Kažkurią dieną supratau, kad ruduo, kad ir kaip aš tai kartais mėginčiau neigti, man be proto patinka. Dėl savo grožio, dėl po truputį vėstančio oro, dėl gražių megztinių, dėl fresh start, dėl naujų sezonų, dėl kaštonų nuo blogos akies ir to garso, kai krisdami nuo medžio jie trenkiasi į grindinį ir išsilukštena, dėl gražių mėnesių pavadinimų.
Ir dėl rudeniškų susimąstymų.
Kartais tiems susimąstymams nereikia jokių ypatingų sąlygų - užtenka tik vėlai vakare užtikti kur centre netikėtai puikiai grojančius gatvės muzikantus, ilgą kelią važiuoti autobusu tamsoje, atrasti dar negirdėtos toli toli nunešančios muzikos, išvysti ką nors gražaus, sapnuoti, būti induose ir manyti, kad už lango žiema, pastebėti naują keistą graffitį ar tiesiog užrašą ant sienos, perskaityti įkvepiantį esė, tobulai praleisti rytą (arba savaitgalį)..
Dar ruduo pažadina snausti pradėjusi norą eiti į teatrą, koncertų ilgesį, kurį buvo užslopinę festivaliai, ilgus pasivaikščiojimus ir atradimo džiaugsmą (kitokį, nei tas lengvabūdiškas vasariškasis).
Tik, iš tiesų, - atrandant reikia nepaklysti ir nenuklysti, o su šiandieninėmis galimybėmis tai taip lengva. Nors kartais verta padaryti ir taip. Kaip šiandien girdėjau su vokišku akcentu sakant: Everyone does eventually... you just never know when or where.
