Šventės.

Oficialiai skelbiu, kad šių metų geriausio kalėdinio sveikinimo autoriaus vardas atitenka mano nuostabiai Mamai. Savo paprastais ir nuoširdžiais žodžiais ji darsyk įrodė, kad būtent mamos geriausiai žino ko reikia jų vaikams. Ypač tos, mylinčios. :)


Nors šių metų Kalėdos buvo panašesnės į velykinį draugų susitikimą nei į Kalėdas, nors mišios St Maurice katedroje, į kurias nuėjome Kūčių vakarą, priminė prastą prasto spektaklio repeticiją, nors sniego nebuvo mažų mažiausiai poros šimtų kilometrų spinduliu, šventė liko švente, o jai praėjus liko kalnas gražių prisiminimų ir trenktų nuotraukų.



linkėjimai.
Keep your head up, keep your heart strong.

Tallinn.

Prisiminiau šiandien Taliną, kuriame buvau, rodos, taip seniai. Praeitą pavasarį.

Visąlaik būdama jame galvojau kaip labai šitas miestas patinka mano vyriausiai sesei. Ir bebūdama supratau kaip labai jis patinka ir man. Tos mažos viduramžiais kvepiančios akmeninės gatvelės, begalinio jūros artumo jausmas, prabangiausias kabakas (o gal labiau restoranas, nors tikriausiai šiek tiek abu, pirmas dėl žodžio gražumo, antras dėl tikslumo) visame Taline, į kurį dar sykį mielai sugrįžčiau išgerti to beprotiškai skanaus alaus iš molinių rankų darbo bokalų, be galo aukštas bažnyčios bokštas su daug suktų laiptelių ir nuostabiu vaizdu viršuje, ...

Norėčiau atgal.

Grikiai.

Vaikystėje labai nemėgdavau perrinkinėti grikių. Manydavau, kad tai niekam nereikalingas, ilgas ir nykus darbas. Tiesa, kartais grikių rinkimas būdavo visai smagus, ypač kai krūva artėdavo prie pabaigos, arba kai imdavau įsivaizduoti, kad blogi grikiai bei įvairūs kiti grūdai, kurių kartais atsirasdavo perrinkinėjamų kruopų kalne, yra kažkas kito, visai ne grikiai ir visai ne grūdai.
Pačiu piršto galiuku paliesdavau blogą grikį ir labai atidžiai slinkdavau jį per stalą link blogų grikių krūvelės. Tada lygiai taip pat pasielgdavau su kitu. Ir taip didysis kalnas po truputį imdavo mažėti, o vietoje jo atsirasdavo du kiti maži grikių kalneliai.


Šiandien grikių perrinkinėjimas man padeda sudėlioti į vietą mintis. Lyg tvarkyčiau ne tik kruopas, bet ir visa tai, kas sukasi mano galvoje.
Susitvarkiau kambarį. Susitvarkiau stalą. Perrinkau grikius. Susitvarkiau mintis.

Vargu, ar sudėliojau jas į eilę, pagal kažkokią logišką seką, tvarką ar dar kažką, kas galėtų jas kaip nors apibūdinti ir/ar klasifikuoti. Greičiau išpainiojau kažkokį ilgai besipynusį mazgą.

Tikriausiai galima palyginti mintis su grikiais? Sakyti "mano mintys - kaip grikiai".
Juk taip gražiai skamba.

Ryt 11/11/11.

Vakar bariuke toks berniukas, ant kurio maikės buvo vertikaliai išdėlioti geltonas, žalias, raudonas (na, ir mėlynas, bet jis ne toks aktualus) stačiakampiai, grojo gitara ir dainavo angliškas dainas, o aš klausiausi ir mąsčiau apie tai, kaip pasiilgau naktinio sniego Vilniuje ir to garso, kai jis girgždi po kojomis.

Paskui ėjau namo galvodama kaip nesmagu yra netekti sugebėjimo pasiklysti mieste. Kai suki į bet kurią gatvę, tuomet dar į kitą, dar į kitą, o vistiek žinai kur esi.




o šiaip tai eternal procrastination.

Jei norite.

Kai prieš porą dienų mėginau vienai mainų studentei pasiguosti, kad visdar nežinau ką veiksiu per atostogas, ji man atsakė, kad aš niekuomet nežinau ką veiksiu, o vistiek visada man viskas baigiasi kalnais nuotykių ar kitų aventures.


Praeitą savaitę, kur buvus, kur nebuvus, atsidūriau Barselonoje. Ir jums galiu patarti ten apsilankyti -
jei norite pamatyti gražiausius balkonus pasaulyje,
jei norite sutikti įdomiausius žmones pasaulyje,
jei norite iki galo įsitikinti arba pradėti manyti, kad Gaudis buvo, mažų mažiausiai, labai labai trenktas,
jei norite įsitikinti, kad Ispanijoje naktį yra šilčiau nei Prancūzijoje ryte (apie Lietuvą, mielieji sušalę šios šalies gyventojai, net nekalbu),
jei norite prieiti išvadą, kad Barselona yra apvalus ir šiltas miestas,
jei norite savo akimis pamatyti, kad la sagrada familia yra šimtą kartų gražesnė nei nuotraukose, o išstudijuoti kiekvienai jos detalei prireiktų turbūt tiek pat laiko kiek jos pačios statybai,
jei norite paragauti neįtikėtinai skanios paella'os,
jei norite savo kailiu patikrinti ar tikrai Viduržemio jūra spalio pabaigoje yra šiltesnė nei Baltija patį karščiausią vidurvasarį,
jei norite žiūrėti į miesto panoramą iš Guell parko ir neatitraukti nuo jos akių,
jei norite pavaikščioti po vienas gražiausių siaurų gatvelių, kurias man teko matyti (Barri Gòtic), ..

Jei tik norite.

However many takes it takes.

jie išėjo iš proto į darbą,
o tu vis dar čia.


Labai geros yra tos akimirkos, kai daina/filmas/nuotykis/vaizdas/pokalbis/knyga/mintis-bet kas pačiumpa už kojos, rankos ar ausies ir išneša toli toli, kažkur taip be galo toli nuo savęs. O gal kaip tik priešingai, - į save. Pažiūri į pasaulį kitomis akimis, kuriomis dar, rodos, niekad nežiūrėjai, ir visiškai nenori sugrįžti į ten, kur buvai anksčiau.

O po savaitės dingo saulė. Kartu su ja prapuolė ir mano gyvenimo šviesumas. Vėl viskas ėmė atrodyti kraupiai sudėtinga, nepasiekiama, o aš pasidariau tokia maža maža, palyginti su viskuo, kas yra aplink.

Sapnavau skalbimo mašiną ir galvojau - kurių galų aš einu skalbtis į batiment A ir kaskart moku tris eurus, jei galiu skalbti namie? Šįryt sapnavau dvylika metų mindytą kelią į mokyklą, kuriuo taip ir nenuėjau iki galo. Apsisukau ir grįžau namo. Tuomet supratau, kad jau 8:18 ir aš niekaip nespėsiu laiku. Kieme stovėjo keistos išvaizdos automobilis, kuriame buvo latviai skautai. Paklausiau ar pavežtų, sutiko. Kol susirinkau daiktus, jų mašina atsidūrė rūsyje. Ir pavirto senomis žemomis dėžėmis, į kurias dėdavome obuolius, o jų šonai buvo pilni vinių. Dėžės jau toks daiktas - važiuoja sunkiai. Net sunkiau, nei ežiukai skraido. Nenuostabu, kad nespėjau.


Po to atsikėliau, pusę dienos galvojau kokia šiandien ne mano diena.
Paskui grįžau namo, pagalvojau dar, spjoviau į viską ir ?

Ir diena vėl pasidarė mano.

Tarakonai.

Vienu metu buvau išsigandusi, kad dingo netoli barako nameliuose ant ratų gyvenę rastamanai. Bet paskui, vieną vakarą einant namo ant žemės palei sieną sėdintis ir šunį už pavadžio laikantis keistos išvaizdos vyras man pasakė "excusez-moi, mademoiselle", ir aš supratau, kad rastamanščikai niekur nedingo. Jie - kaip IKI, kurios čia irgi nėra, - arčiau namų.

Šiandien sužinojau kaip prancūziškai yra "ruonis" ir išmokiau argentinietę pasakyti "namelyje ant ratų prie kepyklėlės yra tarakonas". Paskui pabandžiau įsivaizduoti ją taip sakančią kokiam nors pirmą kartą matomam lietuviui. Fantastika. :-DD
Šiaip iš tikrųjų aš visą šitą postą ir parašiau tik tam, kad galėčiau tuo pasidžiaugti.

Tarakonų nėra pas mane. Čia jums ne Vilniaus Niujorkas ar čiurlionkė. Nebe tie laikai :) o šiaip tai man reiktų eiti miegot, nes jau vakar mažai miegojau. Reikėjo, mat, su ispanais maklinėti pirmyn atgal po miestą.

Edukacijai.

Jau šešios dienos kaip aš Prancūzijoje ir beveik penkios kaip Angers. Pasibaigs šiandiena, ateis penktadienio vakaras ir bus lygiai savaitė.

Sulig kiekviena diena Angers man darosi vis labiau pažįstamas, ir paklausta kelio jau galiu parodyti daugiau ar mažiau tikslią kryptį. Radau parduotuvę, kur sąlyginai pigiai (palyginus su kitomis vietomis) galima nusipirkti sąsiuvinių ir kitų panašių priemonių. Radę maisto prekių parduotuvę ją pasižymime žemėlapyje. Čia tau ne maxima, kuri visada kur nors šalia stovi. Čia - Prancūzija, čia kokios šešios ar septynios maisto prekių parduotuvės visame mieste, bet visos jos nedidukės. Tiesa, sklando visiškai pagrįstas gandas, kad miesto pakraštyje yra diiiidelis diiidelis prekybos centras, kuriame ir kainos žymiai mažesnės, ir pasirinkimas toks pat didelis, kaip ir pats centras. Bet kojos įkėlusi ten dar nebuvau, nes jis vis tik toli. O dviračio dar neturiu. Čia viskas per univerą - tai ten koks susitikimas, tai ekskursija, tai dar maža kas. O prancūzai persidirbti nemėgsta. O štai aš mėgstu ateiti tuomet, kai jiems pertrauka.

Paskaitos prasidės pirmadienį - antradienį.
 Pirmadienį, - jei turime pasirinkę dalykų iš L1, antradienį - jei iš L2 ar L3. Raidė "L" reiškia licence, ir daugmaž atitinką bakalaurą Lietuvoje. Yra dar ir raidė "M".
Dalykų iki galo dar nepasirinkau. Jie yra bene vienintelis dalykas, kuris man sukelia pasimetusios mainų studentės savijautą, nes didžioji dauguma mano norimų dalykų yra pavasario semestre, o dabar, kaip žinia, yra ruduo. Bet aš primečiau, kad, jeigu ką, pasiimsiu mokytis arabų, dar ką nors, turėsiu reikalingą kreditų skaičių ir apsimesiu, kad čia taip ir turi būti.


Univere yra gana didelė biblioteka, organizuota taip pat kaip ir CCF'as. Mačiau galima pasiimti iš ten filmų, reiks pažiūrėti, gal turės ką gero. Savaitgalį Angers vyks les accroche-coeurs renginių ciklas, kurio šių metų tema - pietūs (ne maistas, o pasaulio šalis). Rodys Kusturicos "Katytė juoda, o katinas baltas". Planuoju nueiti pažiūrėti, nes baisiai smalsu kaip į jį reaguos prancūzų publika, nes, bent jau mano nuomone, šitas filmas iš tų, kurie arba labai patinka, arba jų negali pakęsti. Dar mieste žadama daug muzikos, kino, šokių, teatro etc.  Vūhū.


Kol kas tiek. Edukacinė valandėlė "susipažinkime su Angers-1" baigta.
A+


P.S. ne, "A+" nėra įvertinimas.

vietoj kalbos istorijos.

Aš visada norėjau parašyti knygą. Tokią gerą, kad net galėčiau pasirašinėti naujai sugalvotu (todėl kiek normalesniu nei tas, kurį raitau dabar) parašu.

tik mano visi siužetai banalūs

nes aš dar niekad neparašiau jokios nuoseklios istorijos

kuri būti kiek ilgesnė

išskyrus tą, kurią rašiau vaikystėj,

kai dar rašyti nemokėjau,

todėl tiesiog vingiavau po sąsiuvinį

pataikydama į eilutes

bet tada kažkas pamatė, kad rašau,

ir nusprendė, kad reikia mane išmokyti rašyti,

tai nuo to laiko nebeparašau nieko ilgo,

nes rašau raidėmis, o ne vingeliais,

ir raidėmis rašyti sunkiau

Vėl truputį norėčiau būti princese. Kai niekad nesi buvęs, visada labai norisi. Nors trumpam. Nešiočiau tiarą, turėčiau desertinių šakučių, žinočiau kaip ir kada naudotis trimis skirtingais šaukštais, man darytų manikiūrą ir aš mokėčiau joti žirgu.
Jau turiu gimtadienio pilį. Pradžia yra, n'est-ce pas? : )

vietoj namų darbų.

"Gyvenime mane visada žavėjo saulė, vanduo ir ėjimas"
Ne mano žodžiai, bet galėčiau ir aš tokius pasakyti.

Anądien autobuse vyras, panašus į Harlį iš 'Lost', tik truputį vyresnis, garsiai visiems kalbėjo apie KGB agentus, Michailą Sergejevičių Gorbačiovą, Lietuvą, Europos sąjungą, ateitį, politiką ir žmones. Šypsojausi jo klausydama, nes man patiko, kad jis kalba. Kad suardo viešajame transporte visuomet tvyrančią tylą. O kiti žmonės jį irgi girdėjo, bet nesišypsojo, nes lietuviškajam viešajam transportui būdinga nesišypsoti, tylėti ir jokiu būdu nežiūrėti į kitus žmones.
* *

Susirask keletą nuotraukų ar atvirukų su vaizdais iš tų vietų (šalių, miestų, kalnų, džiunglių ar dykumų), kurias svajoji kada nors aplankyti. Tada paskambink į kelionių agentūrą ir išsiaiškink, ko reikėtų, norint ten nuvykti. Gal iš pradžių pasirodys pernelyg sudėtinga ir brangu, bet jei tikrai norėsi - nukeliausi. Jei jau žmonės sugebėjo išsilaipinti Mėnulyje, tai kodėl tu negalėtum savaitėlę praleisti Paryžiuje?

Tereikia tik gerai suplanuoti!

 Aha, aš irgi sakau - o kodėl gi ne?

- O kodėl?
- O todėl, o todėl.

 jie vakar @GMD buvo labai vykę :)

Trupiniai.

Velniškai mėgstu tuos rytus, kai netyčia atsikeliu truputį per vėlai, kad laiku spėčiau į paskaitas, pabandau laimę į jas spėti, nespėju, nusprendžiu nevėluoti, ir todėl rytą praleidžiu kur nors senamiestyje gerdama kavą ar skaitydama knygą, o kartais darydama šiuos abu dalykus vienu metu, o kartais nedarydama nei vieno iš jų. Tokiais rytais iš gyvenimo dingsta visas dvidešimt pirmo amžiaus skubėjimas ir su juo susijusios ar jo sukeltos problemos bei mintys. Ir visa diena atrodo gyvesnė nei kitos, nes atrodo, kad rytas tęsiasi iki pat vakaro.
Tik paskui vakare truputį pasiilgstu triukšmo.


Prancūzų eseistas, kurio pavardę pamiršau, vienoje savo knygoje, kurios niekad neskaičiau, rašė, kad šiandieninė visuomenė iš kiekvieno žmogaus reikalauja, kad jis visuomet šypsotųsi, būtų/atrodytų laimingas. O leisti sau pabūti ramiam ir retkarčiais paliūdėti yra tikrų tikriausia prabanga.

Tai ir pagalvojau kokia aš retkarčiais snobė, kad leidžiu sau būti tokios nuotaikos, kokios esu.
Linksma, liūdna, pikta, pasimetusi, džiaugsminga, nesitverianti savame kailyje.


Beskaitydama Fernando Pessoa priėjau išvadą, kurią visąlaik žinojau: visus žmones žavi buriniai laivai. Jie, kaip ir švyturiai, turi savyje kažką tokio, kas neleidžia apie juos pasakyti "nepatinka". Dar į šią kategoriją tikriausiai įeina kalnai ir paukščio skrydžio panoramos.

 
Čia dar kažko trūksta, bet aš niekaip nesurandu, kur tas kažkas yra. Matyt atitrūko per toli, ir todėl nebegaliu jo sugrąžinti atgal.
Gal vėliau.

Tolima šalis.

Namo išvažiavau dar ir dėl to, kad mėgstu važiuoti. Traukiniu ar autobusu, tai ne taip ir svarbu. Svarbus yra pats buvimas keleiviu, už lango besikeičiantys vaizdai ir galimybė netrukdomai galvoti. Važiavimas būtent tai ir suteikia.

Įsitaisai kuo patogiau, įpranti prie supimo (jei važiuoji autobusu) ar prie per garsiakalbius skelbiamos informacijos (jei važiuoji traukiniu) ir išsikraustai į visai kitą pasaulį, esantį dar toliau nei spintos gilumoje besislepianti Narnija, painesnį nei Murakamio vienaragių ir šulinių šalys, saugesnį nei brolio Peverell'io neregimasis apsiaustas, gaivesnį už pirmą pavasario lietų ir paslaptingesnį nei Skrybėlius ar net pats Češyro katinas, kuris vieną vakarą mėnuliu šypsojosi Vilniui. Patekti į tą šalį nelengva, o pasidalinti tuo, ką ten randi, dar sunkiau.

Tik niekaip nesuspėji pagauti grįžimo į tą pasaulį, kuriame būni kasdien, akimirkos. Taip ir nepavyksta suprasti, ar ir jis nėra kokios nors kelionės rezultatas.

Sienos.

Gyvenant bute, nori to ar nenori, tampi socialiu žmogumi. Bent jau iš dalies tai tikrai.
Gal kasdien ir nesusitinki su kaimynais, bet bent minimaliai išmanyti jų gyvenimo ypatumus visai įmanoma. Per sienas girdisi nesuprantamos pokalbių nuotrupos, murmesiai, kuriuos sunku paversti žodžiais, cypiantys vamzdžiai, kurių melodijos kartais primena grojimą dūdele, siuvimo mašinos keliamas garsas, šuns lojimas, iš kurio galima spręsti, kad šunelis ne aukštesnis nei iki kelių, plaktuko kaukšėjimas ir gręžimas, vaiko verksmas, skambantis telefonas, spintos girgždesys, žingsniai, o kartais ir nerimą keliantys riksmai.

Kaimynė iš 42-ro buto susitikus visuomet palinki geros dienos.
Dar yra viena faina moteriškė iš devinto aukšto.
Kažkoks vyrukas augina juokinga pekinų veislės šuniuką (gal ten jis loja?)

Be vienuolikos pavasaris.
------------------

Jie išėjo iš proto į darbą,
o tu visdar čia.

Kasdien vis labiau pavasaris.

Galvom suaugę baras profesoriai,
Kad vietomis gabus, bet nerimtas,
O man, kur pažiūriu, - visur pavasariai,
Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas.

-umas.

Susimaišiau kur čia diena, o kur naktis, nesuprantu kaip eina laikas (net sapnuoju jo painumą), pasibaigus sesijai nebežinau kuo užsiimti (nesvarbu, kad per sesiją buvo tik negaliukaipnervuojkadreikčiamokytisirdėltoašnegaliuveiktitokonoriu), dar man atrodo, kad nebemoku rašyti, bet maža kas čia man atrodo ;D

Užtat man labai patinka browsinti blogus. Pradedu nuo kokio blogo, kurį rašo kas nors iš mano pažįstamų, tada per mane sudominusių postų komentarus ar kur nors šalia nurodytus linkus einu tolyn, vis tolyn ir tolyn, kol galiausiai nebežinau kelio atgal, bet esu atradusi kažką užkabliuojančio bent dvidešimčiai postų. Arba ne, kaip šiandien.


Kadangi su šitom atostogom susimoviau, tai galvoju, jog reik greičiau važiuoti namo. Vistiek tą patį veiksiu.
Nieko gero iš manęs, et. Dabar būtų pati ta akimirka pasakyti "bet per kitas atostogas aš pasitaisysiu ir ple ple ple.. ", bet ką aš žinau, ką per jas veiksiu. Negerai mėginti apgaudinėti save, reik arba iš tiesų apgauti, arba visai neapgaudinėti. Nors geriausia yra apgauti visus kitus, iškrėsti pokštą, kurio niekas nesitikėtų, ir nematyti problemų tame (nes jų ten nėra, o kai nėra, tai nėra ir ką matyti. Štai koks puikus beprasmiškas miškas be prasmės).

Tikiuosi LiJOTui patiks tai, ko pripaisčiau. Visai nuoširdi paistalionė išėjo, tik kažin ar su tokia "papildoma informacija", kokią vakar CViake parašiau, man kas darbą duotų. O gal kaip tik dėl to ir duotų? Vis įdomiau nei "komunikabilumas, atsakingumas, kruopštumas, sąžiningumas" ir kiti -umai. Vienintelis originalus -umas, kurį dabar prisimenu, buvo Tumas-Vaižgantas. Tikriausiai nieko nesu skaičiusi, ką jis rašė, bet Tumas vis geriau nei darbštumas.
Ai, dar Yuma yra. 3:10 to Yuma.
Reiktų vėl kada pažiūrėti, tiksliai prisimenu, kad tą pirmą (ir vienintelį) kartą žiūrint man patiko, tik dabar jau beveik nieko neprisimenu.




Tos kiaulės kažkokios labai juokingos (o gal ten labiau paršeliai, nei nežinau):

Ką aš galvoju važiuodama čekoslovakišku troleibusu:

Važiavau iš Žirmūnų namo ir galvojau, kad štai, vėl priėjau tą pačią mintį, kuri anksčiau buvo du kartus atėjusi man į galvą (pirmąsyk nepamenu kada, o antrą - pernai per knygų mugę) - grįžti visada užtrunka ilgiau nei nuvažiuoti. Tiesa, anksčiau ši mintis būdavo klausimas "kodėl... ?", dabar ji tyliai ramiai atėjo pasivertusi teiginiu.
Važiavau čekoslovakišku (kodėl google chrome žymi žodį 'čekoslovakiškas' kaip klaidą ir siūlo ištaisyti jį į "Slovakijas", "Slovakija" ir "verslovininkas". Kuo pirmas ir paskutinis žodžiai lietuviški?) troleibusu, o jo langai buvo neužšalę, durys užsidarydavo sandariai, todėl troleibuso salone nei snigo, nei pūtė vėjas. Buvo beveik galima patikėti, kad troleibusas yra gražusis žemagrindis soliaris.
Pro tą neužšalusį langą mačiau nučiuožinėtą kalniuką ir pagalvojau, kad šiemet dar nei karto nesileidau rogutėmis.
Tada buvo Rygos stotelė ir aš išlipau iš troleibuso.