(arba Kur pažvelgsi, visur EUSO)
Ir tikrai.
Galiu dabar žiūrėti kur tik noriu, ir bene visur matysiu EUSO: užrašytą ant drabužių, maišelių ir dėžučių, nematomomis raidėmis įrėžtą kiekviename per pastarąją savaitę aplankytame gražiausio pasaulyje Vilniaus miesto kampelyje, kalne nuotraukų, naujų draugų veiduose, per savaitę neįtikėtina betvarke pavirtusiuose namuose, kuriais naudojausi net ne kaip viešbučio kambariu (kuriame tik pernakvojama), o turbūt dar prasčiau kažkaip.
"<...> bet jo balsas gaivų rytmetį glostė ausį, tokie būna ankstyvų rytmetį pakirdusių žmonių balsai - prikimę, su vos juntamom ilgesio ir ryžto pradėti naują dieną gaidelėm" skaičiau budėdama ChemFako koridoriuje prie laboratorijų ir galvojau, ar ir mes visi taip girdėdavomės EUSO rytais.
Prikimę, bet džiugūs ir kupini noro veikti.
* *
Dar pusantro mėnesio ir ateis užtarnauta vasara. Arba aš ateisiu pas ją, čia jau kaip pažiūrėsi.
Ir vėl bus ankstyvi rytai, vėlyvi rytai, ilgos naktys, nuotykiai ir kelionės, pakelės, panašios į tas, kurias su Aiste Prancūzijoje aprašinėjom markeriais, pro šalį lekiantys automobiliai, žaliuojanti žolė, pro debesis plieskianti saulė, taip primenanti išvažiavimą iš Lourdes, upės, ežerai ir jūros.
Visa tai, ką ir vadiname vasara.
* *
kai nori, ieškai galimybių.
kai nenori, ieškai priežasčių.
Rodomi pranešimai su žymėmis tranzai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis tranzai. Rodyti visus pranešimus
antradienis, gegužės 1
penktadienis, liepos 9
Sveiki, broliai lietuviai! (3 dalis)
Pirma dalis
Antra dalis
Sekmadienis, birželio 27 diena
Latviai buvo bemaž visiškai užtikrinti, kad niekas mums tuose Kolkos vieškeliuose nestos. Ne todėl, kad nenorėtų pavežti, bet todėl, kad ten beveik niekas nevažiuoja. O, kai mašinų nėra, tai tranzuok netranzavęs - tikrai nestoja.
Tiesa, vieškeliai yra tik iš vienos Kolkos pusės (Ventspilio link; kelyje link Rīgos asfalto daugiau) ir kodėl mes pasirinkome žvyruotąją pusę iki šiol niekas nežino, nes asfaltuotu keliu ir dar sostinės link, regis, važiuojančiųjų turėtų būti daugiau.
Dalia su Gabriele (kitos, nežinomosios, dvi iš keturių) pasiliko tranzuoti iškart prie posūkio iš Kolkos, aš ir Emilija paėjome toliau. Kiekvienas važiuojančio automobilio garsas mums žiebė vilties spindulius (kurie po to greit užgesdavo, nes automobilis a) taip ir nepasirodydavo; b) pravažiuodavo nesustojęs; c) važiuodavo ne į tą pusę), kiekvienas saulės spindulys vertė ieškotis pavėsio. Nežinau kiek laiko praėjo, kai pravažiuojančiame automobilyje (atitinkančiame punktą b) pamatėme važiuojančias Dalią ir Gabrielę. Va taip va. Dar truputį patrypčiojusios nusprendėme eiti atgal link Kolkos ir žiūrėti kas bus - arba mus paveš, arba mes nueisime iki kito Kolkos galo (t.y. kelio į Rīgą) ir iš ten mus parveš namo.
Nuėjome iki to pačio posūkio, kur buvome palikusios D&G (ką tik supratau, kad čia - Dolce & Gabbana trumpinys;D ), ir sustojo baltas autobusiukas, kuriame sėdėjo du vyrukai, kalbantys latviškai (netikėta nebuvo). Pasiūlė pavežti iki Mazirbes, sutikom, nes prie Mazirbes buvo sankryža - vienas kelias vedė į Ventspils, kitas - į Talsi per Dundagą. Autobusiukas nebuvo komforto viršūnė: durelės šone neatsidarė (todėl teko įlipti pro galines), sėdėti nebuvo kur (todėl teko sėdėti ant kuprinių), be to, autobusiuke šalia mūsų mėtėsi kirvis, kastuvas ir dar keletas įrankių, kaip statybiorams ir priklauso. Bevažiuodami pamatėm tranzuojančias Dalią ir Gabrielę, vairuotojai paklausė ar jos mūsų draugės, pasakėm, kad taip, jie sustojo, jos įlipo ir besijuokdamos nuvažiavom iki Mazirbes.
Čia D&G paėjo keliu link Talsi, o mes, po kurį laiką trukusio sėdinėjimo ir gulinėjimo ant autobusų stotelės suoliuko, nusprendėm, kad reikia tranzuoti iškart dviem kryptimis - aš stovėjau ant kelio link Ventspils, Emi - link Talsi. Sutranzavau du vokiečius su nameliu ant ratų. Vokiškai pasisveikinę perėjome prie anglų kalbos. Pasiūlė nuvežti iki Slīteres nacionalais parks pabaigos (apie 15 km), kur jie nori sustoti, sutikome. Bevažiuodami pasikalbėjome, pasakėme, kad tranzuojam į Ventspils. Pro langą besikeičiant vaizdams ir automobiliui vis nestojant, pasitelkiau į pagalbą kelio ženklus bei žemėlapį ir supratau, kad jie atsisakė minties sustoti parko pabaigoje ir dabar smagiai mus veža į Ventspils.
Išlipome Ventspilyje, aš pati sau netikėtai nustebau, kad čia teka Venta, perėjome per miestą iki kelio į Rīgą ir Talsi. Laukėme, tranzavome, ėjome, sėdėjome. Išbandėme šimtą įvairiausių tranzavimo metodų. Tada ėmiau ir sutranzavau automobilį, kurio vairuotojas sakė, kad jie važiuoja į Rīgą. Į Rīgą mums nereikėjo, tad sutarėme dėl kelionės iki Tukums. Važiuojant automobilio greitis svyravo nuo 90 iki 150 km/h, monotoniškas Latvijos kraštovaizdis lipino akis, bet užmigdyti nepajėgė. Pasikalbėjome su vairuotoju (kurio tautybės taip ir nesupratau, bet gana pagrįstai įtariau, kad jis ne latvis - angliškai kalbėjo puikiai, latviškai (mano nepatyrusioms ausims) - irgi gerai, tik buvo keista jam besikalbant su šalia jo sėdėjusia mergina girdėti latviškuose sakiniuose įsipynusius angliškus žodžius. Emilija sakė, kad didelę kelio dalį ji svarstė, ar čia iš tiesų jis taip kalba, ar jai tik girdisi, bet kadangi girdėjome abi, tai nebuvo iliuzija) apie mūsų kelionės pradžią, planuojamą pabaigą ir maršrutą, geografiją, etc. Po kiek laiko jis pakalbėjo telefonu ir pranešė mums, kad jų maršrutas pasikeitė: jie važiuoja jau ne į Rīgą, o į Jelgavą. Būtent ten, kur mums ir reikėjo. Kad ir kaip bebūtų, tai buvo antras automobilis iš eilės, kuris mus vežė ir pakeitė maršrutą į tokį, kokio mums ir reikėjo. Sutapimas ar ne, bet tai žymiai lengvino mūsų situaciją, nes aš turėjau atvykimo į Šiaulius deadline'ą.
Jelgavoje nustebinome keletą vietinių gyventojų, klausdamos į kurią pusę čia Lietuva. Perėjome per miestą, nuėjome prie žavaus ženklo, žyminčio miesto pabaigą, ir ėmėme tranzuoti. Kad tautiečiai mieliau stotų, iškėliau savo užrašų knygelę (tą pačią, kurią pamečiau Šiauliuose), kurios viršelį puošė gimtosios Lietuvos vėliava. Padėjo. Lietuviškais numeriais pasidabinusio automobilio vairuotojo akys pastebėjo vėliavą, kojos gnybė stabdžius, automobilis sustojo, mes įsėdome ir išvažiavome į Lietuvą.
Lietuviškojo automobilio vairuotojas Latvijoje laikėsi kelių eismo taisyklių ir daugiau 90-ties nevažiavo. Kirtus sieną kelio ženklas, ribojantis greitį iki 70 km/h, paskatino jį važiuoti greičiau nei 110 km/h. Namai yra namai. Mus pavežė iki kavinės-baro "Plūgo broliai", nes ten vairuotojas su mergina (vėl!) sustojo pavalgyti. Su Emi nuėjome iki autobusų stotelės tranzuoti. Viens du, lengvas mostas ranka ir sutranzavau raudoną automobiliuką, kuris mus nuvežė į Šiaulius Šiauliuose buvome 1,5 h iki mano deadline'o pabaigos. Vūhū. Buvo keista vėl būti Lietuvoje, nes atrodė, kad Latvijoje buvome ne keturias dienas, o keturiolika. Iš vieno Šiaulių daugiabučio sklido With the lights out it's less dangerous, here we are now, entertain us.. , saulė degino man galvą, (kupranugariai sudžiūvusią žolę kramsnoja, ant kojų nagai).
* * *
Keturios dienos, ~trylika valandų. tranzavimo, devyni automobiliai, 780 kilometrų, dvi valstybės, dvi tranzuotojos, vienai - pirmas kartas tranzuojant :)
Kelionės žemėlapis:
View Latvija in a larger map
Antra dalis
Sekmadienis, birželio 27 diena
Latviai buvo bemaž visiškai užtikrinti, kad niekas mums tuose Kolkos vieškeliuose nestos. Ne todėl, kad nenorėtų pavežti, bet todėl, kad ten beveik niekas nevažiuoja. O, kai mašinų nėra, tai tranzuok netranzavęs - tikrai nestoja.
Tiesa, vieškeliai yra tik iš vienos Kolkos pusės (Ventspilio link; kelyje link Rīgos asfalto daugiau) ir kodėl mes pasirinkome žvyruotąją pusę iki šiol niekas nežino, nes asfaltuotu keliu ir dar sostinės link, regis, važiuojančiųjų turėtų būti daugiau.
Dalia su Gabriele (kitos, nežinomosios, dvi iš keturių) pasiliko tranzuoti iškart prie posūkio iš Kolkos, aš ir Emilija paėjome toliau. Kiekvienas važiuojančio automobilio garsas mums žiebė vilties spindulius (kurie po to greit užgesdavo, nes automobilis a) taip ir nepasirodydavo; b) pravažiuodavo nesustojęs; c) važiuodavo ne į tą pusę), kiekvienas saulės spindulys vertė ieškotis pavėsio. Nežinau kiek laiko praėjo, kai pravažiuojančiame automobilyje (atitinkančiame punktą b) pamatėme važiuojančias Dalią ir Gabrielę. Va taip va. Dar truputį patrypčiojusios nusprendėme eiti atgal link Kolkos ir žiūrėti kas bus - arba mus paveš, arba mes nueisime iki kito Kolkos galo (t.y. kelio į Rīgą) ir iš ten mus parveš namo.
Nuėjome iki to pačio posūkio, kur buvome palikusios D&G (ką tik supratau, kad čia - Dolce & Gabbana trumpinys;D ), ir sustojo baltas autobusiukas, kuriame sėdėjo du vyrukai, kalbantys latviškai (netikėta nebuvo). Pasiūlė pavežti iki Mazirbes, sutikom, nes prie Mazirbes buvo sankryža - vienas kelias vedė į Ventspils, kitas - į Talsi per Dundagą. Autobusiukas nebuvo komforto viršūnė: durelės šone neatsidarė (todėl teko įlipti pro galines), sėdėti nebuvo kur (todėl teko sėdėti ant kuprinių), be to, autobusiuke šalia mūsų mėtėsi kirvis, kastuvas ir dar keletas įrankių, kaip statybiorams ir priklauso. Bevažiuodami pamatėm tranzuojančias Dalią ir Gabrielę, vairuotojai paklausė ar jos mūsų draugės, pasakėm, kad taip, jie sustojo, jos įlipo ir besijuokdamos nuvažiavom iki Mazirbes.
Čia D&G paėjo keliu link Talsi, o mes, po kurį laiką trukusio sėdinėjimo ir gulinėjimo ant autobusų stotelės suoliuko, nusprendėm, kad reikia tranzuoti iškart dviem kryptimis - aš stovėjau ant kelio link Ventspils, Emi - link Talsi. Sutranzavau du vokiečius su nameliu ant ratų. Vokiškai pasisveikinę perėjome prie anglų kalbos. Pasiūlė nuvežti iki Slīteres nacionalais parks pabaigos (apie 15 km), kur jie nori sustoti, sutikome. Bevažiuodami pasikalbėjome, pasakėme, kad tranzuojam į Ventspils. Pro langą besikeičiant vaizdams ir automobiliui vis nestojant, pasitelkiau į pagalbą kelio ženklus bei žemėlapį ir supratau, kad jie atsisakė minties sustoti parko pabaigoje ir dabar smagiai mus veža į Ventspils.
Išlipome Ventspilyje, aš pati sau netikėtai nustebau, kad čia teka Venta, perėjome per miestą iki kelio į Rīgą ir Talsi. Laukėme, tranzavome, ėjome, sėdėjome. Išbandėme šimtą įvairiausių tranzavimo metodų. Tada ėmiau ir sutranzavau automobilį, kurio vairuotojas sakė, kad jie važiuoja į Rīgą. Į Rīgą mums nereikėjo, tad sutarėme dėl kelionės iki Tukums. Važiuojant automobilio greitis svyravo nuo 90 iki 150 km/h, monotoniškas Latvijos kraštovaizdis lipino akis, bet užmigdyti nepajėgė. Pasikalbėjome su vairuotoju (kurio tautybės taip ir nesupratau, bet gana pagrįstai įtariau, kad jis ne latvis - angliškai kalbėjo puikiai, latviškai (mano nepatyrusioms ausims) - irgi gerai, tik buvo keista jam besikalbant su šalia jo sėdėjusia mergina girdėti latviškuose sakiniuose įsipynusius angliškus žodžius. Emilija sakė, kad didelę kelio dalį ji svarstė, ar čia iš tiesų jis taip kalba, ar jai tik girdisi, bet kadangi girdėjome abi, tai nebuvo iliuzija) apie mūsų kelionės pradžią, planuojamą pabaigą ir maršrutą, geografiją, etc. Po kiek laiko jis pakalbėjo telefonu ir pranešė mums, kad jų maršrutas pasikeitė: jie važiuoja jau ne į Rīgą, o į Jelgavą. Būtent ten, kur mums ir reikėjo. Kad ir kaip bebūtų, tai buvo antras automobilis iš eilės, kuris mus vežė ir pakeitė maršrutą į tokį, kokio mums ir reikėjo. Sutapimas ar ne, bet tai žymiai lengvino mūsų situaciją, nes aš turėjau atvykimo į Šiaulius deadline'ą.
Jelgavoje nustebinome keletą vietinių gyventojų, klausdamos į kurią pusę čia Lietuva. Perėjome per miestą, nuėjome prie žavaus ženklo, žyminčio miesto pabaigą, ir ėmėme tranzuoti. Kad tautiečiai mieliau stotų, iškėliau savo užrašų knygelę (tą pačią, kurią pamečiau Šiauliuose), kurios viršelį puošė gimtosios Lietuvos vėliava. Padėjo. Lietuviškais numeriais pasidabinusio automobilio vairuotojo akys pastebėjo vėliavą, kojos gnybė stabdžius, automobilis sustojo, mes įsėdome ir išvažiavome į Lietuvą.
Lietuviškojo automobilio vairuotojas Latvijoje laikėsi kelių eismo taisyklių ir daugiau 90-ties nevažiavo. Kirtus sieną kelio ženklas, ribojantis greitį iki 70 km/h, paskatino jį važiuoti greičiau nei 110 km/h. Namai yra namai. Mus pavežė iki kavinės-baro "Plūgo broliai", nes ten vairuotojas su mergina (vėl!) sustojo pavalgyti. Su Emi nuėjome iki autobusų stotelės tranzuoti. Viens du, lengvas mostas ranka ir sutranzavau raudoną automobiliuką, kuris mus nuvežė į Šiaulius Šiauliuose buvome 1,5 h iki mano deadline'o pabaigos. Vūhū. Buvo keista vėl būti Lietuvoje, nes atrodė, kad Latvijoje buvome ne keturias dienas, o keturiolika. Iš vieno Šiaulių daugiabučio sklido With the lights out it's less dangerous, here we are now, entertain us.. , saulė degino man galvą, (kupranugariai sudžiūvusią žolę kramsnoja, ant kojų nagai).
* * *
Keturios dienos, ~trylika valandų. tranzavimo, devyni automobiliai, 780 kilometrų, dvi valstybės, dvi tranzuotojos, vienai - pirmas kartas tranzuojant :)
Kelionės žemėlapis:
View Latvija in a larger map
trečiadienis, liepos 7
Labvakar, Latvijas Respublika! (1 dalis)
"Ir aš tikrai myliu Lietuvą.." kažkodėl tik ir skambėjo mintyse įvažiavus į Latviją. Į Latviją?!
O taip!
Apie idėjos atsiradimą, pasiruošimą ir visą kitą pradžią nepasakosiu. Pradėsiu nuo to, kad Latvijoje reikėjo būti penktadienį, bet jau iš anksčiau aš ir Emilija nusprendėme vykti ten ketvirtadienį, - kad netektų vėluoti, daug sukti galvos (nes iš Rygos į Kolką, kur turėjo vykti renginys (?!), mus žadėjo nuvežti estai) ir dar kad Rygą pamatytume
Bet apie viską nuo pradžių:
Ketvirtadienis, birželio 24 diena.
Rytas nebūtų rytas, jei akys neliptų ir daugiau miego neprašytų. Bet ką jau padarysi, jei reikia keltis, tai reikia. Atsikėliau, paskutinįkart pašėriau žuvis, užsimečiau kuprinę ir, su Emilija (kuri, negaliu nepaminėti, visą laiką iki kelionės prognozavo mums nesiliaujantį lietų, nestojančias mašinas ir pakelių maniakus) pašonėj, išėjau į platųjį pasaulį kelio ieškoti. Tfu, ką aš čia? :o išėjome mes tada į stotelę, kad nusigautume iki Emilijos daiktų Saulėtekyje, nors iš tiesų tai slapčia norėjome išmėginti šventinį viešąjį transportą.
(užrašų knygelę, deja, pamečiau kažkur Šiauliuose (linkėjimai ją skaitantiems), todėl numeriai remsis atmintimi ): 53, 7, 10, 19, 19, 56, 53.
Taip taip, darsyk 53 ir mes - prie skruzdėlyno bei BIG'o. Einant galvoje skambėjo Norah Jones Sunrise, gražu. BIG'e įsigijome A4 lapų sąsiuvinį (kuris mums vėliau labai pravertė) ir išėjome mėginti laimės.
~11 val. Mūsų išsirinktoje tranzavimo vietoje stovėjo rožinė gražuolė su trim krepšiais (jai sustojo gal po kokių septynių-aštuonių minučių nuo to laiko, kai atėjome), tai paėjome toliau. Vėliau už mūsų atsirado juodai apsirengęs vaikinukas su skėčiu (kaip jam sekėsi, nežinau) ir moteriškė, ieškanti kas nuvežtų į Šiaulius.
Kamilė žadėjo penkių minučių laukimą. Mums jis pavirto penkiolika. Bet per tą laiką spėjome pasidalinti šviesoforais, mašinų srautais, pralinksminti dviratininką ir papusryčiauti. Emilijai betranzuojant sustojo tamsiai mėlynas Volvo, kuris nuvežė mus į Panevėžį.
Kad nuvežė, tai gerai, bet paleido miesto pradžioje, tad teko eiti pėsčiomis per visą Panevėžį. Galų gale ėjimas mums nusibodo ir, pasitelkusios orientacinius gabumus mieste, kuriame iki tol nebuvo tekę lankytis, bei įkirtusios vietinę tvarką pasivažinėjome Panevėžio viešuoju transportu (vaje, dar truputis, ir tas viešasis transportas antraisiais namais pavirs:D) ir nusigavome iki Piniavos. Iš ten, visiškai netyčia ir netikėtai, sutranzavome pilką Mercedes, kuris mus nuvežė iki Pasvalio. Vairuotojas buvo įdomus vyrukas, maždaug keturiasdešimties metų pensininkas, dirbęs Apsaugos departamente, apkeliavęs bemaž visą pasaulį ir vasaromis po mėnesį laiko atostogaujantis Prancūzijoje, nes ten gražu. ;D Neblogai, a?
Pasvalyje buvome 14:40 h. Ir strigome. Ilgam.
Maždaug pusantros valandos džiaugėmės Pasvalio pakraščio apylinkėmis. Bet džiaugsmas juk nebūna begalinis, todėl, laikui bėgant, tos apylinkės mums nusibodo. Vos tik sms'u iškeikiau Pasvalį, ėmė ir sustojo dvi merginos pasvalietės, kurios mus pavežė iki Latvijos pasienio.
Lietuvos - Latvijos sieną kirtome pėsčiomis. Nes nėra mašinų - na, ir nereik. Kirsdamos sieną diskutavome, ar galima sieną kirsti pėsčiomis, ar negalima, nes man kažkodėl atrodė, kad seniau (iki Šengeno) tai jau tikrai nebuvo leidžiama. Emilija sakė nieko panašaus negirdėjusi. Anyway, sieną perėjome, su Latvijas Respublika pasisveikinome, pasieniečių nematėme nei vieno. Joninės?
Latvijos kraštovaizdis nelabai skyrėsi nuo lietuviškojo (kažin kodėl?;D ), bet apie kelius to paties, atleiskite, pasakyti tikrai negaliu. Mano kaime pagrindinė gatvė platesnė už įprastą Latvijos kelią (kuris, mano supratimu, turėtų būti lygiavertis lietuviškajam užmiesčio keliui, kur 90 važiuoti leidžia). Ir oras!.. Perėjus sieną išsipildė Emilijos lietaus pranašystės. Aišku, pranašystės išsipildymas - dalykas neblogas, bet ši džiaugsmo antplūdžio nesukėlė.
Apylinkės neatrodė tinkamos tranzavimui (ypač įkvepiantis atrodė tas vaizdas už nugarų - gražus, tuščias, važiuojančių automobilių nesubjaurotas kraštovaizdis), todėl prie kuprinės prisisegiau dar BIG'e užrašytą "Rīga", ir pėsčiomis patraukiau Latvijos vidurio link.
Ėjome ėjome, kai pravažiavęs mus ėmė ir, netranzuotas, sustojo geltonas autobusiukas su užrašu Kindergarten.lt, kurį matėme dar ties Pasvaliu tranzuodamos (ir kur jis tiek užtruko, kad mes ji aplenkėm? :o ). Norit važiuot su mumis? keistu akcentu paklausė vairuotojas, ir mes džiugiai įlipome vidun. Nors ir kindergarten'as, bet vaikų buvo triskart mažiau nei suaugusiųjų - du. Ir jie visi važiavo ten, kur mums tą vakarą ir reikėjo - į Rīgą.
Važiuoti buvo malonu (nes važiavome, nes autobusiuko salone nelijo, nes ir šiaip nais) ir įdomu - nes vairuotojas vokietis Andreas, kalbantis vokiečių/lietuvių/latvių kalbų mišiniu; likę keleiviai - lietuviai, bet vaikai su vokiečiu kalbėjo vokiškai. Dabar, rašydama šitą blog'ą, pabrowsinau ir supratau, kodėl ten viskas taip buvo - pasirodo, šitas kindergarten'as yra vaikų darželis, kuriame propaguojama dvikalbystė. Bevažiuojant Emilijos paklausiau kaip, ji sakė, kad gerai, nes buvo net dujų balionėlį užmiršusi. Geras ženklas.
Dar kartu važiavo tranzuotojas vaikinukas, važiuojantis į Rīgą pas draugus, su kuriuo persimetėm keletu sakinių, panaršėm Rīgos žemėlapį ir dar kartu Rīgoje išlipome.
Bevažiuojant į akis krito tai, kad wtf kas čia per užsienis? Maxima, iki, rimi, prisma, forum cinemas, čili pica, swedbank, seb, tele2.. Feels like home.
Rīgoje buvome ~18 val.
Neilgai trukus susiradome centrinę geležinkelio stotį, kur buvo sutarta susitikti su mus pernakvoti priimsiančia latve Kristine. Geležinkelio stotyje neradome nei vieno suoliuko, todėl, kaip tikros lietuvės, atsisėdome tiesiog ant laiptų šalia meninės kompozicijos iš knygų. Netrukus po to mums už nugaros įsikūrė trijų prancūzakalbių kompanija, su kuriais, gėda gėda, taip ir nepersimetėm nei žodžiu (o galėjome pasipraktikuoti prancūzų kalbą.. ech.. vareva;D ).
Palaukėme gal pusvalandį, užkandome javinukų ir, kai aš jau buvau perskaičiusi vieną latvišką knygą ir susiradusi anglišką apie Latvijos įdomybes, kur buvus, kur nebuvus, atsirado mūsų Kristine, su kuria nuėjome į autobusų stotelę ir išvažiavome jos namų link.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)