Žiūriu aukštyn iš tarpeklio gilumos ir iš tų aukštumų tikiuosi milijono dalykų -- kad vėl bus gerai. Bet kartu ir norisi rėkti iš visų jėgų. Net nelabai svarbu ką, svarbiausia - išlieti tą visą viduje susikaupusią sumaištį, kartu tikintis, kad riksmas pažadins sielą ir padės vėl grįžti į teisingą taką.
Kopiant viršun lyg akmenys iš dangaus ant galvos krenta tie "Ne", kuriuos ištari ne tu, o tau.
Norisi išrėkti visą vidų, kuris, rodos, toks tuščias. Bet tik dėl tamsos atrodo, kad ten nieko nėra. O iš tiesų visko pilna. Jausmai, emocijos bei mintys klojasi vieni ant kitų, vieni kitus užgožia, vieni kitus aplenkia ir keičiasi vietomis, asocijuojasi ne(be)suprantama tvarka ir, kaip tyčia, išlenda į paviršių tada, kai nei jų tikiesi, nei jų nori.
ir kartais, po tų smūgių, taip norėtųsi pasakyt, kad viskas, nebegaliu.
Bet baisiausia, kad galiu. Nors gal ir ne baisiausia, gal iš tiesų reiktų tuo džiaugtis (ir džiaugiuosi, kai šviesu būna).
Retkarčiais, rodos, džiaugsmas netelpa širdy, o gal plaučiuose, ir jaučiuosi kaip Ronja Plėšikų girioje pavasarį. Nors vis dar noriu kažkur pabėgti. Čia gerai, bet kai miesto gatvėse nebeišeina pasiklysti ir atsidurti ten, kur dar niekad nebuvai, kai jau atpažįsti praeivių veidus, kai žinai, ką veikia tie, su kuriais niekad nekalbėjai ir kurių net vardų girdėjęs nesi, kai net negalvodamas žinai, kur gali sutikti vieną ar kitą žmogų, kokiuose renginiuose jie lankosi ir kokiais autobusais važinėja, kai darbe darai keisą, o tuo metu mintyse klaidžioji kelionės po Maltą atsiminimuose ar kuri laužus per lietų prie Kauno marių, tuomet jau metas keisti miestą.
Keisti tam, kad, susipažindamas su nauju miestu, galėtum pažinti save. Kad vaikščiodamas niekad nelankytomis gatvėmis galėtum kurti asociacijas su seniau aplankytais miestais, kad džiaugtumeisi radęs shortcut'ą ar dar kartą sėkmingai nuėjęs į tašką B per daug nesukdamas ratų, kad matytum niekad nematytus veidus ir svarstytum ką reiškia nuolat gyventi čia ir ar tai kada nors sužinosi, kad važiuodamas autobusu negalėtum nuleisti akių nuo vaizdo pro langą. Kad galėtum kurti utopines idėjas apie naujojo miesto kasdienį gyvenimą. Nueit į muziejų ir leisti ten valandas. Kas savaitę atrasti vis po naują mėgstamiausią vietą.
Ir kad retkarčiais pasiilgtum to, ką jau pažįsti (ir to jausmo, kai viską pažįsti ir viską žinai).
O kol kas mėginu nusikratyti rutinos, suspėti gyventi miesto voverės gyvenimą (nes viskas sukasi ratu, kad ir kaip norėčiau būti labiau vilku nei vovere), neįkyrėti ir suvokti save (nes jau vėl imu nebesuprasti nei kas aš, nei kodėl).
Būtų gerai taip kur išeiti į tuščią šviesų mišką, eiti basomis per spyglius ir neskubėti.
