Tais kartais, kai užeina tokia nepakeliamo būties sunkumo banga (ar, kaip pasakytų Luna iš Hario Poterio knygų, pro ausį įlenda Graužalius), išgelbėti gali įvairūs dalykai.
Pokalbiai, muzika, pasivaikščiojimas, miela žinutė, [ kita ].
Nežinau, ar čia konkrečiai kažkuris vienas iš paskutinių dienų įvykių (vienatvė Stokholme, skambutis, gimtadienis, paskutinė serija, o gal ir dar kas), ar jie visi kartu, bet su draugais praleistos akimirkos pasidarė aštresnės/ryškesnės, džiugesnės ir kur kas labiau vertinamos, nei anksčiau. Be galo vertindavau jas ir iki šiol, tik ne taip ryškiai.
Ir kaip kartais būna nesuvokiamai sunku patikėti tais siaubingai liūdnais nutikimais gyvenime, lygiai taip pat retkarčiais neina patikėti tais laimingais dalykais. Suvokti, kad tai, kas vyksta, yra tikra. Is happening.
Su kuo man dabar asocijuojasi Stokholmas, miestas, kuriame praleidau dvi ilgas dienas, tokias nepanašias viena į kitą?
Su nuostabiomis skulptūromis pačiose įvairiausiose miesto vietose (nuo tradicinių liūtų ir karalių iki elgetaujančio šuns su batu, velykinių kiškučių ir žydus gelbėjusio diplomato lagamino).
Su trimis valandomis susitaikymo, kad šitam mieste esu visiškai viena.
Su beprotiškai gražia architektūra, kuriai apibūdinti jau nebeprisimenu žodžių, bet negaliu atitraukti akių.
Su Genują primenančiom siaurom saloje išsidėsčiusio senamiesčio gatvelėm, jaukiu jų apšvietimu vakare ir tais gražiais žmonėmis.
Su klaidžiojimais gatvėmis žinant, kad rasiu kelią atgal.
Dar su Vaza, Nobeliu ir kariniu orkestru.
Truputį jau pasiilgau tų sapnų, kur pro langą metamiems obuoliams duodu kiaulių vardus, arba kaip einu basomis per mišką ir pėdomis jaučiu ant takelio esančias balas ir pribirusius spyglius.
drebančiais nagais aš tau parvilksiu pavasarį
