Agadez

Gana ilgai ieškojau šito įrašo.

Gavosi taip, kad paskutiniu metu (tik nežinau nuo kada pradėti skaičiuoti to paskutinio meto pradžią) mintys lyg užprogramuotos sukasi viena panašia kryptimi - kad reikia būti nuoširdžiam, padėti kitiems, žiūrėti į pasaulį atviromis akimis ir mėgautis kiekviena akimirka.
Nebemeluoju sau. Kai kurių dalykų vis dar nedrįstu pri(si)pažinti. Bet labai noriu gyventi taip, kad tie gražūs ir neįtikėtinai skambantys žodžiai, kuriuos tais maloniais retkarčiais apie save išgirstu, taptų tiesa (ar bent labiau tiesa nei man dabar atrodo, kad jie yra).
Ir aš bandau, tik nelabai žinau kaip man sekasi. Labai bandau. Kartais pamirštu, kad bandau. Kartais prisimenu.

Ir dar labai daug visko nežinau. Ir dar labai daug viskuo niekaip neatsistebiu.
Ypač gera niekaip neatsistebėti tomis "omg it's really happening!" akimirkomis. Kartais neina atsistebėti ir tais juodais siaubingais dalykais, kurių geriau nebūtų, bet jie yra. O kad jau taip, tai gal ir tebūnie, jie duoda gyvenimui aštraus prieskonio ir suveikia kaip geras šaltas dušas (arba triskart stipriau nei Zaraso ežero vanduo antrą Juodaragio dieną).


Į dykumą.

Hemulis pasislinko arčiau ugnies, pečius apsigaubęs miegmaišiu, jis buvo sušalęs ir apsimiegojęs, bet tvirtai pasiryžęs būti džiugus.
- Laukinis gyvenimas! - pasakė jis. 

Suvakarėjus.

Nori to ar nenori, tokiais vakarais kartais ima ir pasidaro liūdna. Teta Vienatvė už rankos paima dėdę Liūdesį ir jiedu mažais žingsniukais atitipena pas mane. Aš žvilgteliu į juos, jie man liūdnai nusišypso, ir aš juos priimu greta savęs ant sofos, pavaišinu arbata. Taip ir sėdime visi trys, kartais tylėdami, kartais kalbėdami, kol kuris nors vienas iš mūsų pasitraukia. Visuomet užtenka, kad išeitų kuris nors vienas. Tada ir likę du patyliukais išeina kiekvienas savo keliais.

į nepravertas duris, 
į nemiego karalystę


Eurotrip'as velniškai užkabliavo (Scotty doesn't know!). Žiūrėjau jį tada, kai dar teta Vienatvė nebuvo atsivedusi draugo Liūdesio. O štai šią akimirką sėdime čia visi trys ir žibančiomis akimis žiūrime į kompiuterio ekraną. Keista, dėdė Liūdesys šįkart toks mielas, šiltas ir visai neliūdnas. Matyt neatsinešė į languotą skepetaitę įvynioto širdį graužiančio skausmo. Ir gerai, juk ir nereikia. Geriau jau aviečių uogienė, kurios turbūt neturiu, bet vistiek ji geresnė.
Gaila, kad lauke nebėra taip šilta, kaip buvo vasarą. Kuomet ilgi tylūs vakarai balkone atgaivindavo, kuomet kartu su draugais slėpėmės nuo saulės burės pavėsyje, kuomet nereikėjo slėptis po paltais ir pirštinėmis. (Juokinga. Ar dar ilgai rudenį, žiemą ir pavasarį galvosiu apie vasarą?)

Šiemet labai gražus ruduo. Anksčiau dar tokio nemačiau.
Gražus lietumi, lapais, saule, žmonėmis, debesimis, žvaigždėmis, veikla, tamsa, šviesa, gamta, miestu.. Man regis, po to bus graži žiema, gražus pavasaris ir graži vasara.


Išsiskirstom.
Labanakt :)

fff-kva.

Negerai yra vietoj naujų kelnių nusipirkti knygų. Nors, kita vertus, smagu. O, be to, kad kam nors būtų pavykę knygyne nusipirkti kelnes, dar negirdėjau.
Hm, arba žmonės ten jų neperka, arba perka, bet niekam nepasakoja, todėl kiti to nesužino. Pati irgi niekad nebandžiau. (jei kas bandėt, papasakokit, labai įdomu kaip sekėsi)


Vakar suradau dar vieną tylą į savo kolekciją. Kada nors apie šitą kolekciją papasakosiu išsamiau, bet dar ne dabar. Dar reikia ją palaikyti paslaptyje ir tamsoje, kad įgautų vertę, susisteminti, leisti apsigludinti ir apkristi dulkėmis.
Tada, kokį tykų ir jaukų vakarą, tokį, kai ore tvyrote tvyro fantastika, fantazija ir fantasmagorija, surasiu kolekciją pamirštame ir pridulkėjusiame kampe, nubrauksiu dulkes ir sumanysiu kam nors parodyti. Parodysiu ją ir papasakosiu ne tik apie kolekcijos eksponatus, bet ir apie jos pačios atsiradimą.


Kvakvariumo kronikos:
(jei čia būtų lapas popieriaus, galėčiau pavadinti jį juoduoju puslapiu. )
Dvi savižudės - kamikadzės, viena - plytelių klojėja, trečia - priešiškų dantų auka.
Liudininkai apklausiami. Pagal liudininkų apsaugos programą jiems suteikta visapusė apsauga, bet uždrausta išvykti, nusižudyti, pasišalinti iš įvykio vietos ir kitaip trukdyti tyrimui.
Ką nors žinančius apie šiuos tragiškus įvykius ar galinčius suteikti bet kokios vertingos informacijos prašome nedelsiant pranešti. Už naudingą informaciją bus deramai atlyginta.



Šiam kartui tiek.
Kad pavasaris greičiau ateitų..

Rytas.

Norėčiau kada netikėtai vasarą aplankyti skautus. Ateiti anksti anksti ryte, kai saulė jau po truputį teka, pažadinti labai labai išsiilgtą draugą ir, jam vos pramerkus akis, ištarti: "Sveikas! Labas rytas! Šimtas metų!.."
O tas draugas keliskart mirkteltų akimis, tada suprastų ką mato ir pats sau nejučia sušuktų: "Milda! Tiek metų.. :) "

Ot tai būtų rytas.

Hm.

1. Su skautais vis tiek gerai.
2. Pajutau ekonominę krizę.
3. Noriu į b2g. Žr. 2 punktą, t.p. nėra iš kur ištraukti gyvenančių kartu. (čia prisiminiau dėl KAI KO)
   
4. Biški mažai liko laiko eiti į mokyklą. Gerai ir blogai. Nežinau, kuris iš šitų - stipresnis. :-D
5. Reikia eiti miegoti. Aš nepratusi šeštą rytą iš eilės neišsimiegoti. :-D
6. Ai nu, ir ryt eisim į nežinią. :-D
   

HhHHrrrrr. GGGggGggrrrr..

Norai.

Noriu pieniško ledų koktelio su šviežiomis braškėmis, saulei šildant pasivaikščioti Vilniaus ir Kėdainių senamiesčiuose bei Biržuose, žinoti, ko noriu po mokyklos, ir pernakvoti prie ežero.

Dar norėčiau susitikti visus melejoną šimtą metų nematytų ir beprotiškai pasiilgtų žmonių, paplaukioti baidare, gulėti prie vos rusenančio laužo ir stebėti žvaigždes, miegoti prie jūros kopose (ir kad nelytų miegant :-D ) ir dar šiobeito.

Sakom kažką.

Kadangi niekaip neapsisprendžiu, ką daryti, nutariau užsimimti veiksmu, kuris visiškai nesusijęs su tais dviem, iš kurių niekaip neišsirenku vieno.
Ieškojau internete idėjų.

Radau eko-maniakę (o ji rimtai apsėsta), dar niekaip neperpratau, kodėl dekupažą visi taip mėgsta daryti su tomis siaubingomis gėlėmis (tokias gėles mes kaip visiškai nusenusį daiktą kažkada dovanojome draugei 18-likto proga; reikės paieškoti kartu dovanoto atviruko nuotraukų, įspūdingas. Su tekstu viduje), perverčiau 12 pasidarykpats blogo puslapių ir nieko gero neradau, užtat (bet čia jau kitur) radau keistų fotografų porelę (vieno jų nuotrauka dabar yra puslapio dešinėje), animatorių (jėga! monstriukai!), Liftą .
Dar užsinorėjau pratęsti blogo įrašus apie šių metų puikųjį buriavimą, ir dar ką nors be to pripiešti ;D


Dabar aš įsiutusi.
Wunderbar.

Dabar jau nebe.


Užtat turiu keletą mažyčių planelių, kuriuos, jaučiu, kad įgyvendinsiu.
Music is a medicine.

Saulės.

Hm..
Šiandien žmonės, lyg eilute išsirikiavę būtų, mėgino sužlugdyti/sumenkinti/paversti neįmanomu bemaž viską, apie ką aš galvoju/kas man patinka/etc.
Nesvarbu, kad vieni dalykai įvyko atvirkščiu laiku, kiti tvarkingai, bet vidury dienos piešiniu bandžiau parodyti, ką galvoju. Analizavo visi buvę, bet tikslo nepasiekiau. (tikriausiai dėl to, kad tą akimirką nė nesiruošiau jo siekt)

Bet velniop juos.
Čia kaip su tuo sketch'u apie įdomų/neįdomų gyvenimą.

Įdomus man, ne jums. Jūsų neturėtų dominti svetimi gyvenimai, domėkitės savuoju. Rimtai, pamėginkite. Patys nustebsite, kiek daug naujo jame rasite.

Griežtokai skamba, bet.
Vabalams mažiems saulės stinga.

Vėl prikimšau galvą idėjų. Nuostabus jausmas. (:

Iš tikėjimo, kad esu.
Mano kolekciją papildė naujas CD ir du DVD.

De-Sk.

New York, I love you but you're bringing me down.

Skamba daina galvoje.
Ne apie tas vietas, ir gal nebus bringing me down. Bet skamba.


Daiktai sudėti.



Rytoj per Lenkiją, kad poryt būtų Berlynas.
Ir po savaitės - Slovakija.

O po to spalis.

Rytais, kai jie vakarais virsta.

Pasiilgau lietaus.

Naktimis mane supa gatve riedančių automobilių šviesos, kurios glosto mano kambario sienas.
Rytais stengiuosi atsikelti anksčiau, bet mano anksčiausiai vis tiek yra dešimtą, o iki tol vartausi, svajoju ir kuriu planus, kurie gąsdina mane pačią.
Dienas leidžiu visaip. Padedu, neveikiu nieko, vaikštau, gulinėju.

Jūroje netyčiomis į akmenis ir kriaukles supjaustytos pėdos.
Be galo ilgai nematytas draugas, kuris netikėtai parašo Ei, sveika išsiilgta!

Radau kaip bent mėnesiui pabėgti iš namų.
Per Vilnių, Kauną, Rumšiškes, Trakus, Vilnių. Ir gal ne mėnesiui, gal daugiau.

OK, aš to noriu.

Loneliness be over
When will this loneliness be over?

Išmečiau keletą žodžių iš gyvenimo. Įdėjau keletą naujų.

Vietos diagnostika.

Muzika per lietuvių iš opus3 kvepia atostogomis.

ir dar kartais Gravel groja (per kompą). O Nick Cave kažko nenori eiti į kompiuterį. Vareva. Padarysiu Mahometo-kalno atvejį ir viskas suvaikščios į vietas.



Kažkaip šią savaitę (nelabai teisingai pavadinau, nes ta 'savaitė' nei prasidėjo pirmadienį, nei truko septynias dienas. Ne pirmą kartą pastebiu, kad kažkaip įdomiai skaičiuoju laiką. Sugalvočiau laikui kitokius pavadinimus, pačiai aišku būtų, bet niekas nesuprastų ir kas nors paprašytų paaiškinti, o aiškinti viską kaskart iš naujo erzina. Be to, ir taip aplinkiniai kažkaip kreivai į mane žiūri. Vareva, tegul žiūri. Jie žvairi liks, ne aš. Taigi, palieku savaitę savaite) mačiau neįprastai daug straipsnių temomis 'Lietuvoje labai blogai', 'Lietuvoje ne taip blogai, kaip visi kalba' ir 'aš-buvau-šalyje X-tai-ten-viskas-kitaip-ir-lietuviai-galėtų-daug-pasimokyti'. Neaišku, kas kuriame straipsnyje yra teisus, bet niekas nesakė (o jei ir sakė - na ir kas?), kad yra tik viena tiesa. Kiek reikia, tiek yra. Tuose straipsniuose jie visi savotiškai teisūs. Bet jei tiki viskuo, ką skaitai, geriau išvis neskaityk.
Minčių nepabaigsiu, nebemoku.


Kvaila 'be-pinigų-nė-žingsnio' tvarka. Ką man daryti, jei aš noriu nieko neveikti ir gerai gyventi?
Turiu gal kokius tris būdus, bet tada reikia man pasiauginti storesnį kiautą, kad nekreipčiau dėmesio, ką sakys visi, kurie mane pažįsta, nes iš tų keleto šimtų žmonių gal trys supras, o du iš jų niekad taip ir nepasakys, kad suprato. Ai, ir dar kol kas aš bijau visa tai daryti.
Nebijau to, kas būtų, jei pasielgčiau, o bijau to, kad atsiras kas nors, kas sugebės mane perkalbėti. O tada jau reikės išklausyti penkiasdešimt 'aš-tau-sakiau,-kad-taip-bus' ir dar šimtą 'aš-jau-prieš-tai-galvojau,-kad-tau-nieko-neišeis-tik-nenorėjau-sakyti'.

Viskas, užteks tikriausiai.

Ačiū, herojai, už dėmesį. (bow)


*Gravel - Nobody knows
*Gravel - Lucy
*The Good, the Bad & the Queen - History song

Paris kills.

Taip sėdėčiau dabar Eifelio bokšte naktį, žvelgčiau į milijoninį nemiegantį miestą ir.. ir būtų kažkas.. Neatitraukčiau akių nuo šviesų gatvėse, nuo neryškių žvaigždžių danguje. Aplink būtų viskas ir nieko, tuo pačiu. Kartu.
Sėdėdama parašyčiau du laiškus ir keletą atvirlaiškių. Paskutinį atvirlaiškį parašyčiau trimis kalbomis, palikčiau savo kontaktus ir paleisčiau. Gal įvyktų kas stebuklingo.



Pažiūrėti 'Sweeney Todd',
nusišypsoti ir sulaukti šypsenos,
pabūti paryžiuje,
skristi,
<praleista teksto dalis>
nemiegoti,
gerti karštą šokoladą,
mėgautis nakties dangumi,
pasinaudoti pilnametystės privalumais,
išpildyti Paryžiaus svajonę.
Ir nuoširdžiai juoktis iš draugų idiotų.

Akligatviais sukandžiok.

- -

Susirask keletą nuotraukų ar atvirukų su vaizdais iš tų vietų (šalių, miestų, kalnų, džiunglių ar dykumų), kurias svajoji kada nors aplankyti. Tada paskambink į kelionių agentūrą ir išsiaiškink, ko reikėtų, norint ten nuvykti. Gal iš pradžių pasirodys pernelyg sudėtinga ir brangu, bet jei tikrai norėsi - nukeliausi. Jei jau žmonės sugebėjo išsilaipinti Mėnulyje, tai kodėl tu negalėtum savaitėlę praleisti Paryžiuje?
Tereikia tik gerai suplanuoti!

Gudru.
Tik aš norėčiau keliauti ne per kelionių agentūrą, o šiaip. Su pasu rankoje, laisvu noru, kur--kaip--kada keliauti ir su draugu/-e/-ais.
Kur man gera, ten guliu,
kur guliu, ten ir namai.

* *
Tik, gaila, aš nelabai pati žinau, ko noriu.
Tik truputį težinau.

Nuotykiai.

Pasitaiko žmonių gyvenimuose, kad atsitinka įvykių, kurie sujaudina iki širdies gelmių, giliai įsirėžia į atmintį ir yra verti nuotykių vardo. Tokie žmonės vėliau savo istorijas sėdėdami supamojoje kėdėje pasakoja savo anūkams, pradėdami žodžiais O kai aš buvau tavo metų..
Ilgą laiką galvojau apie tokius nuotykius savo gyvenime, bet negalėjau nieko panašaus prisiminti. Tačiau vieną vakarą, po filmo apie laisvę ir kovą už ją, supratau, apie ką aš galėsiu pasakoti savo anūkams, kuomet bus dingusi elektra ir visi nieko neveiks. Aš pasakosiu apie savo keliones - dalykus, kuriuos prisiminus trykšta džiaugsmo ašaros, širdis verkia iš ilgesio, o akyse plaukia tų vietų vaizdai. Ir nebesugalvoju nieko, kas galėtų būti nuostabiau už gulėjimus naktį truputį drėgnoje žolėje rūke skaičiuojant žvaigždes, už ryto tylą prie ežero, už draugus už-prieš-kairėj-dešinėj.
Būdama namuose aš galvoju kaip norėčiau pastovėti kur nors labai gražioje vietoje prie ežero, tarp pušų, besilenkiančių šakomis prie vandens, su geriausiais draugais tyliai žiūrėti į vakare taip gražiai raibuliuojantį vandenį ir žinoti, kad mes vieni kitiems esame tokie brangūs. Ech, namai tam ir reikalingi - naujų kelionių svajonėms kurti ir grįžti.
O kelionės man - tai vienas didelis, kartais sustojantis, bet niekuomet nenutrūkstantis nuotykis.