Anksti pavasarį, kai medžių lapai ne tik, kad dar nežaliuoja, bet ir išvis neegzistuoja, stovint ant ant kalvų kalvelių labai daug matyti į tolį. Matyti ir ten, kur vasaromis nematyti nieko. Tada labai norisi kur nors pabėgti nuo visko bei visų ir tyliai, niekam netrukdant būti gamtoje. Žiūrėti į saulę, stebėti jos kelią danguje, stebėti rodos bekraščius laukus ir dygstančią žolę..
O pavasarį,
pavasarį -
sekdamas saule
laukais
vėl aš pareisiu su paukščiais,
mojuodamas
žydinčia vyšnios šaka.
Dar pavasarį, kai bėgi, bet nepabėgi, gerai būti su žmonėmis ir komunikuotis per naktį.
Artėjant vasarai protas ima nerimti ir norisi vis daugiau veiklos (ne protinės). Imu dėlioti vieną planą, tada antrą, trečią.. Ir išeina viskas kaip su neįdomia dėlione: padėlioju šen, padėlioju ten, sudedu į dėžutę ir nukišu į spintą - sudėsiu kitąmet. Tada išeinu lauk, žiūriu į dangų ir laukiu kol kas nukris. Kas nukrenta, to ir imuosi. Taip atsirado trylika užimtų vasaros dienų. Nedaug, bet vis jau šis tas, nors vilties nedaug tesuteikia.
O kooks'ai taip vasariškai groja..
Taip vasariškai, kad įsisvajoju apie vasarą ir negaliu liautis apie ją galvojusi. Apie nors vieną svajonių vasarą, kai viskas būtų šiek tiek labiau taip, kaip norisi, - šiek tiek šviesiau, šiek tiek džiugiau, šiek tiek labiau prie ežero, šiek tiek labiau prie jūros, šiek tiek labiau kopose, šiek tiek labiau po saule, šiek tiek daugiau juoko, šiek tiek daugiau šypsenų, šiek tiek gražios praeities, šiek tiek netikėtumų, šiek tiek daugiau visko.
Nors vieną.
Kad paskui galėčiau tylomis galvoti kaip gerai buvo ir mįslingai šypsotis.
.
Žydinčios upės perskaito vokus,
griebiasi pirštais nakties.
Ir, žinot.. Jei rytoj būsiu tokia pat kaip vakar, pasakykite man. Aš jau žinosiu ką su tuo daryti.
