nes tie demonai moka plaukti

Galvoju, ar gyvenimas yra labiau kaip linksmieji kalneliai, ar labiau kaip vaikščiojimas prie pat bedugnės. Arba tarpeklio, per kurį šokinėji nuo krašto ant krašto, bet retkarčiais vis nusprūsti žemyn, krenti, o paskui vėl kabarojiesi į viršų. Nes ten aukštai šviesiau, o į šviesą, juk ir filmuose dažnai apie tai kalba, linksta žmogaus širdis, nori ji to ar ne.

Žiūriu aukštyn iš tarpeklio gilumos ir iš tų aukštumų tikiuosi milijono dalykų -- kad vėl bus gerai. Bet kartu ir norisi rėkti iš visų jėgų. Net nelabai svarbu ką, svarbiausia - išlieti tą visą viduje susikaupusią sumaištį, kartu tikintis, kad riksmas pažadins sielą ir padės vėl grįžti į teisingą taką.
Kopiant viršun lyg akmenys iš dangaus ant galvos krenta tie "Ne", kuriuos ištari ne tu, o tau.
Norisi išrėkti visą vidų, kuris, rodos, toks tuščias. Bet tik dėl tamsos atrodo, kad ten nieko nėra. O iš tiesų visko pilna. Jausmai, emocijos bei mintys klojasi vieni ant kitų, vieni kitus užgožia, vieni kitus aplenkia ir keičiasi vietomis, asocijuojasi ne(be)suprantama tvarka ir, kaip tyčia, išlenda į paviršių tada, kai nei jų tikiesi, nei jų nori.

ir kartais, po tų smūgių, taip norėtųsi pasakyt, kad viskas, nebegaliu.
Bet baisiausia, kad galiu. Nors gal ir ne baisiausia, gal iš tiesų reiktų tuo džiaugtis (ir džiaugiuosi, kai šviesu būna).

Retkarčiais, rodos, džiaugsmas netelpa širdy, o gal plaučiuose, ir jaučiuosi kaip Ronja Plėšikų girioje pavasarį. Nors vis dar noriu kažkur pabėgti. Čia gerai, bet kai miesto gatvėse nebeišeina pasiklysti ir atsidurti ten, kur dar niekad nebuvai, kai jau atpažįsti praeivių veidus, kai žinai, ką veikia tie, su kuriais niekad nekalbėjai ir kurių net vardų girdėjęs nesi, kai net negalvodamas žinai, kur gali sutikti vieną ar kitą žmogų, kokiuose renginiuose jie lankosi ir kokiais autobusais važinėja, kai darbe darai keisą, o tuo metu mintyse klaidžioji kelionės po Maltą atsiminimuose ar kuri laužus per lietų prie Kauno marių, tuomet jau metas keisti miestą.
Keisti tam, kad, susipažindamas su nauju miestu, galėtum pažinti save. Kad vaikščiodamas niekad nelankytomis gatvėmis galėtum kurti asociacijas su seniau aplankytais miestais, kad džiaugtumeisi radęs shortcut'ą ar dar kartą sėkmingai nuėjęs į tašką B per daug nesukdamas ratų, kad matytum niekad nematytus veidus ir svarstytum ką reiškia nuolat gyventi čia ir ar tai kada nors sužinosi, kad važiuodamas autobusu negalėtum nuleisti akių nuo vaizdo pro langą. Kad galėtum kurti utopines idėjas apie naujojo miesto kasdienį gyvenimą. Nueit į muziejų ir leisti ten valandas. Kas savaitę atrasti vis po naują mėgstamiausią vietą.
Ir kad retkarčiais pasiilgtum to, ką jau pažįsti (ir to jausmo, kai viską pažįsti ir viską žinai).

O kol kas mėginu nusikratyti rutinos, suspėti gyventi miesto voverės gyvenimą (nes viskas sukasi ratu, kad ir kaip norėčiau būti labiau vilku nei vovere), neįkyrėti ir suvokti save (nes jau vėl imu nebesuprasti nei kas aš, nei kodėl).

Būtų gerai taip kur išeiti į tuščią šviesų mišką, eiti basomis per spyglius ir neskubėti.

Agadez

Gana ilgai ieškojau šito įrašo.

Gavosi taip, kad paskutiniu metu (tik nežinau nuo kada pradėti skaičiuoti to paskutinio meto pradžią) mintys lyg užprogramuotos sukasi viena panašia kryptimi - kad reikia būti nuoširdžiam, padėti kitiems, žiūrėti į pasaulį atviromis akimis ir mėgautis kiekviena akimirka.
Nebemeluoju sau. Kai kurių dalykų vis dar nedrįstu pri(si)pažinti. Bet labai noriu gyventi taip, kad tie gražūs ir neįtikėtinai skambantys žodžiai, kuriuos tais maloniais retkarčiais apie save išgirstu, taptų tiesa (ar bent labiau tiesa nei man dabar atrodo, kad jie yra).
Ir aš bandau, tik nelabai žinau kaip man sekasi. Labai bandau. Kartais pamirštu, kad bandau. Kartais prisimenu.

Ir dar labai daug visko nežinau. Ir dar labai daug viskuo niekaip neatsistebiu.
Ypač gera niekaip neatsistebėti tomis "omg it's really happening!" akimirkomis. Kartais neina atsistebėti ir tais juodais siaubingais dalykais, kurių geriau nebūtų, bet jie yra. O kad jau taip, tai gal ir tebūnie, jie duoda gyvenimui aštraus prieskonio ir suveikia kaip geras šaltas dušas (arba triskart stipriau nei Zaraso ežero vanduo antrą Juodaragio dieną).


Į dykumą.

Hemulis pasislinko arčiau ugnies, pečius apsigaubęs miegmaišiu, jis buvo sušalęs ir apsimiegojęs, bet tvirtai pasiryžęs būti džiugus.
- Laukinis gyvenimas! - pasakė jis. 

nickcave'iškas rejoice

Tais kartais, kai užeina tokia nepakeliamo būties sunkumo banga (ar, kaip pasakytų Luna iš Hario Poterio knygų, pro ausį įlenda Graužalius), išgelbėti gali įvairūs dalykai.
Pokalbiai, muzika, pasivaikščiojimas, miela žinutė, [ kita ].




Nežinau, ar čia konkrečiai kažkuris vienas iš paskutinių dienų įvykių (vienatvė Stokholme, skambutis, gimtadienis, paskutinė serija, o gal ir dar kas), ar jie visi kartu, bet su draugais praleistos akimirkos pasidarė aštresnės/ryškesnės, džiugesnės ir kur kas labiau vertinamos, nei anksčiau. Be galo vertindavau jas ir iki šiol, tik ne taip ryškiai.

Ir kaip kartais būna nesuvokiamai sunku patikėti tais siaubingai liūdnais nutikimais gyvenime, lygiai taip pat retkarčiais neina patikėti tais laimingais dalykais. Suvokti, kad tai, kas vyksta, yra tikra. Is happening.


Su kuo man dabar asocijuojasi Stokholmas, miestas, kuriame praleidau dvi ilgas dienas, tokias nepanašias viena į kitą?
Su nuostabiomis skulptūromis pačiose įvairiausiose miesto vietose (nuo tradicinių liūtų ir karalių iki elgetaujančio šuns su batu, velykinių kiškučių ir žydus gelbėjusio diplomato lagamino).
Su trimis valandomis susitaikymo, kad šitam mieste esu visiškai viena.
Su beprotiškai gražia architektūra, kuriai apibūdinti jau nebeprisimenu žodžių, bet negaliu atitraukti akių.
Su Genują primenančiom siaurom saloje išsidėsčiusio senamiesčio gatvelėm, jaukiu jų apšvietimu vakare ir tais gražiais žmonėmis.
Su klaidžiojimais gatvėmis žinant, kad rasiu kelią atgal.
Dar su Vaza, Nobeliu ir kariniu orkestru.


Truputį jau pasiilgau tų sapnų, kur pro langą metamiems obuoliams duodu kiaulių vardus, arba kaip einu basomis per mišką ir pėdomis jaučiu ant takelio esančias balas ir pribirusius spyglius.

drebančiais nagais aš tau parvilksiu pavasarį

ritmai.

Nežinau kas tiksliai, bet kažkas autobuse kelia ritmišką garsą, kuris truputį (bet ne per daug) primena važiuojantį traukinį. Dar saulė pro langą,
dar geltoni po žiemos išblukę laukai,
dar neišsprogę medžiai,
dar sesės rekomenduota knyga apie keliones ir keliautojus (su nuotraukomis ir iš paprastų žodžių sudėliotais įspūdžiais), -- sudedi visa tai kartu ir jauti, kad dabar drąsiai galėtum eiti kur į mišką ar į laukus ir, nebijodama nei skraidūnių, nei gauruočių, nei kitų Matiso girios padarų, šaukti iš visų plaučių, nes pavasaris.
Mintyse stabteli, įsiklausai į save ir į aplinką, ir supranti, kad venomis kartu su krauju teka dar šis tas. Kelionių ir nuotykių troškimas.

Noras eiti keliais, kur dar niekad nežengei ir nevaikščiojai, matyti tai, ko dar niekad nematei (o gal net ir nesitikėjai pamatyti), pabėgti iš miesto į gamtą, įkvėpti pilnus plaučius šviežio, gryno ir gaivaus oro, dar gal truputį per daug nudegti saulėje, truputį per ilgai užsibūti ežere, truputį per vėlai pradėti statyti palapinę, truputį per kaitrų užsikurti laužą, truputį per trumpai vasaroti su draugais.


Važiuojam pro keliaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, žiūriu į tuos automobilius ir prisimenu Prancūziją - kaip Paryžiaus, Nanto, La Rochelle ir kitų miestų (išskyrus Tulūzą) gatvėse stebėdavau automobilių srautus ir svarstydavau koks jausmas yra būti jais, gyventi gyvenimus šituose dideliuose miestuose, šiose gatvėse, šiuose namuose.
Važiuoju per miestą ir suvokiu, kad noriu, jog visa tai tik ir liktų svarstymais. Noriu, kad tie automobiliai aikštelėse prie prekybos centrų, tie ofisai ir biurai, kostiumėliai ir aukštakulniai batai, - visa tai ir liktų kažkieno kito, ne mano, gyvenimais.

Pro atidarytas duris jaučiu artėjančią vėsą. Girdžiu variklio taktus.
Sustojam. Tyla.
Užsimerkiu.
Nusišypsau.

Ir vėl viskas gražiau nei anksčiau.

Noriu - aš karalius, noriu - debesų piemuo