Kažkur, tarp kitų niekad taip ir nepublikuotų (kurie turbūt niekad ir neišvys platesnio pasaulio nei blogger'io dashboard'as) juodraščių, slepiasi post'as apie vasarą. Praktiškai visa šios vasaros statistika (be kelių magiškų skaičių). Bet statistika yra banalu, aš banalybių nemėgstu ir apskritai mano matematika paskutiniais metais yra virtusi nukaršusia sene, kuri gali pasidžiaugti nebent tuo, kad dar moka skaityti skaičius ir parduotuvėj ką nors skaičiuodama nesusiraukia iš įtampos. Galėčiau net apraudoti savo matematikos žinias, bet tuomet tai reikš visišką vilties netekimą ir jos palaidojimą, o šita perspektyva manęs visai nevilioja. Jei kažkada kažką mokėjau ir sugebėjau, tai, turiu vilties, sugebėsiu ir vėl išmokti.
Grįžkim prie vasaros, kol dar nieks nepradėjo daužyti mano vilčių dėl matematikos.
Vasarą buvo gerų dalykų.
Pavyzdžiui, kai per buriavimą miegojau maisto palapinėj ir sapnavau, kad esu Barselonoj. Seniai jau nebuvau atsikėlusi su tokia nuoširdžia šypsena.
Ar kai per Pozityvą klausiausi Sigur Ros'ų ir kitą dieną vis dar negalėjau patikėti, kad mačiau ir girdėjau juos gyvai.
Dar visi tie kartai, kai kas nors pasakydavo, kad manęs pasiilgo, arba apkabindavo.
Ir tas ankstyvas ir taip giliai į širdį įkritęs jubiliejinės stovyklos šeštadienio rytas, kai per kelis metrus nuo palapinės ėmė skambėti iš pradžių vyr. sesių, o vėliau - ir brolių vyčių dainos.
Ir visi per vasarą sutikti mieli žmonės.
Dviračiai ir namukas Baltijos soduose Klaipėdoj, kur, kaip į bliuzus, - norisi grįžti dar neišvažiavus.
O kur dar saulė, kurios poveikį matau dar ir šiandien, ir meras Vėžlys Elektrėnuose! Bei visi festivaliniai rytai.
Tik gal nuotykių buvo ne tiek daug, kiek norėtųsi. Ar jie gal buvo kitokie, dėl to?...
Nesiryžtu spręsti kuris festivalis šią vasarą buvo geriausias (o jų buvo neįprastai daug), lygiai kaip niekad neatsakinėsiu į (mano akimis - visiškai kvailą) klausimą „O kokia yra tavo mėgstamiausia knyga?“. Beje, Gretai už paaiškinimą, kodėl jai patinka grožinė literatūra (a reader lives a thousand lives before he dies <...>. The man who never reads lives only one), uždėjau gal kokius keturis karmos taškus. Mažiausiai keturis.
Įdomu, o yra kažkoks karmos taškų (arba pliusų, žiūrint kas kaip vadina), kuriuos galima išdalinti, limitas?
Tiesa, reik nepamiršti ir tamsiosios vasaros pusės. Pavyzdžiui, tų akimirkų, kai tikrai norėdavosi išsiskalbti savo kailį, pasidžiauti, išsidžiovinti ir būti kažkuo nauju, arba tiesiog išmesti save lauk. Nors jų buvo gal ne tiek ir daug (ir ateity, kadangi įtariu, kad mano atmintis vistiek supanašės su dabartiniais matematinių gabumų likučiais, jų atrodys esą dar mažiau).
well you've gotta have a wash but you can't clean your name
you're now called Jimmy you'll be Jimmy just the same
Hau.
Rodomi pranešimai su žymėmis vasara. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis vasara. Rodyti visus pranešimus
šeštadienis, rugpjūčio 31
penktadienis, liepos 6
A rain check.
Norėčiau ant kambario sienos turėti eilėraštį, patį puikiausią eilėraštį pasaulyje. Kuris kiekvienąkart man pažvelgus būtų būtent toks, kokio man tą akimirką reikia. Kurio grožį suprastų kiekvienas.
Dar norėčiau mokėti stebinti.
It's a great thing when you realise that you still got the ability to surprise yourself. Makes you wonder what else you can do that you've forgotten about.
Kaskart, kai būnu kokiame mieste, kurio dar nelabai tepažįstu, bent šiek tiek laiko praleidžiu įsivaizduodama save ten gyvenančią. Mėginu įsivaizduoti kur eičiau, ką dirbčiau, kur važiuočiau, su kuo bendraučiau, kur gerčiau kavą, o kur - arbatą. Svarstau ar važiuodama metro jausčiausi taip pat truputį stebuklingai ir pakylėtai, kiek ilgai mano akyse miestas išsaugotų savo paslaptingumą ir kiek jame išliktų neatrasto, kur vesčiausi manęs aplankyti užsukusius draugus, kuri kavinė taptų mano mėgstama, ar rasčiau tokių stotelių, kurių pavadinimuose būtų paslėpta kažkas tokio mielo, jaukaus ir gražaus kaip "Vaikų kaime" ar "Šiaurės miestelyje", per kiek laiko išmokčiau kalbą, ar sugrįžčiau dar į šitą parką, o gal eičiau į aną.
Kai jau truputį apsitrinu su miestu ir šiek tiek pabūnu jame, imu galvoti kiek dar galėčiau čia būti, kiek laiko gyvenčiau.
Retkarčiais, pamačiusi kokį akiai mielą pastatą, nutariu, kad jame norėčiau gyvent. Paskui, jei pasiseka darsyk sugrįžt į tą miestą, kartais, pati sau netikėtai, praeinu pro tą jau anksčiau išrinktuoju tapusį namą ir pagalvoju tą patį. Kad norėčiau jame pagyvent ir kad tas ankstesnis mano sprendimas buvo teisingas.
Šią akimirką prisimenu tris tokius namus, o gal keturis.
Kartais mane sužavi balkonas, kartais varteliai, kurie mano mintyse labai girgžda, arba kokie nors daiktai viduje, kuriuos ne visada matau, o tik įsivaizduoju esant.
Turbūt tuo ir gražu, kad tikriausiai niekuomet nebūsiu savo išsirinktųjų namų viduje, niekad ten negyvensiu, nevarstysiu jų vartelių ir nežiūrėsiu pro balkono kraštą. Taip jie visuomet išliks truputį mano :)
Dar norėčiau mokėti stebinti.
It's a great thing when you realise that you still got the ability to surprise yourself. Makes you wonder what else you can do that you've forgotten about.
Kaskart, kai būnu kokiame mieste, kurio dar nelabai tepažįstu, bent šiek tiek laiko praleidžiu įsivaizduodama save ten gyvenančią. Mėginu įsivaizduoti kur eičiau, ką dirbčiau, kur važiuočiau, su kuo bendraučiau, kur gerčiau kavą, o kur - arbatą. Svarstau ar važiuodama metro jausčiausi taip pat truputį stebuklingai ir pakylėtai, kiek ilgai mano akyse miestas išsaugotų savo paslaptingumą ir kiek jame išliktų neatrasto, kur vesčiausi manęs aplankyti užsukusius draugus, kuri kavinė taptų mano mėgstama, ar rasčiau tokių stotelių, kurių pavadinimuose būtų paslėpta kažkas tokio mielo, jaukaus ir gražaus kaip "Vaikų kaime" ar "Šiaurės miestelyje", per kiek laiko išmokčiau kalbą, ar sugrįžčiau dar į šitą parką, o gal eičiau į aną.
Kai jau truputį apsitrinu su miestu ir šiek tiek pabūnu jame, imu galvoti kiek dar galėčiau čia būti, kiek laiko gyvenčiau.
Retkarčiais, pamačiusi kokį akiai mielą pastatą, nutariu, kad jame norėčiau gyvent. Paskui, jei pasiseka darsyk sugrįžt į tą miestą, kartais, pati sau netikėtai, praeinu pro tą jau anksčiau išrinktuoju tapusį namą ir pagalvoju tą patį. Kad norėčiau jame pagyvent ir kad tas ankstesnis mano sprendimas buvo teisingas.
Šią akimirką prisimenu tris tokius namus, o gal keturis.
Kartais mane sužavi balkonas, kartais varteliai, kurie mano mintyse labai girgžda, arba kokie nors daiktai viduje, kuriuos ne visada matau, o tik įsivaizduoju esant.
Turbūt tuo ir gražu, kad tikriausiai niekuomet nebūsiu savo išsirinktųjų namų viduje, niekad ten negyvensiu, nevarstysiu jų vartelių ir nežiūrėsiu pro balkono kraštą. Taip jie visuomet išliks truputį mano :)
antradienis, gegužės 1
O-o-o best in Europe!
(arba Kur pažvelgsi, visur EUSO)
Ir tikrai.
Galiu dabar žiūrėti kur tik noriu, ir bene visur matysiu EUSO: užrašytą ant drabužių, maišelių ir dėžučių, nematomomis raidėmis įrėžtą kiekviename per pastarąją savaitę aplankytame gražiausio pasaulyje Vilniaus miesto kampelyje, kalne nuotraukų, naujų draugų veiduose, per savaitę neįtikėtina betvarke pavirtusiuose namuose, kuriais naudojausi net ne kaip viešbučio kambariu (kuriame tik pernakvojama), o turbūt dar prasčiau kažkaip.
"<...> bet jo balsas gaivų rytmetį glostė ausį, tokie būna ankstyvų rytmetį pakirdusių žmonių balsai - prikimę, su vos juntamom ilgesio ir ryžto pradėti naują dieną gaidelėm" skaičiau budėdama ChemFako koridoriuje prie laboratorijų ir galvojau, ar ir mes visi taip girdėdavomės EUSO rytais.
Prikimę, bet džiugūs ir kupini noro veikti.
* *
Dar pusantro mėnesio ir ateis užtarnauta vasara. Arba aš ateisiu pas ją, čia jau kaip pažiūrėsi.
Ir vėl bus ankstyvi rytai, vėlyvi rytai, ilgos naktys, nuotykiai ir kelionės, pakelės, panašios į tas, kurias su Aiste Prancūzijoje aprašinėjom markeriais, pro šalį lekiantys automobiliai, žaliuojanti žolė, pro debesis plieskianti saulė, taip primenanti išvažiavimą iš Lourdes, upės, ežerai ir jūros.
Visa tai, ką ir vadiname vasara.
* *
kai nori, ieškai galimybių.
kai nenori, ieškai priežasčių.
Ir tikrai.
Galiu dabar žiūrėti kur tik noriu, ir bene visur matysiu EUSO: užrašytą ant drabužių, maišelių ir dėžučių, nematomomis raidėmis įrėžtą kiekviename per pastarąją savaitę aplankytame gražiausio pasaulyje Vilniaus miesto kampelyje, kalne nuotraukų, naujų draugų veiduose, per savaitę neįtikėtina betvarke pavirtusiuose namuose, kuriais naudojausi net ne kaip viešbučio kambariu (kuriame tik pernakvojama), o turbūt dar prasčiau kažkaip.
"<...> bet jo balsas gaivų rytmetį glostė ausį, tokie būna ankstyvų rytmetį pakirdusių žmonių balsai - prikimę, su vos juntamom ilgesio ir ryžto pradėti naują dieną gaidelėm" skaičiau budėdama ChemFako koridoriuje prie laboratorijų ir galvojau, ar ir mes visi taip girdėdavomės EUSO rytais.
Prikimę, bet džiugūs ir kupini noro veikti.
* *
Dar pusantro mėnesio ir ateis užtarnauta vasara. Arba aš ateisiu pas ją, čia jau kaip pažiūrėsi.
Ir vėl bus ankstyvi rytai, vėlyvi rytai, ilgos naktys, nuotykiai ir kelionės, pakelės, panašios į tas, kurias su Aiste Prancūzijoje aprašinėjom markeriais, pro šalį lekiantys automobiliai, žaliuojanti žolė, pro debesis plieskianti saulė, taip primenanti išvažiavimą iš Lourdes, upės, ežerai ir jūros.
Visa tai, ką ir vadiname vasara.
* *
kai nori, ieškai galimybių.
kai nenori, ieškai priežasčių.
sekmadienis, birželio 5
vietoj kalbos istorijos.
Aš visada norėjau parašyti knygą. Tokią gerą, kad net galėčiau pasirašinėti naujai sugalvotu (todėl kiek normalesniu nei tas, kurį raitau dabar) parašu.
tik mano visi siužetai banalūs
nes aš dar niekad neparašiau jokios nuoseklios istorijos
kuri būti kiek ilgesnė
išskyrus tą, kurią rašiau vaikystėj,
kai dar rašyti nemokėjau,
todėl tiesiog vingiavau po sąsiuvinį
pataikydama į eilutes
bet tada kažkas pamatė, kad rašau,
ir nusprendė, kad reikia mane išmokyti rašyti,
tai nuo to laiko nebeparašau nieko ilgo,
nes rašau raidėmis, o ne vingeliais,
ir raidėmis rašyti sunkiau
Vėl truputį norėčiau būti princese. Kai niekad nesi buvęs, visada labai norisi. Nors trumpam. Nešiočiau tiarą, turėčiau desertinių šakučių, žinočiau kaip ir kada naudotis trimis skirtingais šaukštais, man darytų manikiūrą ir aš mokėčiau joti žirgu.
Jau turiu gimtadienio pilį. Pradžia yra, n'est-ce pas? : )
Jau turiu gimtadienio pilį. Pradžia yra, n'est-ce pas? : )
ketvirtadienis, liepos 29
Regata.
Šių metų regatoje Kaunas - Klaipėda:
du jalai:
*vienas - pirmojo pasaulinio karo laikų, jame lūžta viskas, kas gali sulūžti.
*antras - poros metų senumo; per dieną prileidžia kiek daugiau nei 800 litrų vandens (kai buriuojant vanduo bėga per bortą, jo vistiek pribėga mažiau nei plaukiant įprastai).
maistas:
* kai buriuojant šešiairklį jalą verčia netikėti vėjo gūsiai, mažajame jale vietoj popkornų (nes jų nėra) gerai kramtosi sausa duona.
* duona su batonu vietoje kumpio/sūrio/kt priedo yra kur kas skanesnė už vieną duoną.
* slaptas draugas - geriausias skanumynų šaltinis.
* skanaus maisto per daug nebūna.
* 18 skirtingų E viename guminukų pakelyje.
pramogos:
* Jurbarkas - jau antrą regatos dieną, nors pirmą vietoj 11h ryte išplaukėm ~17h.
* debesų fotografavimas prieš audrą.
* burės įtempimas vietoj nuleidimo.
* mafija.
* futbolas:DD
* trijų valandų trukmės burės siuvimas.
* Lietuvos himnas jale ties Rusija.
* dvi su puse "saulės" ties Rusne.
* irkluoti padedantys žodžiai: "Akropolis", "išpardavimas", "75 procentai".
citatos:
* ta mergaitė gerai šneka (Aidas)
* Skirma, leisk burę! (Gytis)
* tai dabar mesiu visus darbus ir eisiu tau padėti?
* aš esu civilis. Nužudykite mane ir prarasite paprastą žmogų.
* Kokia vakaro programa? (Guoda)
----
ir buvo per regatą taip gerai, kaip jau seniai nėra buvę. :)
du jalai:
*vienas - pirmojo pasaulinio karo laikų, jame lūžta viskas, kas gali sulūžti.
*antras - poros metų senumo; per dieną prileidžia kiek daugiau nei 800 litrų vandens (kai buriuojant vanduo bėga per bortą, jo vistiek pribėga mažiau nei plaukiant įprastai).
maistas:
* kai buriuojant šešiairklį jalą verčia netikėti vėjo gūsiai, mažajame jale vietoj popkornų (nes jų nėra) gerai kramtosi sausa duona.
* duona su batonu vietoje kumpio/sūrio/kt priedo yra kur kas skanesnė už vieną duoną.
* slaptas draugas - geriausias skanumynų šaltinis.
* skanaus maisto per daug nebūna.
* 18 skirtingų E viename guminukų pakelyje.
pramogos:
* Jurbarkas - jau antrą regatos dieną, nors pirmą vietoj 11h ryte išplaukėm ~17h.
* debesų fotografavimas prieš audrą.
* burės įtempimas vietoj nuleidimo.
* mafija.
* futbolas:DD
* trijų valandų trukmės burės siuvimas.
* Lietuvos himnas jale ties Rusija.
* dvi su puse "saulės" ties Rusne.
* irkluoti padedantys žodžiai: "Akropolis", "išpardavimas", "75 procentai".
citatos:
* ta mergaitė gerai šneka (Aidas)
* Skirma, leisk burę! (Gytis)
* tai dabar mesiu visus darbus ir eisiu tau padėti?
* aš esu civilis. Nužudykite mane ir prarasite paprastą žmogų.
* Kokia vakaro programa? (Guoda)
----
ir buvo per regatą taip gerai, kaip jau seniai nėra buvę. :)
penktadienis, liepos 9
Sveiki, broliai lietuviai! (3 dalis)
Pirma dalis
Antra dalis
Sekmadienis, birželio 27 diena
Latviai buvo bemaž visiškai užtikrinti, kad niekas mums tuose Kolkos vieškeliuose nestos. Ne todėl, kad nenorėtų pavežti, bet todėl, kad ten beveik niekas nevažiuoja. O, kai mašinų nėra, tai tranzuok netranzavęs - tikrai nestoja.
Tiesa, vieškeliai yra tik iš vienos Kolkos pusės (Ventspilio link; kelyje link Rīgos asfalto daugiau) ir kodėl mes pasirinkome žvyruotąją pusę iki šiol niekas nežino, nes asfaltuotu keliu ir dar sostinės link, regis, važiuojančiųjų turėtų būti daugiau.
Dalia su Gabriele (kitos, nežinomosios, dvi iš keturių) pasiliko tranzuoti iškart prie posūkio iš Kolkos, aš ir Emilija paėjome toliau. Kiekvienas važiuojančio automobilio garsas mums žiebė vilties spindulius (kurie po to greit užgesdavo, nes automobilis a) taip ir nepasirodydavo; b) pravažiuodavo nesustojęs; c) važiuodavo ne į tą pusę), kiekvienas saulės spindulys vertė ieškotis pavėsio. Nežinau kiek laiko praėjo, kai pravažiuojančiame automobilyje (atitinkančiame punktą b) pamatėme važiuojančias Dalią ir Gabrielę. Va taip va. Dar truputį patrypčiojusios nusprendėme eiti atgal link Kolkos ir žiūrėti kas bus - arba mus paveš, arba mes nueisime iki kito Kolkos galo (t.y. kelio į Rīgą) ir iš ten mus parveš namo.
Nuėjome iki to pačio posūkio, kur buvome palikusios D&G (ką tik supratau, kad čia - Dolce & Gabbana trumpinys;D ), ir sustojo baltas autobusiukas, kuriame sėdėjo du vyrukai, kalbantys latviškai (netikėta nebuvo). Pasiūlė pavežti iki Mazirbes, sutikom, nes prie Mazirbes buvo sankryža - vienas kelias vedė į Ventspils, kitas - į Talsi per Dundagą. Autobusiukas nebuvo komforto viršūnė: durelės šone neatsidarė (todėl teko įlipti pro galines), sėdėti nebuvo kur (todėl teko sėdėti ant kuprinių), be to, autobusiuke šalia mūsų mėtėsi kirvis, kastuvas ir dar keletas įrankių, kaip statybiorams ir priklauso. Bevažiuodami pamatėm tranzuojančias Dalią ir Gabrielę, vairuotojai paklausė ar jos mūsų draugės, pasakėm, kad taip, jie sustojo, jos įlipo ir besijuokdamos nuvažiavom iki Mazirbes.
Čia D&G paėjo keliu link Talsi, o mes, po kurį laiką trukusio sėdinėjimo ir gulinėjimo ant autobusų stotelės suoliuko, nusprendėm, kad reikia tranzuoti iškart dviem kryptimis - aš stovėjau ant kelio link Ventspils, Emi - link Talsi. Sutranzavau du vokiečius su nameliu ant ratų. Vokiškai pasisveikinę perėjome prie anglų kalbos. Pasiūlė nuvežti iki Slīteres nacionalais parks pabaigos (apie 15 km), kur jie nori sustoti, sutikome. Bevažiuodami pasikalbėjome, pasakėme, kad tranzuojam į Ventspils. Pro langą besikeičiant vaizdams ir automobiliui vis nestojant, pasitelkiau į pagalbą kelio ženklus bei žemėlapį ir supratau, kad jie atsisakė minties sustoti parko pabaigoje ir dabar smagiai mus veža į Ventspils.
Išlipome Ventspilyje, aš pati sau netikėtai nustebau, kad čia teka Venta, perėjome per miestą iki kelio į Rīgą ir Talsi. Laukėme, tranzavome, ėjome, sėdėjome. Išbandėme šimtą įvairiausių tranzavimo metodų. Tada ėmiau ir sutranzavau automobilį, kurio vairuotojas sakė, kad jie važiuoja į Rīgą. Į Rīgą mums nereikėjo, tad sutarėme dėl kelionės iki Tukums. Važiuojant automobilio greitis svyravo nuo 90 iki 150 km/h, monotoniškas Latvijos kraštovaizdis lipino akis, bet užmigdyti nepajėgė. Pasikalbėjome su vairuotoju (kurio tautybės taip ir nesupratau, bet gana pagrįstai įtariau, kad jis ne latvis - angliškai kalbėjo puikiai, latviškai (mano nepatyrusioms ausims) - irgi gerai, tik buvo keista jam besikalbant su šalia jo sėdėjusia mergina girdėti latviškuose sakiniuose įsipynusius angliškus žodžius. Emilija sakė, kad didelę kelio dalį ji svarstė, ar čia iš tiesų jis taip kalba, ar jai tik girdisi, bet kadangi girdėjome abi, tai nebuvo iliuzija) apie mūsų kelionės pradžią, planuojamą pabaigą ir maršrutą, geografiją, etc. Po kiek laiko jis pakalbėjo telefonu ir pranešė mums, kad jų maršrutas pasikeitė: jie važiuoja jau ne į Rīgą, o į Jelgavą. Būtent ten, kur mums ir reikėjo. Kad ir kaip bebūtų, tai buvo antras automobilis iš eilės, kuris mus vežė ir pakeitė maršrutą į tokį, kokio mums ir reikėjo. Sutapimas ar ne, bet tai žymiai lengvino mūsų situaciją, nes aš turėjau atvykimo į Šiaulius deadline'ą.
Jelgavoje nustebinome keletą vietinių gyventojų, klausdamos į kurią pusę čia Lietuva. Perėjome per miestą, nuėjome prie žavaus ženklo, žyminčio miesto pabaigą, ir ėmėme tranzuoti. Kad tautiečiai mieliau stotų, iškėliau savo užrašų knygelę (tą pačią, kurią pamečiau Šiauliuose), kurios viršelį puošė gimtosios Lietuvos vėliava. Padėjo. Lietuviškais numeriais pasidabinusio automobilio vairuotojo akys pastebėjo vėliavą, kojos gnybė stabdžius, automobilis sustojo, mes įsėdome ir išvažiavome į Lietuvą.
Lietuviškojo automobilio vairuotojas Latvijoje laikėsi kelių eismo taisyklių ir daugiau 90-ties nevažiavo. Kirtus sieną kelio ženklas, ribojantis greitį iki 70 km/h, paskatino jį važiuoti greičiau nei 110 km/h. Namai yra namai. Mus pavežė iki kavinės-baro "Plūgo broliai", nes ten vairuotojas su mergina (vėl!) sustojo pavalgyti. Su Emi nuėjome iki autobusų stotelės tranzuoti. Viens du, lengvas mostas ranka ir sutranzavau raudoną automobiliuką, kuris mus nuvežė į Šiaulius Šiauliuose buvome 1,5 h iki mano deadline'o pabaigos. Vūhū. Buvo keista vėl būti Lietuvoje, nes atrodė, kad Latvijoje buvome ne keturias dienas, o keturiolika. Iš vieno Šiaulių daugiabučio sklido With the lights out it's less dangerous, here we are now, entertain us.. , saulė degino man galvą, (kupranugariai sudžiūvusią žolę kramsnoja, ant kojų nagai).
* * *
Keturios dienos, ~trylika valandų. tranzavimo, devyni automobiliai, 780 kilometrų, dvi valstybės, dvi tranzuotojos, vienai - pirmas kartas tranzuojant :)
Kelionės žemėlapis:
View Latvija in a larger map
Antra dalis
Sekmadienis, birželio 27 diena
Latviai buvo bemaž visiškai užtikrinti, kad niekas mums tuose Kolkos vieškeliuose nestos. Ne todėl, kad nenorėtų pavežti, bet todėl, kad ten beveik niekas nevažiuoja. O, kai mašinų nėra, tai tranzuok netranzavęs - tikrai nestoja.
Tiesa, vieškeliai yra tik iš vienos Kolkos pusės (Ventspilio link; kelyje link Rīgos asfalto daugiau) ir kodėl mes pasirinkome žvyruotąją pusę iki šiol niekas nežino, nes asfaltuotu keliu ir dar sostinės link, regis, važiuojančiųjų turėtų būti daugiau.
Dalia su Gabriele (kitos, nežinomosios, dvi iš keturių) pasiliko tranzuoti iškart prie posūkio iš Kolkos, aš ir Emilija paėjome toliau. Kiekvienas važiuojančio automobilio garsas mums žiebė vilties spindulius (kurie po to greit užgesdavo, nes automobilis a) taip ir nepasirodydavo; b) pravažiuodavo nesustojęs; c) važiuodavo ne į tą pusę), kiekvienas saulės spindulys vertė ieškotis pavėsio. Nežinau kiek laiko praėjo, kai pravažiuojančiame automobilyje (atitinkančiame punktą b) pamatėme važiuojančias Dalią ir Gabrielę. Va taip va. Dar truputį patrypčiojusios nusprendėme eiti atgal link Kolkos ir žiūrėti kas bus - arba mus paveš, arba mes nueisime iki kito Kolkos galo (t.y. kelio į Rīgą) ir iš ten mus parveš namo.
Nuėjome iki to pačio posūkio, kur buvome palikusios D&G (ką tik supratau, kad čia - Dolce & Gabbana trumpinys;D ), ir sustojo baltas autobusiukas, kuriame sėdėjo du vyrukai, kalbantys latviškai (netikėta nebuvo). Pasiūlė pavežti iki Mazirbes, sutikom, nes prie Mazirbes buvo sankryža - vienas kelias vedė į Ventspils, kitas - į Talsi per Dundagą. Autobusiukas nebuvo komforto viršūnė: durelės šone neatsidarė (todėl teko įlipti pro galines), sėdėti nebuvo kur (todėl teko sėdėti ant kuprinių), be to, autobusiuke šalia mūsų mėtėsi kirvis, kastuvas ir dar keletas įrankių, kaip statybiorams ir priklauso. Bevažiuodami pamatėm tranzuojančias Dalią ir Gabrielę, vairuotojai paklausė ar jos mūsų draugės, pasakėm, kad taip, jie sustojo, jos įlipo ir besijuokdamos nuvažiavom iki Mazirbes.
Čia D&G paėjo keliu link Talsi, o mes, po kurį laiką trukusio sėdinėjimo ir gulinėjimo ant autobusų stotelės suoliuko, nusprendėm, kad reikia tranzuoti iškart dviem kryptimis - aš stovėjau ant kelio link Ventspils, Emi - link Talsi. Sutranzavau du vokiečius su nameliu ant ratų. Vokiškai pasisveikinę perėjome prie anglų kalbos. Pasiūlė nuvežti iki Slīteres nacionalais parks pabaigos (apie 15 km), kur jie nori sustoti, sutikome. Bevažiuodami pasikalbėjome, pasakėme, kad tranzuojam į Ventspils. Pro langą besikeičiant vaizdams ir automobiliui vis nestojant, pasitelkiau į pagalbą kelio ženklus bei žemėlapį ir supratau, kad jie atsisakė minties sustoti parko pabaigoje ir dabar smagiai mus veža į Ventspils.
Išlipome Ventspilyje, aš pati sau netikėtai nustebau, kad čia teka Venta, perėjome per miestą iki kelio į Rīgą ir Talsi. Laukėme, tranzavome, ėjome, sėdėjome. Išbandėme šimtą įvairiausių tranzavimo metodų. Tada ėmiau ir sutranzavau automobilį, kurio vairuotojas sakė, kad jie važiuoja į Rīgą. Į Rīgą mums nereikėjo, tad sutarėme dėl kelionės iki Tukums. Važiuojant automobilio greitis svyravo nuo 90 iki 150 km/h, monotoniškas Latvijos kraštovaizdis lipino akis, bet užmigdyti nepajėgė. Pasikalbėjome su vairuotoju (kurio tautybės taip ir nesupratau, bet gana pagrįstai įtariau, kad jis ne latvis - angliškai kalbėjo puikiai, latviškai (mano nepatyrusioms ausims) - irgi gerai, tik buvo keista jam besikalbant su šalia jo sėdėjusia mergina girdėti latviškuose sakiniuose įsipynusius angliškus žodžius. Emilija sakė, kad didelę kelio dalį ji svarstė, ar čia iš tiesų jis taip kalba, ar jai tik girdisi, bet kadangi girdėjome abi, tai nebuvo iliuzija) apie mūsų kelionės pradžią, planuojamą pabaigą ir maršrutą, geografiją, etc. Po kiek laiko jis pakalbėjo telefonu ir pranešė mums, kad jų maršrutas pasikeitė: jie važiuoja jau ne į Rīgą, o į Jelgavą. Būtent ten, kur mums ir reikėjo. Kad ir kaip bebūtų, tai buvo antras automobilis iš eilės, kuris mus vežė ir pakeitė maršrutą į tokį, kokio mums ir reikėjo. Sutapimas ar ne, bet tai žymiai lengvino mūsų situaciją, nes aš turėjau atvykimo į Šiaulius deadline'ą.
Jelgavoje nustebinome keletą vietinių gyventojų, klausdamos į kurią pusę čia Lietuva. Perėjome per miestą, nuėjome prie žavaus ženklo, žyminčio miesto pabaigą, ir ėmėme tranzuoti. Kad tautiečiai mieliau stotų, iškėliau savo užrašų knygelę (tą pačią, kurią pamečiau Šiauliuose), kurios viršelį puošė gimtosios Lietuvos vėliava. Padėjo. Lietuviškais numeriais pasidabinusio automobilio vairuotojo akys pastebėjo vėliavą, kojos gnybė stabdžius, automobilis sustojo, mes įsėdome ir išvažiavome į Lietuvą.
Lietuviškojo automobilio vairuotojas Latvijoje laikėsi kelių eismo taisyklių ir daugiau 90-ties nevažiavo. Kirtus sieną kelio ženklas, ribojantis greitį iki 70 km/h, paskatino jį važiuoti greičiau nei 110 km/h. Namai yra namai. Mus pavežė iki kavinės-baro "Plūgo broliai", nes ten vairuotojas su mergina (vėl!) sustojo pavalgyti. Su Emi nuėjome iki autobusų stotelės tranzuoti. Viens du, lengvas mostas ranka ir sutranzavau raudoną automobiliuką, kuris mus nuvežė į Šiaulius Šiauliuose buvome 1,5 h iki mano deadline'o pabaigos. Vūhū. Buvo keista vėl būti Lietuvoje, nes atrodė, kad Latvijoje buvome ne keturias dienas, o keturiolika. Iš vieno Šiaulių daugiabučio sklido With the lights out it's less dangerous, here we are now, entertain us.. , saulė degino man galvą, (kupranugariai sudžiūvusią žolę kramsnoja, ant kojų nagai).
* * *
Keturios dienos, ~trylika valandų. tranzavimo, devyni automobiliai, 780 kilometrų, dvi valstybės, dvi tranzuotojos, vienai - pirmas kartas tranzuojant :)
Kelionės žemėlapis:
View Latvija in a larger map
ketvirtadienis, liepos 8
Kas tas yr? (2 dalis)
Pirma dalis
Pas Kristine važiavom autobusu. Kadangi žmonių buvo pakankamai, tai stovėjome prie durų. Aš su didele kuprine vienoje durų pusėje, Emilija, su ne ką mažesne kuprine,- kitoje. Kristine juokėsi ir sakė, kad mes panašios į durų sargus.
Jos namuose jautėmės taip, kaip privalu jaustis namie - kaip namie! Ji mus pavaišino vakariene, supažindino su savo draugu Linards, davė paragaut latviško alaus, ir, dar truputį pasėdėję mažoje jaukioje jų virtuvėlėje bei paprikolinę (negalėjau nepanaudot šito žodžio;D ) apie estus, išvažiavome į senamiestį susitikti su kitais "Baltic weekend" dalyviais.
Beeinant link susitikimo vietos vis žvalgiausi po žavųjį Rīgos miestą ir svarsčiau, kad reikia Vilniaus savivaldybę atsiųsti į Rīgą pažiūrėti kaip turi atrodyti Miestas, o Latvijos valdžią - į Lietuvą kelių pažiūrėt. Nors tie keliai ne taip ir svarbu, geriau jau vilniečiai į Miestą paspoksotų. Susitikome prie tradicinės susitikimų vietos Rīgoje; jau buvo atėję ir mūsų laukė suomė rožinė svajonė Irena, lenkas ir juos lydinti latvė (regis, viskas, o jei ką ir užmiršau, tai koks skirtumas). Visi kartu per senamiestį nuėjome į lauko kavinę, ten užsiėmėme šimtą milijonų stalų (kokius penkis), pradėjome užsisakinėti ir tada žavus barmenas paprašė manęs ir Emilijos parodyti dokumentus, nes mes mat jam seem a little young.
Laikui bėgant mūsų rinkosi vis daugiau ir daugiau, net estai atvažiavo! Vardų neišmokom bemaž nei vieno, gal tik kokius tris-keturis. O laikas ėjo ir toliau, todėl vakare grįžome 'namo' ir nuėjome miegoti. Visą naktį miegodama kojomis rėmiausi į DVD grotuvą, bet jam dėl to, manykime, nieko neatsitiko.
Penktadienis, birželio 25 diena.
Atsikėlėme, pavalgėme hostelio lygio pusryčius ir išėjome į stotelę. Savarankiškai. Ne, mūsų šeimininkai nebuvo nesvetingi. Tiesiog jiems Kolkoje būti reikėjo anksčiau nei mums (organizatoriai, vis dėlto), todėl jie mus paliko miegančias, paliko tuos hostelinius pusryčius ir raštelį su autobusų bei troleibusų tvarkaraščiais. Mes Saulės atokaitos (taip trijų žmonių jėgomis išvertėme pavadinimą) stotelėje sulaukėme reikalingo viešojo transporto ir išvažiavome. Turėjome po elektroninį bilietą, Emilijos neveikė. Kadangi mano bilietas veikė, aš ramiai leidausi į apsvarstymus kas būtų, jei įliptų konrolė. Mano mintys taip ir liko apsvarstymų lygmenyje, nes iš autobuso išlipome kontrolei taip ir nepasirodžius. Ir išlipome viena stotele per anksti, todėl teko pėsčiomis pereiti vieną iš Rīgos tiltų per Daugavą. O Daugava tai čia ne Neris, tiltai per ją kur kas ilgesni. Bet užtat turėjome į valias laiko paspoksoti į miestą nuo tilto, apkalbėti swedbank'o pastatą Rīgoje ir palyginti jį su tuo, kur Konstitucijos prospekte stovi.
Tiesa, į senamiestį važiavome ne tam, kad po jį pasivaikščiotume, o tam, kad susitiktumėme su dar viena latve, kuri mus nulydėtų pas estus. Susitikimo vietos nesupainiojome, truputį luktelėjome ir atėjo mūsų lauktoji latvė. Ji mus nusivedė į savo namus (o ten - penkių kambarių butas, einasau einasau), kur pas ją nakvojo šeši estai. Po ilgo laukimo (estams, turbūt, gana greit po mūsų atėjimo) susipakavome dešimties žmonių daiktus į dvi mašinas ir išvažiavome į Kolką.
Važiavome, tada dar šiek tiek važiavome, tada dar truputį, dar šiek tiek, dar važiavome ir važiavome, važiavome, ir paskui, dar pavažiavę, atvažiavome į Kolką. Mus džiugiai pasitiko uodai. Ir ne kokie du ar penki, o po šimtą šešiasdešimt kiekvienam individualiai. ;D ir tai, tas šimtas šešiasdešimt buvo tik sutikimo grupė; visi kiti buvo užsiėmę savais reikalais ir negalėjo atvykti iškart. Atvyko vėliau.
Kolkas rags - žavi, jauki ir aplankymo verta vieta. Paplūdimyje uodų nėra, užtat jūroje stovi švyturys, kuris šviečia ir maudytis kviečia.
Susipažinome su kitais "Baltic weekend" dalyviais, pusę dienos smagiai visi kartu praleidome žaisdami paplūdimyje, paskui atvažiavo kiti lietuviai ir t.t., ir pan. Žodžiu, smagiai leidome laiką tiek penktadienį (vakare buvo lietuvių ir estų national evening; prisistatinėdami padarėm quiz'ą ir visus šokiravom pareiškimu, kad vienu metu lietuviai buvo nutarę, kad reikia perkelti šalį į Madagaskarą), tiek šeštadienį. Šeštadienį buvo orientacinis po Kolką. Turėjom senų rusiškų žemėlapių kopijas, ir aš retkarčiais vis ko nors paklausdavau, koks žodis kur parašytas. Dar komanda, kurioje buvau (Flower power), turėjo rusišką kompasą. Tai ir čia teko klausti, kuri raidė reiškia šiaurę.
Po orientacinio reikėjo padaryti žygio žemėlapius. Visi darė kas kaip išmanė. Mes darėm visiškas nesąmones, priklijavom dvi žuvis (viena simbolizavo ežerą, kita tiltą), daug lapų vietoj miško ir nukirpom pusę žemėlapio, nes nu ten neįdomiai gavosi. Užtikrintai padarėm blogiausią žemėlapį ever, bet pristatinėti jį buvo smagu. Po to dar reikėjo traukti temas vaidinimams. Mūsų vaidinimo žvaigždė the blond girl visus žavi turbūt ligi šiol.
Žodžiu, per baltic weekend'ą viskas ėjosi puikiai. Tada netikėtai staiga išaušo sekmadienio rytas, mes atsikėlėme anksčiau nei kiti (šįsyk jau ne dviese, o keturiese), besimaudydamos išnaudojome paskutinį vandenį ir, pažadinusios visus atsisveikinimui bei sulaukusios linkėjimo good luck (su mintimi, kad jei norime ištranzuoti iš Kolkos, sėkmės mums tikrai prireiks), išėjome į beveik visiškai nevažinėjamą vieškelį, nes jau buvo laikas tranzuoti namo.
Pas Kristine važiavom autobusu. Kadangi žmonių buvo pakankamai, tai stovėjome prie durų. Aš su didele kuprine vienoje durų pusėje, Emilija, su ne ką mažesne kuprine,- kitoje. Kristine juokėsi ir sakė, kad mes panašios į durų sargus.
Jos namuose jautėmės taip, kaip privalu jaustis namie - kaip namie! Ji mus pavaišino vakariene, supažindino su savo draugu Linards, davė paragaut latviško alaus, ir, dar truputį pasėdėję mažoje jaukioje jų virtuvėlėje bei paprikolinę (negalėjau nepanaudot šito žodžio;D ) apie estus, išvažiavome į senamiestį susitikti su kitais "Baltic weekend" dalyviais.
Beeinant link susitikimo vietos vis žvalgiausi po žavųjį Rīgos miestą ir svarsčiau, kad reikia Vilniaus savivaldybę atsiųsti į Rīgą pažiūrėti kaip turi atrodyti Miestas, o Latvijos valdžią - į Lietuvą kelių pažiūrėt. Nors tie keliai ne taip ir svarbu, geriau jau vilniečiai į Miestą paspoksotų. Susitikome prie tradicinės susitikimų vietos Rīgoje; jau buvo atėję ir mūsų laukė suomė rožinė svajonė Irena, lenkas ir juos lydinti latvė (regis, viskas, o jei ką ir užmiršau, tai koks skirtumas). Visi kartu per senamiestį nuėjome į lauko kavinę, ten užsiėmėme šimtą milijonų stalų (kokius penkis), pradėjome užsisakinėti ir tada žavus barmenas paprašė manęs ir Emilijos parodyti dokumentus, nes mes mat jam seem a little young.
Laikui bėgant mūsų rinkosi vis daugiau ir daugiau, net estai atvažiavo! Vardų neišmokom bemaž nei vieno, gal tik kokius tris-keturis. O laikas ėjo ir toliau, todėl vakare grįžome 'namo' ir nuėjome miegoti. Visą naktį miegodama kojomis rėmiausi į DVD grotuvą, bet jam dėl to, manykime, nieko neatsitiko.
Penktadienis, birželio 25 diena.
Atsikėlėme, pavalgėme hostelio lygio pusryčius ir išėjome į stotelę. Savarankiškai. Ne, mūsų šeimininkai nebuvo nesvetingi. Tiesiog jiems Kolkoje būti reikėjo anksčiau nei mums (organizatoriai, vis dėlto), todėl jie mus paliko miegančias, paliko tuos hostelinius pusryčius ir raštelį su autobusų bei troleibusų tvarkaraščiais. Mes Saulės atokaitos (taip trijų žmonių jėgomis išvertėme pavadinimą) stotelėje sulaukėme reikalingo viešojo transporto ir išvažiavome. Turėjome po elektroninį bilietą, Emilijos neveikė. Kadangi mano bilietas veikė, aš ramiai leidausi į apsvarstymus kas būtų, jei įliptų konrolė. Mano mintys taip ir liko apsvarstymų lygmenyje, nes iš autobuso išlipome kontrolei taip ir nepasirodžius. Ir išlipome viena stotele per anksti, todėl teko pėsčiomis pereiti vieną iš Rīgos tiltų per Daugavą. O Daugava tai čia ne Neris, tiltai per ją kur kas ilgesni. Bet užtat turėjome į valias laiko paspoksoti į miestą nuo tilto, apkalbėti swedbank'o pastatą Rīgoje ir palyginti jį su tuo, kur Konstitucijos prospekte stovi.
Tiesa, į senamiestį važiavome ne tam, kad po jį pasivaikščiotume, o tam, kad susitiktumėme su dar viena latve, kuri mus nulydėtų pas estus. Susitikimo vietos nesupainiojome, truputį luktelėjome ir atėjo mūsų lauktoji latvė. Ji mus nusivedė į savo namus (o ten - penkių kambarių butas, einasau einasau), kur pas ją nakvojo šeši estai. Po ilgo laukimo (estams, turbūt, gana greit po mūsų atėjimo) susipakavome dešimties žmonių daiktus į dvi mašinas ir išvažiavome į Kolką.
Važiavome, tada dar šiek tiek važiavome, tada dar truputį, dar šiek tiek, dar važiavome ir važiavome, važiavome, ir paskui, dar pavažiavę, atvažiavome į Kolką. Mus džiugiai pasitiko uodai. Ir ne kokie du ar penki, o po šimtą šešiasdešimt kiekvienam individualiai. ;D ir tai, tas šimtas šešiasdešimt buvo tik sutikimo grupė; visi kiti buvo užsiėmę savais reikalais ir negalėjo atvykti iškart. Atvyko vėliau.
Kolkas rags - žavi, jauki ir aplankymo verta vieta. Paplūdimyje uodų nėra, užtat jūroje stovi švyturys, kuris šviečia ir maudytis kviečia.
Susipažinome su kitais "Baltic weekend" dalyviais, pusę dienos smagiai visi kartu praleidome žaisdami paplūdimyje, paskui atvažiavo kiti lietuviai ir t.t., ir pan. Žodžiu, smagiai leidome laiką tiek penktadienį (vakare buvo lietuvių ir estų national evening; prisistatinėdami padarėm quiz'ą ir visus šokiravom pareiškimu, kad vienu metu lietuviai buvo nutarę, kad reikia perkelti šalį į Madagaskarą), tiek šeštadienį. Šeštadienį buvo orientacinis po Kolką. Turėjom senų rusiškų žemėlapių kopijas, ir aš retkarčiais vis ko nors paklausdavau, koks žodis kur parašytas. Dar komanda, kurioje buvau (Flower power), turėjo rusišką kompasą. Tai ir čia teko klausti, kuri raidė reiškia šiaurę.
Po orientacinio reikėjo padaryti žygio žemėlapius. Visi darė kas kaip išmanė. Mes darėm visiškas nesąmones, priklijavom dvi žuvis (viena simbolizavo ežerą, kita tiltą), daug lapų vietoj miško ir nukirpom pusę žemėlapio, nes nu ten neįdomiai gavosi. Užtikrintai padarėm blogiausią žemėlapį ever, bet pristatinėti jį buvo smagu. Po to dar reikėjo traukti temas vaidinimams. Mūsų vaidinimo žvaigždė the blond girl visus žavi turbūt ligi šiol.
Žodžiu, per baltic weekend'ą viskas ėjosi puikiai. Tada netikėtai staiga išaušo sekmadienio rytas, mes atsikėlėme anksčiau nei kiti (šįsyk jau ne dviese, o keturiese), besimaudydamos išnaudojome paskutinį vandenį ir, pažadinusios visus atsisveikinimui bei sulaukusios linkėjimo good luck (su mintimi, kad jei norime ištranzuoti iš Kolkos, sėkmės mums tikrai prireiks), išėjome į beveik visiškai nevažinėjamą vieškelį, nes jau buvo laikas tranzuoti namo.
trečiadienis, liepos 7
Labvakar, Latvijas Respublika! (1 dalis)
"Ir aš tikrai myliu Lietuvą.." kažkodėl tik ir skambėjo mintyse įvažiavus į Latviją. Į Latviją?!
O taip!
Apie idėjos atsiradimą, pasiruošimą ir visą kitą pradžią nepasakosiu. Pradėsiu nuo to, kad Latvijoje reikėjo būti penktadienį, bet jau iš anksčiau aš ir Emilija nusprendėme vykti ten ketvirtadienį, - kad netektų vėluoti, daug sukti galvos (nes iš Rygos į Kolką, kur turėjo vykti renginys (?!), mus žadėjo nuvežti estai) ir dar kad Rygą pamatytume
Bet apie viską nuo pradžių:
Ketvirtadienis, birželio 24 diena.
Rytas nebūtų rytas, jei akys neliptų ir daugiau miego neprašytų. Bet ką jau padarysi, jei reikia keltis, tai reikia. Atsikėliau, paskutinįkart pašėriau žuvis, užsimečiau kuprinę ir, su Emilija (kuri, negaliu nepaminėti, visą laiką iki kelionės prognozavo mums nesiliaujantį lietų, nestojančias mašinas ir pakelių maniakus) pašonėj, išėjau į platųjį pasaulį kelio ieškoti. Tfu, ką aš čia? :o išėjome mes tada į stotelę, kad nusigautume iki Emilijos daiktų Saulėtekyje, nors iš tiesų tai slapčia norėjome išmėginti šventinį viešąjį transportą.
(užrašų knygelę, deja, pamečiau kažkur Šiauliuose (linkėjimai ją skaitantiems), todėl numeriai remsis atmintimi ): 53, 7, 10, 19, 19, 56, 53.
Taip taip, darsyk 53 ir mes - prie skruzdėlyno bei BIG'o. Einant galvoje skambėjo Norah Jones Sunrise, gražu. BIG'e įsigijome A4 lapų sąsiuvinį (kuris mums vėliau labai pravertė) ir išėjome mėginti laimės.
~11 val. Mūsų išsirinktoje tranzavimo vietoje stovėjo rožinė gražuolė su trim krepšiais (jai sustojo gal po kokių septynių-aštuonių minučių nuo to laiko, kai atėjome), tai paėjome toliau. Vėliau už mūsų atsirado juodai apsirengęs vaikinukas su skėčiu (kaip jam sekėsi, nežinau) ir moteriškė, ieškanti kas nuvežtų į Šiaulius.
Kamilė žadėjo penkių minučių laukimą. Mums jis pavirto penkiolika. Bet per tą laiką spėjome pasidalinti šviesoforais, mašinų srautais, pralinksminti dviratininką ir papusryčiauti. Emilijai betranzuojant sustojo tamsiai mėlynas Volvo, kuris nuvežė mus į Panevėžį.
Kad nuvežė, tai gerai, bet paleido miesto pradžioje, tad teko eiti pėsčiomis per visą Panevėžį. Galų gale ėjimas mums nusibodo ir, pasitelkusios orientacinius gabumus mieste, kuriame iki tol nebuvo tekę lankytis, bei įkirtusios vietinę tvarką pasivažinėjome Panevėžio viešuoju transportu (vaje, dar truputis, ir tas viešasis transportas antraisiais namais pavirs:D) ir nusigavome iki Piniavos. Iš ten, visiškai netyčia ir netikėtai, sutranzavome pilką Mercedes, kuris mus nuvežė iki Pasvalio. Vairuotojas buvo įdomus vyrukas, maždaug keturiasdešimties metų pensininkas, dirbęs Apsaugos departamente, apkeliavęs bemaž visą pasaulį ir vasaromis po mėnesį laiko atostogaujantis Prancūzijoje, nes ten gražu. ;D Neblogai, a?
Pasvalyje buvome 14:40 h. Ir strigome. Ilgam.
Maždaug pusantros valandos džiaugėmės Pasvalio pakraščio apylinkėmis. Bet džiaugsmas juk nebūna begalinis, todėl, laikui bėgant, tos apylinkės mums nusibodo. Vos tik sms'u iškeikiau Pasvalį, ėmė ir sustojo dvi merginos pasvalietės, kurios mus pavežė iki Latvijos pasienio.
Lietuvos - Latvijos sieną kirtome pėsčiomis. Nes nėra mašinų - na, ir nereik. Kirsdamos sieną diskutavome, ar galima sieną kirsti pėsčiomis, ar negalima, nes man kažkodėl atrodė, kad seniau (iki Šengeno) tai jau tikrai nebuvo leidžiama. Emilija sakė nieko panašaus negirdėjusi. Anyway, sieną perėjome, su Latvijas Respublika pasisveikinome, pasieniečių nematėme nei vieno. Joninės?
Latvijos kraštovaizdis nelabai skyrėsi nuo lietuviškojo (kažin kodėl?;D ), bet apie kelius to paties, atleiskite, pasakyti tikrai negaliu. Mano kaime pagrindinė gatvė platesnė už įprastą Latvijos kelią (kuris, mano supratimu, turėtų būti lygiavertis lietuviškajam užmiesčio keliui, kur 90 važiuoti leidžia). Ir oras!.. Perėjus sieną išsipildė Emilijos lietaus pranašystės. Aišku, pranašystės išsipildymas - dalykas neblogas, bet ši džiaugsmo antplūdžio nesukėlė.
Apylinkės neatrodė tinkamos tranzavimui (ypač įkvepiantis atrodė tas vaizdas už nugarų - gražus, tuščias, važiuojančių automobilių nesubjaurotas kraštovaizdis), todėl prie kuprinės prisisegiau dar BIG'e užrašytą "Rīga", ir pėsčiomis patraukiau Latvijos vidurio link.
Ėjome ėjome, kai pravažiavęs mus ėmė ir, netranzuotas, sustojo geltonas autobusiukas su užrašu Kindergarten.lt, kurį matėme dar ties Pasvaliu tranzuodamos (ir kur jis tiek užtruko, kad mes ji aplenkėm? :o ). Norit važiuot su mumis? keistu akcentu paklausė vairuotojas, ir mes džiugiai įlipome vidun. Nors ir kindergarten'as, bet vaikų buvo triskart mažiau nei suaugusiųjų - du. Ir jie visi važiavo ten, kur mums tą vakarą ir reikėjo - į Rīgą.
Važiuoti buvo malonu (nes važiavome, nes autobusiuko salone nelijo, nes ir šiaip nais) ir įdomu - nes vairuotojas vokietis Andreas, kalbantis vokiečių/lietuvių/latvių kalbų mišiniu; likę keleiviai - lietuviai, bet vaikai su vokiečiu kalbėjo vokiškai. Dabar, rašydama šitą blog'ą, pabrowsinau ir supratau, kodėl ten viskas taip buvo - pasirodo, šitas kindergarten'as yra vaikų darželis, kuriame propaguojama dvikalbystė. Bevažiuojant Emilijos paklausiau kaip, ji sakė, kad gerai, nes buvo net dujų balionėlį užmiršusi. Geras ženklas.
Dar kartu važiavo tranzuotojas vaikinukas, važiuojantis į Rīgą pas draugus, su kuriuo persimetėm keletu sakinių, panaršėm Rīgos žemėlapį ir dar kartu Rīgoje išlipome.
Bevažiuojant į akis krito tai, kad wtf kas čia per užsienis? Maxima, iki, rimi, prisma, forum cinemas, čili pica, swedbank, seb, tele2.. Feels like home.
Rīgoje buvome ~18 val.
Neilgai trukus susiradome centrinę geležinkelio stotį, kur buvo sutarta susitikti su mus pernakvoti priimsiančia latve Kristine. Geležinkelio stotyje neradome nei vieno suoliuko, todėl, kaip tikros lietuvės, atsisėdome tiesiog ant laiptų šalia meninės kompozicijos iš knygų. Netrukus po to mums už nugaros įsikūrė trijų prancūzakalbių kompanija, su kuriais, gėda gėda, taip ir nepersimetėm nei žodžiu (o galėjome pasipraktikuoti prancūzų kalbą.. ech.. vareva;D ).
Palaukėme gal pusvalandį, užkandome javinukų ir, kai aš jau buvau perskaičiusi vieną latvišką knygą ir susiradusi anglišką apie Latvijos įdomybes, kur buvus, kur nebuvus, atsirado mūsų Kristine, su kuria nuėjome į autobusų stotelę ir išvažiavome jos namų link.
sekmadienis, birželio 6
Apie pavasarį ir vasaros pradžios pasimetimai.
Anksti pavasarį, kai medžių lapai ne tik, kad dar nežaliuoja, bet ir išvis neegzistuoja, stovint ant ant kalvų kalvelių labai daug matyti į tolį. Matyti ir ten, kur vasaromis nematyti nieko. Tada labai norisi kur nors pabėgti nuo visko bei visų ir tyliai, niekam netrukdant būti gamtoje. Žiūrėti į saulę, stebėti jos kelią danguje, stebėti rodos bekraščius laukus ir dygstančią žolę..
O pavasarį,
pavasarį -
sekdamas saule
laukais
vėl aš pareisiu su paukščiais,
mojuodamas
žydinčia vyšnios šaka.
Dar pavasarį, kai bėgi, bet nepabėgi, gerai būti su žmonėmis ir komunikuotis per naktį.
Artėjant vasarai protas ima nerimti ir norisi vis daugiau veiklos (ne protinės). Imu dėlioti vieną planą, tada antrą, trečią.. Ir išeina viskas kaip su neįdomia dėlione: padėlioju šen, padėlioju ten, sudedu į dėžutę ir nukišu į spintą - sudėsiu kitąmet. Tada išeinu lauk, žiūriu į dangų ir laukiu kol kas nukris. Kas nukrenta, to ir imuosi. Taip atsirado trylika užimtų vasaros dienų. Nedaug, bet vis jau šis tas, nors vilties nedaug tesuteikia.
O kooks'ai taip vasariškai groja..
Taip vasariškai, kad įsisvajoju apie vasarą ir negaliu liautis apie ją galvojusi. Apie nors vieną svajonių vasarą, kai viskas būtų šiek tiek labiau taip, kaip norisi, - šiek tiek šviesiau, šiek tiek džiugiau, šiek tiek labiau prie ežero, šiek tiek labiau prie jūros, šiek tiek labiau kopose, šiek tiek labiau po saule, šiek tiek daugiau juoko, šiek tiek daugiau šypsenų, šiek tiek gražios praeities, šiek tiek netikėtumų, šiek tiek daugiau visko.
Nors vieną.
Kad paskui galėčiau tylomis galvoti kaip gerai buvo ir mįslingai šypsotis.
.
Žydinčios upės perskaito vokus,
griebiasi pirštais nakties.
Ir, žinot.. Jei rytoj būsiu tokia pat kaip vakar, pasakykite man. Aš jau žinosiu ką su tuo daryti.
O pavasarį,
pavasarį -
sekdamas saule
laukais
vėl aš pareisiu su paukščiais,
mojuodamas
žydinčia vyšnios šaka.
Dar pavasarį, kai bėgi, bet nepabėgi, gerai būti su žmonėmis ir komunikuotis per naktį.
Artėjant vasarai protas ima nerimti ir norisi vis daugiau veiklos (ne protinės). Imu dėlioti vieną planą, tada antrą, trečią.. Ir išeina viskas kaip su neįdomia dėlione: padėlioju šen, padėlioju ten, sudedu į dėžutę ir nukišu į spintą - sudėsiu kitąmet. Tada išeinu lauk, žiūriu į dangų ir laukiu kol kas nukris. Kas nukrenta, to ir imuosi. Taip atsirado trylika užimtų vasaros dienų. Nedaug, bet vis jau šis tas, nors vilties nedaug tesuteikia.
O kooks'ai taip vasariškai groja..
Taip vasariškai, kad įsisvajoju apie vasarą ir negaliu liautis apie ją galvojusi. Apie nors vieną svajonių vasarą, kai viskas būtų šiek tiek labiau taip, kaip norisi, - šiek tiek šviesiau, šiek tiek džiugiau, šiek tiek labiau prie ežero, šiek tiek labiau prie jūros, šiek tiek labiau kopose, šiek tiek labiau po saule, šiek tiek daugiau juoko, šiek tiek daugiau šypsenų, šiek tiek gražios praeities, šiek tiek netikėtumų, šiek tiek daugiau visko.
Nors vieną.
Kad paskui galėčiau tylomis galvoti kaip gerai buvo ir mįslingai šypsotis.
.
Žydinčios upės perskaito vokus,
griebiasi pirštais nakties.
Ir, žinot.. Jei rytoj būsiu tokia pat kaip vakar, pasakykite man. Aš jau žinosiu ką su tuo daryti.
sekmadienis, rugpjūčio 9
Dinozaurai.
Jau ne pirmą kartą sapnuoju dinozaurus.
Vieną sykį buvo didelis, atsirado iš knygos su paveikslėliais, kai padidinau jį ir išmečiau pro pilies bokšto langą. Nukrito kaip kamuolys. Ir didėdamas. Ėjo per namus į miestelį, žmonės bėgo. Vėliau, sapno pabaigoje, artėjo link namo, kuriame buvau aš ir mėginau užrakinti duris. Aš žinojau, kad ten nuo jo bėga, ir nebijojau:)
Kitą kartą dinozauras buvo didelis spalvotas ir iš plastelino. Paspaudus jį, jis keisdavo formą. Stebėjome šitą dinozaurą. Jis taip juokingai keitėsi, kad nesveikai juokėmės. ;-D taip, kad net per miegus juokiausi. ;-D
Dinosaur
To see a dinosaur in your dream, symbolizes an outdated attitude. You may need to discard your old ways of thinking and habits.
Vieną sykį buvo didelis, atsirado iš knygos su paveikslėliais, kai padidinau jį ir išmečiau pro pilies bokšto langą. Nukrito kaip kamuolys. Ir didėdamas. Ėjo per namus į miestelį, žmonės bėgo. Vėliau, sapno pabaigoje, artėjo link namo, kuriame buvau aš ir mėginau užrakinti duris. Aš žinojau, kad ten nuo jo bėga, ir nebijojau:)
Kitą kartą dinozauras buvo didelis spalvotas ir iš plastelino. Paspaudus jį, jis keisdavo formą. Stebėjome šitą dinozaurą. Jis taip juokingai keitėsi, kad nesveikai juokėmės. ;-D taip, kad net per miegus juokiausi. ;-D
Dinosaur
To see a dinosaur in your dream, symbolizes an outdated attitude. You may need to discard your old ways of thinking and habits.
šeštadienis, liepos 4
Nacionalinė `09 mano akimis.
Išvažiuojant lijo. Būnant ten lijo gal du - tris kartus trumpai. Grįžtant lijo.
17.50 išvažiavau iš Trg.
18.26 ima lyti ir lietus stiprėja. Pro automobilio langą matau lauką, pilną pribirusį supresuoto šieno.
Pirma diena -- Į stovyklą atplaukiame/atburiuojame su "Hidra", valanda iki atidarymo. Neprisimenu nieko, ką reikia sakyti, kas po ko vyksta. Tokia out of space (?), bet viskas ok -- turiu kur ir su kuo gyventi, o tai garantuoja gerą stovyklos pradžią.
Antra diena -- žygis į Pravieniškes. Žygiuodami visi tik ir svarsto, koks čia atstumas. Galima girdėti įvairiausių variantų -- nuo 3 km iki 12 km į vieną pusę. Teisingiausias sako, kad ~5 km. Bet tai nėra svarbiausia. Esmė yra pats žygis: nueiti, sudalyvauti renginyje, pareiti.
Trečia diena -- smagus orientacinis žygis. Pirmi išeinam, pirmi grįžtam. Kaip vėliau paaiškėjo, ir pirmą vietą paėmėme. :) Visą žygį mynėme organizatoriams ant kulnų, jie vis klausinėjo, gal bėgam mes. Mes, žinoma, nebėgome, nes ir taip organizatoriai vos spėjo punktus dėlioti ;-D
Statistika: 11.02 >> 15.49 . ---->>> 4 val. 47 min žygio
Ketvirta diena -- buriuojam. Kiekvieną laisvą akimirką tik ir šaipomės iš Žydrūno buriavimo gabumų. Kai reikia suktis, tai vis venduojam venduojam, o galų gale vis tiek padarom halsą. :-D Prisimenu momentą, kai apsisukome iškart. Garsiai pagalvojau: "Negi stebuklas įvyko?" ir gavau atsakymą: "Ne, halsas iškart :-D ". Popiet (o gal ir per pačius pietus, bet tai nieko nekeičia) atvažiavo visa gauja seniai matytų skautų -- Daiva, Inga, Linukas, Buzas, Živilė, Milda.. :) Jė.
Penkta diena -- vyksta skautų taurės varžybos. Būsimus nugalėtojus galima sveikinti iškart, nes aiškiai matyti jų pranašumas. ;-D Tiesa, priešpaskutinę stovyklos dieną sužinojau, kad praleidau (t.y. nemačiau kaip vyksta) vieną gana įdomią rungtį, na, bet nieko jau čia tokio:)
Šešta diena -- pas mane pažymėta kaip: baidarės, maudynės, hamakas, pietūs ir tylėjimas irklais, rikiuotė, laužas, naktinėjimai. Bandau prisiminti ar čia tie naktinėjimai, kur visi vieni kitiems braškes siūlė, ar ne. Neprisimenu. ;-D
Septinta diena -- atvažiuoja kareivukai ir policija. Kaip programos dalis, o ne šiaip. :-D Šimtus kartų matyti ginklai, ekipuotė.. Tiesa, policininkų paskaitos (aš sau leisiu suteikti tokį pavadinimą šitam reikalui) tema "Patyčios" labai tiko stovyklai. ;-D Bo ten visi vieni iš kitų tik ir šaiposi. :-D :-D Popiet, turbūt nuo visų atsilikdami diena, ėjome į miestelį lieti žvakių. Įdomus reikalas, o jau medaus/vaško kvapas.. (mm)
Dar išbandėme virves, apraišus ir karabinus. Antrą kartą leistis ta pačia neilga trasa žymiai lengviau. :)
Aštunta diena -- dienos neprisimenu. Matyt, buvo panašiausia į eilinę stovyklinę dieną, todėl neįsiminė. O gal ir ne. O gal ir taip. Who knows?
Ilga naktis. Iki ryto tokia.
Devinta diena -- Todėl ir rytas ankstyvas. Ir be galo gražus. Truputį šaltokas vienu momentu buvo, su dviejų valandų miegu, bet miego stygius pasireiškė tik labai vėliau. :-D
Suorganizavome ilgas ilgas krikštynas (laukiau paskutiniame punkte, tai atrodė vaje vaje kaip ilgai. Na, aišku, ir buvo ilgai. Dvi valandos laukimo -- čia tau ne juokas ;-D ). Neptūnas nusuko bene geriausius priesaikos žodžius, bet nieko, prisiminsim juos ir panaudosim kitą kartą. ;-D Netrukus po krikštynų - linksmoji rikiuotė. Praeina gerai ir juokingai. Schwester Lager Adjutantin tiesiogine to žodžio prasme apstulbino. :-D
Dešimta diena -- vėl labai ankstyvas rytas. Keliamės penktą, ardom palapines. Klaipėdiečiai išvažiuoja namo, aš prasnoozinu iki normalaus ryto. Nuo pat normalaus ryto pradžios visi po truputį išvažinėja namo ir 11 valandą įvyksta stovyklos uždarymas. Turbūt trumpiausias visų LJS nacionalinių stovyklų istorijoje. :-D Palaukiam autobusų, jie nuveža į skautacentrį Kaune. Keletas pasivaikščiojimų su centro daiktais pirmyn -- atgal, ir galiu eiti į stotelę laukti troleibuso.
O tada jau namo.
* * * *
reziume:
Sutikau daugiau nei šimtą naujų žmonių.
Sutikau mažiau nei šimtą mielų seniai nematytų žmonių.
Ženklai, prieš stovyklą rodę tik bloga, bloga bloga ir bloga, stovyklos metu pasisuko kitaip. ;-D
Oras puikus.
Nuotaikos irgi geros, tik užkimimo va jau nereikėjo. ;-D~
Galtukava?
O gal braškių?
Ir mes per vieną naktį dideli užaugom..
17.50 išvažiavau iš Trg.
18.26 ima lyti ir lietus stiprėja. Pro automobilio langą matau lauką, pilną pribirusį supresuoto šieno.
Pirma diena -- Į stovyklą atplaukiame/atburiuojame su "Hidra", valanda iki atidarymo. Neprisimenu nieko, ką reikia sakyti, kas po ko vyksta. Tokia out of space (?), bet viskas ok -- turiu kur ir su kuo gyventi, o tai garantuoja gerą stovyklos pradžią.
Antra diena -- žygis į Pravieniškes. Žygiuodami visi tik ir svarsto, koks čia atstumas. Galima girdėti įvairiausių variantų -- nuo 3 km iki 12 km į vieną pusę. Teisingiausias sako, kad ~5 km. Bet tai nėra svarbiausia. Esmė yra pats žygis: nueiti, sudalyvauti renginyje, pareiti.
Trečia diena -- smagus orientacinis žygis. Pirmi išeinam, pirmi grįžtam. Kaip vėliau paaiškėjo, ir pirmą vietą paėmėme. :) Visą žygį mynėme organizatoriams ant kulnų, jie vis klausinėjo, gal bėgam mes. Mes, žinoma, nebėgome, nes ir taip organizatoriai vos spėjo punktus dėlioti ;-D
Statistika: 11.02 >> 15.49 . ---->>> 4 val. 47 min žygio
Ketvirta diena -- buriuojam. Kiekvieną laisvą akimirką tik ir šaipomės iš Žydrūno buriavimo gabumų. Kai reikia suktis, tai vis venduojam venduojam, o galų gale vis tiek padarom halsą. :-D Prisimenu momentą, kai apsisukome iškart. Garsiai pagalvojau: "Negi stebuklas įvyko?" ir gavau atsakymą: "Ne, halsas iškart :-D ". Popiet (o gal ir per pačius pietus, bet tai nieko nekeičia) atvažiavo visa gauja seniai matytų skautų -- Daiva, Inga, Linukas, Buzas, Živilė, Milda.. :) Jė.
Penkta diena -- vyksta skautų taurės varžybos. Būsimus nugalėtojus galima sveikinti iškart, nes aiškiai matyti jų pranašumas. ;-D Tiesa, priešpaskutinę stovyklos dieną sužinojau, kad praleidau (t.y. nemačiau kaip vyksta) vieną gana įdomią rungtį, na, bet nieko jau čia tokio:)
Šešta diena -- pas mane pažymėta kaip: baidarės, maudynės, hamakas, pietūs ir tylėjimas irklais, rikiuotė, laužas, naktinėjimai. Bandau prisiminti ar čia tie naktinėjimai, kur visi vieni kitiems braškes siūlė, ar ne. Neprisimenu. ;-D
Septinta diena -- atvažiuoja kareivukai ir policija. Kaip programos dalis, o ne šiaip. :-D Šimtus kartų matyti ginklai, ekipuotė.. Tiesa, policininkų paskaitos (aš sau leisiu suteikti tokį pavadinimą šitam reikalui) tema "Patyčios" labai tiko stovyklai. ;-D Bo ten visi vieni iš kitų tik ir šaiposi. :-D :-D Popiet, turbūt nuo visų atsilikdami diena, ėjome į miestelį lieti žvakių. Įdomus reikalas, o jau medaus/vaško kvapas.. (mm)
Dar išbandėme virves, apraišus ir karabinus. Antrą kartą leistis ta pačia neilga trasa žymiai lengviau. :)
Aštunta diena -- dienos neprisimenu. Matyt, buvo panašiausia į eilinę stovyklinę dieną, todėl neįsiminė. O gal ir ne. O gal ir taip. Who knows?
Ilga naktis. Iki ryto tokia.
Devinta diena -- Todėl ir rytas ankstyvas. Ir be galo gražus. Truputį šaltokas vienu momentu buvo, su dviejų valandų miegu, bet miego stygius pasireiškė tik labai vėliau. :-D
Suorganizavome ilgas ilgas krikštynas (laukiau paskutiniame punkte, tai atrodė vaje vaje kaip ilgai. Na, aišku, ir buvo ilgai. Dvi valandos laukimo -- čia tau ne juokas ;-D ). Neptūnas nusuko bene geriausius priesaikos žodžius, bet nieko, prisiminsim juos ir panaudosim kitą kartą. ;-D Netrukus po krikštynų - linksmoji rikiuotė. Praeina gerai ir juokingai. Schwester Lager Adjutantin tiesiogine to žodžio prasme apstulbino. :-D
Dešimta diena -- vėl labai ankstyvas rytas. Keliamės penktą, ardom palapines. Klaipėdiečiai išvažiuoja namo, aš prasnoozinu iki normalaus ryto. Nuo pat normalaus ryto pradžios visi po truputį išvažinėja namo ir 11 valandą įvyksta stovyklos uždarymas. Turbūt trumpiausias visų LJS nacionalinių stovyklų istorijoje. :-D Palaukiam autobusų, jie nuveža į skautacentrį Kaune. Keletas pasivaikščiojimų su centro daiktais pirmyn -- atgal, ir galiu eiti į stotelę laukti troleibuso.
O tada jau namo.
* * * *
reziume:
Sutikau daugiau nei šimtą naujų žmonių.
Sutikau mažiau nei šimtą mielų seniai nematytų žmonių.
Ženklai, prieš stovyklą rodę tik bloga, bloga bloga ir bloga, stovyklos metu pasisuko kitaip. ;-D
Oras puikus.
Nuotaikos irgi geros, tik užkimimo va jau nereikėjo. ;-D~
Galtukava?
O gal braškių?
Ir mes per vieną naktį dideli užaugom..
antradienis, birželio 16
Vasarai?
Paskaičiau keletą blogų.
Įdomių ir visiškai netikėtai atrastų. Net nebesuprantu kaip man išvis juos pavyko rasti :-D~
Bet radusi labai džiaugiuosi.
Įkvėpė mane tie blogai. Dabar viduje (nepaisant visų nesąmonių, su kuriomis čia šį vakarą susidūriau) toks užsidegimas--užsispyrimas--pasitikėjimas--noras--etc .
Jėga, tikiuosi, užsiliks ilgai.
Arba reikia neleisti išnykti. Turiu idėją, reikės pamėginti, gal ims ir pavyks.
Šiandien paskaičiau vieną rimtą failą, susijusį su studijomis. Atsižvelgiant į jį reikia pakoreguoti planus dėl važiavimo į Vilnių (dokumentai, etc. ), kad nereiktų lakstyti pirmyn atgal.
Ir sugalvojau ką rašysiu pirmu numeriu. Damn, konkursai ten (bent jau ligi šiol būdavo) velniškai dideli, bet gal aš to iš tiesų ir noriu? :)
Savaitgalį laukia dar viena tūkstantmečio kelionė. Su tūkstantmečio metraščiu-dienoraščiu irgi stumiuosi į priekį. Patinka man jis visai, tik niekaip neapsisprendžiu dėl šriftų. Lietuviškų irgi sunku rast, nors jau netgi išmokau sukurti šriftams raides. Tik panaudot dar neišeina. :-D Ir šiaip -- greičiau sugalvoju idėją, nei jos įgyvendinimo būdą.
Noriu saulės, ežero, miško, kelionių, muzikos..
Padorių atostogų!
Įdomių ir visiškai netikėtai atrastų. Net nebesuprantu kaip man išvis juos pavyko rasti :-D~
Bet radusi labai džiaugiuosi.
Įkvėpė mane tie blogai. Dabar viduje (nepaisant visų nesąmonių, su kuriomis čia šį vakarą susidūriau) toks užsidegimas--užsispyrimas--pasitikėjimas--noras--etc .
Jėga, tikiuosi, užsiliks ilgai.
Arba reikia neleisti išnykti. Turiu idėją, reikės pamėginti, gal ims ir pavyks.
Šiandien paskaičiau vieną rimtą failą, susijusį su studijomis. Atsižvelgiant į jį reikia pakoreguoti planus dėl važiavimo į Vilnių (dokumentai, etc. ), kad nereiktų lakstyti pirmyn atgal.
Ir sugalvojau ką rašysiu pirmu numeriu. Damn, konkursai ten (bent jau ligi šiol būdavo) velniškai dideli, bet gal aš to iš tiesų ir noriu? :)
Savaitgalį laukia dar viena tūkstantmečio kelionė. Su tūkstantmečio metraščiu-dienoraščiu irgi stumiuosi į priekį. Patinka man jis visai, tik niekaip neapsisprendžiu dėl šriftų. Lietuviškų irgi sunku rast, nors jau netgi išmokau sukurti šriftams raides. Tik panaudot dar neišeina. :-D Ir šiaip -- greičiau sugalvoju idėją, nei jos įgyvendinimo būdą.Noriu saulės, ežero, miško, kelionių, muzikos..
Padorių atostogų!
ketvirtadienis, birželio 11
Kokia šiandien savaitės diena? :o
Man vis tiek atrodo, kad aš siaubingai susimoviau.
Kas dar baisiau, esu beveik tikra, kad dėl to neklystu. ;o Bet reikės dar pasitikslinti.
O ir šiaip - bus pamoka. :-D
Atsikračiau visais egzais, nuėjau į visus suplanuotus pasimatymus su Nacionaliniu Egzaminų Centru, net į mokyklą knygas nunešiau. Štai kaip labai man patiko tie 12 metų. >:D
Atostogauju.
Šiandien oras buvo vasara.
Kepu tėčiui tortą ir vis bandau pabėgti.
deganchiu sniegu vis dar begu ash deganchiu sniegu vis dar begu ash deganchiu sniegu gyvenu ar miegu nesuprasdamas nieko vis dar begu ash
Kas dar baisiau, esu beveik tikra, kad dėl to neklystu. ;o Bet reikės dar pasitikslinti.
O ir šiaip - bus pamoka. :-D
Atsikračiau visais egzais, nuėjau į visus suplanuotus pasimatymus su Nacionaliniu Egzaminų Centru, net į mokyklą knygas nunešiau. Štai kaip labai man patiko tie 12 metų. >:D
Atostogauju.
Šiandien oras buvo vasara.
Kepu tėčiui tortą ir vis bandau pabėgti.
deganchiu sniegu vis dar begu ash deganchiu sniegu vis dar begu ash deganchiu sniegu gyvenu ar miegu nesuprasdamas nieko vis dar begu ash
ketvirtadienis, gegužės 14
Rytas.
Norėčiau kada netikėtai vasarą aplankyti skautus. Ateiti anksti anksti ryte, kai saulė jau po truputį teka, pažadinti labai labai išsiilgtą draugą ir, jam vos pramerkus akis, ištarti: "Sveikas! Labas rytas! Šimtas metų!.."
O tas draugas keliskart mirkteltų akimis, tada suprastų ką mato ir pats sau nejučia sušuktų: "Milda! Tiek metų.. :) "
O tas draugas keliskart mirkteltų akimis, tada suprastų ką mato ir pats sau nejučia sušuktų: "Milda! Tiek metų.. :) "
Ot tai būtų rytas.
sekmadienis, vasario 17
Kartu.
Prisiminiau vasarą. Ir supratau, kad ji buvo gera.
Nesuprantu, kas man buvo pasidarę. :o
Ilgą laiką man ji nepatiko.
Dabar atėjau į protą. :>
Supratau, kad vasarą buvo gerai.
Gerai!
Nes mane supo žmonės. Jiems rūpėjo kaip sekasi man. Man rūpėjo kaip sekasi jiems.
Nes viskas kvepėjo išradingumu ir juoku.
Nes blogas oras lauke mums nedarė įtakos.
Nes.. nes..
Ir negaliu sakyti, kad dabar blogai.
Tik gaila, kad savo naktinius kakavos draugus sutiksiu tik vasarą. ;o :>
mp3SKAMP - KarTU
Gerai!
Kad atėjai, kad pamatei - pas mus tik būna taip gerai!
Kad atėjai, kad supratai - pas mus tik būna taip gerai!
Mes tiktai kartu pasieksim geriausio rezultato.
Nesuprantu, kas man buvo pasidarę. :o
Ilgą laiką man ji nepatiko.
Dabar atėjau į protą. :>
Supratau, kad vasarą buvo gerai.
Funny.
Funny linkėti 'įdek'.
Funny atsisveikinti kaip kokiam teletabiui.
Funny sušlapti iki kelių ir šildytis poliklinikoje.
Funny susirasti Draugų iš didžiosios D.
Funny dainuoti daineles iš animacinių filmukų ir pasakų.
Funny miegoti po Lietuva.
Funny duoti dideliems vaikams saldainių, kad nebeklyktų.
Funny šaukti, jog myli pirmadienius.
Funny pavadinti driežą Čipu.
Funny atsigauti netrukus po negerumų.
* * *
Miela jaustis gerai.
Gerai!
Nes mane supo žmonės. Jiems rūpėjo kaip sekasi man. Man rūpėjo kaip sekasi jiems.
Nes viskas kvepėjo išradingumu ir juoku.
Nes blogas oras lauke mums nedarė įtakos.
Nes.. nes..
Ir negaliu sakyti, kad dabar blogai.
Tik gaila, kad savo naktinius kakavos draugus sutiksiu tik vasarą. ;o :>
mp3SKAMP - KarTU
Gerai!
Kad atėjai, kad pamatei - pas mus tik būna taip gerai!
Kad atėjai, kad supratai - pas mus tik būna taip gerai!
Mes tiktai kartu pasieksim geriausio rezultato.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)