šventinis.

Seni [paauglystės] dienoraščiai yra tuo faini, kad rašymo akimirką jie atrodo labai rimti ir svarbūs, truputį vėliau, skaitymo akimirką jie atrodo žiauriai kvaili (ir netgi "omg omg tikrai turiu tai išmesti, kokios čia nesąmonės, omg kaip gėda ką aš čia rašiau?!" lygio kvaili), o dar vėliau, re-skaitymo akimirką- be proto juokingi. Skaitai ir džiaugiesi, kad neišmetei.
Jaučiu, kad ateis dar kitokio tipo vėliau akimirka ir netgi norėsis pasidalyti viena ar kita seno dienoraščio istorija. Nes tikrai - labai juokinga, tik viešinti dar netinkama.

Nusprendžiau sudalyvauti knygų iššūkyje. Turiu dar porą dienų sugalvoti/surasti/išsirinkti/prisiminti dvylika knygų, kurias visada norėjau perskaityti, bet neperskaičiau, ir užsiregistruot.


Pasaulio pabaigos naktį susigalvojau sau popasauliopabaiginę resolution.
Kodėl? Todėl, kad tas draugiškai ir challenging'iškai nuskambėjęs sakinys "c'mon, gi pasaulio pabaiga, koks skirtumas?" į mano galvą vėl sugrąžino kažkur trumpam pradingusią mintį "juk visiems iš tiesų DZIN!" (kurios buvau visai pasiilgusi). Ir paskui užsidirbau respect'o taškų.
Kokią? Geriausiu atveju, pasakysiu kitąmet. Arba netyčia kokį vėlyvą vakarą arba rytui auštant lyg tarp kitko leptelsiu, nes norėsis atvirai paplepėt ir papasakoti ką nors iš niekada nepasakojamų dalykų serijos.

swordfishtrombones ir gal jokių kitų ilgų žodžių

Buto durys jau papuoštos Kalėdoms. Ant jų, po metų pertraukos, kabo Lolos dovanota eglutė ir, tikiuosi, džiugina kaimynų akį. Mano tylų kolekcija auga lėčiau nei kitas sąrašas, o ant naujojo dviejų metų kalendoriaus puikuojasi kirčiuota a. Svarstau ar kada nors parašysiu knygą ir retkarčiais, dažniausiai - vakarais, kai žvilgsnio neblaško gal jau dvi savaites nematyta saulė, sniegas ir spalvoti vaizdai, pagaunu save esančią per žingsnį nuo supratimo kažko labai labai svarbaus, jau beveik užčiuopto, bet taip ir nepagauto. Ir vis nepagaunu. Ir vis nesuprantu.

Aplinkiniai žmonės vėl suintensyvino "O ką veiksi paskui?" klausimų ataką. Reikia paruošti atsakymų.

pavadink.

šiandien labai ryškiai pastebėjau du dalykus: kad gyvenu mieste ir kad įvykiai turi dėsningumą kartotis kas mėnesį.

Pirmąjį pastebėjimą labai lengvai patvirtina tokie paprasti įvykiai ir dalykai kaip: kiekvieną rytą ir vakarą (ir dar porą kartų dienoj) naudojamas viešasis transportas, praktiškai visur randamas bevielis internetas, mašinų spūstys, maisto prekių parduotuvės ir prekybcentriai ant kiekvieno kampo, skubantys lekiantys bėgantys besigrūdantys žmonės, tik dirbtinės karvės, balandžiai, kuosos, kovai ir varnos kaip vieninteliai paukščių atstovai, dažniausiai negražūs daugiaaukščiai namai, ...

Pasiilgstu tų paprastų gulinėjimų ant žolės (o ne ant žemės prie Prezidentūros, žole padengtos taip pat tankiai kaip plinkančio senio galva), plataus horizonto, kurio nedrasko jokie dangoraižiai (nors jie man patinka, bet kartais tiesiog labai netinka), atstumų, kuriuos viens du nepavargdama galiu nueiti, neskubėjimo ir tos vakaro tylos, kai atidarius langą girdėti pravažiuojantis traukinys.

Laimei, miestai dar man asocijuojasi su siauromis senamiesčio gatvelėmis, kiemais, į kuriuos nepatingėjęs užsukti gali atrasti tai, ko tikrai nesitikėjai, kultūra (parodomis, koncertais ir spektakliais) kur bepasisuksi, gatvės muzikantais, plačiomis atradimų galimybėmis, kino festivaliais. Ir apskritai miestai yra labai geras darinys. Kartais pernelyg gerai apie save galvojantis ir skubantis, bet geras.


Antrąjį pastebėjimą įrodyti kiek sunkiau. Kasmėnesinis dėsningumas yra gudrus - jei tik sugalvoji kokį dalyką, kuris tiktų kaip įrodymas, jis iškart tampa netinkamu, nes vyksta ne lygiai kas mėnesį, o kaip nors kitaip. Kas trisdešimt dienų kaip vilniečio kortelė, kas porą savaičių, kas keletą mėnesių, bet jokiu būdu ne kas mėnesį. Ir vistiek aš lieku prie minties, kad šitas dėsningumas yra teisingas. Tereikia truputį plačiau pažvelgti į pačią mėnesio sąvoką, ir viskas susidėlioja į savo vietas.


O kadangi pradėjau apie miestus, tai pabaigai - man pati gražiausia citata iš Literatų gatvės:
bijau, nes galvoju, kad didelio miesto lapė gudresnė už mažo miestelio moterį.
pamiršau kas toji rašytoja, kuri taip parašė.

A rain check.

Norėčiau ant kambario sienos turėti eilėraštį, patį puikiausią eilėraštį pasaulyje. Kuris kiekvienąkart man pažvelgus būtų būtent toks, kokio man tą akimirką reikia. Kurio grožį suprastų kiekvienas.

Dar norėčiau mokėti stebinti.

It's a great thing when you realise that you still got the ability to surprise yourself. Makes you wonder what else you can do that you've forgotten about.



Kaskart, kai būnu kokiame mieste, kurio dar nelabai tepažįstu, bent šiek tiek laiko praleidžiu įsivaizduodama save ten gyvenančią. Mėginu įsivaizduoti kur eičiau, ką dirbčiau, kur važiuočiau, su kuo bendraučiau, kur gerčiau kavą, o kur - arbatą. Svarstau ar važiuodama metro jausčiausi taip pat truputį stebuklingai ir pakylėtai, kiek ilgai mano akyse miestas išsaugotų savo paslaptingumą ir kiek jame išliktų neatrasto, kur vesčiausi manęs aplankyti užsukusius draugus, kuri kavinė taptų mano mėgstama, ar rasčiau tokių stotelių, kurių pavadinimuose būtų paslėpta kažkas tokio mielo, jaukaus ir gražaus kaip "Vaikų kaime" ar "Šiaurės miestelyje", per kiek laiko išmokčiau kalbą, ar sugrįžčiau dar į šitą parką, o gal eičiau į aną.

Kai jau truputį apsitrinu su miestu ir šiek tiek pabūnu jame, imu galvoti kiek dar galėčiau čia būti, kiek laiko gyvenčiau.
Retkarčiais, pamačiusi kokį akiai mielą pastatą, nutariu, kad jame norėčiau gyvent. Paskui, jei pasiseka darsyk sugrįžt į tą miestą, kartais, pati sau netikėtai, praeinu pro tą jau anksčiau išrinktuoju tapusį namą ir pagalvoju tą patį. Kad norėčiau jame pagyvent ir kad tas ankstesnis mano sprendimas buvo teisingas.
Šią akimirką prisimenu tris tokius namus, o gal keturis.
Kartais mane sužavi balkonas, kartais varteliai, kurie mano mintyse labai girgžda, arba kokie nors daiktai viduje, kuriuos ne visada matau, o tik įsivaizduoju esant.


Turbūt tuo ir gražu, kad tikriausiai niekuomet nebūsiu savo išsirinktųjų namų viduje, niekad ten negyvensiu, nevarstysiu jų vartelių ir nežiūrėsiu pro balkono kraštą. Taip jie visuomet išliks truputį mano :)

Mažam kalne.

Aš nežinau, ar tai sakė kas nors iš šiandien per paskaitą kalbėjusiųjų, ar tai perskaičiau jau grįžusi namo po paskaitų, o gal abu atvejai čia teisingi, bet visiškai sutinku su ta mintimi, kad kartais gyvenime per dieną kas nors įvyksta, po ko reikia pailsėti, atsitraukti kažkur į vienumą/tylą/save ir tiesiog ramiai pabūti, pagalvoti, pasvarstyti ar pasvajoti.

Nes nieko kito, rodos, negali padaryti. 

Dar palygino kalbą su peiliu. Sakyčiau, be proto tiksliai.

viskas ateis, lyg būtų dar tūkstantis metų ligi dabar

Atsakymas į kolegės muškietininkės post'ą.

Visą savo mielą neilgą gyvenimą nemėgau užuolaidų, neturėjau jų ir, matyt, todėl niekad neužtraukdavau. Man patikdavo langai tokie, kokie jie yra; man patikdavo vaizdas už jų; man patikdavo iš lauko krentanti šviesa. O jei kas ir žiūrėdavo į mane iš gatvės, tai man nuo to būdavo nei šilta, nei šalta.

Šiandien vaikščiodama gatvėmis vis dar nudžiungu pamačiusi užuolaidų neuždengtą langą, pro kurį galima labai labai trumpam užmesti akį į kieno nors gyvenimą, o paskui tyliai galvoti kaip ten Kažkam gyvenasi, kuo tas Kažkas užsiima, su kuo gyvena, kaip leidžia laiką ir kur vaikšto, kai nebūna namuose. Tiek visko įdomaus pamatyt galima. Ir paskui prigalvot, sukurt įsivaizduojamą gyvenimą ir niekad taip ir nesužinoti, ar pataikei, ar ne.


O šiandien užuolaidas turiu ir vakarais užtraukiu. Tiesiog šiaip, dėl ritualo.
Nes kas gi ten žiūrės į penkto aukšto langus?

Ir tokiais vakarais aš kaip niekad laukiu stebuklo.

Prisispaudusi prie lango stiklo žiūrėjau į tolumoje už Impuls'o šaudomus trispalvės spalvų fejerverkus, po dieninio šešioliktųjų Pūčkorių pasivaikščiojimo truputį norėjau miego, pro kitą langą mačiau Vilniaus televizijos bokštą ir galvojau, jog nemačiau jo kalėdinio šiemet, bet čia nieko tokio, mačiau daug visokių kitokių dalykų.

Kitądien virtuvėje kūriau šedevrus ir nežinojau, ar jie išliks tokiais ir rytoj. Bekepdama blynus galvojau kokie skirtingi ir kitokie šiandien atrodo vaikystėje patirti dalykai - skaitytos knygos, kuriose šiandien įžvelgi ir pastebi visai kitus dalykus ir jos visai nebėra tokios vaikiškos kaip buvo, klausytos dainos, kurios nebeatrodo tokios, kokios atrodė tada, ir turi naują prasmę, matyti filmai, kuriuose irgi matai nebe tai, ką anksčiau, aplankytos vietos, į kurias norėtųsi grįžti dar kartą ir pažvelgti į jas kitomis akimis.
Ir, po galais, kaip yra puiku galėti iš naujo perskaityti tas knygas, atrasti senas dainas youtube ir grįžti į tas senas vietas, kurios, jei dar yra, tai tikrai atrodo kitaip, nes visa tai būna vėl nauja.


Tai įvyko prieš tūkstantį metų,
maždaug praeitą vasarą
Nuo to laiko mane tarsi sakmę
kažkas tyliai paseka

Būtent šitaip.
Dar, greta filmų ir dainų, greta knygų ir vietų, yra oras.
Oras, kuris, nori to ar nenori, vistiek primena tas beprotiškas ir švelniai pamišusias vasaras, kai būdavo labai gerai. Arba žiemas, arba rudenius, arba pavasarius.

Ir paskui pagalvoji kiek dar atsiras tų knygų, tų filmų, tų orų, tų žiemų, tų pavasarių, ir vėl keliesi rytais su šypsena.

Grikiai.

Vaikystėje labai nemėgdavau perrinkinėti grikių. Manydavau, kad tai niekam nereikalingas, ilgas ir nykus darbas. Tiesa, kartais grikių rinkimas būdavo visai smagus, ypač kai krūva artėdavo prie pabaigos, arba kai imdavau įsivaizduoti, kad blogi grikiai bei įvairūs kiti grūdai, kurių kartais atsirasdavo perrinkinėjamų kruopų kalne, yra kažkas kito, visai ne grikiai ir visai ne grūdai.
Pačiu piršto galiuku paliesdavau blogą grikį ir labai atidžiai slinkdavau jį per stalą link blogų grikių krūvelės. Tada lygiai taip pat pasielgdavau su kitu. Ir taip didysis kalnas po truputį imdavo mažėti, o vietoje jo atsirasdavo du kiti maži grikių kalneliai.


Šiandien grikių perrinkinėjimas man padeda sudėlioti į vietą mintis. Lyg tvarkyčiau ne tik kruopas, bet ir visa tai, kas sukasi mano galvoje.
Susitvarkiau kambarį. Susitvarkiau stalą. Perrinkau grikius. Susitvarkiau mintis.

Vargu, ar sudėliojau jas į eilę, pagal kažkokią logišką seką, tvarką ar dar kažką, kas galėtų jas kaip nors apibūdinti ir/ar klasifikuoti. Greičiau išpainiojau kažkokį ilgai besipynusį mazgą.

Tikriausiai galima palyginti mintis su grikiais? Sakyti "mano mintys - kaip grikiai".
Juk taip gražiai skamba.