Metams baigiantis.

Atostogų pradžioje sugalvojau, kad į mokyklą grįžti reikėtų sugalvojus, ką norėčiau studijuoti. Susiklosčiusios aplinkybės leido man suprasti, kad (dar) vieną iš sričių reikėtų atmesti. Kilusi nauja idėja, ja pasidomėjus, irgi buvo nustumta į šalį.
Dabar jaučiuosi kiek pasimetusi, neveltui ant "kalėdinės rodyklės" virš mano galvos buvo didžiulis ryškus klaustukas. Sąmoningai.

Kaip Homeris (dievaži, nuostabus pavyzdys; susižavėjau savimi) žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba mąstyti. Pasiilgau to jausmo, kuris kyla galvojant. Nes paskutiniu metu (gaila, koks jis ilgas) tik valgau, miegu ir nieko neveikiu. Ai, tiesa, dar šaipausi iš aplinkinių. That's all, folks.

Užsimaniau pabūti dabar kokiame gerame gyvo garso koncerte. Akustiniame. Sėdėti prieblandoje ir klausyti nuostabios muzikos.
Dar norėčiau prisipažinti begalę dalykų, tik nežinau, ar tikrai dabar ir čia.

Tik norėčiau paprašyti nepasakoti man, kad kartais jaučiatės nelaimingi, nes jūsų geriausias draugas turi ir kitų draugų, ir neskiria jums viso savo laiko. Kad neva prisimena jus tik tada, kai jam to reikia. Siūlau verčiau pagalvoti pačiam apie save.
Dar prašau nepriekaištauti man dėl to, su kuo aš visiškai nesusijusi. Nebesiskųsti. Nešaukti ant kažko, ko nėra.


Artėja kiti metai. Mintis apie Naujųjų šventę mane pasmaugs. Mintys apie ateitį pribaigs anksčiau ar vėliau.
Kažkas mane slegia, tik dar niekaip nesuprantu, kas. Slegia, lenda į galvą, apvynioja mano mintis, įsibrauna dar kažkur. Apninka. Iškelia į viršų blogus/prieštaringus/niūrius/.. prisiminimus, neleidžia džiaugtis. Kartais, kai aplink mane daug žmonių, tas kažkas nedrįsta pasirodyti, pasitraukia.
Todėl atrodo (?), kad man - viskas gerai.
Jei taip neatrodo, jei atrodo, kad man kažkas ne taip, tada vaizduotėje užmušiu jus, kam nepasakėt anksčiau.


Baigiu gražia gaida:

Tai duona, mūsų duona,
laimink mus, saugok kas dieną.

Apsaugokite.

Taip juk būna, tiesa? Kai žmonės kalba apie tave, o tu privalai tylėti. Kai pabandai ištarti patį trumpiausią žodelytį, o tie žmonės ima tave badyti pirštais ir choru cypti, kad nutiltum. Kai nenori klausytis jokių tavo paaiškinimų. Kai jiems atrodo, kad apie tave žino kur kas geriau negu tu pats.
Bjauru tada būna, ar ne?

Bjauru.
Dar bjauru būna tuomet, kai eilinį kartą mėgini draugiškai pasikalbėti su žmogumi, o šis, nebežiūrėdamas į tave, sako kažkam prieš save: "Ai, beprasmiška su ja kalbėti."


Užtat. Kiek anksčiau.
Šiąnakt savo neprireginčiomis akimis vėl stebėjau naktinį dangų. Mėginau stebėti, jei sakysime tiesą, nes, nepaisant to, kad buvo jau po vidurnakčio, lauke buvo šviesu. Ir aukštai virš galvos, ne pažemėje kaip įprasta, švietė mėnulis. Buvo beveik pilnatis. Žiūrėjau į Mėnulį ir pajutau iš jo sklindančią magiją. Visą kūną užpildantį jausmą, kai supranti, kad pasaulis yra tobulas, nuostabus ir... beribis. Kad viskas, ką matai, yra tobulai susieta tarpusavyje. Vėl pajutau beprotišką norą išeiti laukan, vaikščioti tyloje netrukdoma ir suvokti.

Sekančią naktį žvaigždžių dar daugiau. Mėnulis labiau kairėje.

Vakare po sekančios nakties radijas grojo senus gabalus. Tokius, kurių klausiau prieš penkis metus. Wow.
Tada dar keletas vakarų, praleistų su radiju. Buvau pamiršusi, kad dar toks yra.

Jei neskubėtume gyventi, galbūt nereiktų taip greit pasenti.
Jeigu lėtai lėtai gyventum, nebesuspėtum ir nepasentum.

Mokykloje prieš porą savaičių buvo Svaras; turėjo pristatinėti kažkokį projektą, bet kalbėjo daugiau apie visuomenę, žmones, pasitikėjimą, protą ir išmintį. Sukėlė daug visokių minčių, kitų dar dabar nesusidėliojau, todėl negaliu nieko plačiau.
Tik sakė, kad jei ko nors tikrai nori, tai argi gali kas nors tau sutrukdyti to pasiekti?


For what we want most, there's a cost must be payed at the end.

Mintis į ateitį:
Herojai neturi ateities.


Saugoti reikia.

Sakom kažką.

Kadangi niekaip neapsisprendžiu, ką daryti, nutariau užsimimti veiksmu, kuris visiškai nesusijęs su tais dviem, iš kurių niekaip neišsirenku vieno.
Ieškojau internete idėjų.

Radau eko-maniakę (o ji rimtai apsėsta), dar niekaip neperpratau, kodėl dekupažą visi taip mėgsta daryti su tomis siaubingomis gėlėmis (tokias gėles mes kaip visiškai nusenusį daiktą kažkada dovanojome draugei 18-likto proga; reikės paieškoti kartu dovanoto atviruko nuotraukų, įspūdingas. Su tekstu viduje), perverčiau 12 pasidarykpats blogo puslapių ir nieko gero neradau, užtat (bet čia jau kitur) radau keistų fotografų porelę (vieno jų nuotrauka dabar yra puslapio dešinėje), animatorių (jėga! monstriukai!), Liftą .
Dar užsinorėjau pratęsti blogo įrašus apie šių metų puikųjį buriavimą, ir dar ką nors be to pripiešti ;D


Dabar aš įsiutusi.
Wunderbar.

Dabar jau nebe.


Užtat turiu keletą mažyčių planelių, kuriuos, jaučiu, kad įgyvendinsiu.
Music is a medicine.