Kada grįžta gyvenimo džiaugsmas?

- kai per dieną ateina pavasaris
- kai ryte žmonės važiuoja į darbus, o tu - namo, ir ne iš tūso, o iš MKIC'o
- kai sėkmingai atidarai riedučių sezoną
- kai ramia širdim išlydi draugą/ę į didžiausią jo/s gyvenimo kelionę ir tiki, kad viskas bus gerai
- kai suraukus nosį pažiūri į komplikuotą darbų sąrašą su nenumaldomai artėjančiais deadline'ais ir užtikrintai sakai sau: "nieko nežinau, įveiksiu!"
- kai...
(pratęsiu kitąkart. O kol kas - jums gero ryto, man - "labanakt!")

Trupiniai.

Velniškai mėgstu tuos rytus, kai netyčia atsikeliu truputį per vėlai, kad laiku spėčiau į paskaitas, pabandau laimę į jas spėti, nespėju, nusprendžiu nevėluoti, ir todėl rytą praleidžiu kur nors senamiestyje gerdama kavą ar skaitydama knygą, o kartais darydama šiuos abu dalykus vienu metu, o kartais nedarydama nei vieno iš jų. Tokiais rytais iš gyvenimo dingsta visas dvidešimt pirmo amžiaus skubėjimas ir su juo susijusios ar jo sukeltos problemos bei mintys. Ir visa diena atrodo gyvesnė nei kitos, nes atrodo, kad rytas tęsiasi iki pat vakaro.
Tik paskui vakare truputį pasiilgstu triukšmo.


Prancūzų eseistas, kurio pavardę pamiršau, vienoje savo knygoje, kurios niekad neskaičiau, rašė, kad šiandieninė visuomenė iš kiekvieno žmogaus reikalauja, kad jis visuomet šypsotųsi, būtų/atrodytų laimingas. O leisti sau pabūti ramiam ir retkarčiais paliūdėti yra tikrų tikriausia prabanga.

Tai ir pagalvojau kokia aš retkarčiais snobė, kad leidžiu sau būti tokios nuotaikos, kokios esu.
Linksma, liūdna, pikta, pasimetusi, džiaugsminga, nesitverianti savame kailyje.


Beskaitydama Fernando Pessoa priėjau išvadą, kurią visąlaik žinojau: visus žmones žavi buriniai laivai. Jie, kaip ir švyturiai, turi savyje kažką tokio, kas neleidžia apie juos pasakyti "nepatinka". Dar į šią kategoriją tikriausiai įeina kalnai ir paukščio skrydžio panoramos.

 
Čia dar kažko trūksta, bet aš niekaip nesurandu, kur tas kažkas yra. Matyt atitrūko per toli, ir todėl nebegaliu jo sugrąžinti atgal.
Gal vėliau.

Gražu.

Vakar (praktiškai jau užvakar):

pasiutusiai gražus rytas. Saulė, giedras dangus, švelnus lengvas rūkelis.. Net nebuvo taip šalta kaip įprastai. Matyt todėl, kad gražus rytas.
Vėliau dar nusistebėjau, kad pastebėjau koks gražus rytas. Manau, kad esu praleidusi ne vieną gražų rytą, nes jo tiesiog nepastebėjau. :)

Prancūzparkyje už nugaros sėdintis dėdulė grojo akordeonu, o aplink priešais sėdintį senuką būriavosi balandžiai. Gražu.


Gražu?

Man gražu aštuonmetis vaikas, apglėbęs rankomis kamuolį ir skubantis į futbolo treniruotę, katė, sėdinti ant palangės, atsisveikindami anūkui mojuojantys seneliai, tylus žmogus savo mėgstamiausios grupės koncerte, kai meiliai žaidžiama su gyvūnais, Jonukas baseine, mąsliai žvelgianti varna, vienišas senukas su senovišku pirkinių krepšiu, kaštonus renkantys žmonės ir patys krentantys kaštonai, matyti figūras debesyse, nuoširdūs miesto užrašai, eiti taip, kad neišgąsdintum balandžio ..


O kas gražu Tau? :)

Rytas.

Norėčiau kada netikėtai vasarą aplankyti skautus. Ateiti anksti anksti ryte, kai saulė jau po truputį teka, pažadinti labai labai išsiilgtą draugą ir, jam vos pramerkus akis, ištarti: "Sveikas! Labas rytas! Šimtas metų!.."
O tas draugas keliskart mirkteltų akimis, tada suprastų ką mato ir pats sau nejučia sušuktų: "Milda! Tiek metų.. :) "

Ot tai būtų rytas.

Special K

Ritai.. Lolai.
Part 1.

Kai važiuodama skaičiau tavo laišką buvo ankstyvas rytas. Tamsus tamsus, bet jau ne toks tamsus, kad butu naktis. Už lango buvo tamsu, būtų buvę juoda, jei ne retkarčiais per ryškiai viską nušviečiantys automobilių žibintai.

Supratau, kad man patinka toks paros laikas. Labai.

Aklina tamsa šviesėja, matai, kaip savo jaukiuose nameliuose bunda žmonės, keliasi naujai dienai, naujai pradžiai. Pabudę paukščiai repetuoja savo dainas ir giesmeles.. Tai - gražiausias paros metas.

Ramybė, leidžianti aiškiai išgirsti savo paties vidų, apsaugo nuo klaidų, apglėbia savo magiškomis rankomis ir kužda į ausį slapčiausius dalykus. Tuo metu esi tarsi nebe tu ir, tuo pačiu, pats tikriausias tu. Laikas sustojęs, pasaulis bunda nepastebimai, o tavo dvasia skraidžioja po nežemišką ir patį žemiškiausią iš visų pasaulį, pasakodama pačius stebuklingiausius pastebėtus dalykus.

Tada paglosto veidą, sukužda į ausį ir pokštelėjusi pranyksta. Apsižvalgai ir pamatai jau atėjusį rytą.