Čia šiaip. Perskaičiau, patiko, persirašiau.
Kartais man atrodo, kad esu visiškai ne working class material. Ir, kad ir kokia egoiste save laikyčiau, esminiais momentais man to egoizmo pritrūksta, persimetu į visišką altruizmą ir savus interesus numetu visiškai į šalį. Taip toli, kad apskritai sugebu pamiršti juos esant.
Nors yra ir šviesioji viso to pusė - tai, kad labai aiškiai suvokiu šitą faktą, rodo, jog dar ne viskas su manim prarasta. Be to, joks sprendimas dar nepriimtas, joks neatšaukiamas žingsnis dar nepadarytas, niekas dar nei prarasta, nei atrasta. Tik kažkur dingo visas mano dabartizmas (negi senstu?) ir jau nebe pirmą dieną bendradarbė rūpinasi kur dingo mano nuotaika ir kas man atsitiko. Šypsotis vis dar moku, bet rytais sunku. Ne keltis (keltis visai ok). Veikti. Apskritai imtis kažkokios veiklos.
Kaip prieš keletą savaičių (ar daug seniau?) girdėjau per radiją, "bejėgiškumas yra, kai tu ryte prabundi ir nenori, negali, neturi dėl ko keltis". Liūdna mintis, bet taikli. Man netinka, nes vis dar randu priežasčių atsikelti, bet kartais labai norėtųsi atsibudus paprasčiausiai žiūrėti kažkur priešais save, nieko negalvoti (gal tiesiog mėgautis dar prisimenamo sapno likučiais ar purtyti iš galvos užsilikusį bjaurų sapną) ir paskui išeiti į lauką pasivaikščioti. Būti lauke, turėti laiko, žiūrėti į žmones ir pravažiuojančius autobusus, pamatyti medžiu laipiojančią voverę (ir akimirką pagauti jos žvilgsnį. Baisiai įdomus jausmas), spėlioti paukščiukų rūšis, gal nusipirkti kavos arba atrasti kokį naują takelį, paprasčiausiai būti ir paskui grįžti namo.
O kartais noriu kažko visiškai priešingo.
Nors kitą savaitę jau gruodis, bet:
ruduo,
kas be ko,
daro savo.
Beskaitydama naujausią (nors jau truputį ir pasenusį) mindgasmic esė pagalvojau - iš tiesų, kas būtų, jei kokioj Amerikoj (ar ir toj pačioj Europoj, kam čia toli žvalgytis) teroristai imtų ir sugriautų jei ne visus, tai bent didžiąją dalį mobiliojo ryšio bokštų?
