Pasitaiko žmonių gyvenimuose, kad atsitinka įvykių, kurie sujaudina iki širdies gelmių, giliai įsirėžia į atmintį ir yra verti nuotykių vardo. Tokie žmonės vėliau savo istorijas sėdėdami supamojoje kėdėje pasakoja savo anūkams, pradėdami žodžiais O kai aš buvau tavo metų..
Ilgą laiką galvojau apie tokius nuotykius savo gyvenime, bet negalėjau nieko panašaus prisiminti. Tačiau vieną vakarą, po filmo apie laisvę ir kovą už ją, supratau, apie ką aš galėsiu pasakoti savo anūkams, kuomet bus dingusi elektra ir visi nieko neveiks. Aš pasakosiu apie savo keliones - dalykus, kuriuos prisiminus trykšta džiaugsmo ašaros, širdis verkia iš ilgesio, o akyse plaukia tų vietų vaizdai. Ir nebesugalvoju nieko, kas galėtų būti nuostabiau už gulėjimus naktį truputį drėgnoje žolėje rūke skaičiuojant žvaigždes, už ryto tylą prie ežero, už draugus už-prieš-kairėj-dešinėj.
Būdama namuose aš galvoju kaip norėčiau pastovėti kur nors labai gražioje vietoje prie ežero, tarp pušų, besilenkiančių šakomis prie vandens, su geriausiais draugais tyliai žiūrėti į vakare taip gražiai raibuliuojantį vandenį ir žinoti, kad mes vieni kitiems esame tokie brangūs. Ech, namai tam ir reikalingi - naujų kelionių svajonėms kurti ir grįžti.
O kelionės man - tai vienas didelis, kartais sustojantis, bet niekuomet nenutrūkstantis nuotykis.
