Sveiki, broliai lietuviai! (3 dalis)

Pirma dalis
Antra dalis

Sekmadienis, birželio 27 diena
Latviai buvo bemaž visiškai užtikrinti, kad niekas mums tuose Kolkos vieškeliuose nestos. Ne todėl, kad nenorėtų pavežti, bet todėl, kad ten beveik niekas nevažiuoja. O, kai mašinų nėra, tai tranzuok netranzavęs - tikrai nestoja.
Tiesa, vieškeliai yra tik iš vienos Kolkos pusės (Ventspilio link; kelyje link Rīgos asfalto daugiau) ir kodėl mes pasirinkome žvyruotąją pusę iki šiol niekas nežino, nes asfaltuotu keliu ir dar sostinės link, regis, važiuojančiųjų turėtų būti daugiau.
Dalia su Gabriele (kitos, nežinomosios, dvi iš keturių) pasiliko tranzuoti iškart prie posūkio iš Kolkos, aš ir Emilija paėjome toliau. Kiekvienas važiuojančio automobilio garsas mums žiebė vilties spindulius (kurie po to greit užgesdavo, nes automobilis a) taip ir nepasirodydavo; b) pravažiuodavo nesustojęs; c) važiuodavo ne į tą pusę), kiekvienas saulės spindulys vertė ieškotis pavėsio. Nežinau kiek laiko praėjo, kai pravažiuojančiame automobilyje (atitinkančiame punktą b) pamatėme važiuojančias Dalią ir Gabrielę. Va taip va. Dar truputį patrypčiojusios nusprendėme eiti atgal link Kolkos ir žiūrėti kas bus - arba mus paveš, arba mes nueisime iki kito Kolkos galo (t.y. kelio į Rīgą) ir iš ten mus parveš namo.
Nuėjome iki to pačio posūkio, kur buvome palikusios D&G (ką tik supratau, kad čia - Dolce & Gabbana trumpinys;D ), ir sustojo baltas autobusiukas, kuriame sėdėjo du vyrukai, kalbantys latviškai (netikėta nebuvo). Pasiūlė pavežti iki Mazirbes, sutikom, nes prie Mazirbes buvo sankryža - vienas kelias vedė į Ventspils, kitas - į Talsi per Dundagą. Autobusiukas nebuvo komforto viršūnė: durelės šone neatsidarė (todėl teko įlipti pro galines), sėdėti nebuvo kur (todėl teko sėdėti ant kuprinių), be to, autobusiuke šalia mūsų mėtėsi kirvis, kastuvas ir dar keletas įrankių, kaip statybiorams ir priklauso. Bevažiuodami pamatėm tranzuojančias Dalią ir Gabrielę, vairuotojai paklausė ar jos mūsų draugės, pasakėm, kad taip, jie sustojo, jos įlipo ir besijuokdamos nuvažiavom iki Mazirbes. 
Čia D&G  paėjo keliu link Talsi, o mes, po kurį laiką trukusio sėdinėjimo ir gulinėjimo ant autobusų stotelės suoliuko, nusprendėm, kad reikia tranzuoti iškart dviem kryptimis - aš stovėjau ant kelio link Ventspils, Emi - link Talsi. Sutranzavau du vokiečius su nameliu ant ratų. Vokiškai pasisveikinę perėjome prie anglų kalbos. Pasiūlė nuvežti iki Slīteres nacionalais parks pabaigos (apie 15 km), kur jie nori sustoti, sutikome. Bevažiuodami pasikalbėjome, pasakėme, kad tranzuojam į Ventspils. Pro langą besikeičiant vaizdams ir automobiliui vis nestojant, pasitelkiau į pagalbą kelio ženklus bei žemėlapį ir supratau, kad jie atsisakė minties sustoti parko pabaigoje ir dabar smagiai mus veža į Ventspils. 
Išlipome Ventspilyje, aš pati sau netikėtai nustebau, kad čia teka Venta, perėjome per miestą iki kelio į Rīgą ir Talsi. Laukėme, tranzavome, ėjome, sėdėjome. Išbandėme šimtą įvairiausių tranzavimo metodų. Tada ėmiau ir sutranzavau automobilį, kurio vairuotojas sakė, kad jie važiuoja į Rīgą. Į Rīgą mums nereikėjo, tad sutarėme dėl kelionės iki Tukums. Važiuojant automobilio greitis svyravo nuo 90 iki 150 km/h, monotoniškas Latvijos kraštovaizdis lipino akis, bet užmigdyti nepajėgė. Pasikalbėjome su vairuotoju (kurio tautybės taip ir nesupratau, bet gana pagrįstai įtariau, kad jis ne latvis - angliškai kalbėjo puikiai, latviškai (mano nepatyrusioms ausims) - irgi gerai, tik buvo keista jam besikalbant su šalia jo sėdėjusia mergina girdėti latviškuose sakiniuose įsipynusius angliškus žodžius. Emilija sakė, kad didelę kelio dalį ji svarstė, ar čia iš tiesų jis taip kalba, ar jai tik girdisi, bet kadangi girdėjome abi, tai nebuvo iliuzija) apie mūsų kelionės pradžią, planuojamą pabaigą ir maršrutą, geografiją, etc. Po kiek laiko jis pakalbėjo telefonu ir pranešė mums, kad jų maršrutas pasikeitė: jie važiuoja jau ne į Rīgą, o į Jelgavą. Būtent ten, kur mums ir reikėjo. Kad ir kaip bebūtų, tai buvo antras automobilis iš eilės, kuris mus vežė ir pakeitė maršrutą į tokį, kokio mums ir reikėjo. Sutapimas ar ne, bet tai žymiai lengvino mūsų situaciją, nes aš turėjau atvykimo į Šiaulius deadline'ą. 
Jelgavoje nustebinome keletą vietinių gyventojų, klausdamos į kurią pusę čia Lietuva. Perėjome per miestą, nuėjome prie žavaus ženklo, žyminčio miesto pabaigą, ir ėmėme tranzuoti. Kad tautiečiai mieliau stotų, iškėliau savo užrašų knygelę (tą pačią, kurią pamečiau Šiauliuose), kurios viršelį puošė gimtosios Lietuvos vėliava. Padėjo. Lietuviškais numeriais pasidabinusio automobilio vairuotojo akys pastebėjo vėliavą, kojos gnybė stabdžius, automobilis sustojo, mes įsėdome ir išvažiavome į Lietuvą. 
Lietuviškojo automobilio vairuotojas Latvijoje laikėsi kelių eismo taisyklių ir daugiau 90-ties nevažiavo. Kirtus sieną kelio ženklas, ribojantis greitį iki 70 km/h, paskatino jį važiuoti greičiau nei 110 km/h. Namai yra namai. Mus pavežė iki kavinės-baro "Plūgo broliai", nes ten vairuotojas su mergina (vėl!) sustojo pavalgyti. Su Emi nuėjome iki autobusų stotelės tranzuoti. Viens du, lengvas mostas ranka ir sutranzavau raudoną automobiliuką, kuris mus nuvežė į Šiaulius Šiauliuose buvome 1,5 h iki mano deadline'o pabaigos. Vūhū. Buvo keista vėl būti Lietuvoje, nes atrodė, kad Latvijoje buvome ne keturias dienas, o keturiolika. Iš vieno Šiaulių daugiabučio sklido With the lights out it's less dangerous, here we are now, entertain us.. , saulė degino man galvą, (kupranugariai sudžiūvusią žolę kramsnoja, ant kojų nagai). 


* * *
Keturios dienos, ~trylika valandų. tranzavimo, devyni automobiliai, 780 kilometrų, dvi valstybės, dvi tranzuotojos, vienai - pirmas kartas tranzuojant :)



Kelionės žemėlapis:

View Latvija in a larger map