Nori to ar nenori, tokiais vakarais kartais ima ir pasidaro liūdna. Teta Vienatvė už rankos paima dėdę Liūdesį ir jiedu mažais žingsniukais atitipena pas mane. Aš žvilgteliu į juos, jie man liūdnai nusišypso, ir aš juos priimu greta savęs ant sofos, pavaišinu arbata. Taip ir sėdime visi trys, kartais tylėdami, kartais kalbėdami, kol kuris nors vienas iš mūsų pasitraukia. Visuomet užtenka, kad išeitų kuris nors vienas. Tada ir likę du patyliukais išeina kiekvienas savo keliais.
į nepravertas duris,
į nemiego karalystę
Eurotrip'as velniškai užkabliavo (Scotty doesn't know!). Žiūrėjau jį tada, kai dar teta Vienatvė nebuvo atsivedusi draugo Liūdesio. O štai šią akimirką sėdime čia visi trys ir žibančiomis akimis žiūrime į kompiuterio ekraną. Keista, dėdė Liūdesys šįkart toks mielas, šiltas ir visai neliūdnas. Matyt neatsinešė į languotą skepetaitę įvynioto širdį graužiančio skausmo. Ir gerai, juk ir nereikia. Geriau jau aviečių uogienė, kurios turbūt neturiu, bet vistiek ji geresnė.
Gaila, kad lauke nebėra taip šilta, kaip buvo vasarą. Kuomet ilgi tylūs vakarai balkone atgaivindavo, kuomet kartu su draugais slėpėmės nuo saulės burės pavėsyje, kuomet nereikėjo slėptis po paltais ir pirštinėmis. (Juokinga. Ar dar ilgai rudenį, žiemą ir pavasarį galvosiu apie vasarą?)
Šiemet labai gražus ruduo. Anksčiau dar tokio nemačiau.
Gražus lietumi, lapais, saule, žmonėmis, debesimis, žvaigždėmis, veikla, tamsa, šviesa, gamta, miestu.. Man regis, po to bus graži žiema, gražus pavasaris ir graži vasara.
Išsiskirstom.
Labanakt :)
penktadienis, lapkričio 12
šeštadienis, spalio 2
Miestas.
Gera rytais stebėti dar po nakties neprabudusį miestą.
Jis lyg žmogus: rytais tylus, užsimiegojęs, dar kažką sapnuojantis ir ne visad suprantantis, ar tai jau rytas, ar dar naktis; dienomis pilnas jėgų, juokaujantis ir beveik visada toks, kokį mes įpratę jį regėti, nebent kartais susimaišo diena su naktimi ir parodo savo tamsiąją pusę; naktimis jis tampa nebepažįstamas, kitoks nei diena, paslaptingas ir besislapstantis, o kartais, po ilgo ramybės maratono, - velniškai pašėlęs.
14/07/10 06am
Jis lyg žmogus: rytais tylus, užsimiegojęs, dar kažką sapnuojantis ir ne visad suprantantis, ar tai jau rytas, ar dar naktis; dienomis pilnas jėgų, juokaujantis ir beveik visada toks, kokį mes įpratę jį regėti, nebent kartais susimaišo diena su naktimi ir parodo savo tamsiąją pusę; naktimis jis tampa nebepažįstamas, kitoks nei diena, paslaptingas ir besislapstantis, o kartais, po ilgo ramybės maratono, - velniškai pašėlęs.
14/07/10 06am
ketvirtadienis, liepos 29
Regata.
Šių metų regatoje Kaunas - Klaipėda:
du jalai:
*vienas - pirmojo pasaulinio karo laikų, jame lūžta viskas, kas gali sulūžti.
*antras - poros metų senumo; per dieną prileidžia kiek daugiau nei 800 litrų vandens (kai buriuojant vanduo bėga per bortą, jo vistiek pribėga mažiau nei plaukiant įprastai).
maistas:
* kai buriuojant šešiairklį jalą verčia netikėti vėjo gūsiai, mažajame jale vietoj popkornų (nes jų nėra) gerai kramtosi sausa duona.
* duona su batonu vietoje kumpio/sūrio/kt priedo yra kur kas skanesnė už vieną duoną.
* slaptas draugas - geriausias skanumynų šaltinis.
* skanaus maisto per daug nebūna.
* 18 skirtingų E viename guminukų pakelyje.
pramogos:
* Jurbarkas - jau antrą regatos dieną, nors pirmą vietoj 11h ryte išplaukėm ~17h.
* debesų fotografavimas prieš audrą.
* burės įtempimas vietoj nuleidimo.
* mafija.
* futbolas:DD
* trijų valandų trukmės burės siuvimas.
* Lietuvos himnas jale ties Rusija.
* dvi su puse "saulės" ties Rusne.
* irkluoti padedantys žodžiai: "Akropolis", "išpardavimas", "75 procentai".
citatos:
* ta mergaitė gerai šneka (Aidas)
* Skirma, leisk burę! (Gytis)
* tai dabar mesiu visus darbus ir eisiu tau padėti?
* aš esu civilis. Nužudykite mane ir prarasite paprastą žmogų.
* Kokia vakaro programa? (Guoda)
----
ir buvo per regatą taip gerai, kaip jau seniai nėra buvę. :)
du jalai:
*vienas - pirmojo pasaulinio karo laikų, jame lūžta viskas, kas gali sulūžti.
*antras - poros metų senumo; per dieną prileidžia kiek daugiau nei 800 litrų vandens (kai buriuojant vanduo bėga per bortą, jo vistiek pribėga mažiau nei plaukiant įprastai).
maistas:
* kai buriuojant šešiairklį jalą verčia netikėti vėjo gūsiai, mažajame jale vietoj popkornų (nes jų nėra) gerai kramtosi sausa duona.
* duona su batonu vietoje kumpio/sūrio/kt priedo yra kur kas skanesnė už vieną duoną.
* slaptas draugas - geriausias skanumynų šaltinis.
* skanaus maisto per daug nebūna.
* 18 skirtingų E viename guminukų pakelyje.
pramogos:
* Jurbarkas - jau antrą regatos dieną, nors pirmą vietoj 11h ryte išplaukėm ~17h.
* debesų fotografavimas prieš audrą.
* burės įtempimas vietoj nuleidimo.
* mafija.
* futbolas:DD
* trijų valandų trukmės burės siuvimas.
* Lietuvos himnas jale ties Rusija.
* dvi su puse "saulės" ties Rusne.
* irkluoti padedantys žodžiai: "Akropolis", "išpardavimas", "75 procentai".
citatos:
* ta mergaitė gerai šneka (Aidas)
* Skirma, leisk burę! (Gytis)
* tai dabar mesiu visus darbus ir eisiu tau padėti?
* aš esu civilis. Nužudykite mane ir prarasite paprastą žmogų.
* Kokia vakaro programa? (Guoda)
----
ir buvo per regatą taip gerai, kaip jau seniai nėra buvę. :)
penktadienis, liepos 9
Sveiki, broliai lietuviai! (3 dalis)
Pirma dalis
Antra dalis
Sekmadienis, birželio 27 diena
Latviai buvo bemaž visiškai užtikrinti, kad niekas mums tuose Kolkos vieškeliuose nestos. Ne todėl, kad nenorėtų pavežti, bet todėl, kad ten beveik niekas nevažiuoja. O, kai mašinų nėra, tai tranzuok netranzavęs - tikrai nestoja.
Tiesa, vieškeliai yra tik iš vienos Kolkos pusės (Ventspilio link; kelyje link Rīgos asfalto daugiau) ir kodėl mes pasirinkome žvyruotąją pusę iki šiol niekas nežino, nes asfaltuotu keliu ir dar sostinės link, regis, važiuojančiųjų turėtų būti daugiau.
Dalia su Gabriele (kitos, nežinomosios, dvi iš keturių) pasiliko tranzuoti iškart prie posūkio iš Kolkos, aš ir Emilija paėjome toliau. Kiekvienas važiuojančio automobilio garsas mums žiebė vilties spindulius (kurie po to greit užgesdavo, nes automobilis a) taip ir nepasirodydavo; b) pravažiuodavo nesustojęs; c) važiuodavo ne į tą pusę), kiekvienas saulės spindulys vertė ieškotis pavėsio. Nežinau kiek laiko praėjo, kai pravažiuojančiame automobilyje (atitinkančiame punktą b) pamatėme važiuojančias Dalią ir Gabrielę. Va taip va. Dar truputį patrypčiojusios nusprendėme eiti atgal link Kolkos ir žiūrėti kas bus - arba mus paveš, arba mes nueisime iki kito Kolkos galo (t.y. kelio į Rīgą) ir iš ten mus parveš namo.
Nuėjome iki to pačio posūkio, kur buvome palikusios D&G (ką tik supratau, kad čia - Dolce & Gabbana trumpinys;D ), ir sustojo baltas autobusiukas, kuriame sėdėjo du vyrukai, kalbantys latviškai (netikėta nebuvo). Pasiūlė pavežti iki Mazirbes, sutikom, nes prie Mazirbes buvo sankryža - vienas kelias vedė į Ventspils, kitas - į Talsi per Dundagą. Autobusiukas nebuvo komforto viršūnė: durelės šone neatsidarė (todėl teko įlipti pro galines), sėdėti nebuvo kur (todėl teko sėdėti ant kuprinių), be to, autobusiuke šalia mūsų mėtėsi kirvis, kastuvas ir dar keletas įrankių, kaip statybiorams ir priklauso. Bevažiuodami pamatėm tranzuojančias Dalią ir Gabrielę, vairuotojai paklausė ar jos mūsų draugės, pasakėm, kad taip, jie sustojo, jos įlipo ir besijuokdamos nuvažiavom iki Mazirbes.
Čia D&G paėjo keliu link Talsi, o mes, po kurį laiką trukusio sėdinėjimo ir gulinėjimo ant autobusų stotelės suoliuko, nusprendėm, kad reikia tranzuoti iškart dviem kryptimis - aš stovėjau ant kelio link Ventspils, Emi - link Talsi. Sutranzavau du vokiečius su nameliu ant ratų. Vokiškai pasisveikinę perėjome prie anglų kalbos. Pasiūlė nuvežti iki Slīteres nacionalais parks pabaigos (apie 15 km), kur jie nori sustoti, sutikome. Bevažiuodami pasikalbėjome, pasakėme, kad tranzuojam į Ventspils. Pro langą besikeičiant vaizdams ir automobiliui vis nestojant, pasitelkiau į pagalbą kelio ženklus bei žemėlapį ir supratau, kad jie atsisakė minties sustoti parko pabaigoje ir dabar smagiai mus veža į Ventspils.
Išlipome Ventspilyje, aš pati sau netikėtai nustebau, kad čia teka Venta, perėjome per miestą iki kelio į Rīgą ir Talsi. Laukėme, tranzavome, ėjome, sėdėjome. Išbandėme šimtą įvairiausių tranzavimo metodų. Tada ėmiau ir sutranzavau automobilį, kurio vairuotojas sakė, kad jie važiuoja į Rīgą. Į Rīgą mums nereikėjo, tad sutarėme dėl kelionės iki Tukums. Važiuojant automobilio greitis svyravo nuo 90 iki 150 km/h, monotoniškas Latvijos kraštovaizdis lipino akis, bet užmigdyti nepajėgė. Pasikalbėjome su vairuotoju (kurio tautybės taip ir nesupratau, bet gana pagrįstai įtariau, kad jis ne latvis - angliškai kalbėjo puikiai, latviškai (mano nepatyrusioms ausims) - irgi gerai, tik buvo keista jam besikalbant su šalia jo sėdėjusia mergina girdėti latviškuose sakiniuose įsipynusius angliškus žodžius. Emilija sakė, kad didelę kelio dalį ji svarstė, ar čia iš tiesų jis taip kalba, ar jai tik girdisi, bet kadangi girdėjome abi, tai nebuvo iliuzija) apie mūsų kelionės pradžią, planuojamą pabaigą ir maršrutą, geografiją, etc. Po kiek laiko jis pakalbėjo telefonu ir pranešė mums, kad jų maršrutas pasikeitė: jie važiuoja jau ne į Rīgą, o į Jelgavą. Būtent ten, kur mums ir reikėjo. Kad ir kaip bebūtų, tai buvo antras automobilis iš eilės, kuris mus vežė ir pakeitė maršrutą į tokį, kokio mums ir reikėjo. Sutapimas ar ne, bet tai žymiai lengvino mūsų situaciją, nes aš turėjau atvykimo į Šiaulius deadline'ą.
Jelgavoje nustebinome keletą vietinių gyventojų, klausdamos į kurią pusę čia Lietuva. Perėjome per miestą, nuėjome prie žavaus ženklo, žyminčio miesto pabaigą, ir ėmėme tranzuoti. Kad tautiečiai mieliau stotų, iškėliau savo užrašų knygelę (tą pačią, kurią pamečiau Šiauliuose), kurios viršelį puošė gimtosios Lietuvos vėliava. Padėjo. Lietuviškais numeriais pasidabinusio automobilio vairuotojo akys pastebėjo vėliavą, kojos gnybė stabdžius, automobilis sustojo, mes įsėdome ir išvažiavome į Lietuvą.
Lietuviškojo automobilio vairuotojas Latvijoje laikėsi kelių eismo taisyklių ir daugiau 90-ties nevažiavo. Kirtus sieną kelio ženklas, ribojantis greitį iki 70 km/h, paskatino jį važiuoti greičiau nei 110 km/h. Namai yra namai. Mus pavežė iki kavinės-baro "Plūgo broliai", nes ten vairuotojas su mergina (vėl!) sustojo pavalgyti. Su Emi nuėjome iki autobusų stotelės tranzuoti. Viens du, lengvas mostas ranka ir sutranzavau raudoną automobiliuką, kuris mus nuvežė į Šiaulius Šiauliuose buvome 1,5 h iki mano deadline'o pabaigos. Vūhū. Buvo keista vėl būti Lietuvoje, nes atrodė, kad Latvijoje buvome ne keturias dienas, o keturiolika. Iš vieno Šiaulių daugiabučio sklido With the lights out it's less dangerous, here we are now, entertain us.. , saulė degino man galvą, (kupranugariai sudžiūvusią žolę kramsnoja, ant kojų nagai).
* * *
Keturios dienos, ~trylika valandų. tranzavimo, devyni automobiliai, 780 kilometrų, dvi valstybės, dvi tranzuotojos, vienai - pirmas kartas tranzuojant :)
Kelionės žemėlapis:
View Latvija in a larger map
Antra dalis
Sekmadienis, birželio 27 diena
Latviai buvo bemaž visiškai užtikrinti, kad niekas mums tuose Kolkos vieškeliuose nestos. Ne todėl, kad nenorėtų pavežti, bet todėl, kad ten beveik niekas nevažiuoja. O, kai mašinų nėra, tai tranzuok netranzavęs - tikrai nestoja.
Tiesa, vieškeliai yra tik iš vienos Kolkos pusės (Ventspilio link; kelyje link Rīgos asfalto daugiau) ir kodėl mes pasirinkome žvyruotąją pusę iki šiol niekas nežino, nes asfaltuotu keliu ir dar sostinės link, regis, važiuojančiųjų turėtų būti daugiau.
Dalia su Gabriele (kitos, nežinomosios, dvi iš keturių) pasiliko tranzuoti iškart prie posūkio iš Kolkos, aš ir Emilija paėjome toliau. Kiekvienas važiuojančio automobilio garsas mums žiebė vilties spindulius (kurie po to greit užgesdavo, nes automobilis a) taip ir nepasirodydavo; b) pravažiuodavo nesustojęs; c) važiuodavo ne į tą pusę), kiekvienas saulės spindulys vertė ieškotis pavėsio. Nežinau kiek laiko praėjo, kai pravažiuojančiame automobilyje (atitinkančiame punktą b) pamatėme važiuojančias Dalią ir Gabrielę. Va taip va. Dar truputį patrypčiojusios nusprendėme eiti atgal link Kolkos ir žiūrėti kas bus - arba mus paveš, arba mes nueisime iki kito Kolkos galo (t.y. kelio į Rīgą) ir iš ten mus parveš namo.
Nuėjome iki to pačio posūkio, kur buvome palikusios D&G (ką tik supratau, kad čia - Dolce & Gabbana trumpinys;D ), ir sustojo baltas autobusiukas, kuriame sėdėjo du vyrukai, kalbantys latviškai (netikėta nebuvo). Pasiūlė pavežti iki Mazirbes, sutikom, nes prie Mazirbes buvo sankryža - vienas kelias vedė į Ventspils, kitas - į Talsi per Dundagą. Autobusiukas nebuvo komforto viršūnė: durelės šone neatsidarė (todėl teko įlipti pro galines), sėdėti nebuvo kur (todėl teko sėdėti ant kuprinių), be to, autobusiuke šalia mūsų mėtėsi kirvis, kastuvas ir dar keletas įrankių, kaip statybiorams ir priklauso. Bevažiuodami pamatėm tranzuojančias Dalią ir Gabrielę, vairuotojai paklausė ar jos mūsų draugės, pasakėm, kad taip, jie sustojo, jos įlipo ir besijuokdamos nuvažiavom iki Mazirbes.
Čia D&G paėjo keliu link Talsi, o mes, po kurį laiką trukusio sėdinėjimo ir gulinėjimo ant autobusų stotelės suoliuko, nusprendėm, kad reikia tranzuoti iškart dviem kryptimis - aš stovėjau ant kelio link Ventspils, Emi - link Talsi. Sutranzavau du vokiečius su nameliu ant ratų. Vokiškai pasisveikinę perėjome prie anglų kalbos. Pasiūlė nuvežti iki Slīteres nacionalais parks pabaigos (apie 15 km), kur jie nori sustoti, sutikome. Bevažiuodami pasikalbėjome, pasakėme, kad tranzuojam į Ventspils. Pro langą besikeičiant vaizdams ir automobiliui vis nestojant, pasitelkiau į pagalbą kelio ženklus bei žemėlapį ir supratau, kad jie atsisakė minties sustoti parko pabaigoje ir dabar smagiai mus veža į Ventspils.
Išlipome Ventspilyje, aš pati sau netikėtai nustebau, kad čia teka Venta, perėjome per miestą iki kelio į Rīgą ir Talsi. Laukėme, tranzavome, ėjome, sėdėjome. Išbandėme šimtą įvairiausių tranzavimo metodų. Tada ėmiau ir sutranzavau automobilį, kurio vairuotojas sakė, kad jie važiuoja į Rīgą. Į Rīgą mums nereikėjo, tad sutarėme dėl kelionės iki Tukums. Važiuojant automobilio greitis svyravo nuo 90 iki 150 km/h, monotoniškas Latvijos kraštovaizdis lipino akis, bet užmigdyti nepajėgė. Pasikalbėjome su vairuotoju (kurio tautybės taip ir nesupratau, bet gana pagrįstai įtariau, kad jis ne latvis - angliškai kalbėjo puikiai, latviškai (mano nepatyrusioms ausims) - irgi gerai, tik buvo keista jam besikalbant su šalia jo sėdėjusia mergina girdėti latviškuose sakiniuose įsipynusius angliškus žodžius. Emilija sakė, kad didelę kelio dalį ji svarstė, ar čia iš tiesų jis taip kalba, ar jai tik girdisi, bet kadangi girdėjome abi, tai nebuvo iliuzija) apie mūsų kelionės pradžią, planuojamą pabaigą ir maršrutą, geografiją, etc. Po kiek laiko jis pakalbėjo telefonu ir pranešė mums, kad jų maršrutas pasikeitė: jie važiuoja jau ne į Rīgą, o į Jelgavą. Būtent ten, kur mums ir reikėjo. Kad ir kaip bebūtų, tai buvo antras automobilis iš eilės, kuris mus vežė ir pakeitė maršrutą į tokį, kokio mums ir reikėjo. Sutapimas ar ne, bet tai žymiai lengvino mūsų situaciją, nes aš turėjau atvykimo į Šiaulius deadline'ą.
Jelgavoje nustebinome keletą vietinių gyventojų, klausdamos į kurią pusę čia Lietuva. Perėjome per miestą, nuėjome prie žavaus ženklo, žyminčio miesto pabaigą, ir ėmėme tranzuoti. Kad tautiečiai mieliau stotų, iškėliau savo užrašų knygelę (tą pačią, kurią pamečiau Šiauliuose), kurios viršelį puošė gimtosios Lietuvos vėliava. Padėjo. Lietuviškais numeriais pasidabinusio automobilio vairuotojo akys pastebėjo vėliavą, kojos gnybė stabdžius, automobilis sustojo, mes įsėdome ir išvažiavome į Lietuvą.
Lietuviškojo automobilio vairuotojas Latvijoje laikėsi kelių eismo taisyklių ir daugiau 90-ties nevažiavo. Kirtus sieną kelio ženklas, ribojantis greitį iki 70 km/h, paskatino jį važiuoti greičiau nei 110 km/h. Namai yra namai. Mus pavežė iki kavinės-baro "Plūgo broliai", nes ten vairuotojas su mergina (vėl!) sustojo pavalgyti. Su Emi nuėjome iki autobusų stotelės tranzuoti. Viens du, lengvas mostas ranka ir sutranzavau raudoną automobiliuką, kuris mus nuvežė į Šiaulius Šiauliuose buvome 1,5 h iki mano deadline'o pabaigos. Vūhū. Buvo keista vėl būti Lietuvoje, nes atrodė, kad Latvijoje buvome ne keturias dienas, o keturiolika. Iš vieno Šiaulių daugiabučio sklido With the lights out it's less dangerous, here we are now, entertain us.. , saulė degino man galvą, (kupranugariai sudžiūvusią žolę kramsnoja, ant kojų nagai).
* * *
Keturios dienos, ~trylika valandų. tranzavimo, devyni automobiliai, 780 kilometrų, dvi valstybės, dvi tranzuotojos, vienai - pirmas kartas tranzuojant :)
Kelionės žemėlapis:
View Latvija in a larger map
ketvirtadienis, liepos 8
Kas tas yr? (2 dalis)
Pirma dalis
Pas Kristine važiavom autobusu. Kadangi žmonių buvo pakankamai, tai stovėjome prie durų. Aš su didele kuprine vienoje durų pusėje, Emilija, su ne ką mažesne kuprine,- kitoje. Kristine juokėsi ir sakė, kad mes panašios į durų sargus.
Jos namuose jautėmės taip, kaip privalu jaustis namie - kaip namie! Ji mus pavaišino vakariene, supažindino su savo draugu Linards, davė paragaut latviško alaus, ir, dar truputį pasėdėję mažoje jaukioje jų virtuvėlėje bei paprikolinę (negalėjau nepanaudot šito žodžio;D ) apie estus, išvažiavome į senamiestį susitikti su kitais "Baltic weekend" dalyviais.
Beeinant link susitikimo vietos vis žvalgiausi po žavųjį Rīgos miestą ir svarsčiau, kad reikia Vilniaus savivaldybę atsiųsti į Rīgą pažiūrėti kaip turi atrodyti Miestas, o Latvijos valdžią - į Lietuvą kelių pažiūrėt. Nors tie keliai ne taip ir svarbu, geriau jau vilniečiai į Miestą paspoksotų. Susitikome prie tradicinės susitikimų vietos Rīgoje; jau buvo atėję ir mūsų laukė suomė rožinė svajonė Irena, lenkas ir juos lydinti latvė (regis, viskas, o jei ką ir užmiršau, tai koks skirtumas). Visi kartu per senamiestį nuėjome į lauko kavinę, ten užsiėmėme šimtą milijonų stalų (kokius penkis), pradėjome užsisakinėti ir tada žavus barmenas paprašė manęs ir Emilijos parodyti dokumentus, nes mes mat jam seem a little young.
Laikui bėgant mūsų rinkosi vis daugiau ir daugiau, net estai atvažiavo! Vardų neišmokom bemaž nei vieno, gal tik kokius tris-keturis. O laikas ėjo ir toliau, todėl vakare grįžome 'namo' ir nuėjome miegoti. Visą naktį miegodama kojomis rėmiausi į DVD grotuvą, bet jam dėl to, manykime, nieko neatsitiko.
Penktadienis, birželio 25 diena.
Atsikėlėme, pavalgėme hostelio lygio pusryčius ir išėjome į stotelę. Savarankiškai. Ne, mūsų šeimininkai nebuvo nesvetingi. Tiesiog jiems Kolkoje būti reikėjo anksčiau nei mums (organizatoriai, vis dėlto), todėl jie mus paliko miegančias, paliko tuos hostelinius pusryčius ir raštelį su autobusų bei troleibusų tvarkaraščiais. Mes Saulės atokaitos (taip trijų žmonių jėgomis išvertėme pavadinimą) stotelėje sulaukėme reikalingo viešojo transporto ir išvažiavome. Turėjome po elektroninį bilietą, Emilijos neveikė. Kadangi mano bilietas veikė, aš ramiai leidausi į apsvarstymus kas būtų, jei įliptų konrolė. Mano mintys taip ir liko apsvarstymų lygmenyje, nes iš autobuso išlipome kontrolei taip ir nepasirodžius. Ir išlipome viena stotele per anksti, todėl teko pėsčiomis pereiti vieną iš Rīgos tiltų per Daugavą. O Daugava tai čia ne Neris, tiltai per ją kur kas ilgesni. Bet užtat turėjome į valias laiko paspoksoti į miestą nuo tilto, apkalbėti swedbank'o pastatą Rīgoje ir palyginti jį su tuo, kur Konstitucijos prospekte stovi.
Tiesa, į senamiestį važiavome ne tam, kad po jį pasivaikščiotume, o tam, kad susitiktumėme su dar viena latve, kuri mus nulydėtų pas estus. Susitikimo vietos nesupainiojome, truputį luktelėjome ir atėjo mūsų lauktoji latvė. Ji mus nusivedė į savo namus (o ten - penkių kambarių butas, einasau einasau), kur pas ją nakvojo šeši estai. Po ilgo laukimo (estams, turbūt, gana greit po mūsų atėjimo) susipakavome dešimties žmonių daiktus į dvi mašinas ir išvažiavome į Kolką.
Važiavome, tada dar šiek tiek važiavome, tada dar truputį, dar šiek tiek, dar važiavome ir važiavome, važiavome, ir paskui, dar pavažiavę, atvažiavome į Kolką. Mus džiugiai pasitiko uodai. Ir ne kokie du ar penki, o po šimtą šešiasdešimt kiekvienam individualiai. ;D ir tai, tas šimtas šešiasdešimt buvo tik sutikimo grupė; visi kiti buvo užsiėmę savais reikalais ir negalėjo atvykti iškart. Atvyko vėliau.
Kolkas rags - žavi, jauki ir aplankymo verta vieta. Paplūdimyje uodų nėra, užtat jūroje stovi švyturys, kuris šviečia ir maudytis kviečia.
Susipažinome su kitais "Baltic weekend" dalyviais, pusę dienos smagiai visi kartu praleidome žaisdami paplūdimyje, paskui atvažiavo kiti lietuviai ir t.t., ir pan. Žodžiu, smagiai leidome laiką tiek penktadienį (vakare buvo lietuvių ir estų national evening; prisistatinėdami padarėm quiz'ą ir visus šokiravom pareiškimu, kad vienu metu lietuviai buvo nutarę, kad reikia perkelti šalį į Madagaskarą), tiek šeštadienį. Šeštadienį buvo orientacinis po Kolką. Turėjom senų rusiškų žemėlapių kopijas, ir aš retkarčiais vis ko nors paklausdavau, koks žodis kur parašytas. Dar komanda, kurioje buvau (Flower power), turėjo rusišką kompasą. Tai ir čia teko klausti, kuri raidė reiškia šiaurę.
Po orientacinio reikėjo padaryti žygio žemėlapius. Visi darė kas kaip išmanė. Mes darėm visiškas nesąmones, priklijavom dvi žuvis (viena simbolizavo ežerą, kita tiltą), daug lapų vietoj miško ir nukirpom pusę žemėlapio, nes nu ten neįdomiai gavosi. Užtikrintai padarėm blogiausią žemėlapį ever, bet pristatinėti jį buvo smagu. Po to dar reikėjo traukti temas vaidinimams. Mūsų vaidinimo žvaigždė the blond girl visus žavi turbūt ligi šiol.
Žodžiu, per baltic weekend'ą viskas ėjosi puikiai. Tada netikėtai staiga išaušo sekmadienio rytas, mes atsikėlėme anksčiau nei kiti (šįsyk jau ne dviese, o keturiese), besimaudydamos išnaudojome paskutinį vandenį ir, pažadinusios visus atsisveikinimui bei sulaukusios linkėjimo good luck (su mintimi, kad jei norime ištranzuoti iš Kolkos, sėkmės mums tikrai prireiks), išėjome į beveik visiškai nevažinėjamą vieškelį, nes jau buvo laikas tranzuoti namo.
Pas Kristine važiavom autobusu. Kadangi žmonių buvo pakankamai, tai stovėjome prie durų. Aš su didele kuprine vienoje durų pusėje, Emilija, su ne ką mažesne kuprine,- kitoje. Kristine juokėsi ir sakė, kad mes panašios į durų sargus.
Jos namuose jautėmės taip, kaip privalu jaustis namie - kaip namie! Ji mus pavaišino vakariene, supažindino su savo draugu Linards, davė paragaut latviško alaus, ir, dar truputį pasėdėję mažoje jaukioje jų virtuvėlėje bei paprikolinę (negalėjau nepanaudot šito žodžio;D ) apie estus, išvažiavome į senamiestį susitikti su kitais "Baltic weekend" dalyviais.
Beeinant link susitikimo vietos vis žvalgiausi po žavųjį Rīgos miestą ir svarsčiau, kad reikia Vilniaus savivaldybę atsiųsti į Rīgą pažiūrėti kaip turi atrodyti Miestas, o Latvijos valdžią - į Lietuvą kelių pažiūrėt. Nors tie keliai ne taip ir svarbu, geriau jau vilniečiai į Miestą paspoksotų. Susitikome prie tradicinės susitikimų vietos Rīgoje; jau buvo atėję ir mūsų laukė suomė rožinė svajonė Irena, lenkas ir juos lydinti latvė (regis, viskas, o jei ką ir užmiršau, tai koks skirtumas). Visi kartu per senamiestį nuėjome į lauko kavinę, ten užsiėmėme šimtą milijonų stalų (kokius penkis), pradėjome užsisakinėti ir tada žavus barmenas paprašė manęs ir Emilijos parodyti dokumentus, nes mes mat jam seem a little young.
Laikui bėgant mūsų rinkosi vis daugiau ir daugiau, net estai atvažiavo! Vardų neišmokom bemaž nei vieno, gal tik kokius tris-keturis. O laikas ėjo ir toliau, todėl vakare grįžome 'namo' ir nuėjome miegoti. Visą naktį miegodama kojomis rėmiausi į DVD grotuvą, bet jam dėl to, manykime, nieko neatsitiko.
Penktadienis, birželio 25 diena.
Atsikėlėme, pavalgėme hostelio lygio pusryčius ir išėjome į stotelę. Savarankiškai. Ne, mūsų šeimininkai nebuvo nesvetingi. Tiesiog jiems Kolkoje būti reikėjo anksčiau nei mums (organizatoriai, vis dėlto), todėl jie mus paliko miegančias, paliko tuos hostelinius pusryčius ir raštelį su autobusų bei troleibusų tvarkaraščiais. Mes Saulės atokaitos (taip trijų žmonių jėgomis išvertėme pavadinimą) stotelėje sulaukėme reikalingo viešojo transporto ir išvažiavome. Turėjome po elektroninį bilietą, Emilijos neveikė. Kadangi mano bilietas veikė, aš ramiai leidausi į apsvarstymus kas būtų, jei įliptų konrolė. Mano mintys taip ir liko apsvarstymų lygmenyje, nes iš autobuso išlipome kontrolei taip ir nepasirodžius. Ir išlipome viena stotele per anksti, todėl teko pėsčiomis pereiti vieną iš Rīgos tiltų per Daugavą. O Daugava tai čia ne Neris, tiltai per ją kur kas ilgesni. Bet užtat turėjome į valias laiko paspoksoti į miestą nuo tilto, apkalbėti swedbank'o pastatą Rīgoje ir palyginti jį su tuo, kur Konstitucijos prospekte stovi.
Tiesa, į senamiestį važiavome ne tam, kad po jį pasivaikščiotume, o tam, kad susitiktumėme su dar viena latve, kuri mus nulydėtų pas estus. Susitikimo vietos nesupainiojome, truputį luktelėjome ir atėjo mūsų lauktoji latvė. Ji mus nusivedė į savo namus (o ten - penkių kambarių butas, einasau einasau), kur pas ją nakvojo šeši estai. Po ilgo laukimo (estams, turbūt, gana greit po mūsų atėjimo) susipakavome dešimties žmonių daiktus į dvi mašinas ir išvažiavome į Kolką.
Važiavome, tada dar šiek tiek važiavome, tada dar truputį, dar šiek tiek, dar važiavome ir važiavome, važiavome, ir paskui, dar pavažiavę, atvažiavome į Kolką. Mus džiugiai pasitiko uodai. Ir ne kokie du ar penki, o po šimtą šešiasdešimt kiekvienam individualiai. ;D ir tai, tas šimtas šešiasdešimt buvo tik sutikimo grupė; visi kiti buvo užsiėmę savais reikalais ir negalėjo atvykti iškart. Atvyko vėliau.
Kolkas rags - žavi, jauki ir aplankymo verta vieta. Paplūdimyje uodų nėra, užtat jūroje stovi švyturys, kuris šviečia ir maudytis kviečia.
Susipažinome su kitais "Baltic weekend" dalyviais, pusę dienos smagiai visi kartu praleidome žaisdami paplūdimyje, paskui atvažiavo kiti lietuviai ir t.t., ir pan. Žodžiu, smagiai leidome laiką tiek penktadienį (vakare buvo lietuvių ir estų national evening; prisistatinėdami padarėm quiz'ą ir visus šokiravom pareiškimu, kad vienu metu lietuviai buvo nutarę, kad reikia perkelti šalį į Madagaskarą), tiek šeštadienį. Šeštadienį buvo orientacinis po Kolką. Turėjom senų rusiškų žemėlapių kopijas, ir aš retkarčiais vis ko nors paklausdavau, koks žodis kur parašytas. Dar komanda, kurioje buvau (Flower power), turėjo rusišką kompasą. Tai ir čia teko klausti, kuri raidė reiškia šiaurę.
Po orientacinio reikėjo padaryti žygio žemėlapius. Visi darė kas kaip išmanė. Mes darėm visiškas nesąmones, priklijavom dvi žuvis (viena simbolizavo ežerą, kita tiltą), daug lapų vietoj miško ir nukirpom pusę žemėlapio, nes nu ten neįdomiai gavosi. Užtikrintai padarėm blogiausią žemėlapį ever, bet pristatinėti jį buvo smagu. Po to dar reikėjo traukti temas vaidinimams. Mūsų vaidinimo žvaigždė the blond girl visus žavi turbūt ligi šiol.
Žodžiu, per baltic weekend'ą viskas ėjosi puikiai. Tada netikėtai staiga išaušo sekmadienio rytas, mes atsikėlėme anksčiau nei kiti (šįsyk jau ne dviese, o keturiese), besimaudydamos išnaudojome paskutinį vandenį ir, pažadinusios visus atsisveikinimui bei sulaukusios linkėjimo good luck (su mintimi, kad jei norime ištranzuoti iš Kolkos, sėkmės mums tikrai prireiks), išėjome į beveik visiškai nevažinėjamą vieškelį, nes jau buvo laikas tranzuoti namo.
trečiadienis, liepos 7
Labvakar, Latvijas Respublika! (1 dalis)
"Ir aš tikrai myliu Lietuvą.." kažkodėl tik ir skambėjo mintyse įvažiavus į Latviją. Į Latviją?!
O taip!
Apie idėjos atsiradimą, pasiruošimą ir visą kitą pradžią nepasakosiu. Pradėsiu nuo to, kad Latvijoje reikėjo būti penktadienį, bet jau iš anksčiau aš ir Emilija nusprendėme vykti ten ketvirtadienį, - kad netektų vėluoti, daug sukti galvos (nes iš Rygos į Kolką, kur turėjo vykti renginys (?!), mus žadėjo nuvežti estai) ir dar kad Rygą pamatytume
Bet apie viską nuo pradžių:
Ketvirtadienis, birželio 24 diena.
Rytas nebūtų rytas, jei akys neliptų ir daugiau miego neprašytų. Bet ką jau padarysi, jei reikia keltis, tai reikia. Atsikėliau, paskutinįkart pašėriau žuvis, užsimečiau kuprinę ir, su Emilija (kuri, negaliu nepaminėti, visą laiką iki kelionės prognozavo mums nesiliaujantį lietų, nestojančias mašinas ir pakelių maniakus) pašonėj, išėjau į platųjį pasaulį kelio ieškoti. Tfu, ką aš čia? :o išėjome mes tada į stotelę, kad nusigautume iki Emilijos daiktų Saulėtekyje, nors iš tiesų tai slapčia norėjome išmėginti šventinį viešąjį transportą.
(užrašų knygelę, deja, pamečiau kažkur Šiauliuose (linkėjimai ją skaitantiems), todėl numeriai remsis atmintimi ): 53, 7, 10, 19, 19, 56, 53.
Taip taip, darsyk 53 ir mes - prie skruzdėlyno bei BIG'o. Einant galvoje skambėjo Norah Jones Sunrise, gražu. BIG'e įsigijome A4 lapų sąsiuvinį (kuris mums vėliau labai pravertė) ir išėjome mėginti laimės.
~11 val. Mūsų išsirinktoje tranzavimo vietoje stovėjo rožinė gražuolė su trim krepšiais (jai sustojo gal po kokių septynių-aštuonių minučių nuo to laiko, kai atėjome), tai paėjome toliau. Vėliau už mūsų atsirado juodai apsirengęs vaikinukas su skėčiu (kaip jam sekėsi, nežinau) ir moteriškė, ieškanti kas nuvežtų į Šiaulius.
Kamilė žadėjo penkių minučių laukimą. Mums jis pavirto penkiolika. Bet per tą laiką spėjome pasidalinti šviesoforais, mašinų srautais, pralinksminti dviratininką ir papusryčiauti. Emilijai betranzuojant sustojo tamsiai mėlynas Volvo, kuris nuvežė mus į Panevėžį.
Kad nuvežė, tai gerai, bet paleido miesto pradžioje, tad teko eiti pėsčiomis per visą Panevėžį. Galų gale ėjimas mums nusibodo ir, pasitelkusios orientacinius gabumus mieste, kuriame iki tol nebuvo tekę lankytis, bei įkirtusios vietinę tvarką pasivažinėjome Panevėžio viešuoju transportu (vaje, dar truputis, ir tas viešasis transportas antraisiais namais pavirs:D) ir nusigavome iki Piniavos. Iš ten, visiškai netyčia ir netikėtai, sutranzavome pilką Mercedes, kuris mus nuvežė iki Pasvalio. Vairuotojas buvo įdomus vyrukas, maždaug keturiasdešimties metų pensininkas, dirbęs Apsaugos departamente, apkeliavęs bemaž visą pasaulį ir vasaromis po mėnesį laiko atostogaujantis Prancūzijoje, nes ten gražu. ;D Neblogai, a?
Pasvalyje buvome 14:40 h. Ir strigome. Ilgam.
Maždaug pusantros valandos džiaugėmės Pasvalio pakraščio apylinkėmis. Bet džiaugsmas juk nebūna begalinis, todėl, laikui bėgant, tos apylinkės mums nusibodo. Vos tik sms'u iškeikiau Pasvalį, ėmė ir sustojo dvi merginos pasvalietės, kurios mus pavežė iki Latvijos pasienio.
Lietuvos - Latvijos sieną kirtome pėsčiomis. Nes nėra mašinų - na, ir nereik. Kirsdamos sieną diskutavome, ar galima sieną kirsti pėsčiomis, ar negalima, nes man kažkodėl atrodė, kad seniau (iki Šengeno) tai jau tikrai nebuvo leidžiama. Emilija sakė nieko panašaus negirdėjusi. Anyway, sieną perėjome, su Latvijas Respublika pasisveikinome, pasieniečių nematėme nei vieno. Joninės?
Latvijos kraštovaizdis nelabai skyrėsi nuo lietuviškojo (kažin kodėl?;D ), bet apie kelius to paties, atleiskite, pasakyti tikrai negaliu. Mano kaime pagrindinė gatvė platesnė už įprastą Latvijos kelią (kuris, mano supratimu, turėtų būti lygiavertis lietuviškajam užmiesčio keliui, kur 90 važiuoti leidžia). Ir oras!.. Perėjus sieną išsipildė Emilijos lietaus pranašystės. Aišku, pranašystės išsipildymas - dalykas neblogas, bet ši džiaugsmo antplūdžio nesukėlė.
Apylinkės neatrodė tinkamos tranzavimui (ypač įkvepiantis atrodė tas vaizdas už nugarų - gražus, tuščias, važiuojančių automobilių nesubjaurotas kraštovaizdis), todėl prie kuprinės prisisegiau dar BIG'e užrašytą "Rīga", ir pėsčiomis patraukiau Latvijos vidurio link.
Ėjome ėjome, kai pravažiavęs mus ėmė ir, netranzuotas, sustojo geltonas autobusiukas su užrašu Kindergarten.lt, kurį matėme dar ties Pasvaliu tranzuodamos (ir kur jis tiek užtruko, kad mes ji aplenkėm? :o ). Norit važiuot su mumis? keistu akcentu paklausė vairuotojas, ir mes džiugiai įlipome vidun. Nors ir kindergarten'as, bet vaikų buvo triskart mažiau nei suaugusiųjų - du. Ir jie visi važiavo ten, kur mums tą vakarą ir reikėjo - į Rīgą.
Važiuoti buvo malonu (nes važiavome, nes autobusiuko salone nelijo, nes ir šiaip nais) ir įdomu - nes vairuotojas vokietis Andreas, kalbantis vokiečių/lietuvių/latvių kalbų mišiniu; likę keleiviai - lietuviai, bet vaikai su vokiečiu kalbėjo vokiškai. Dabar, rašydama šitą blog'ą, pabrowsinau ir supratau, kodėl ten viskas taip buvo - pasirodo, šitas kindergarten'as yra vaikų darželis, kuriame propaguojama dvikalbystė. Bevažiuojant Emilijos paklausiau kaip, ji sakė, kad gerai, nes buvo net dujų balionėlį užmiršusi. Geras ženklas.
Dar kartu važiavo tranzuotojas vaikinukas, važiuojantis į Rīgą pas draugus, su kuriuo persimetėm keletu sakinių, panaršėm Rīgos žemėlapį ir dar kartu Rīgoje išlipome.
Bevažiuojant į akis krito tai, kad wtf kas čia per užsienis? Maxima, iki, rimi, prisma, forum cinemas, čili pica, swedbank, seb, tele2.. Feels like home.
Rīgoje buvome ~18 val.
Neilgai trukus susiradome centrinę geležinkelio stotį, kur buvo sutarta susitikti su mus pernakvoti priimsiančia latve Kristine. Geležinkelio stotyje neradome nei vieno suoliuko, todėl, kaip tikros lietuvės, atsisėdome tiesiog ant laiptų šalia meninės kompozicijos iš knygų. Netrukus po to mums už nugaros įsikūrė trijų prancūzakalbių kompanija, su kuriais, gėda gėda, taip ir nepersimetėm nei žodžiu (o galėjome pasipraktikuoti prancūzų kalbą.. ech.. vareva;D ).
Palaukėme gal pusvalandį, užkandome javinukų ir, kai aš jau buvau perskaičiusi vieną latvišką knygą ir susiradusi anglišką apie Latvijos įdomybes, kur buvus, kur nebuvus, atsirado mūsų Kristine, su kuria nuėjome į autobusų stotelę ir išvažiavome jos namų link.
sekmadienis, birželio 6
Apie pavasarį ir vasaros pradžios pasimetimai.
Anksti pavasarį, kai medžių lapai ne tik, kad dar nežaliuoja, bet ir išvis neegzistuoja, stovint ant ant kalvų kalvelių labai daug matyti į tolį. Matyti ir ten, kur vasaromis nematyti nieko. Tada labai norisi kur nors pabėgti nuo visko bei visų ir tyliai, niekam netrukdant būti gamtoje. Žiūrėti į saulę, stebėti jos kelią danguje, stebėti rodos bekraščius laukus ir dygstančią žolę..
O pavasarį,
pavasarį -
sekdamas saule
laukais
vėl aš pareisiu su paukščiais,
mojuodamas
žydinčia vyšnios šaka.
Dar pavasarį, kai bėgi, bet nepabėgi, gerai būti su žmonėmis ir komunikuotis per naktį.
Artėjant vasarai protas ima nerimti ir norisi vis daugiau veiklos (ne protinės). Imu dėlioti vieną planą, tada antrą, trečią.. Ir išeina viskas kaip su neįdomia dėlione: padėlioju šen, padėlioju ten, sudedu į dėžutę ir nukišu į spintą - sudėsiu kitąmet. Tada išeinu lauk, žiūriu į dangų ir laukiu kol kas nukris. Kas nukrenta, to ir imuosi. Taip atsirado trylika užimtų vasaros dienų. Nedaug, bet vis jau šis tas, nors vilties nedaug tesuteikia.
O kooks'ai taip vasariškai groja..
Taip vasariškai, kad įsisvajoju apie vasarą ir negaliu liautis apie ją galvojusi. Apie nors vieną svajonių vasarą, kai viskas būtų šiek tiek labiau taip, kaip norisi, - šiek tiek šviesiau, šiek tiek džiugiau, šiek tiek labiau prie ežero, šiek tiek labiau prie jūros, šiek tiek labiau kopose, šiek tiek labiau po saule, šiek tiek daugiau juoko, šiek tiek daugiau šypsenų, šiek tiek gražios praeities, šiek tiek netikėtumų, šiek tiek daugiau visko.
Nors vieną.
Kad paskui galėčiau tylomis galvoti kaip gerai buvo ir mįslingai šypsotis.
.
Žydinčios upės perskaito vokus,
griebiasi pirštais nakties.
Ir, žinot.. Jei rytoj būsiu tokia pat kaip vakar, pasakykite man. Aš jau žinosiu ką su tuo daryti.
O pavasarį,
pavasarį -
sekdamas saule
laukais
vėl aš pareisiu su paukščiais,
mojuodamas
žydinčia vyšnios šaka.
Dar pavasarį, kai bėgi, bet nepabėgi, gerai būti su žmonėmis ir komunikuotis per naktį.
Artėjant vasarai protas ima nerimti ir norisi vis daugiau veiklos (ne protinės). Imu dėlioti vieną planą, tada antrą, trečią.. Ir išeina viskas kaip su neįdomia dėlione: padėlioju šen, padėlioju ten, sudedu į dėžutę ir nukišu į spintą - sudėsiu kitąmet. Tada išeinu lauk, žiūriu į dangų ir laukiu kol kas nukris. Kas nukrenta, to ir imuosi. Taip atsirado trylika užimtų vasaros dienų. Nedaug, bet vis jau šis tas, nors vilties nedaug tesuteikia.
O kooks'ai taip vasariškai groja..
Taip vasariškai, kad įsisvajoju apie vasarą ir negaliu liautis apie ją galvojusi. Apie nors vieną svajonių vasarą, kai viskas būtų šiek tiek labiau taip, kaip norisi, - šiek tiek šviesiau, šiek tiek džiugiau, šiek tiek labiau prie ežero, šiek tiek labiau prie jūros, šiek tiek labiau kopose, šiek tiek labiau po saule, šiek tiek daugiau juoko, šiek tiek daugiau šypsenų, šiek tiek gražios praeities, šiek tiek netikėtumų, šiek tiek daugiau visko.
Nors vieną.
Kad paskui galėčiau tylomis galvoti kaip gerai buvo ir mįslingai šypsotis.
.
Žydinčios upės perskaito vokus,
griebiasi pirštais nakties.
Ir, žinot.. Jei rytoj būsiu tokia pat kaip vakar, pasakykite man. Aš jau žinosiu ką su tuo daryti.
pirmadienis, kovo 8
Niekada Vilnius?
Dar penkiolika minučių.
Trečios klasės traukinys, stojantis (vidutiniškai) kas septynias minutes, ima užknist. Nes per dieną bevažiuodama perskaičiau knygą, bent pusę jos - šiame traukinyje.
Traukinyje, kuris, regis, tikrai važiuos amžinai. Niekad neprivažiuos Vilniaus. Kuriam po kiekvieno sustojimo bus dar viena stotelė, vis kita, bet ta stotelė niekada nebus Vilnius. Niekada nebus.
Traukinyje, kuriame, it prastai pastatytame siaubo filme, trūkinės elektra, kuris vis važiuos ir važiuos. Pilnas nežinomų ir nepažįstamų žmonių.
Traukinyje, kuriuo važiuojant pro langą sykį pasimatys kitas traukinys. Blykt blykt, virš jo blyksės žibintas. Truputis negarsaus triukšmo, ir neliks nieko - nei kito traukinio, nei žibinto. Blykt blykt. Liks tik savojo traukinio dundėjimas. Ne visada ritmingas, bet nesibaigiantis.
Tuk tuk. Važiuoja be galo. Namai greta geležinkelio, sniegas tarp bėgių, stotis po stoties.
Niekada Vilnius?
Trečios klasės traukinys, stojantis (vidutiniškai) kas septynias minutes, ima užknist. Nes per dieną bevažiuodama perskaičiau knygą, bent pusę jos - šiame traukinyje.
Traukinyje, kuris, regis, tikrai važiuos amžinai. Niekad neprivažiuos Vilniaus. Kuriam po kiekvieno sustojimo bus dar viena stotelė, vis kita, bet ta stotelė niekada nebus Vilnius. Niekada nebus.
Traukinyje, kuriame, it prastai pastatytame siaubo filme, trūkinės elektra, kuris vis važiuos ir važiuos. Pilnas nežinomų ir nepažįstamų žmonių.
Traukinyje, kuriuo važiuojant pro langą sykį pasimatys kitas traukinys. Blykt blykt, virš jo blyksės žibintas. Truputis negarsaus triukšmo, ir neliks nieko - nei kito traukinio, nei žibinto. Blykt blykt. Liks tik savojo traukinio dundėjimas. Ne visada ritmingas, bet nesibaigiantis.
Tuk tuk. Važiuoja be galo. Namai greta geležinkelio, sniegas tarp bėgių, stotis po stoties.
Niekada Vilnius?
penktadienis, vasario 12
fff-kva.
Negerai yra vietoj naujų kelnių nusipirkti knygų. Nors, kita vertus, smagu. O, be to, kad kam nors būtų pavykę knygyne nusipirkti kelnes, dar negirdėjau.
Hm, arba žmonės ten jų neperka, arba perka, bet niekam nepasakoja, todėl kiti to nesužino. Pati irgi niekad nebandžiau. (jei kas bandėt, papasakokit, labai įdomu kaip sekėsi)
Vakar suradau dar vieną tylą į savo kolekciją. Kada nors apie šitą kolekciją papasakosiu išsamiau, bet dar ne dabar. Dar reikia ją palaikyti paslaptyje ir tamsoje, kad įgautų vertę, susisteminti, leisti apsigludinti ir apkristi dulkėmis.
Tada, kokį tykų ir jaukų vakarą, tokį, kai ore tvyrote tvyro fantastika, fantazija ir fantasmagorija, surasiu kolekciją pamirštame ir pridulkėjusiame kampe, nubrauksiu dulkes ir sumanysiu kam nors parodyti. Parodysiu ją ir papasakosiu ne tik apie kolekcijos eksponatus, bet ir apie jos pačios atsiradimą.
Kvakvariumo kronikos:
(jei čia būtų lapas popieriaus, galėčiau pavadinti jį juoduoju puslapiu. )
Dvi savižudės - kamikadzės, viena - plytelių klojėja, trečia - priešiškų dantų auka.
Liudininkai apklausiami. Pagal liudininkų apsaugos programą jiems suteikta visapusė apsauga, bet uždrausta išvykti, nusižudyti, pasišalinti iš įvykio vietos ir kitaip trukdyti tyrimui.
Ką nors žinančius apie šiuos tragiškus įvykius ar galinčius suteikti bet kokios vertingos informacijos prašome nedelsiant pranešti. Už naudingą informaciją bus deramai atlyginta.
Šiam kartui tiek.
Kad pavasaris greičiau ateitų..
Hm, arba žmonės ten jų neperka, arba perka, bet niekam nepasakoja, todėl kiti to nesužino. Pati irgi niekad nebandžiau. (jei kas bandėt, papasakokit, labai įdomu kaip sekėsi)
Vakar suradau dar vieną tylą į savo kolekciją. Kada nors apie šitą kolekciją papasakosiu išsamiau, bet dar ne dabar. Dar reikia ją palaikyti paslaptyje ir tamsoje, kad įgautų vertę, susisteminti, leisti apsigludinti ir apkristi dulkėmis.
Tada, kokį tykų ir jaukų vakarą, tokį, kai ore tvyrote tvyro fantastika, fantazija ir fantasmagorija, surasiu kolekciją pamirštame ir pridulkėjusiame kampe, nubrauksiu dulkes ir sumanysiu kam nors parodyti. Parodysiu ją ir papasakosiu ne tik apie kolekcijos eksponatus, bet ir apie jos pačios atsiradimą.
Kvakvariumo kronikos:
(jei čia būtų lapas popieriaus, galėčiau pavadinti jį juoduoju puslapiu. )
Dvi savižudės - kamikadzės, viena - plytelių klojėja, trečia - priešiškų dantų auka.
Liudininkai apklausiami. Pagal liudininkų apsaugos programą jiems suteikta visapusė apsauga, bet uždrausta išvykti, nusižudyti, pasišalinti iš įvykio vietos ir kitaip trukdyti tyrimui.
Ką nors žinančius apie šiuos tragiškus įvykius ar galinčius suteikti bet kokios vertingos informacijos prašome nedelsiant pranešti. Už naudingą informaciją bus deramai atlyginta.
Šiam kartui tiek.
Kad pavasaris greičiau ateitų..
sekmadienis, sausio 10
Dvidešimt-dešimt.
arba kasdienybės trupiniai.
Po Kalėdų per Lietuvos televiziją su mama žiūrėjom "Mr. Magorium's wonder emporium". Toks pasiutusiai gražus filmas, kad mama net nustebo, kai jis pasibaigė gražiai ir be jokių skausmingų scenų viso filmo metu. Toks too good to be true.
Ir pilnas gerų minčių. Švelnių, šiltų, artimų. Gerų minčių, kurioms akomponuoja graži muzika.
Don't be shy just let your feelings roll on by,
Don't wear fear, or nobody will know you're there.
Šiandien labai užsinorėjau, kad balkone augtų mažytė obelėlė. Amžinai žaliuojanti, apkibusi rausvaskruosčiais obuoliukais.
Dar užsimaniau pamatyti kūrybinio džiaugsmo apimtas akis. Akis, su sparcle jose. Su kibirkštėle. Ir nuoširdžiai kalbėtis per naktį. Iki prašvis.
Ir noriu vasaros, noriu keliauti. Noriu ką nors maloniai nustebinti, priversti nusišypsoti, priversti pajusti džiaugsmą ir norą gyventi (kaip "Švelniuose tardymuose" rašytoją Thorton'ą Wilder'į citavo Rolandas Kazlas "Džiaukis gyvenimu, nes lavonu būsi labai ilgai"). Noriu pavargti po dienos kelionių ir sapnuoti magiškus sapnus.
Noriu, kad žmonės tikėtų magija ir stebuklais, nes you must believe it to see it. Ir kad jie mėgautųsi vasara. Nes kada dar daugiau galima mėgautis vasara, jei ne vasarą? Jei vasarą nesimėgauji vasara, tai kaip ir esi ją iššvaistęs veltui. Ar ne taip? :)
Prieš miegą tokia muzika, rodos, netinka, bet linkiu jums visiems truputį Saint Oil Sand ritmų ir žodžių, nes jie tikrai į sveikatą. :)
Po Kalėdų per Lietuvos televiziją su mama žiūrėjom "Mr. Magorium's wonder emporium". Toks pasiutusiai gražus filmas, kad mama net nustebo, kai jis pasibaigė gražiai ir be jokių skausmingų scenų viso filmo metu. Toks too good to be true.
Ir pilnas gerų minčių. Švelnių, šiltų, artimų. Gerų minčių, kurioms akomponuoja graži muzika.
Don't be shy just let your feelings roll on by,
Don't wear fear, or nobody will know you're there.
Šiandien labai užsinorėjau, kad balkone augtų mažytė obelėlė. Amžinai žaliuojanti, apkibusi rausvaskruosčiais obuoliukais.
Dar užsimaniau pamatyti kūrybinio džiaugsmo apimtas akis. Akis, su sparcle jose. Su kibirkštėle. Ir nuoširdžiai kalbėtis per naktį. Iki prašvis.
Ir noriu vasaros, noriu keliauti. Noriu ką nors maloniai nustebinti, priversti nusišypsoti, priversti pajusti džiaugsmą ir norą gyventi (kaip "Švelniuose tardymuose" rašytoją Thorton'ą Wilder'į citavo Rolandas Kazlas "Džiaukis gyvenimu, nes lavonu būsi labai ilgai"). Noriu pavargti po dienos kelionių ir sapnuoti magiškus sapnus.
Noriu, kad žmonės tikėtų magija ir stebuklais, nes you must believe it to see it. Ir kad jie mėgautųsi vasara. Nes kada dar daugiau galima mėgautis vasara, jei ne vasarą? Jei vasarą nesimėgauji vasara, tai kaip ir esi ją iššvaistęs veltui. Ar ne taip? :)
Prieš miegą tokia muzika, rodos, netinka, bet linkiu jums visiems truputį Saint Oil Sand ritmų ir žodžių, nes jie tikrai į sveikatą. :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)