Velniškai mėgstu tuos rytus, kai netyčia atsikeliu truputį per vėlai, kad laiku spėčiau į paskaitas, pabandau laimę į jas spėti, nespėju, nusprendžiu nevėluoti, ir todėl rytą praleidžiu kur nors senamiestyje gerdama kavą ar skaitydama knygą, o kartais darydama šiuos abu dalykus vienu metu, o kartais nedarydama nei vieno iš jų. Tokiais rytais iš gyvenimo dingsta visas dvidešimt pirmo amžiaus skubėjimas ir su juo susijusios ar jo sukeltos problemos bei mintys. Ir visa diena atrodo gyvesnė nei kitos, nes atrodo, kad rytas tęsiasi iki pat vakaro.
Tik paskui vakare truputį pasiilgstu triukšmo.
Prancūzų eseistas, kurio pavardę pamiršau, vienoje savo knygoje, kurios niekad neskaičiau, rašė, kad šiandieninė visuomenė iš kiekvieno žmogaus reikalauja, kad jis visuomet šypsotųsi, būtų/atrodytų laimingas. O leisti sau pabūti ramiam ir retkarčiais paliūdėti yra tikrų tikriausia prabanga.
Tai ir pagalvojau kokia aš retkarčiais snobė, kad leidžiu sau būti tokios nuotaikos, kokios esu.
Linksma, liūdna, pikta, pasimetusi, džiaugsminga, nesitverianti savame kailyje.
Beskaitydama Fernando Pessoa priėjau išvadą, kurią visąlaik žinojau: visus žmones žavi buriniai laivai. Jie, kaip ir švyturiai, turi savyje kažką tokio, kas neleidžia apie juos pasakyti "nepatinka". Dar į šią kategoriją tikriausiai įeina kalnai ir paukščio skrydžio panoramos.
Čia dar kažko trūksta, bet aš niekaip nesurandu, kur tas kažkas yra. Matyt atitrūko per toli, ir todėl nebegaliu jo sugrąžinti atgal.
Gal vėliau.
