Smalsumas

Kažkada ofiso virtuvėj su kolege kalbėjomės apie smalsumą. Ji liūdnai sakė, kad jos niekas nedomina, nelabai kas įdomu, neturi niekam jokios aistros/passion. Tuo tarpu mano į galvą viena po kitos lindo tai architektūra, tai šunys, tai meno istorija, tai skautai, tai fotografija, tai jūrininkystė, tai traukiniai, tai dviračiai, tai kinas, tai IT, tai literatūra, tai gamtos apsauga, tai grafika, ir, rodės, nebus galo mane dominančių dalykų srautui. Tąkart labai nusistebėjau šia situacija - keista, kai vienas žmogus mėtosi nuo vieno pomėgio link kito, nuo vienos aistros link kitos, o kitas vakare paprasčiausiai išsiverda arbatos ir tiek. Ramybė.

Naujajame šių metų kalendoriuje (kuris, manau, yra pinigai į balą, nes surišimas toks nepatogus, kad sunkiai beprisiverčiu jį naudoti) galima pasirinkti mėnesio temą kaip tikslą, kurio planuoji siekti. Sausiui, po visų spalio ir lapkričio sunkumų (bei, labai jau įkyriai lenda šitas žodis, tai privalau parašyti, - siaubų) pasirinkau "stress free" temą. Pradžia buvo tragiška, bet, sąmoningai ar ne, kažkas pavyko. Dabar vasaris sukasi jau į antrą pusę, aš šypsausi (prisidėjo ir atostogos Austrijoj), viskas atrodo kur kas mažiau sunku, kur kas ramiau, all good. Kaip rašiau per atostogas instagrame, kai esi kalno viršuj, viskas yra šimtąkart geriau ir gražiau. O, kaip buvo pastebėta per atostogas Škotijoj, gyvendamas savo kasdieniam burbule galvoji, kad pakalbėti su manager'iu dėl ko nors problematiško yra didžiulis iššūkis, o tada važiuoji dviračiu siauru akmenimis nusėtu ir upeliais varvančiu takeliu palei skardį, galvoji, kaip čia nenusivožti (nes jei nusivoši, tai labai abejotina, ar iš tavęs liks kažkas daugiau nei tik šlapia vieta), ir kažkuriam taške pradedi juoktis iš to burbulo-savęs, nes suvoki, kad tie ofiso iššūkiai yra vienas didelis niekalas.

Pradėjau ruoštis Open House'ui. Viltautė buvo teisi rašydama, kad jei iš pradžių pastatas pernelyg nevilioja, susipažinęs su juo pradedi pamilti. Dabar ir Pilaitės rajonas įdomus atrodo, o ne nuobodyla. Čia kaip Mažajame prince, kur prisijaukini lapę. Dar galima palyginti su MJR, kur apskritai kažkokia magija ore tvyro.

Labai noriu ir šiemet į MJR. Dar noriu užpildyti aplikaciją ir aplankyti Europą, paklausyti Knygų mugės diskusijų, nusipirkti bilietus į Lisaboną, pavažinėti dviračiu miške (lempą jau turiu, jippy).
Vos nepamiršau svarbiausio. Dabar labiausiai noriu nebūti boba bezdale. Į gamtą, į lauką, į miestą, į renginius!

nes tie demonai moka plaukti

Galvoju, ar gyvenimas yra labiau kaip linksmieji kalneliai, ar labiau kaip vaikščiojimas prie pat bedugnės. Arba tarpeklio, per kurį šokinėji nuo krašto ant krašto, bet retkarčiais vis nusprūsti žemyn, krenti, o paskui vėl kabarojiesi į viršų. Nes ten aukštai šviesiau, o į šviesą, juk ir filmuose dažnai apie tai kalba, linksta žmogaus širdis, nori ji to ar ne.

Žiūriu aukštyn iš tarpeklio gilumos ir iš tų aukštumų tikiuosi milijono dalykų -- kad vėl bus gerai. Bet kartu ir norisi rėkti iš visų jėgų. Net nelabai svarbu ką, svarbiausia - išlieti tą visą viduje susikaupusią sumaištį, kartu tikintis, kad riksmas pažadins sielą ir padės vėl grįžti į teisingą taką.
Kopiant viršun lyg akmenys iš dangaus ant galvos krenta tie "Ne", kuriuos ištari ne tu, o tau.
Norisi išrėkti visą vidų, kuris, rodos, toks tuščias. Bet tik dėl tamsos atrodo, kad ten nieko nėra. O iš tiesų visko pilna. Jausmai, emocijos bei mintys klojasi vieni ant kitų, vieni kitus užgožia, vieni kitus aplenkia ir keičiasi vietomis, asocijuojasi ne(be)suprantama tvarka ir, kaip tyčia, išlenda į paviršių tada, kai nei jų tikiesi, nei jų nori.

ir kartais, po tų smūgių, taip norėtųsi pasakyt, kad viskas, nebegaliu.
Bet baisiausia, kad galiu. Nors gal ir ne baisiausia, gal iš tiesų reiktų tuo džiaugtis (ir džiaugiuosi, kai šviesu būna).

Retkarčiais, rodos, džiaugsmas netelpa širdy, o gal plaučiuose, ir jaučiuosi kaip Ronja Plėšikų girioje pavasarį. Nors vis dar noriu kažkur pabėgti. Čia gerai, bet kai miesto gatvėse nebeišeina pasiklysti ir atsidurti ten, kur dar niekad nebuvai, kai jau atpažįsti praeivių veidus, kai žinai, ką veikia tie, su kuriais niekad nekalbėjai ir kurių net vardų girdėjęs nesi, kai net negalvodamas žinai, kur gali sutikti vieną ar kitą žmogų, kokiuose renginiuose jie lankosi ir kokiais autobusais važinėja, kai darbe darai keisą, o tuo metu mintyse klaidžioji kelionės po Maltą atsiminimuose ar kuri laužus per lietų prie Kauno marių, tuomet jau metas keisti miestą.
Keisti tam, kad, susipažindamas su nauju miestu, galėtum pažinti save. Kad vaikščiodamas niekad nelankytomis gatvėmis galėtum kurti asociacijas su seniau aplankytais miestais, kad džiaugtumeisi radęs shortcut'ą ar dar kartą sėkmingai nuėjęs į tašką B per daug nesukdamas ratų, kad matytum niekad nematytus veidus ir svarstytum ką reiškia nuolat gyventi čia ir ar tai kada nors sužinosi, kad važiuodamas autobusu negalėtum nuleisti akių nuo vaizdo pro langą. Kad galėtum kurti utopines idėjas apie naujojo miesto kasdienį gyvenimą. Nueit į muziejų ir leisti ten valandas. Kas savaitę atrasti vis po naują mėgstamiausią vietą.
Ir kad retkarčiais pasiilgtum to, ką jau pažįsti (ir to jausmo, kai viską pažįsti ir viską žinai).

O kol kas mėginu nusikratyti rutinos, suspėti gyventi miesto voverės gyvenimą (nes viskas sukasi ratu, kad ir kaip norėčiau būti labiau vilku nei vovere), neįkyrėti ir suvokti save (nes jau vėl imu nebesuprasti nei kas aš, nei kodėl).

Būtų gerai taip kur išeiti į tuščią šviesų mišką, eiti basomis per spyglius ir neskubėti.

nickcave'iškas rejoice

Tais kartais, kai užeina tokia nepakeliamo būties sunkumo banga (ar, kaip pasakytų Luna iš Hario Poterio knygų, pro ausį įlenda Graužalius), išgelbėti gali įvairūs dalykai.
Pokalbiai, muzika, pasivaikščiojimas, miela žinutė, [ kita ].




Nežinau, ar čia konkrečiai kažkuris vienas iš paskutinių dienų įvykių (vienatvė Stokholme, skambutis, gimtadienis, paskutinė serija, o gal ir dar kas), ar jie visi kartu, bet su draugais praleistos akimirkos pasidarė aštresnės/ryškesnės, džiugesnės ir kur kas labiau vertinamos, nei anksčiau. Be galo vertindavau jas ir iki šiol, tik ne taip ryškiai.

Ir kaip kartais būna nesuvokiamai sunku patikėti tais siaubingai liūdnais nutikimais gyvenime, lygiai taip pat retkarčiais neina patikėti tais laimingais dalykais. Suvokti, kad tai, kas vyksta, yra tikra. Is happening.


Su kuo man dabar asocijuojasi Stokholmas, miestas, kuriame praleidau dvi ilgas dienas, tokias nepanašias viena į kitą?
Su nuostabiomis skulptūromis pačiose įvairiausiose miesto vietose (nuo tradicinių liūtų ir karalių iki elgetaujančio šuns su batu, velykinių kiškučių ir žydus gelbėjusio diplomato lagamino).
Su trimis valandomis susitaikymo, kad šitam mieste esu visiškai viena.
Su beprotiškai gražia architektūra, kuriai apibūdinti jau nebeprisimenu žodžių, bet negaliu atitraukti akių.
Su Genują primenančiom siaurom saloje išsidėsčiusio senamiesčio gatvelėm, jaukiu jų apšvietimu vakare ir tais gražiais žmonėmis.
Su klaidžiojimais gatvėmis žinant, kad rasiu kelią atgal.
Dar su Vaza, Nobeliu ir kariniu orkestru.


Truputį jau pasiilgau tų sapnų, kur pro langą metamiems obuoliams duodu kiaulių vardus, arba kaip einu basomis per mišką ir pėdomis jaučiu ant takelio esančias balas ir pribirusius spyglius.

drebančiais nagais aš tau parvilksiu pavasarį

nauji.

nauji metai tokie ir turi būti --
atgaivinantys
įkvepiantys
motyvuojantys
pripildantys idėjų


ir po kurių paskui sėdi sau, girdi pavėlavusius fejerverkus už lango ir šypsaisi.

tokie, kaip maudymasis tame lediniame ežero vandenyje antrą Juodaragio rytą:

plaukiojau vandenyje negalėdama suprasti, ar dar kada gyvenime esu šitaip gerai maudžiusis, esu buvusi tokiame gerame vandenyje - atgaivinančiame ir kūną, ir sielą, pažadinančiame protą ir tarsi leidžiančiame atgimti iš naujo, pabusti iš naujo, nors vieną vienintelę akimirką pavirsti kažkuo, kuo dar nebuvau, kuo galbūt niekad nebūsiu.

Grikiai.

Vaikystėje labai nemėgdavau perrinkinėti grikių. Manydavau, kad tai niekam nereikalingas, ilgas ir nykus darbas. Tiesa, kartais grikių rinkimas būdavo visai smagus, ypač kai krūva artėdavo prie pabaigos, arba kai imdavau įsivaizduoti, kad blogi grikiai bei įvairūs kiti grūdai, kurių kartais atsirasdavo perrinkinėjamų kruopų kalne, yra kažkas kito, visai ne grikiai ir visai ne grūdai.
Pačiu piršto galiuku paliesdavau blogą grikį ir labai atidžiai slinkdavau jį per stalą link blogų grikių krūvelės. Tada lygiai taip pat pasielgdavau su kitu. Ir taip didysis kalnas po truputį imdavo mažėti, o vietoje jo atsirasdavo du kiti maži grikių kalneliai.


Šiandien grikių perrinkinėjimas man padeda sudėlioti į vietą mintis. Lyg tvarkyčiau ne tik kruopas, bet ir visa tai, kas sukasi mano galvoje.
Susitvarkiau kambarį. Susitvarkiau stalą. Perrinkau grikius. Susitvarkiau mintis.

Vargu, ar sudėliojau jas į eilę, pagal kažkokią logišką seką, tvarką ar dar kažką, kas galėtų jas kaip nors apibūdinti ir/ar klasifikuoti. Greičiau išpainiojau kažkokį ilgai besipynusį mazgą.

Tikriausiai galima palyginti mintis su grikiais? Sakyti "mano mintys - kaip grikiai".
Juk taip gražiai skamba.

Suvakarėjus.

Nori to ar nenori, tokiais vakarais kartais ima ir pasidaro liūdna. Teta Vienatvė už rankos paima dėdę Liūdesį ir jiedu mažais žingsniukais atitipena pas mane. Aš žvilgteliu į juos, jie man liūdnai nusišypso, ir aš juos priimu greta savęs ant sofos, pavaišinu arbata. Taip ir sėdime visi trys, kartais tylėdami, kartais kalbėdami, kol kuris nors vienas iš mūsų pasitraukia. Visuomet užtenka, kad išeitų kuris nors vienas. Tada ir likę du patyliukais išeina kiekvienas savo keliais.

į nepravertas duris, 
į nemiego karalystę


Eurotrip'as velniškai užkabliavo (Scotty doesn't know!). Žiūrėjau jį tada, kai dar teta Vienatvė nebuvo atsivedusi draugo Liūdesio. O štai šią akimirką sėdime čia visi trys ir žibančiomis akimis žiūrime į kompiuterio ekraną. Keista, dėdė Liūdesys šįkart toks mielas, šiltas ir visai neliūdnas. Matyt neatsinešė į languotą skepetaitę įvynioto širdį graužiančio skausmo. Ir gerai, juk ir nereikia. Geriau jau aviečių uogienė, kurios turbūt neturiu, bet vistiek ji geresnė.
Gaila, kad lauke nebėra taip šilta, kaip buvo vasarą. Kuomet ilgi tylūs vakarai balkone atgaivindavo, kuomet kartu su draugais slėpėmės nuo saulės burės pavėsyje, kuomet nereikėjo slėptis po paltais ir pirštinėmis. (Juokinga. Ar dar ilgai rudenį, žiemą ir pavasarį galvosiu apie vasarą?)

Šiemet labai gražus ruduo. Anksčiau dar tokio nemačiau.
Gražus lietumi, lapais, saule, žmonėmis, debesimis, žvaigždėmis, veikla, tamsa, šviesa, gamta, miestu.. Man regis, po to bus graži žiema, gražus pavasaris ir graži vasara.


Išsiskirstom.
Labanakt :)

Apie pavasarį ir vasaros pradžios pasimetimai.

Anksti pavasarį, kai medžių lapai ne tik, kad dar nežaliuoja, bet ir išvis neegzistuoja, stovint ant ant kalvų kalvelių labai daug matyti į tolį. Matyti ir ten, kur vasaromis nematyti nieko. Tada labai norisi kur nors pabėgti nuo visko bei visų ir tyliai, niekam netrukdant būti gamtoje. Žiūrėti į saulę, stebėti jos kelią danguje, stebėti rodos bekraščius laukus ir dygstančią žolę..

O pavasarį,
pavasarį -
sekdamas saule
laukais
vėl aš pareisiu su paukščiais,
mojuodamas
žydinčia vyšnios šaka. 

Dar pavasarį, kai bėgi, bet nepabėgi,  gerai būti su žmonėmis ir komunikuotis per naktį. 



Artėjant vasarai protas ima nerimti ir norisi vis daugiau veiklos (ne protinės). Imu dėlioti vieną planą, tada antrą, trečią.. Ir išeina viskas kaip su neįdomia dėlione: padėlioju šen, padėlioju ten, sudedu į dėžutę ir nukišu į spintą - sudėsiu kitąmet. Tada išeinu lauk, žiūriu į dangų ir laukiu kol kas nukris. Kas nukrenta, to ir imuosi. Taip atsirado  trylika užimtų vasaros dienų. Nedaug, bet vis jau šis tas, nors vilties nedaug tesuteikia.

O kooks'ai taip vasariškai groja..

Taip vasariškai, kad įsisvajoju apie vasarą ir negaliu liautis apie ją galvojusi. Apie nors vieną svajonių vasarą, kai viskas būtų šiek tiek labiau taip, kaip norisi, - šiek tiek šviesiau, šiek tiek džiugiau, šiek tiek labiau prie ežero, šiek tiek labiau prie jūros, šiek tiek labiau kopose, šiek tiek labiau po saule, šiek tiek daugiau juoko, šiek tiek daugiau šypsenų, šiek tiek gražios praeities, šiek tiek netikėtumų, šiek tiek daugiau visko.
Nors vieną.
Kad paskui galėčiau tylomis galvoti kaip gerai buvo ir mįslingai šypsotis.


.
Žydinčios upės perskaito vokus,
griebiasi pirštais nakties. 


Ir, žinot.. Jei rytoj būsiu tokia pat kaip vakar, pasakykite man. Aš jau žinosiu ką su tuo daryti.

fff-kva.

Negerai yra vietoj naujų kelnių nusipirkti knygų. Nors, kita vertus, smagu. O, be to, kad kam nors būtų pavykę knygyne nusipirkti kelnes, dar negirdėjau.
Hm, arba žmonės ten jų neperka, arba perka, bet niekam nepasakoja, todėl kiti to nesužino. Pati irgi niekad nebandžiau. (jei kas bandėt, papasakokit, labai įdomu kaip sekėsi)


Vakar suradau dar vieną tylą į savo kolekciją. Kada nors apie šitą kolekciją papasakosiu išsamiau, bet dar ne dabar. Dar reikia ją palaikyti paslaptyje ir tamsoje, kad įgautų vertę, susisteminti, leisti apsigludinti ir apkristi dulkėmis.
Tada, kokį tykų ir jaukų vakarą, tokį, kai ore tvyrote tvyro fantastika, fantazija ir fantasmagorija, surasiu kolekciją pamirštame ir pridulkėjusiame kampe, nubrauksiu dulkes ir sumanysiu kam nors parodyti. Parodysiu ją ir papasakosiu ne tik apie kolekcijos eksponatus, bet ir apie jos pačios atsiradimą.


Kvakvariumo kronikos:
(jei čia būtų lapas popieriaus, galėčiau pavadinti jį juoduoju puslapiu. )
Dvi savižudės - kamikadzės, viena - plytelių klojėja, trečia - priešiškų dantų auka.
Liudininkai apklausiami. Pagal liudininkų apsaugos programą jiems suteikta visapusė apsauga, bet uždrausta išvykti, nusižudyti, pasišalinti iš įvykio vietos ir kitaip trukdyti tyrimui.
Ką nors žinančius apie šiuos tragiškus įvykius ar galinčius suteikti bet kokios vertingos informacijos prašome nedelsiant pranešti. Už naudingą informaciją bus deramai atlyginta.



Šiam kartui tiek.
Kad pavasaris greičiau ateitų..

Dvidešimt-dešimt.

arba kasdienybės trupiniai.

Po Kalėdų per Lietuvos televiziją su mama žiūrėjom "Mr. Magorium's wonder emporium". Toks pasiutusiai gražus filmas, kad mama net nustebo, kai jis pasibaigė gražiai ir be jokių skausmingų scenų viso filmo metu. Toks too good to be true.
Ir pilnas gerų minčių. Švelnių, šiltų, artimų. Gerų minčių, kurioms akomponuoja graži muzika.
Don't be shy just let your feelings roll on by,
Don't wear fear, or nobody will know you're there.


Šiandien labai užsinorėjau, kad balkone augtų mažytė obelėlė. Amžinai žaliuojanti, apkibusi rausvaskruosčiais obuoliukais.
Dar užsimaniau pamatyti kūrybinio džiaugsmo apimtas akis. Akis, su sparcle jose. Su kibirkštėle. Ir nuoširdžiai kalbėtis per naktį. Iki prašvis.

Ir noriu vasaros, noriu keliauti. Noriu ką nors maloniai nustebinti, priversti nusišypsoti, priversti pajusti džiaugsmą ir norą gyventi (kaip "Švelniuose tardymuose" rašytoją Thorton'ą Wilder'į citavo Rolandas Kazlas "Džiaukis gyvenimu, nes lavonu būsi labai ilgai"). Noriu pavargti po dienos kelionių ir sapnuoti magiškus sapnus.
Noriu, kad žmonės tikėtų magija ir stebuklais, nes you must believe it to see it. Ir kad jie mėgautųsi vasara. Nes kada dar daugiau galima mėgautis vasara, jei ne vasarą? Jei vasarą nesimėgauji vasara, tai kaip ir esi ją iššvaistęs veltui. Ar ne taip? :)

Prieš miegą tokia muzika, rodos, netinka, bet linkiu jums visiems truputį Saint Oil Sand ritmų ir žodžių, nes jie tikrai į sveikatą. :)

Dangaus sunkumo.

Šiandien debesys yra taip velniškai arti žemės, ir dangus atrodo labai sunkus. Stengdamasis atrodyti lengvas jis skaidosi į tuos baltus debesis, bet jie, baltai boluodami vakaro tamsoje, atrodo tik dar liūdnesni.
Už mano lango daug miesto šviesų. Nematyti jokių didelių reklamų ar ekonomiškai svarbių objektų, tik daugiaaukščiai namai ir šviečiantys automobilių žibintai. Pačios draugiškiausios šviesos. Kažkas kažkur skuba, iš kažkur grįžta, kažko laukia.. Ir suspėja, ir sugrįžta, ir sulaukia.

Liūdniausia gyventi vienam yra dėl to, kad grįžtant niekas nelaukia. Gal dėl to taip ir norisi šuns. :}

Ir nuo savęs taip kartais daros šalta, kad noris apsigręžt ir bėgt,
o pakeliui nušvilpt kieno nors paltą su šiluma dar plakančios širdies..

Kartais prisimenu mano pačios išvestą teoriją apie žiurkėnukus. Kaip nelinksmai teisinga ji tais kartais atrodo..
Dar kartais norisi sau įspirti ir gerai papurtyti. Ir rėkti: "Atsibusk!!!"
Ir dar retkarčiais norėčiau būti kuo nors kitu, o ne savimi. Gal bent kartais būtų lengviau. Nors, kaip pasakytų turbūt kiekvienas, nė velnio ne lengviau. Visi mes turime kokių nors problemų, vieni didesnių, kiti mažesnių, tik svetimos jos dažnai lengvesnės atrodo.

Dar norėčiau, kad kas nors ateitų ir pasakytų: va, viskas, imkis šito, tai tau patiks, tai tau tinka. Tai - tavo pašaukimas. Ir aš imčiausi, ir man patiktų. Surasčiau gyvenimui tikslą. Gal taip gyventi nebūtų įdomu, bet kartais aiškumo bei užtikrintumo dėl to, ką darai, norisi daug labiau nei įdomumo. Nes žinočiau, kad pasirinkau teisingai.
O gal todėl ir kamuoja mane šitos dangaus sunkumo mintys, kad padariau kažką ne taip, pasirinkau ne tą ir nusprendžiau klaidingai? Bet kodėl tuomet svarstydama visokius kitokius pasirinkimus aš apie nei vieną iš jų negaliu pasakyti: "Šitai yra tai, ko aš ieškojau!" .
Jie čia pat, tik reikia stipriau užsimerkti.


Manau, viskas dėl tų šiandien išgirstų (de)motyvuojančių žodžių.



O gal reikia vieną dieną surašyti visus sugalvotus planus ant vienodų lapelių, juos užversti, sumaišyti, aklai ištraukti ir, nieko nepaisant, imtis juos vykdyti?
Kuomet tave sienos prispaudžia, gelbėtis reik per lubas.

* Andrius Kaniava - Po baltu sniegu
* Domantas Razauskas - Tie, kur šiandien gimė

O ar Jūs esate patenkinti tuo, kuo užsiimate? :>

-- Įdomu.

Gyventi įdomu.

Tikrai.

Ir kasdien vis įdomiau. O jei su įdomiais žmonėmis, tai išvis.

Žiūriu visokias įdomių žmonių nuotraukas, pagalvoju apie jų gyvenimus ir noriu gyventi kaip nors kitaip. (:

Kuomet tave sienos prispaudžia, gelbėtis reik per lubas.

Čia iš Ivaškevičiaus "Madagaskaro". Paėmiau sesei šitą knygą iš VU bibliotekos, nuvežiau, išėmiau, parodžiau, ir netyčia parsivežiau atgal. :-D~

* *

Užsimaniau paskaityti poezijos. (:

* * *

Miegokit ir sapnuokit gražiai gražiai. ((:

Vasarai?

Paskaičiau keletą blogų.
Įdomių ir visiškai netikėtai atrastų. Net nebesuprantu kaip man išvis juos pavyko rasti :-D~

Bet radusi labai džiaugiuosi.
Įkvėpė mane tie blogai. Dabar viduje (nepaisant visų nesąmonių, su kuriomis čia šį vakarą susidūriau) toks užsidegimas--užsispyrimas--pasitikėjimas--noras--etc .
Jėga, tikiuosi, užsiliks ilgai.
Arba reikia neleisti išnykti. Turiu idėją, reikės pamėginti, gal ims ir pavyks.

Šiandien paskaičiau vieną rimtą failą, susijusį su studijomis. Atsižvelgiant į jį reikia pakoreguoti planus dėl važiavimo į Vilnių (dokumentai, etc. ), kad nereiktų lakstyti pirmyn atgal.
Ir sugalvojau ką rašysiu pirmu numeriu. Damn, konkursai ten (bent jau ligi šiol būdavo) velniškai dideli, bet gal aš to iš tiesų ir noriu? :)

Savaitgalį laukia dar viena tūkstantmečio kelionė. Su tūkstantmečio metraščiu-dienoraščiu irgi stumiuosi į priekį. Patinka man jis visai, tik niekaip neapsisprendžiu dėl šriftų. Lietuviškų irgi sunku rast, nors jau netgi išmokau sukurti šriftams raides. Tik panaudot dar neišeina. :-D Ir šiaip -- greičiau sugalvoju idėją, nei jos įgyvendinimo būdą.

Noriu saulės, ežero, miško, kelionių, muzikos..
Padorių atostogų!

Kokia šiandien savaitės diena? :o

Man vis tiek atrodo, kad aš siaubingai susimoviau.
Kas dar baisiau, esu beveik tikra, kad dėl to neklystu. ;o Bet reikės dar pasitikslinti.
O ir šiaip - bus pamoka. :-D


Atsikračiau visais egzais, nuėjau į visus suplanuotus pasimatymus su Nacionaliniu Egzaminų Centru, net į mokyklą knygas nunešiau. Štai kaip labai man patiko tie 12 metų. >:D
Atostogauju.
Šiandien oras buvo vasara.

Kepu tėčiui tortą ir vis bandau pabėgti.
deganchiu sniegu vis dar begu ash deganchiu sniegu vis dar begu ash deganchiu sniegu gyvenu ar miegu nesuprasdamas nieko vis dar begu ash

Pokalbių.

mintis:
you can like the life you're living or you can live the life you like

* *
Daug pokalbių.
Įvairių pokalbių.

vienas pokalbis truputį nuliūdino, tada sukėlė (irgi truputį) balto pavydo.
tuomet iškart atsirado kitas žmogus, su kuriuo realiai niekad nekalbėjau, bet prisimenu. ir to pokalbio metu, tik sužinojus idėją, viskas pasirodė gal ir ne taip juoda. kad gal ne viskas prarasta.
(ir damn, vis tiek man mieliau LS, nei LJS, kad ir kaip bebūtų gaila)

dar kilo keletas minčių.
Galvoju, vertėtų paversti realybe.


Vasara kelia paniką.

Paminiu blog'e Kristinuką.
Su gie būsim revoliucionierės.

Sausainukai.

Buvo užsukę svečių. Vakar ir šiandien.
Tie, kur vakar, atsivežė sausainukų. Tie, kur šiandien, - ne.

Kaip man juos (svečius) išmokyti, kad užsukdami pas mus į svečius jie turi atsineši bent vieną vienintelį sausainuką? :-D
Aišku, jei išmoks atsinešinėti, tuomet reikės pradėti mokyti kurie sausainiai skanūs ir geri, kurie - ne. (Informacija norintiems skristi: tie fasuoti sausainiai netinka, sveriami skaniau.)

Ai, tiesa, nesu aš tokia sausainių maniakė, kaip gali pasirodyti. Tiesiog tas žodis "sausainukas" gražiai skamba. :-D O ir šiaip, malonu klausti: "Turi sausainukų?.. Nors vieną?.. :-D "


internete kažkodėl nėra skanių sausainukų nuotraukų. Visur tie cookies, kurie anaiptol neatrodo skaniai. Nors ir šiaip maisto nuotraukos man nepatinka. ;-D

Važiuojam verčiau į Paryžių.

Rytas.

Norėčiau kada netikėtai vasarą aplankyti skautus. Ateiti anksti anksti ryte, kai saulė jau po truputį teka, pažadinti labai labai išsiilgtą draugą ir, jam vos pramerkus akis, ištarti: "Sveikas! Labas rytas! Šimtas metų!.."
O tas draugas keliskart mirkteltų akimis, tada suprastų ką mato ir pats sau nejučia sušuktų: "Milda! Tiek metų.. :) "

Ot tai būtų rytas.

Nuo mano lango.

Kiekvienam mūsų yra skirtos skirtingos durys. Mes tarsi gyvename didžiuliame daugiabutyje su daug laiptinių. Būname butuose, susitinkame su kaimynais iš tos pačios laiptinės, kartais susipažįstame su kaimynais iš gretimų. Ir vieną dieną (ši diena visuomet išaušta) ateina nekilnojamojo turto agentas ir sako: "Laba diena, įsigykite nuosavą namą."

Agentas nesiūlo, jis (į)sako. Kiekvienam pasiūlo skirtingas įsigijimo sąlygas, dažnai primargintas žvaigždučių, po kuriomis, žinoma, papildomos sąlygos. Mus jau iškrausto iš daugiabučio, kitų pasiūlymų neturime, tenka priimti šį.

Išeiname pro daugiabučio laiptinės duris laukan. Padvelkia vėjas. Lauke jis kitoks, nei gali pajusti atvėręs langą. Lagaminai, kuprinės ir krepšiai sveria daug, taksi sustoja retai kuriam ir, o tai ir yra blogausia, dažniausiai neaišku, koks yra naujai įsigyto namo adresas!

Ir taip kasdien einame keliu, nešini krepšiais. Kartais atsiranda draugų, su kuriais galima pasidalinti manta. Kartais bemiegant kas apvagia. Kartais pataikome ne į tą namą. Kartais žmonės reikalingo namo niekad ir neranda. Kartais randa, ir juose jų jau laukia su arbata ir (galbūt) sausainiais.

Visame kelyje namo link pilna rodyklių. Vienos iš tiesų veda tikslo link, kitos paklaidina, trečios nusiunčia ja pasekusius į oro uostą (ten lėktuvai nereguliariai skraidina į kitas šalis; atgalinių bilietų kartais neparduoda, o jei ir parduoda, niekad negali žinoti, ar atgalinis reisas išvis bus), ketvirtos išvis skelbia velniai-žino-ką.

Būna ir dykynių be menkiausio ženklo.

Visame kelyje namo link pilna žmonių. Vieni yra tie, kurie ištiesia ranką suklupus, kiti yra tie, kurie pakiša koją ir todėl suklumpi, treti jau yra radę namus ir yra išėję pasivaikščioti ar pavedžioti šuns, o ketvirtus atskraidino lėktuvas.

Būna ir dykūnų, kurie namo neieško.

Namai stovi visiems.

Namų skaičius neatitinka daugiabučių ir durų juose skaičiaus.

Po kiek laiko namai ima jungtis grupėmis, išauga į daugiabučius (-namius?). Juose gyventojų daugiau nei buvo namuose.

Daugiabučio durys vėl ima varstytis. Namų gyventojai gali pro jas išeiti ir vėl grįžti. Tie, kurie ir yra tie "daugiau" išeina ir nebegrįžta. Laiptinės užrakintos, kodas nežinomas, paskambinti neįmanoma.

Stovi grupė naujų namų.

2009/04/20 (nors iš tiesų 21)

Turėti funkciją.

Senas darbas: Kita erdvė. Papildžiau nuotraukomis. :)

Jau ne pirmą dieną man tik ir groja Polarkreis 18 - Allein Allein (remix by Nephew) . Kažkuo veža.

Funkcija.

Jė jė, įdomus reikaliukas čia. Bet gal kitąkart? :)

Geriau papasakosiu kokį freakish sapną čia šiąnakt sapnavau. 

Kilo gaisras, degė Norfa, kurioje sandėliuojamos malkos, o visi kalbėjo, kad "reikia gelbėti ir gesinti ją, nes banko juk reikia!" . Gaisrininkams skambino draugė, jos klausinėjo, gal čia patys ir padegėm. Aš perėmiau ragelį ir įtikinau, kad atvažiuoti verta. Gaisrininkai sutiko atvažiuoti, mes išvažiavome jų pasitikti, nes netikslus adresas buvo (daug pastatų vienu adresu). Grįžtant girdėjome kalbant, kad gaisro vietoje įvykdyta žmogžudystė. Spyris į galvą, viskas dėl futbolo. Vienas iš važiuojančių automobiliu nujaučia, kas žudikas, aš netikėtai suprantu, kas yra auka.

Dabar kai pagalvoju, tai išties žinau ir iš kur sapne norfa, ir iš kur bankas bei futbolas. Tik gaisras pats atsirado, bet internetinis sapnininkas piešia gerą reikšmę, taigi viskas puiku.

Vakar man sakė, kad pas mane optimistiškas požiūris. Dar atradau šį tą malonaus parašyta apie mane, bet užteks čia tų savimeiliškumų :-D

Nerimtai kažkaip viskas. 

Jė jė.

Open air.

2009 kov 22.


Televizoriaus ekrane, DVD grotuvo padedami, šokinėja Red Hot'ai. Senieji Red Hot'ai, tie, kur dar geri geri būdavo.

Mintys skrajoja.

Noriu, beveik liguistai noriu į gyvo garso koncertą. Atvirame ore. Vežanti muzika. Nuostabu būtų. Pradėtų koncertą dar šviesoje, baigtų paryčiais, nes muzikantai grotų ir sau, grotų jausdami malonumą. Koncerto pabaigoje - jam session'as. Ir šokiai, muzika per naktį. Per šiltą vasaros naktį. Trypti kojomis, mojuoti rankomis. Šoookti!..

Koncertų šviesos, skaistus dangus, nuostabi muzika.
Vežanti vasara. Naktys po Lietuva nemiegant.

Kai užmiršti viską aplink. Užmiršti save.
Gyveni ta akimirka. Gyveni saule, gyveni muzika.
Gyveni vėju. Gyveni ir alsuoji gyvenimu.

Mėgaujiesi.

Budizmas.

Nusiraminau ir, rodos, netrukau tam nė valandos.

Išverčiau du idiotiškiausius teksto sakinius. Likusį puslapį kaip nors pabaigsiu poryt. Reikėtų, žinoma, dabar kuo daugiau, nes, spėju, sekmadienį nespėsiu, bet aš morališkai nepajėgiu daugiau išverst.

Ir išvis - man reikia atostogų. Didžiulės tylos, daug miego ir jokio trukdymo. Norėčiau pradėt tuojau pat, bet, kaip mėgsta priminti viena tokia boba, ne viskas gyvenime būna taip, kaip norėtųsi ir daug ką reikia daryti per prievartą. Citata netiksli, bet esmė išliko.
O aš manau, kad pagrindinė 'norėčiau, bet dabar dar negaliu' problema yra priklausomybė ir nesugebėjimas.
Priklausomybė nuo taisyklių, įstatymų, pinigų, artimųjų, kitų nuomonės, savo nuomonės, įsitikinimų, principų ir kito šlamšto. Ir nuo savęs.
Nesugebėjimas atsiriboti ir viską mesti vos panorėjus.

Taip lėtai žmogus ir mokaisi dangiškumo.