip paskelbėm šitą žinią dar ir kitiems žmonėms (reikėjo gi vietų autobuse ir šiaip), va o tada, po kokios dienos kitos, prasidėjo mūsų dvigubas išvykimas į žygį.
Tiesa, apie tą mes - manęs nekamuoja Golumo - Smygolo sindromas, ten aš ir Si.
Iš Tauragės važiavom dukart. Pirmą kartą, ~16.40 val., kokius tris metrus, antrą (17.30) - iki Kryžkalnio. Nes tokiu metu kauniečiai, iš Kauno neva išvažiavę 16 val., stovėjo prie Megos. ;-D Bet nieko čia tokio, užtat gavau arbatos, pamačiau daug visokių nesąmonių (ir sąmonių, šitų gal net kiek daugiau ;-D, priklauso kaip pažiūrėsi) internetu .
Kryžkalnyje išlipom, užlipom ant tilto, ir prasidėjo tada pokalbiai telefonu.
Būtų viskas ėjęsi (<<<-- yra toks žodis? ) greičiau, jei būtume žinojusios, kad autobuso nė nereikia stengtis pamatyti kur nors autostradoje, nes jie važiuoja kitu keliu (Einu mokytis geografijos iš naujo, gal tada ilgiau prisiminsiu, kad pro Raseinius autostrados nėra). Ir kažkodėl Algis dar mėgino mus įtikinti, kad mes stovime ne toje kelio pusėje, bet mes stovėjome gerai, be to, ką jis, tamsią naktį mirksėdamas žibintuvėliu ir (!) mojuodamas striuke (!) gali gudraus pasakyti? :D
Autobusą radom sėkmingai. Net vietų sėdėjimui. (ačiū!)
Į Dovilus atvažiavome kažkada. O, radau. 19:50 val.
Nužiūrėjau nuo to, ką Si parašė, ir nusprendžiau paminėti dėmesio vertą faktą: ten iš tiesų visi buvo susitarę nesakyti mums, kad atvažiavom tiesiai į žygio vietą, tipo, būk pasiruošęs iškart (čia, ką, pagal šūkį 'budėk!' ? :D ). Bet gal ir gerai, o tai būtų per karšta buvę.
Žygį pradėjome 21 val., o visą laiką iki tol stovėjome rikiuotėje. Saulėgrąžos, pokalbiai.. :-D
Ėjom per ledą -- sniegą -- vandenį -- vandenį po ledu -- vandenį po sniegu -- žemę -- snieguotą žemę -- plentu -- pamiršau.
Daug kas aplink griuvinėjo, slydinėjo, mėgino nusisukti kojas ir šiaip.
Vienas checkpoint'as buvo 7,3 km. Vyrukai stovėjo apsirengę tų laikų (oh crap! Net nepapasakojau, apie ką tas žygis! Hm, gal vėliau papasakosiu.) uniformomis, ženklas melagingai skelbė 'Memel 5 km' ;-D
Tada, rodos, 13 kilometre, buvo arbata. Sssssaldi saldi arbata. Dar kažkas šaukė 'niekas su manim nedraugauja!' (ar kažką panašaus, kas labiau tikėtina), kas sukėlė mums daug juoko, o tam šaukliui - sakinį 'čia ne bajeris!' (ok ok, vėl kažką panašaus).
Po dar kokio kilometro nusprendėme pagrybauti ir nusukome į ne tą pamiškės keliuką. Vietoj gražaus ir snieguoto (=neslidaus) pasirinkome tokį mielą, kurio susidarymas man vaizduotėje dabar piešiasi taip: pravažiavo dyyydelis dyyydelis traktorius, paliko kelyje giliaaas giliaaas vėžes; prilijo ar ištirpo sniegas, pavirto vandeniu; jis užsitraukė plonu leduku; pasnigo; vanduo po ledu tyvuliuoja ramus, apsimeta snieguota neslidžia sausuma ir laukia, kas ant jo užlips. Užlipo visi. Vėžės gilios, vanduo bėga pro bato viršų ;-D .
Klaidą, po gal 100-200 metrų ištaisėme, grįžome. :-D Bet užtat smagu prisiminti dabar ;D
Pamiršau dar paminėti, kad, mums dar nepradėjus žygio, mažiams (25 km leido eiti tik 16 ir vyresniems; apie vieną (?) sukčių istorija mandagiai nutylės :-D ) buvo likęs eiti gal koks kilometras.
Šiaip pats žygis - tai devintasis savanorių žygis 1923-iųjų Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais. Šiemet 'trasa' - Dovilai--Klaipėda, tiesiai pro aplinkui.
Žygį baigėme lygiai 2 val nakties (kas nespėjot pagal šitą puikų mano laikrodį, tai jūsų laikas ne toks ;-D ), į kolegiją, uoj, atsiprašau, Klaipėdos aukštąją jūreivystės mokyklą grįžome prieš trečią val ryto.
Tada - maistas, UNO, miegas. Nors toks ten ir miegas - kas nori, tas šneka -- rėkia -- šaukia -- šviečia -- valgo -- etc. ;-DD Bet, kad ir kaip būtų keista (?), tai netrukdė trūkinėjančiam miegui. :-D
O kitą dieną - minėjimas Klaipėdos skulptūrų parke, pasimetimas :-D, vėlavimas į autobusą, kolegija (damn it!), Melnragė (jūūūra..), autobusas ir 16.30 val buvau namie (ar bent jau Tauragėje, gerai nė nebežinau).
Keistas tas žygis, kitoks nei praeitą kartą, bet smagus.
Dėkui, kas ėjot. :-D
Ai, ir Tomas pagaliau atidavė mums prizus! Ne visai tokius, kokių prašėm (tiksliau, visai ne tokius :-D ), bet prizai yra prizai. Ką verdam katiliuke? ;D
ketvirtadienis, rugpjūčio 23
Truputis apie kadetus.. :)
Čia truputį apie įvykius jūrų kadetų stovykloje, kai buvome vienai parai kariniame Kairių poligone:
Ir truputį teksto trūksta vietomis, bet tai - neesmė! ;D
Ysivaizduok. Miegi nakti mishke, be palapkes, po kazhkokiu savos kurybos a'ka tentu. ;D uodu tieeeek daug, kad dar tiek nesu machius. Jei ishkishi nors delna, ant jo - ishkart kokie 5-8, jei ne daugiau. RYte pazhadina, duoda 15 min atsikelt,susidet daiktus,nusiardyt 'palapine' ir but ant kelio.veluoji-darai ratus.Jei ką, tai buvo linksmiau, nei skamba ;)
Kaip supratai-laiko pavalgyt nera.
Ateini ant to kelio. Tada vienas vadovas nusiveda visus y kita vieta ir sako - turesit uzkurti lauzus. Kiekvienam bus vienas degtukas. Galit is misko nestis bet kokias priemones, kokias duoda gamta ;D, kol duosiu zenkla. Ir ka - renki viska, nesies, krauni lauza. Paskui-zenklas, y miska ne zingsnio. Sukraunami lauzai ir leidziama kurti. Neuzkuria iskart kas is valties - visa valtis daro ratus.
Taigi. Aisku, ratu daryt tenka. Po 10 uz kiekviena nepasisekima ;D.
Zodziu, esi uodu sukastas, nevalges, prastokai miegojes, dar cia su lauzais kamuojiesi, sportuoji. Negali nueit valgyt, kol visi valties nariai neuzkurs po lauza.
Galu gale (o valgyt norisi ziaaaaauuuuriai) nueini. Ir ka randi? Kitas vadovas pusryciams padares sriubos.
Ir sedi visi, valgo, tyli..
Ir va šitokia buvo naktis ir rytas Kairiuose.
Ir truputį teksto trūksta vietomis, bet tai - neesmė! ;D
trečiadienis, sausio 17
4 dalis. Žygis. Pasakei ir prisnigo.
Ketvirta dalis.
Klaipėda - Kryžkalnis - Tauragė
Grįžę prie autobuso, įsėdome į jį ir pajudėjome namų link.
Važiuojant pradžioje Zeba skaitė lapą, kas kiek nuėjo ir tuos, kurie nuėjo ne visą žygį (7 ar 15 km) šaukė vardu ir sakė 'Gerbiu!' :).
Kaip ir atvykstant į Klaipėdą, taip ir išvykstant iš jos buvo linksma, juokinga ir dar visaip kaip.
Mane su Gintare paleido Kryžkalnyje. Nespėjusios į vieną autobusą, palaukėme dešimt minučių ir išvažiavome antru, prieš tai atsisveikinusios.
Taip ir grįžom.
Kojas skauda ligi šiol.
* *
Žygis vyko : sausio 15 - 16 d.
Vieta : Tauragė - Kryžkalnis - Klaipėda - Kretinga - Klaipėda - Kryžkalnis - Tauragė
Žmonės : Aš (Milda), Gintarė, Neringa, Daiva, Vytc, Kęstc (Zeba), Gerda, vad. Eglė, vad. Algimantas ir kiti..
Tikslas : pasiektas :D
* *
Klaipėda - Kryžkalnis - Tauragė
Grįžę prie autobuso, įsėdome į jį ir pajudėjome namų link.
Važiuojant pradžioje Zeba skaitė lapą, kas kiek nuėjo ir tuos, kurie nuėjo ne visą žygį (7 ar 15 km) šaukė vardu ir sakė 'Gerbiu!' :).
Kaip ir atvykstant į Klaipėdą, taip ir išvykstant iš jos buvo linksma, juokinga ir dar visaip kaip.
Mane su Gintare paleido Kryžkalnyje. Nespėjusios į vieną autobusą, palaukėme dešimt minučių ir išvažiavome antru, prieš tai atsisveikinusios.
Taip ir grįžom.
Kojas skauda ligi šiol.
* *
Žygis vyko : sausio 15 - 16 d.
Vieta : Tauragė - Kryžkalnis - Klaipėda - Kretinga - Klaipėda - Kryžkalnis - Tauragė
Žmonės : Aš (Milda), Gintarė, Neringa, Daiva, Vytc, Kęstc (Zeba), Gerda, vad. Eglė, vad. Algimantas ir kiti..
Tikslas : pasiektas :D
* *
3 dalis. Žygis. Dangus pranašauja vėją.
Trečia dalis.
Klaipėda
Ū-ū.
O ryte slapčia pasidžiaugiau, kad nepilnamečiams ginklų neišduoda, o tai būtų įvykęs kraupus kriminalas. Mat 6.43 val. mažiai atsibudo, atsikėlė, užsidegė šviesą ir ėmėsi tvarkytis bei vaikščioti. Na, o miegant ant sporto salės grindų ne ne ne, ką jūs, visai nesijaučia, kai kažkas vaikšto.. Žodžiu, miego buvo daug.
Stūmėm laiką.
Pusryčiavome.
Prieš vidurdienį išsiruošėm į miestą dalyvauti minėjime, kur, beje, irgi atrodėm baisiausiai juokingai, stovėdami šalia kareivukų ir šaulių. Kodėl? Nes jie uniformuoti buvo, o mes šiaip tokie (neturim gi žieminės uniformos..).
Tačiau Oskaro, Grammy, Emmy ir dar šio bei to vertas buvo pats išvažiavimas iš marichotkės.. (intriga, a?)
Atrodo, norint išsukti iš marichotkės kiemo nereikia didelių gabumų. O su autobusu?
Kad ir kaip ten bebūtų, vis tiek įmanoma autobuso 'kampu' užkabinti gana prabangų automobiliuką, išdaužti jam vieną žibintą, įlenkti šoną ir nuvažiuoti? :D
Po tokių įvykių, pasibaigus visiems minėjimams, mums buvo pasakyta grįžti į marichotkę palaukti, nes vairuotojas policijoje, arba laukti prie autobuso.
Mes septyni nuėjome į IKI, truputį palaukėme prie autobuso ir nuėjome į marichotkę. Kaip tyčia, vos atėjus, teko grįžti atgal, nes grįžo vairuotojas :). Bet, et, negi gaila? :)~
Klaipėda
Ū-ū.
O ryte slapčia pasidžiaugiau, kad nepilnamečiams ginklų neišduoda, o tai būtų įvykęs kraupus kriminalas. Mat 6.43 val. mažiai atsibudo, atsikėlė, užsidegė šviesą ir ėmėsi tvarkytis bei vaikščioti. Na, o miegant ant sporto salės grindų ne ne ne, ką jūs, visai nesijaučia, kai kažkas vaikšto.. Žodžiu, miego buvo daug.
Stūmėm laiką.
Pusryčiavome.
Prieš vidurdienį išsiruošėm į miestą dalyvauti minėjime, kur, beje, irgi atrodėm baisiausiai juokingai, stovėdami šalia kareivukų ir šaulių. Kodėl? Nes jie uniformuoti buvo, o mes šiaip tokie (neturim gi žieminės uniformos..).
Tačiau Oskaro, Grammy, Emmy ir dar šio bei to vertas buvo pats išvažiavimas iš marichotkės.. (intriga, a?)
Atrodo, norint išsukti iš marichotkės kiemo nereikia didelių gabumų. O su autobusu?
Kad ir kaip ten bebūtų, vis tiek įmanoma autobuso 'kampu' užkabinti gana prabangų automobiliuką, išdaužti jam vieną žibintą, įlenkti šoną ir nuvažiuoti? :D
Po tokių įvykių, pasibaigus visiems minėjimams, mums buvo pasakyta grįžti į marichotkę palaukti, nes vairuotojas policijoje, arba laukti prie autobuso.
Mes septyni nuėjome į IKI, truputį palaukėme prie autobuso ir nuėjome į marichotkę. Kaip tyčia, vos atėjus, teko grįžti atgal, nes grįžo vairuotojas :). Bet, et, negi gaila? :)~
2 dalis. Žygis. Sveikinam rytą!!!
Antra dalis.
Kretinga - Klaipėda
Kretinga tai Kretinga.
Tik važiavom mistiškai sudėtingai ir ilgai. Sudėtingumas pasižymėjo ilgalaikiais bandymais išvažiuoti, daugybe susuktų ratų ir itin nemanevringu bandymu parkuoti autobusą (nors, tiesą sakant, tas bandymas dar buvo manevringas :D. Nemanevringumas vėliau daug labiau išryškėjo).
Suėję į kažkokią tai salę paklausėme įvairių diedukų kalbos apie žygį: kas čia per proga, kad jis yra, kaip vyks, kas vadovaus ir t.t. . Po tokių visokiausių kalbų išėjome į lauką, kur turėjome rikiuotis.
Žygis prasidėjo 21 val.
Žygyje be mūsų dar dalyvavo daug šaulių, kareivukų ir t.t. Kaip jau aišku, šauliai ir kareivukai išsirikiavo nepriekaištingai. Užtat mes puikiai juokėmės. Kur čia nesijuoksi, kai aplink skamba 'Po tris išsirikiuot!', o Zeba mums sako: 'Skautai! Jūs saugūs!' bei 'Žengte marš' ir Zebos 'Skautai, einam!'
Ėjome iš pradžių šaligatviu, kol išėjome iš Kretingos. Po to pasukome kažkokiais šunkeliais/dirvonais/laukais/miško takais/keliu/plentu. Tiesa, kada atsirado plentas, niekas tiksliai nežino. Tik faktas, kad po to, kai sustojome pavalgyti.
Valgyt sustojome po 15 km. Aš, Daiva, Zeba ir Neringa maisto punktą buvom praėję netyčia, tad gavom grįžti; Gintarė su Vytu buvo atsilikę, tad jiems kažkas pasakė, kad maistas ten pašonėj ir grįžt neteko; Gerda buvo pasitraukusi iš žygio ir sėdėjo automobilyje.
Valgyti davė kareiviškos košės (kurią, kaip manome, verda tik tokių renginių metu :D ) ir saldžios (nežinau, kaip kitiems, bet, kadangi aš visąlaik geriu be cukraus, tai man buvo saldu) arbatos. Sėdėti buvo gerai ;>.
Galų gale vis tiek išsiruošėme išeiti.
Tiesa, pamiršau paminėti, kad nuolatos pūtė klaikus vėjas (gi žadėjo uraganinį, tai ko norėt..), retkarčiais pasitaikydavo pelkių, buvo net ėmę ledukais iš dangaus krist.
O dėl Sveikinam rytą!!!, tai čia buvo bene viso žygio skautų hitas :D. Du žodžiai (paskui atsirado ir netgi papildoma viena eilutė: Saulė kils, bu-čiuos tavo akiųųų).
Ženklas 'Klaipėda 7' pradžiugino daugelį, mat tie 7 reiškė kilometrus. O eiti, oj, kaip nebesinorėjo.. Visi išsimėtė kas kur, vėjas nešė į šoną nuolatos, kojos skundėsi.
Užtat kai nuėjome visus 25 km buvo taaaaip smagu.. :>~
Dalį kelio iki marichotkės parvežė tas kareiviškas mašiniukas, už ką buvom tikrai dėkingi ;).
Įėję į marichotkės sporto salę garsiai sudainavom dainą ir šiaip meiliai pasišaipėm iš tų, kurie neperėjo.
~2.30 baigėme žygį. Marichotkėj buvome ~3 val.
Ketvirtą nakties jau gulėjom miegmaišiuose ir tyliai saldžiai galvojom apie miegą.
Kretinga - Klaipėda
Kretinga tai Kretinga.
Tik važiavom mistiškai sudėtingai ir ilgai. Sudėtingumas pasižymėjo ilgalaikiais bandymais išvažiuoti, daugybe susuktų ratų ir itin nemanevringu bandymu parkuoti autobusą (nors, tiesą sakant, tas bandymas dar buvo manevringas :D. Nemanevringumas vėliau daug labiau išryškėjo).
Suėję į kažkokią tai salę paklausėme įvairių diedukų kalbos apie žygį: kas čia per proga, kad jis yra, kaip vyks, kas vadovaus ir t.t. . Po tokių visokiausių kalbų išėjome į lauką, kur turėjome rikiuotis.
Žygis prasidėjo 21 val.
Žygyje be mūsų dar dalyvavo daug šaulių, kareivukų ir t.t. Kaip jau aišku, šauliai ir kareivukai išsirikiavo nepriekaištingai. Užtat mes puikiai juokėmės. Kur čia nesijuoksi, kai aplink skamba 'Po tris išsirikiuot!', o Zeba mums sako: 'Skautai! Jūs saugūs!' bei 'Žengte marš' ir Zebos 'Skautai, einam!'
Ėjome iš pradžių šaligatviu, kol išėjome iš Kretingos. Po to pasukome kažkokiais šunkeliais/dirvonais/laukais/miško takais/keliu/plentu. Tiesa, kada atsirado plentas, niekas tiksliai nežino. Tik faktas, kad po to, kai sustojome pavalgyti.
Valgyt sustojome po 15 km. Aš, Daiva, Zeba ir Neringa maisto punktą buvom praėję netyčia, tad gavom grįžti; Gintarė su Vytu buvo atsilikę, tad jiems kažkas pasakė, kad maistas ten pašonėj ir grįžt neteko; Gerda buvo pasitraukusi iš žygio ir sėdėjo automobilyje.
Valgyti davė kareiviškos košės (kurią, kaip manome, verda tik tokių renginių metu :D ) ir saldžios (nežinau, kaip kitiems, bet, kadangi aš visąlaik geriu be cukraus, tai man buvo saldu) arbatos. Sėdėti buvo gerai ;>.
Galų gale vis tiek išsiruošėme išeiti.
Tiesa, pamiršau paminėti, kad nuolatos pūtė klaikus vėjas (gi žadėjo uraganinį, tai ko norėt..), retkarčiais pasitaikydavo pelkių, buvo net ėmę ledukais iš dangaus krist.
O dėl Sveikinam rytą!!!, tai čia buvo bene viso žygio skautų hitas :D. Du žodžiai (paskui atsirado ir netgi papildoma viena eilutė: Saulė kils, bu-čiuos tavo akiųųų).
Ženklas 'Klaipėda 7' pradžiugino daugelį, mat tie 7 reiškė kilometrus. O eiti, oj, kaip nebesinorėjo.. Visi išsimėtė kas kur, vėjas nešė į šoną nuolatos, kojos skundėsi.
Užtat kai nuėjome visus 25 km buvo taaaaip smagu.. :>~
Dalį kelio iki marichotkės parvežė tas kareiviškas mašiniukas, už ką buvom tikrai dėkingi ;).
Įėję į marichotkės sporto salę garsiai sudainavom dainą ir šiaip meiliai pasišaipėm iš tų, kurie neperėjo.
~2.30 baigėme žygį. Marichotkėj buvome ~3 val.
Ketvirtą nakties jau gulėjom miegmaišiuose ir tyliai saldžiai galvojom apie miegą.
1 dalis. Žygis. Septyniolika minučių.
Pirma dalis.
Tauragė - Kryžkalnis - Klaipėda
Gintarės broliui vairuojant, aš su Gintare (žodžiu, mes) nusigavome į Kryžkalnį. Kauniečių laukėme viso labo tik kokias keturiasdešimt minučių. Matyt, tiek trunka tuoj :), bet tai nesvarbu.
Bene vieninteliai pažįstami žmonės autobuse buvo Daiva, Neringa, Vytc, Kęstc (Zeba) ir Gerda.
Sėdėjome autobuso gale, he he.
Klaipėdoje mus nuvežė į marichotkę (Jūreivystės kolegiją), kur pasidėjome daiktus. Ten turėjome ir nakvoti grįžę naktį.
Visi, išskyrus mus septynis, ruošėsi važiuoti prie jūros, tada į laikrodžių muziejų ir dar velniai žino kur. Mes nuėjom į S. Nėries 10, tada - prie jūros. Prie jūros pūtė puikiai stiprus vėjas, bangos vis bandė nuplaut batus, ko stengėmės išvengti. To lyg ir išvengėm, bet vieno - garantuotai ne (išskyrus Neringą ir Zebą): emm.. truputį pasimaudėm po tokia mažyte banga.. Visų nugaros buvo šlapios, bet baisus čia, mat, nuostolis.. :D
Pasivažinėjom autobusais kaip zuikiai (po dvidešimt centų bilietų nėra - tai nepirksim išvis :D ) ir grįžom į marichotkę. Ten gavom kondensofkės bei šprotų (puikus derinys, a? :) ) ir atsigulėm pailsėt, kas ėjosi sunkiai.
Dar susitikome su Agnyte :>~
Septintą valandą išsiruošėm kelionei į Kretingą.
* *
Tauragė - Kryžkalnis - Klaipėda
Gintarės broliui vairuojant, aš su Gintare (žodžiu, mes) nusigavome į Kryžkalnį. Kauniečių laukėme viso labo tik kokias keturiasdešimt minučių. Matyt, tiek trunka tuoj :), bet tai nesvarbu.
Bene vieninteliai pažįstami žmonės autobuse buvo Daiva, Neringa, Vytc, Kęstc (Zeba) ir Gerda.
Sėdėjome autobuso gale, he he.
Klaipėdoje mus nuvežė į marichotkę (Jūreivystės kolegiją), kur pasidėjome daiktus. Ten turėjome ir nakvoti grįžę naktį.
Visi, išskyrus mus septynis, ruošėsi važiuoti prie jūros, tada į laikrodžių muziejų ir dar velniai žino kur. Mes nuėjom į S. Nėries 10, tada - prie jūros. Prie jūros pūtė puikiai stiprus vėjas, bangos vis bandė nuplaut batus, ko stengėmės išvengti. To lyg ir išvengėm, bet vieno - garantuotai ne (išskyrus Neringą ir Zebą): emm.. truputį pasimaudėm po tokia mažyte banga.. Visų nugaros buvo šlapios, bet baisus čia, mat, nuostolis.. :D
Pasivažinėjom autobusais kaip zuikiai (po dvidešimt centų bilietų nėra - tai nepirksim išvis :D ) ir grįžom į marichotkę. Ten gavom kondensofkės bei šprotų (puikus derinys, a? :) ) ir atsigulėm pailsėt, kas ėjosi sunkiai.
Dar susitikome su Agnyte :>~
Septintą valandą išsiruošėm kelionei į Kretingą.
* *
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)