Norėčiau ant kambario sienos turėti eilėraštį, patį puikiausią eilėraštį pasaulyje. Kuris kiekvienąkart man pažvelgus būtų būtent toks, kokio man tą akimirką reikia. Kurio grožį suprastų kiekvienas.
Dar norėčiau mokėti stebinti.
It's a great thing when you realise that you still got the ability to surprise yourself. Makes you wonder what else you can do that you've forgotten about.
Kaskart, kai būnu kokiame mieste, kurio dar nelabai tepažįstu, bent šiek tiek laiko praleidžiu įsivaizduodama save ten gyvenančią. Mėginu įsivaizduoti kur eičiau, ką dirbčiau, kur važiuočiau, su kuo bendraučiau, kur gerčiau kavą, o kur - arbatą. Svarstau ar važiuodama metro jausčiausi taip pat truputį stebuklingai ir pakylėtai, kiek ilgai mano akyse miestas išsaugotų savo paslaptingumą ir kiek jame išliktų neatrasto, kur vesčiausi manęs aplankyti užsukusius draugus, kuri kavinė taptų mano mėgstama, ar rasčiau tokių stotelių, kurių pavadinimuose būtų paslėpta kažkas tokio mielo, jaukaus ir gražaus kaip "Vaikų kaime" ar "Šiaurės miestelyje", per kiek laiko išmokčiau kalbą, ar sugrįžčiau dar į šitą parką, o gal eičiau į aną.
Kai jau truputį apsitrinu su miestu ir šiek tiek pabūnu jame, imu galvoti kiek dar galėčiau čia būti, kiek laiko gyvenčiau.
Retkarčiais, pamačiusi kokį akiai mielą pastatą, nutariu, kad jame norėčiau gyvent. Paskui, jei pasiseka darsyk sugrįžt į tą miestą, kartais, pati sau netikėtai, praeinu pro tą jau anksčiau išrinktuoju tapusį namą ir pagalvoju tą patį. Kad norėčiau jame pagyvent ir kad tas ankstesnis mano sprendimas buvo teisingas.
Šią akimirką prisimenu tris tokius namus, o gal keturis.
Kartais mane sužavi balkonas, kartais varteliai, kurie mano mintyse labai girgžda, arba kokie nors daiktai viduje, kuriuos ne visada matau, o tik įsivaizduoju esant.
Turbūt tuo ir gražu, kad tikriausiai niekuomet nebūsiu savo išsirinktųjų namų viduje, niekad ten negyvensiu, nevarstysiu jų vartelių ir nežiūrėsiu pro balkono kraštą. Taip jie visuomet išliks truputį mano :)
