šventinis.

Seni [paauglystės] dienoraščiai yra tuo faini, kad rašymo akimirką jie atrodo labai rimti ir svarbūs, truputį vėliau, skaitymo akimirką jie atrodo žiauriai kvaili (ir netgi "omg omg tikrai turiu tai išmesti, kokios čia nesąmonės, omg kaip gėda ką aš čia rašiau?!" lygio kvaili), o dar vėliau, re-skaitymo akimirką- be proto juokingi. Skaitai ir džiaugiesi, kad neišmetei.
Jaučiu, kad ateis dar kitokio tipo vėliau akimirka ir netgi norėsis pasidalyti viena ar kita seno dienoraščio istorija. Nes tikrai - labai juokinga, tik viešinti dar netinkama.

Nusprendžiau sudalyvauti knygų iššūkyje. Turiu dar porą dienų sugalvoti/surasti/išsirinkti/prisiminti dvylika knygų, kurias visada norėjau perskaityti, bet neperskaičiau, ir užsiregistruot.


Pasaulio pabaigos naktį susigalvojau sau popasauliopabaiginę resolution.
Kodėl? Todėl, kad tas draugiškai ir challenging'iškai nuskambėjęs sakinys "c'mon, gi pasaulio pabaiga, koks skirtumas?" į mano galvą vėl sugrąžino kažkur trumpam pradingusią mintį "juk visiems iš tiesų DZIN!" (kurios buvau visai pasiilgusi). Ir paskui užsidirbau respect'o taškų.
Kokią? Geriausiu atveju, pasakysiu kitąmet. Arba netyčia kokį vėlyvą vakarą arba rytui auštant lyg tarp kitko leptelsiu, nes norėsis atvirai paplepėt ir papasakoti ką nors iš niekada nepasakojamų dalykų serijos.

žolio

Jeigu tau viskas pavyksta, tai yra ženklas, kad nieko inovatyvaus nedarai. (Woody Allen)

Esu mačiusi gal porą Allen'o filmų iš visos tos krūvos, kurią jis yra sukūręs. Ir nesu tikra ar pagavau mintį tų, kuriuos mačiau. Greičiausiai ne, manęs visai nekabina Vudžio Alleno kūryba, nematau tuose filmuose nieko nei mintingo, nei mintiško, ir, rodos, net nemėginu įžiūrėti. Nors kiną mėgstu, labai. Netgi visai norėčiau būti labai gudri kino srityje, išmanyti daug visko, žinoti šį bei tą apie montažo būdus, kino istoriją ir dar keletą gudrių dalykų. (dabar į tą, kuris pasakytų "taigi reikia tik pradėti domėtis ir išmoksi!" žiūriu žiaaauriai priekaištingu žvilgsniu, paskui pakeičiu veido išraišką ir mintimis nusiunčiu ironišką žinutę You don't say!)


Kuo skiriasi "žemyn galva" nuo "aukštyn kojom"?
Negali atsakyti "niekuo", nes jei toks atsakymas būtų teisingas, tuomet žodžiu "niekas" ir jo dariniais (pvz.: "nėra") būtų galima atsakyti į visus klausimus. O taip nėra, vadinasi, šitie du dalykai skiriasi.
Kaip man atrodo ir koks yra mano atsakymas į šitą klausimą, nerašysiu, nes jei parašysiu, tuomet jums bus sunkiau sugalvoti savus atsakymus, nes jau turėsit prieš akis vieną klišę/šabloną/variantą. Užsirašysiu verčiau jį kur kitur.

Dar visai įdomu, ar keičiasi požiūris į knygą, jei žinai kaip atrodo jos autorius. Nes jeigu ekranizuoja knygą, tu ją esi skaitęs ir tau nepatinka kaip režisierius pavaizdavo vieną ar kitą, arba visus veikėjus, nes tai nesutampa su tavo vizija, tuomet dažniausiai filmas žiūrisi ne taip smagiai, kaip galėtų žiūrėtis. Nebent susitaikai su režisieriaus mintim, priimi ją kaip savą, pamirši savo mintį ir mėgaujiesi filmu lyg niekur nieko. Arba sėkmingai atsiriboji nuo savo susikurtos veikėjų vizijos. (galima tęsti be galo)
Taigi, jei taip atsitinka su knygos ekranizacija, tuomet ar negali būti taip, kad nežinodamas kaip atrodo, ką viešumoj sako ir kaip gyvena vienas ar kitas rašytojas/poetas/literatas, skaitai kūrinį vienaip, o žinodamas kas jis toks ir kodėl taip rašo - kitaip. Gali? Gali. O kas tuomet yra geriau - žinoti ar nežinoti?
Nežinant galima ne taip interpretuoti kūrinį. Bet kas žino kaip geriau jį interpretuoti? Gal nauja, ne tokia kūrinio interpretacija, kurią susikuri nežinodamas nei kūrinio parašymo konteksto, nei ką pusryčiams valgydavo ir kada gimė autorius, yra kur kas geresnė/įžvalgesnė/naudingesnė/kitokia -esnė? O gal ji ne taip jau daug ir skiriasi nuo tos kitos? Gal galų gale vistiek prieitum tas pačias išvadas, nesvarbu ar tu žinai kažką daugiau nei tai, kas parašyta, ar nežinai? O gal kaip nėra pasauly dviejų vienodų žmonių, taip nėra ir dviejų vienodų interpretacijų? Taip išeina, nes kaip gali būti dvi vienodos interpretacijos, jei visi žmonės yra skirtingi ir todėl mąsto skirtingai. Aišku, gali jos būti, bet tik tuo atveju, jei kažkas vienas sugalvojo interpretaciją, o kitas ją priėmė nemąstydamas ir nepakeisdamas nieko. Bet ir tada nieko neišeina. Jei aš galvoju apie bulvę ir tu galvoji apie bulvę, tai sutampa tik pats žodis, apie kurį mes galvojam, t.y. jo pavidalas, bet ne reikšmė. Nes man bulvė gal yra didelė, aplipusi žemėm ir geltona, o tau - kepta, arba augalas su baltais žiedais ir koloradais.
Matyt todėl ir yra smagu rašyti knygas, ir jas skaityti (kartais vėl ir vėl), ir aptarinėti, ir diskutuoti apie jas, nes žodžiai ten gal ir tie patys, bet visai kitokios jų reikšmės.
Nors sutikčiau ir su tuo, kad gali būti kitokie žodžiai, bet labai panašios jais perteikiamos idėjos.



Įdomu, o man dažnai kas nors kalba ne savo žodžiais? O kai kalba nesavais, kaip stipriai jais tiki? Iki galo, nes juos pasako? Ar abejoja ir todėl pasako?


aš paklausiau iš kur tu ir iš kur nuolat kyla kančia
jis paprašė ugnies, nu, aš daviau, tada jis pasakė - iš čia.

swordfishtrombones ir gal jokių kitų ilgų žodžių

Buto durys jau papuoštos Kalėdoms. Ant jų, po metų pertraukos, kabo Lolos dovanota eglutė ir, tikiuosi, džiugina kaimynų akį. Mano tylų kolekcija auga lėčiau nei kitas sąrašas, o ant naujojo dviejų metų kalendoriaus puikuojasi kirčiuota a. Svarstau ar kada nors parašysiu knygą ir retkarčiais, dažniausiai - vakarais, kai žvilgsnio neblaško gal jau dvi savaites nematyta saulė, sniegas ir spalvoti vaizdai, pagaunu save esančią per žingsnį nuo supratimo kažko labai labai svarbaus, jau beveik užčiuopto, bet taip ir nepagauto. Ir vis nepagaunu. Ir vis nesuprantu.

Aplinkiniai žmonės vėl suintensyvino "O ką veiksi paskui?" klausimų ataką. Reikia paruošti atsakymų.