Kas tas yr? (2 dalis)

Pirma dalis

Pas Kristine važiavom autobusu. Kadangi žmonių buvo pakankamai, tai stovėjome prie durų. Aš su didele kuprine vienoje durų pusėje, Emilija, su ne ką mažesne kuprine,- kitoje. Kristine juokėsi ir sakė, kad mes panašios į durų sargus.
Jos namuose jautėmės taip, kaip privalu jaustis namie - kaip namie! Ji mus pavaišino vakariene, supažindino su savo draugu Linards, davė paragaut latviško alaus, ir, dar truputį pasėdėję mažoje jaukioje jų virtuvėlėje bei paprikolinę (negalėjau nepanaudot šito žodžio;D ) apie estus, išvažiavome į senamiestį susitikti su kitais "Baltic weekend" dalyviais.
Beeinant link susitikimo vietos vis žvalgiausi po žavųjį Rīgos miestą ir svarsčiau, kad reikia Vilniaus savivaldybę atsiųsti į Rīgą pažiūrėti kaip turi atrodyti Miestas, o Latvijos valdžią - į Lietuvą kelių pažiūrėt. Nors tie keliai ne taip ir svarbu, geriau jau vilniečiai į Miestą paspoksotų. Susitikome prie tradicinės susitikimų vietos Rīgoje; jau buvo atėję ir mūsų laukė suomė rožinė svajonė Irena, lenkas ir juos lydinti latvė (regis, viskas, o jei ką ir užmiršau, tai koks skirtumas). Visi kartu per senamiestį nuėjome į lauko kavinę, ten užsiėmėme šimtą milijonų stalų (kokius penkis), pradėjome užsisakinėti ir tada žavus barmenas paprašė manęs ir Emilijos parodyti dokumentus, nes mes mat jam seem a little young. 
Laikui bėgant mūsų rinkosi vis daugiau ir daugiau, net estai atvažiavo! Vardų neišmokom bemaž nei vieno, gal tik kokius tris-keturis. O laikas ėjo ir toliau, todėl vakare grįžome 'namo' ir nuėjome miegoti. Visą naktį miegodama kojomis rėmiausi į DVD grotuvą, bet jam dėl to, manykime, nieko neatsitiko. 


Penktadienis, birželio 25 diena.
Atsikėlėme, pavalgėme hostelio lygio pusryčius ir išėjome į stotelę. Savarankiškai. Ne, mūsų šeimininkai nebuvo nesvetingi. Tiesiog jiems Kolkoje būti reikėjo anksčiau nei mums (organizatoriai, vis dėlto), todėl jie mus paliko miegančias, paliko tuos hostelinius pusryčius ir raštelį su autobusų bei troleibusų tvarkaraščiais. Mes Saulės atokaitos (taip trijų žmonių jėgomis išvertėme pavadinimą) stotelėje sulaukėme reikalingo viešojo transporto ir išvažiavome. Turėjome po elektroninį bilietą, Emilijos neveikė. Kadangi mano bilietas veikė, aš ramiai leidausi į apsvarstymus kas būtų, jei įliptų konrolė. Mano mintys taip ir liko apsvarstymų lygmenyje, nes iš autobuso išlipome kontrolei taip ir nepasirodžius. Ir išlipome viena stotele per anksti, todėl teko pėsčiomis pereiti vieną iš Rīgos tiltų per Daugavą. O Daugava tai čia ne Neris, tiltai per ją kur kas ilgesni. Bet užtat turėjome į valias laiko paspoksoti į miestą nuo tilto, apkalbėti swedbank'o pastatą Rīgoje ir palyginti jį su tuo, kur Konstitucijos prospekte stovi.
Tiesa, į senamiestį važiavome ne tam, kad po jį pasivaikščiotume, o tam, kad susitiktumėme su dar viena latve, kuri mus nulydėtų pas estus. Susitikimo vietos nesupainiojome, truputį luktelėjome ir atėjo mūsų lauktoji latvė. Ji mus nusivedė į savo namus (o ten - penkių kambarių butas, einasau einasau), kur pas ją nakvojo šeši estai. Po ilgo laukimo (estams, turbūt, gana greit po mūsų atėjimo) susipakavome dešimties žmonių daiktus į dvi mašinas ir išvažiavome į Kolką. 


Važiavome, tada dar šiek tiek važiavome, tada dar truputį, dar šiek tiek, dar važiavome ir važiavome, važiavome, ir paskui, dar pavažiavę, atvažiavome į Kolką. Mus džiugiai pasitiko uodai. Ir ne kokie du ar penki, o po šimtą šešiasdešimt kiekvienam individualiai. ;D ir tai, tas šimtas šešiasdešimt buvo tik sutikimo grupė; visi kiti buvo užsiėmę savais reikalais ir negalėjo atvykti iškart. Atvyko vėliau.


Kolkas rags - žavi, jauki ir aplankymo verta vieta. Paplūdimyje uodų nėra, užtat jūroje stovi švyturys, kuris šviečia ir maudytis kviečia.
Susipažinome su kitais "Baltic weekend" dalyviais, pusę dienos smagiai visi kartu praleidome žaisdami paplūdimyje, paskui atvažiavo kiti lietuviai ir t.t., ir pan. Žodžiu, smagiai leidome laiką tiek penktadienį (vakare buvo lietuvių ir estų national evening; prisistatinėdami padarėm quiz'ą ir visus šokiravom pareiškimu, kad vienu metu lietuviai buvo nutarę, kad reikia perkelti šalį į Madagaskarą), tiek šeštadienį. Šeštadienį buvo orientacinis po Kolką. Turėjom senų rusiškų žemėlapių kopijas, ir aš retkarčiais vis ko nors paklausdavau, koks žodis kur parašytas. Dar komanda, kurioje buvau (Flower power), turėjo rusišką kompasą. Tai ir čia teko klausti, kuri raidė reiškia šiaurę.
Po orientacinio reikėjo padaryti žygio žemėlapius. Visi darė kas kaip išmanė. Mes darėm visiškas nesąmones, priklijavom dvi žuvis (viena simbolizavo ežerą, kita tiltą), daug lapų vietoj miško ir nukirpom pusę žemėlapio, nes nu ten neįdomiai gavosi. Užtikrintai padarėm blogiausią žemėlapį ever, bet pristatinėti jį buvo smagu. Po to dar reikėjo traukti temas vaidinimams. Mūsų vaidinimo žvaigždė the blond girl visus žavi turbūt ligi šiol.


Žodžiu, per baltic weekend'ą viskas ėjosi puikiai. Tada netikėtai staiga išaušo sekmadienio rytas, mes atsikėlėme anksčiau nei kiti (šįsyk jau ne dviese, o keturiese), besimaudydamos išnaudojome paskutinį vandenį ir, pažadinusios visus atsisveikinimui bei sulaukusios linkėjimo good luck (su mintimi, kad jei norime ištranzuoti iš Kolkos, sėkmės mums tikrai prireiks), išėjome į beveik visiškai nevažinėjamą vieškelį, nes jau buvo laikas tranzuoti namo.