Dar penkiolika minučių.
Trečios klasės traukinys, stojantis (vidutiniškai) kas septynias minutes, ima užknist. Nes per dieną bevažiuodama perskaičiau knygą, bent pusę jos - šiame traukinyje.
Traukinyje, kuris, regis, tikrai važiuos amžinai. Niekad neprivažiuos Vilniaus. Kuriam po kiekvieno sustojimo bus dar viena stotelė, vis kita, bet ta stotelė niekada nebus Vilnius. Niekada nebus.
Traukinyje, kuriame, it prastai pastatytame siaubo filme, trūkinės elektra, kuris vis važiuos ir važiuos. Pilnas nežinomų ir nepažįstamų žmonių.
Traukinyje, kuriuo važiuojant pro langą sykį pasimatys kitas traukinys. Blykt blykt, virš jo blyksės žibintas. Truputis negarsaus triukšmo, ir neliks nieko - nei kito traukinio, nei žibinto. Blykt blykt. Liks tik savojo traukinio dundėjimas. Ne visada ritmingas, bet nesibaigiantis.
Tuk tuk. Važiuoja be galo. Namai greta geležinkelio, sniegas tarp bėgių, stotis po stoties.
Niekada Vilnius?
