Smalsumas

Kažkada ofiso virtuvėj su kolege kalbėjomės apie smalsumą. Ji liūdnai sakė, kad jos niekas nedomina, nelabai kas įdomu, neturi niekam jokios aistros/passion. Tuo tarpu mano į galvą viena po kitos lindo tai architektūra, tai šunys, tai meno istorija, tai skautai, tai fotografija, tai jūrininkystė, tai traukiniai, tai dviračiai, tai kinas, tai IT, tai literatūra, tai gamtos apsauga, tai grafika, ir, rodės, nebus galo mane dominančių dalykų srautui. Tąkart labai nusistebėjau šia situacija - keista, kai vienas žmogus mėtosi nuo vieno pomėgio link kito, nuo vienos aistros link kitos, o kitas vakare paprasčiausiai išsiverda arbatos ir tiek. Ramybė.

Naujajame šių metų kalendoriuje (kuris, manau, yra pinigai į balą, nes surišimas toks nepatogus, kad sunkiai beprisiverčiu jį naudoti) galima pasirinkti mėnesio temą kaip tikslą, kurio planuoji siekti. Sausiui, po visų spalio ir lapkričio sunkumų (bei, labai jau įkyriai lenda šitas žodis, tai privalau parašyti, - siaubų) pasirinkau "stress free" temą. Pradžia buvo tragiška, bet, sąmoningai ar ne, kažkas pavyko. Dabar vasaris sukasi jau į antrą pusę, aš šypsausi (prisidėjo ir atostogos Austrijoj), viskas atrodo kur kas mažiau sunku, kur kas ramiau, all good. Kaip rašiau per atostogas instagrame, kai esi kalno viršuj, viskas yra šimtąkart geriau ir gražiau. O, kaip buvo pastebėta per atostogas Škotijoj, gyvendamas savo kasdieniam burbule galvoji, kad pakalbėti su manager'iu dėl ko nors problematiško yra didžiulis iššūkis, o tada važiuoji dviračiu siauru akmenimis nusėtu ir upeliais varvančiu takeliu palei skardį, galvoji, kaip čia nenusivožti (nes jei nusivoši, tai labai abejotina, ar iš tavęs liks kažkas daugiau nei tik šlapia vieta), ir kažkuriam taške pradedi juoktis iš to burbulo-savęs, nes suvoki, kad tie ofiso iššūkiai yra vienas didelis niekalas.

Pradėjau ruoštis Open House'ui. Viltautė buvo teisi rašydama, kad jei iš pradžių pastatas pernelyg nevilioja, susipažinęs su juo pradedi pamilti. Dabar ir Pilaitės rajonas įdomus atrodo, o ne nuobodyla. Čia kaip Mažajame prince, kur prisijaukini lapę. Dar galima palyginti su MJR, kur apskritai kažkokia magija ore tvyro.

Labai noriu ir šiemet į MJR. Dar noriu užpildyti aplikaciją ir aplankyti Europą, paklausyti Knygų mugės diskusijų, nusipirkti bilietus į Lisaboną, pavažinėti dviračiu miške (lempą jau turiu, jippy).
Vos nepamiršau svarbiausio. Dabar labiausiai noriu nebūti boba bezdale. Į gamtą, į lauką, į miestą, į renginius!

Pasaulis nuo dviračio. Škotija vol. 3

Rugpjūčio 5 d. - Meanlach bothy - Rannoch
18,4 km - 338 m

Naktį miegant bothy'je man buvo kaip įprastai karšta ("Husky" nurodydami miegmaišių komforto temperatūrą nemelavo), Justinas sakė, kad lyg ir sušalo. Ryte per labai netyčia netekom didžiosios dalies vandens. Aplink namelį karvės ir pelkynai, tai nei iš šaltinių, nei iš upės pasisemt vandens negalėjom. Pusryčiams, kai gardžiai kapojom kareivišką davinį, vėl atėjo karvės. Pasibūriavo, pasitrynė į sienas, palaižė stiklą. Viskas kaip įprastai.
Rytinė kelionės dalis prasidėjo dviračių stūmimu per pelkes, 2 km/h greičiu ir su šuoliukais per upelius. Po geros valandos stūmimo padariau išvadą, kad ruošiantis kelionei reikėjo ne dviračiu važinėti, o lankyti jogą, laipiojimą, kilnoti sunkumus ir tik tada, jei būtų likę laiko, važinėt dviračiu. Užtat kiekvienas metras, kai galėdavai nors ir trumpai, bet pavažiuot dviračiu, suteikdavo nenumaldomo džiaugsmo. Pelkyno pabaiga apskritai buvo gan gerai pravažiuojama ir, vietoj pirmos nakties draugų numatytų gerų 4 valandų, įveikėm tą kelių kilometrų atkarpą kur kas greičiau. Jos gale laukė tiltas per kalnų upę ir apleistas namas ežero pakrantėje.


Į 12:30 traukinį iš Corrour station supratom, kad nespėsim (o paskui važiuodami ir patį traukinį pamatėm), bet 14:30 jau buvom Corrour station house. Įdomi vieta kavinei-BnB, kai ji pasiekiama tik traukiniu arba po 20 mylių žygio pėsčiomis (taip skelbia jie patys savo tinklapyje. Dabar berašydama susimąsčiau ar tas kelias, kuriuo mes pasiekėm stotį, čia įtrauktas).
Traukinys buvo tik vakare, tad mums prieš akis buvo 5 valandos laukimo ir nežinios. Bėda buvo tame, kad visuose šituo maršrutu važiuojančiuose traukiniuose būtina iš anksto užsirezervuoti vietas dviračiams (nes praėjimai traukinyje siauri ir kitur, nei specialiai jiems skirtose vietose, nėr kaip to dviračio laikyti), o mums paskambinus į klientų aptarnavimo centrą pranešė, kad vietų nėra. Tikėjomės, kad vistiek pavyks kaip nors įkalbėti traukinio darbuotojus (juk mums tik vieną stotelę!), o aš buvau nutarusi, kad, jei prireiks, tai net ir apsiverksiu. Bet visada buvo rizika, kad konduktorius ištars: "Safety first", ir galėsim kelionę traukiniu pamiršti.
Vakare atvažiavo traukinys išgelbėtojas, dėdė geraširdiškai įleido mus vidun ir po 12 min jau buvom Rannoch (ech, vos 12 minučių kelionė traukiniu, o kokia reikšminga!). Pamynėm šiek tiek ieškodami vietos nakvynei (ir bėgdami nuo midžių, kurie suko ratus aplink mus, kol mes avėmės batus). Geriausias vietas buvo užsiėmę ponai su camperiais, mes, nieko blogo negalvodami ir vengdami pelkių, įsikūrėm ant nedidelio kalnelio. Nuo kelio mus užstojo didžiulis akmuo, tad pasistatėm mažąją palapinytę (ačiū, Dalia!) ir, šalimais pasiguldę dviračius, nuėjom miegot.

Rugpjūčio 6 d. 
23,5 km + 62,5 km - 102 m + 528 m
Naktį pūtė gan stiprus vėjas, bet išmiegojom. Ryte atsibudau nuo kažkokio keisto garso. Lyg maži maži lašeliai nuolat caksėtų į palapinę. Prasimerkiau ir pamačiau, kad palapinė, matyt, dėl iš vidaus sklindančios šilumos, yra lipte aplipusi tūkstančiais midžių. Midžiai, Škotijos naujokams paaiškinu, yra tokios mažos mažos blusos dydžio muselės (daugiau faktų: http://www.snh.org.uk/publications/on-line/advisorynotes/29/29.htm ). Jų, kaip ir uodų, patelės kanda visus, kas juda ir nejuda, siurbia kraują, nebijo jokių lietuviškų purškalų (veikdavo tik škotiškas stebuklas "Smidge the Midge", kurį nusipirkom po to artimiausiam miestely, bet ir jis tik atbaidydavo tas museles nuo kandžiojimo, bet šiaip tai ne daugiau kai per porą centimetrų nuo odos. Ir neduokdie likdavo koks kūno lopinėlis neapipurkštas...). Žodžiu, aš žiūrėjau į tuos tūkstančius midžių, aplipusių palapinę, ir svarsčiau ar yra jie negyvai sukandžioję kokį žmogų (iki šiol nedrįstu pagooglinti šito fakto). Pusryčių planas buvo be gailesčio atmestas ir, apsimuturiavę taip, lyg ruoštumėmės valyti Černobylį, išsiardėm palapinę, susidėjom daiktus į dviračių krepšius ir nurūkom takučiu, kad tik midžiai nebepasivytų. Su jais dar nemalonumas tas (be to, kad nuo įkandimų lieka gan dideli paraudimai; aštrių pojūčių mėgėjams siūlau pagooglint paveikslėlius "midge bite" ir jūs niekad į Škotijos gamtą be "Smidge the Midge" nebekeliausit!), kad jie lenda visur - į akis, į ausis... Iš esmės, tai jautiesi kaip karvė, puolama musių, tik neturi uodegos.

Važiavom palei Loch Rannoch (malonus, lygus kelias, ežeras gražus ir ilgas, dar galima aplink apeiti ir einant susipažinti su šiose žemėse gyvenusių riterių istorija), per miestelius, palei avių ganyklas, dar palei avis, ir dar palei avis, ir paskui netoli avių. Antroj dienos pusėj įsismarkavo lyti. Pliaupė kaip reikiant, bet mes užtikrintai artėjom link tos dienos tikslo - Dunkeldo (aš vis galvoju, ar tik ne taip vadinosi tas miestelis su pilim pirmajam "Šreko" filme?).
Vienintelis rimtas dienos trūkumas buvo mano griuvimas (nuokalnė, greitis, stabdžiai). Šiek tiek susitrenkiau dešinę ranką (nesijaudinkit, visi kaulai vietoj, tik sumušta) ir darėsi sunku ją lankstyti bei ja remtis, tai nežinojau kaip kitądien pavyks važiuoti. Tai įvyko likus gal 4 km iki tikslo, tad nieko kito nebuvo kaip tik važiuoti pirmyn. O ir važiavosi, tai jokių bėdų.

Žemėlapyje buvom nužiūrėję, kad prie Dunkeldo yra kempingas ir, nors ženklas prie jo sakė "Full", lietus mums padėjo - šlapius kaip šuneliai mus pamačiusi kempingo savininkė net nemirktelėjo: "I'll fit you in."
Kempingas, dušas, vieta rūbams išsidžiovinti.. Net lietus nustojo. Ech, tik džiaukis. Bet netrukus džiaugsmą pritemdė orų prognozė. Rytojaus dieną mūsų numatytame maršrute buvo žadama liūtis, 40-45 m/s vėjas ir škotiškosios Hidrometeorologijos tarnybos rekomendacijos nekelt kojos į tą pusę. Primetėm, kad rizikuoti būtų kvaila, pasvarstėm kelis variantus ir nutarėm, kad žiūrėsim ryt - jei mano ranka leis važiuot, kažkur kažkaip judėsim, jei ne - tarsimės su geraisiais kempingo savininkais, kad leistų mums pas juos laikinai palikt dviračius, o patys persikelsim į traukinį ir judėsim link Aberdyno.

Pasaulis nuo dviračio. Škotija vol. 2

Rugpjūčio 3 d. - Glean Dubh Lighe bothy - Kinlochleven
54,9 km - 881 m
Rašau viena diena vėliau ir jau nebe iš ten, kur sustojom rugpjūčio 3-ios vakarą.
Atsisveikinę su bothy'io kaimynais ryte važiavom iki Fort William. Keliu, tai gan lengvai. Lijo nuo pat ryto, tai kelias buvo rimtas išmėginimas visiems rūbų, dviračio krepšių ir kuprinių raincover'ių gamintojams, kaip jie laikosi duotų pažadų, kad jų produktai neperšlampa. Turiu pripažinti, kad Alpkit'o priekiniai krepšiai po visos dienos lietaus neperšlapo, mano Northface kelnės irgi, Quechua raincover'is taip pat atlaikė škotišką orą.
Fort Williamo stoty naiviai tikėdami savimi (ir dar nežinodami, kokie mes naivūs) nusipirkom traukinio bilietus iš Corrour station, nes tikėjomės dar tos pačios dienos vakare pasiekti Meanlach bothį ir kitą dieną per pusdienį nuvažiuoti iki Corrour. Kelionė traukiniu buvo privaloma, nes pirmosios nakvynės kalnuose draugai užtikrintai sakė, kad dviračiais šitos vietos kalnuose niekaip nepravažiuosim, tai liko du variantai - arba 12 min pavažiuoti traukiniu iki Rannoch, arba daryti ~80 km lanką keliais.

Fort Williame dar pavalgėm Lidl'o bandelių, nusipirkom maisto ir pasukom į West Highlands way. Vienoj vietoj užgrybavom ir atsidūrėm aklavietėj (pastaba ateičiai: skersai kelio užversta eglė kartais reiškia, kad už jos nieko gero nelauk. Bembį gal pamatysi, bet tuo tavo kelionė ir gali baigtis). Lijo jau nebe cats&dogs, o mažų mažiausiai cows&horses, bet nepaisant to, visi sutikti keliautojai buvo gerai nusiteikę ir smagiai sau visi tarpusavy džiaugėmės, kokia šiandien graži diena.

West Highlands way (apie jį mums sakė, kad galim bandyti pravažiuot), trumpai apibendrinus, buvo akmenys, akmenys ir akmenys. Ir taip važiuodami/stumdamiesi/nešdamiesi dviračius per juos galiausiai dienos pabaigoj nusileidom į Kinlochleven. O ten - svajonė! Kempingas us dušais ir dryroom'u.
Naktį lijo, bet išsimiegojom gerai. Ryte pusryčiams sukirtom Highlands Feast ir op! nauja diena.

Rugpjūčio 4 d. - Kinlochleven - Meanlach bothy
16,6 km - 532 m*
Vakar vakare kempingo bare (tiksliau, Macdonalds hotel&campsite) Justinas įkalbinėjo mane pasirašyti kalnų avantiūrai, varyt iki Meanlach ir, jei ne per dieną, tai per dvi, pasiekti Corrour station. Buvau velniškai pavargusi, tad mintyse ieškojau alternatyvų. Jų nebuvo (kaip ir kito kelio atgal), sutikau.
Kaip paskui dienos metu po jau nebe pirmos valandos, kai per 5 km pakilom 500 m nešdami ir stumdami dviračius į kalną (kartais ir tokiose vietose, kur, gerai neįsižiūrėjus ir neapgalvojus, neįsivaizduodavau net kaip pėsčiom be dviračio rankose čia praeit) pasakė Justinas: "Imi gerbti kalnus". Mintyse pridūriau, kad buriuodamas imi gerbti jūrą ir šiaip savo noru nulenki galvą prieš Gamtą.
Per šiandien įveikėm neaukštą (?) kalnų perėją, pravažiavom palei du ežerus (Loch Eilde Mor ir Loch Eilde Beag).
Papildymas: užkilę į perėją turėjom keliauti toliau palei žole apaugusią seną vandentiekio trasą. Takelis siauras, žmogui pėsčiom praeiti vos tinkamas, o mes dviračiais važiuojam. Iš dešinės - apsamanojęs vandentiekis, varvančių upelių vanduo teka takeliu, jį vietom visai pradangindamas nežinomo gylio balose, kairėj - skardis žemyn, o galvoje tik viena mintis sukasi: "Jei pagriūčiau, tai tik į dešinę, tik į dešinę..."

Ačiū priešais krioklius sutiktoms moterims su šunimis už patarimus ir nuorodas, kurios padėjo rasti teisingą takelį ir nenugrybaut!

Jau link vakaro važiavom žvyruotais keliukais be didelio vargo, kol privažiavom upę, kurios kitame krante mūsų laukė bothis. Pirmojo bothio draugai perpsėjo, kad verčiau jau persikelt per upę nei bandyti maltis kelis kilometrus į šoną ieškant tilto, kurio ten gal net nėra. Tikriausiai kokį pusvalandį malėmės palei pakrantę ieškodami seklesnės vietos (ar tikėdamiesi tolumoj pamatyti tiltą), galų gale nutarėm palinksminti kitame krante palapinę besistatančią porelę (kuri mus patikino, kad bent jau toj pusėj, iš kurios jie atėjo, jokiu tiltu net nekvepia) ir bristi. Dviračių sausumą vertindami labiau nei sausus batus, pernešėm juos po vieną per upę, ir permirkusiom kojom, vengdami karvių, kurių didelė banda ganėsi netoliese, paliktų dovanų, nuklampojom link namelio.

Bothy'is buvo ne toks geras kaip pirmasis (sakė mums, kad po to pirmojo būsim spoiled), bet turėjo sienas, stogą, pakylą miegojimui, stalą, kėdes ir židinį. Malkų aplink nebuvo, bet buvo keletas viduj. Justinas priešais mažytį langelį ant primuso gamino vakarienę, o aš kūriau ugnį, tikėdamasi bent išsidžiovinti batus. Malkos jau buvo pradėjusios po truputį įsideginėti, dūmai rūko pro kaminą, kai staiga išgirdau truputį persigandusį Justino balsą, liepiantį man nebekūrent ugnies. Nesupratau kas nutiko, kol nepažiūrėjau pro langą. O ten didžiausias karvių būrys, matyt, pamačiusios dūmus, tvirtu užtikrintu žingsniu žygiavo mūsų namelio link. Turiu pripažinti, kad jausmas, kai milžiniškos karvės trankosi į namelio sienas ir jauti, kaip jos vibruoja, nėra labai raminantis, o vaizdas, kai karvė savo didžiuliu liežuviu laižo mažą namelio langelį ir mykia, yra gan juokingas.

20:40 val. jau susisukę į miegmaišius gulėjom ruošdamiesi miegot. Per dieną įveikėm vos 16 km, bet kai pagalvoji, kad didžiąją dalį to kelio tiesiog tįsėm dviračius į kalną (ir ne varganą į Verkių dvaro kalvelę), tai gal ne taip ir blogai.
Rytojaus planuose: pelkėti pora kilometrų link Glen Tilt, tada viršun link Corrour station. Pagaliau ją pasieksim. Tikiuosi, bus lengviau ir, priešingai nei šiandien, bus galima važiuoti.

* pakilimas tikrai netikslus, nes Garmin'as čirpaudavo dažnai (=išsijungdavo/įsijungdavo) dėl nedidelio judėjimo greičio

Pasaulis nuo dviračio.Škotija vol.1

nežinau ko taip ilgai užtrukau, bet tam, kad galiausiai sėsčiau ir aprašyčiau kelionę į Škotiją, man prireikė beprotiškai daug laiko. O gal tiesiog reikėjo vienai atsidurti tarpmiestiniame autobuse, prieš tai visą savaitę gyvenus kelionės prisiminimais ir deja vu, užmiršti nepadarytų darbų kalnus ir bėgte atbėgančius deadline'us, ir pasinerti į vaikystės dainų bei atostogų prisiminimų melancholijos mišinį.

Mano mintis, pasakyta jau kažkur kelionės vidury, kad paskutinę dieną jau būsim pilnai pasiruošę kelionei dviračiais, gan tiksliai apibūdina tai, kaip buvo. Tikriausiai reikėjo, oi kaip jau seniai reikėjo, išmest save iš komforto, prie kurio taip įpratę buvom Vilniuj, kad atsibustume ir naujai pažiūrėtume į tai, kaip gyvenam, kuo ir kokiais save laikom, ir ką galvojam. Bet apie viską iš pradžių.

Kelionę planavom jau seniai. Kažkokios mintys prasidėjo dar 2015-tais, kai, su Justino pagalba, nusipirkau kalnų dviratį (vardu Sniegutis Junior, nes tiesiog Sniegutį turėjau jau iš kiek anksčiau). Justinas kantriai su manim važinėjo po Vilniaus apylinkes, kad tik nustočiau bijoti stačių šlaitų, išmokčiau lengviau užminti į kalną. Tuomet metų pradžioj nusipirkom bilietus į Škotiją, susipirkom dviračių krepšius (kudos Alpkit!), atsisiuntėm žemėlapius, ir toliau tęsėm pasiruošimą kelionei.

Planavom skristi rugpjūtį iš Vilniaus į Glazgą ir atgal. Gegužės pabaigoj sulaukiau žinutės iš WizzAir, kad nuo rugpjūčio nutraukiami skrydžiai Vilnius - Glazgas. Pasikeitėm bilietus į liepos 31 d. papildomą skrydį į Glazgą ir grįžimą iš Donkasterio. Kelionės trukmė šiek tiek pailgėjo, bet neėmėm į galvą.

Liepos 31 d. - kelionės pradžia.
Atvažiavę į Vilniaus oro uostą su CityBee sužinom, kad cargo bitutės turi grįžti į savo avilį ir negali būti paliktos beveik bet kur, kaip kitos bitutės. Tai kelionė, turėjusi palengvinti mums dviračių atgabenimą į oro uostą, virsta tour de Vilnius: CityBee į oro uostą - CityBee atgal į Šiaurės miestelį - Uber'is į oro uostą. Bet nieko, viską spėjam. Oro uoste mūsų dailiai supakuotų dviračių niekas nesveria. Neramiom širdim atiduodam juos į nestandartinį bagažą ir skrendam.
Atskridom sėkmingai. Kaip Justinas buvo pasakojęs apie nestandartinio bagažo patogumą, taip ir buvo: atskrendi, išlipi iš lėktuvo, ateini prie bagažo takelio, o ten, nors kitų bagažas dar nesisuka ratais, taviškis jau stovi ir tavęs laukia.
Nuvažiavom su taksi į hostelį, kuris pasirodė esąs (bent jau mano, pirmą kartą įkėlusios koją į Škotiją, akimis) labai britiškas, labai jaukus, labai gražus, labai fancy. Gavom raktus nuo sandėliuko, kur susirinkom dviračius. Vakare dar nuėjom pas komunistiniais plakatais pasipuošusius kiniečius pavalgyti iš metalinių indų ir miegot ėjom jau susipakavę daiktus kelionei (kiek tai įmanoma atmetus, tai, ko dar būtinai reikės ryte).

Rugpjūčio 1 d. Glasgow - Mallaig
Rytas, dušas, kava.
Susitvarkom dviračius kelionei, išsičekinam iš savo Glazgo pilies (į kurią kelionės pabaigoj dar trumpam sugrįšim, nes paliekam čia dviračių dėžę ir krepšį) ir einam į miestą. Traukinys į Mallaig tik vakare, tad naudojamės proga. Iš pradžių - į vietinę daržoių parduotuvę, o paskui į centrą, kur lankom turistinių prekių parduotuves vieną po kitos. Numatyti ir nenumatyti pirkiniai (neperšlampamos kelnės, dviratininko batų plokštelės, kompasas, leg warmer'iai...), pietūs Wetherspoon'e, Modern Art galerry (buvo neblogų instaliacijų su siūtais gyvūnais, keletas įdomių nuotraukų ir dar man patiko filmas apie seseris, kurių viena sveika, o kita turi neurological condition). Nusikalę parslenkam į hostelį, susirenkam daiktus ir dviračiais kaire (!) kelio puse nuvažiuojam į Queen station. Ten laukia ilga kelionė traukiniu į Škotijos pakraštį - miestelį Mallaig.
Dviračių įkėlimas į traukinį sukėlė šiek tiek streso (būtent tas vagonas, įsivežti dviratį būtent taip, prieš tai būtinai nuėmus visus daiktus nuo jo, pakabinti būtent šitaip, ir, žinoma, taisykles sužinai tik traukiniui atvažiavus ir viską būtina padaryti per porą minučių), 5+ valandų trukmės kelionė gan prailgo (nors aš dalį kelio miegojau, tai man buvo geriau), bet už lango, kol nebuvo dar juodai juodai sutemę, buvo labai gražu.
Vakare kelionės dienoraštį rašiau jau hostely, o ten - dušas, žuvėdros, jūros kvapas ir mintis, kad rytoj jau minsi. Ko daugiau ir norėt ;)

Rugpjūčio 2 d. Mallaig - Glean Dubh Lighe bothy
55,2 km - 820 m
Šiandien jau važiuosim. Labai laukiu. Biški neramu, nes nežinau kaip bus, koks sudėtingumas laukia ir kaip mes pasiruošę. Na, bet bus matyt. Papusryčiaujam kavinėj hostelio apačioj, nusipirkom maisto, liko susikrauti daiktus į krepšius ir off we go!
Saulėta.

Važiuoti oras buvo geras, aplinka irgi labai graži. Momentais minti sunku, bet užtat nuvažiavom iki Glenfinnan viaduko ir mačiau kaip juo pravažiuoja traukinys. Traukinys, kuris yra ne kas kitas kaip Hogvartso ekspresas! O tu gražumėli.
Į pavakarę privažiuojam bothy, kuriame sutinkam tris žmones. Du iš jų yra namelį prižiūrintys savanoriai, o trečias - iš Londono į Škotiją kelioms savaitėms atvykęs haikeris.

Vyrukai patyrę. Vakarodami prie židinio įsikalbėjom apie mūsų tolimesnį maršrutą. Pokalbio rezultatas? Perdėliojom beveik visą maršrutą. Loch Ericht gavo rimtų ne, kai kurios kitos vietos irgi (pvz.: tokios, kurias, pasirodo, įmanoma įveikti tik pėsčiom ir tai prireikia šokinėti per tarpeklius tarp akmenų).
Gal kiek baisu, kai patyrę žmonės paaiškina, kad tai, ką planavai pervažiuot dviračiu, yra neįveikiama, kad turi pakeisti praktiškai visą kelią, bet geriau tai sužinot iš anksto, o ne kur nors kalnų vidury suprasti, kad tu jau nei pirmyn, nei atgal.
Justinas vakare sakė, kad viskas gerai, kojos jau nebedreba.

nes tie demonai moka plaukti

Galvoju, ar gyvenimas yra labiau kaip linksmieji kalneliai, ar labiau kaip vaikščiojimas prie pat bedugnės. Arba tarpeklio, per kurį šokinėji nuo krašto ant krašto, bet retkarčiais vis nusprūsti žemyn, krenti, o paskui vėl kabarojiesi į viršų. Nes ten aukštai šviesiau, o į šviesą, juk ir filmuose dažnai apie tai kalba, linksta žmogaus širdis, nori ji to ar ne.

Žiūriu aukštyn iš tarpeklio gilumos ir iš tų aukštumų tikiuosi milijono dalykų -- kad vėl bus gerai. Bet kartu ir norisi rėkti iš visų jėgų. Net nelabai svarbu ką, svarbiausia - išlieti tą visą viduje susikaupusią sumaištį, kartu tikintis, kad riksmas pažadins sielą ir padės vėl grįžti į teisingą taką.
Kopiant viršun lyg akmenys iš dangaus ant galvos krenta tie "Ne", kuriuos ištari ne tu, o tau.
Norisi išrėkti visą vidų, kuris, rodos, toks tuščias. Bet tik dėl tamsos atrodo, kad ten nieko nėra. O iš tiesų visko pilna. Jausmai, emocijos bei mintys klojasi vieni ant kitų, vieni kitus užgožia, vieni kitus aplenkia ir keičiasi vietomis, asocijuojasi ne(be)suprantama tvarka ir, kaip tyčia, išlenda į paviršių tada, kai nei jų tikiesi, nei jų nori.

ir kartais, po tų smūgių, taip norėtųsi pasakyt, kad viskas, nebegaliu.
Bet baisiausia, kad galiu. Nors gal ir ne baisiausia, gal iš tiesų reiktų tuo džiaugtis (ir džiaugiuosi, kai šviesu būna).

Retkarčiais, rodos, džiaugsmas netelpa širdy, o gal plaučiuose, ir jaučiuosi kaip Ronja Plėšikų girioje pavasarį. Nors vis dar noriu kažkur pabėgti. Čia gerai, bet kai miesto gatvėse nebeišeina pasiklysti ir atsidurti ten, kur dar niekad nebuvai, kai jau atpažįsti praeivių veidus, kai žinai, ką veikia tie, su kuriais niekad nekalbėjai ir kurių net vardų girdėjęs nesi, kai net negalvodamas žinai, kur gali sutikti vieną ar kitą žmogų, kokiuose renginiuose jie lankosi ir kokiais autobusais važinėja, kai darbe darai keisą, o tuo metu mintyse klaidžioji kelionės po Maltą atsiminimuose ar kuri laužus per lietų prie Kauno marių, tuomet jau metas keisti miestą.
Keisti tam, kad, susipažindamas su nauju miestu, galėtum pažinti save. Kad vaikščiodamas niekad nelankytomis gatvėmis galėtum kurti asociacijas su seniau aplankytais miestais, kad džiaugtumeisi radęs shortcut'ą ar dar kartą sėkmingai nuėjęs į tašką B per daug nesukdamas ratų, kad matytum niekad nematytus veidus ir svarstytum ką reiškia nuolat gyventi čia ir ar tai kada nors sužinosi, kad važiuodamas autobusu negalėtum nuleisti akių nuo vaizdo pro langą. Kad galėtum kurti utopines idėjas apie naujojo miesto kasdienį gyvenimą. Nueit į muziejų ir leisti ten valandas. Kas savaitę atrasti vis po naują mėgstamiausią vietą.
Ir kad retkarčiais pasiilgtum to, ką jau pažįsti (ir to jausmo, kai viską pažįsti ir viską žinai).

O kol kas mėginu nusikratyti rutinos, suspėti gyventi miesto voverės gyvenimą (nes viskas sukasi ratu, kad ir kaip norėčiau būti labiau vilku nei vovere), neįkyrėti ir suvokti save (nes jau vėl imu nebesuprasti nei kas aš, nei kodėl).

Būtų gerai taip kur išeiti į tuščią šviesų mišką, eiti basomis per spyglius ir neskubėti.

Agadez

Gana ilgai ieškojau šito įrašo.

Gavosi taip, kad paskutiniu metu (tik nežinau nuo kada pradėti skaičiuoti to paskutinio meto pradžią) mintys lyg užprogramuotos sukasi viena panašia kryptimi - kad reikia būti nuoširdžiam, padėti kitiems, žiūrėti į pasaulį atviromis akimis ir mėgautis kiekviena akimirka.
Nebemeluoju sau. Kai kurių dalykų vis dar nedrįstu pri(si)pažinti. Bet labai noriu gyventi taip, kad tie gražūs ir neįtikėtinai skambantys žodžiai, kuriuos tais maloniais retkarčiais apie save išgirstu, taptų tiesa (ar bent labiau tiesa nei man dabar atrodo, kad jie yra).
Ir aš bandau, tik nelabai žinau kaip man sekasi. Labai bandau. Kartais pamirštu, kad bandau. Kartais prisimenu.

Ir dar labai daug visko nežinau. Ir dar labai daug viskuo niekaip neatsistebiu.
Ypač gera niekaip neatsistebėti tomis "omg it's really happening!" akimirkomis. Kartais neina atsistebėti ir tais juodais siaubingais dalykais, kurių geriau nebūtų, bet jie yra. O kad jau taip, tai gal ir tebūnie, jie duoda gyvenimui aštraus prieskonio ir suveikia kaip geras šaltas dušas (arba triskart stipriau nei Zaraso ežero vanduo antrą Juodaragio dieną).


Į dykumą.

Hemulis pasislinko arčiau ugnies, pečius apsigaubęs miegmaišiu, jis buvo sušalęs ir apsimiegojęs, bet tvirtai pasiryžęs būti džiugus.
- Laukinis gyvenimas! - pasakė jis. 

nickcave'iškas rejoice

Tais kartais, kai užeina tokia nepakeliamo būties sunkumo banga (ar, kaip pasakytų Luna iš Hario Poterio knygų, pro ausį įlenda Graužalius), išgelbėti gali įvairūs dalykai.
Pokalbiai, muzika, pasivaikščiojimas, miela žinutė, [ kita ].




Nežinau, ar čia konkrečiai kažkuris vienas iš paskutinių dienų įvykių (vienatvė Stokholme, skambutis, gimtadienis, paskutinė serija, o gal ir dar kas), ar jie visi kartu, bet su draugais praleistos akimirkos pasidarė aštresnės/ryškesnės, džiugesnės ir kur kas labiau vertinamos, nei anksčiau. Be galo vertindavau jas ir iki šiol, tik ne taip ryškiai.

Ir kaip kartais būna nesuvokiamai sunku patikėti tais siaubingai liūdnais nutikimais gyvenime, lygiai taip pat retkarčiais neina patikėti tais laimingais dalykais. Suvokti, kad tai, kas vyksta, yra tikra. Is happening.


Su kuo man dabar asocijuojasi Stokholmas, miestas, kuriame praleidau dvi ilgas dienas, tokias nepanašias viena į kitą?
Su nuostabiomis skulptūromis pačiose įvairiausiose miesto vietose (nuo tradicinių liūtų ir karalių iki elgetaujančio šuns su batu, velykinių kiškučių ir žydus gelbėjusio diplomato lagamino).
Su trimis valandomis susitaikymo, kad šitam mieste esu visiškai viena.
Su beprotiškai gražia architektūra, kuriai apibūdinti jau nebeprisimenu žodžių, bet negaliu atitraukti akių.
Su Genują primenančiom siaurom saloje išsidėsčiusio senamiesčio gatvelėm, jaukiu jų apšvietimu vakare ir tais gražiais žmonėmis.
Su klaidžiojimais gatvėmis žinant, kad rasiu kelią atgal.
Dar su Vaza, Nobeliu ir kariniu orkestru.


Truputį jau pasiilgau tų sapnų, kur pro langą metamiems obuoliams duodu kiaulių vardus, arba kaip einu basomis per mišką ir pėdomis jaučiu ant takelio esančias balas ir pribirusius spyglius.

drebančiais nagais aš tau parvilksiu pavasarį

ritmai.

Nežinau kas tiksliai, bet kažkas autobuse kelia ritmišką garsą, kuris truputį (bet ne per daug) primena važiuojantį traukinį. Dar saulė pro langą,
dar geltoni po žiemos išblukę laukai,
dar neišsprogę medžiai,
dar sesės rekomenduota knyga apie keliones ir keliautojus (su nuotraukomis ir iš paprastų žodžių sudėliotais įspūdžiais), -- sudedi visa tai kartu ir jauti, kad dabar drąsiai galėtum eiti kur į mišką ar į laukus ir, nebijodama nei skraidūnių, nei gauruočių, nei kitų Matiso girios padarų, šaukti iš visų plaučių, nes pavasaris.
Mintyse stabteli, įsiklausai į save ir į aplinką, ir supranti, kad venomis kartu su krauju teka dar šis tas. Kelionių ir nuotykių troškimas.

Noras eiti keliais, kur dar niekad nežengei ir nevaikščiojai, matyti tai, ko dar niekad nematei (o gal net ir nesitikėjai pamatyti), pabėgti iš miesto į gamtą, įkvėpti pilnus plaučius šviežio, gryno ir gaivaus oro, dar gal truputį per daug nudegti saulėje, truputį per ilgai užsibūti ežere, truputį per vėlai pradėti statyti palapinę, truputį per kaitrų užsikurti laužą, truputį per trumpai vasaroti su draugais.


Važiuojam pro keliaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, žiūriu į tuos automobilius ir prisimenu Prancūziją - kaip Paryžiaus, Nanto, La Rochelle ir kitų miestų (išskyrus Tulūzą) gatvėse stebėdavau automobilių srautus ir svarstydavau koks jausmas yra būti jais, gyventi gyvenimus šituose dideliuose miestuose, šiose gatvėse, šiuose namuose.
Važiuoju per miestą ir suvokiu, kad noriu, jog visa tai tik ir liktų svarstymais. Noriu, kad tie automobiliai aikštelėse prie prekybos centrų, tie ofisai ir biurai, kostiumėliai ir aukštakulniai batai, - visa tai ir liktų kažkieno kito, ne mano, gyvenimais.

Pro atidarytas duris jaučiu artėjančią vėsą. Girdžiu variklio taktus.
Sustojam. Tyla.
Užsimerkiu.
Nusišypsau.

Ir vėl viskas gražiau nei anksčiau.

Noriu - aš karalius, noriu - debesų piemuo

where do I sign?

"Nesileiskite užgesinami, nes jūs nežinote, kam esate šviesa".
Čia šiaip. Perskaičiau, patiko, persirašiau.

Kartais man atrodo, kad esu visiškai ne working class material. Ir, kad ir kokia egoiste save laikyčiau, esminiais momentais man to egoizmo pritrūksta, persimetu į visišką altruizmą ir savus interesus numetu visiškai į šalį. Taip toli, kad apskritai sugebu pamiršti juos esant.
Nors yra ir šviesioji viso to pusė - tai, kad labai aiškiai suvokiu šitą faktą, rodo, jog dar ne viskas su manim prarasta. Be to, joks sprendimas dar nepriimtas, joks neatšaukiamas žingsnis dar nepadarytas, niekas dar nei prarasta, nei atrasta. Tik kažkur dingo visas mano dabartizmas (negi senstu?) ir jau nebe pirmą dieną bendradarbė rūpinasi kur dingo mano nuotaika ir kas man atsitiko. Šypsotis vis dar moku, bet rytais sunku. Ne keltis (keltis visai ok). Veikti. Apskritai imtis kažkokios veiklos.
Kaip prieš keletą savaičių (ar daug seniau?) girdėjau per radiją, "bejėgiškumas yra, kai tu ryte prabundi ir nenori, negali, neturi dėl ko keltis". Liūdna mintis, bet taikli. Man netinka, nes vis dar randu priežasčių atsikelti, bet kartais labai norėtųsi atsibudus paprasčiausiai žiūrėti kažkur priešais save, nieko negalvoti (gal tiesiog mėgautis dar prisimenamo sapno likučiais ar purtyti iš galvos užsilikusį bjaurų sapną) ir paskui išeiti į lauką pasivaikščioti. Būti lauke, turėti laiko, žiūrėti į žmones ir pravažiuojančius autobusus, pamatyti medžiu laipiojančią voverę (ir akimirką pagauti jos žvilgsnį. Baisiai įdomus jausmas), spėlioti paukščiukų rūšis, gal nusipirkti kavos arba atrasti kokį naują takelį, paprasčiausiai būti ir paskui grįžti namo.

O kartais noriu kažko visiškai priešingo.

Nors kitą savaitę jau gruodis, bet:
ruduo,
kas be ko,
daro savo.

Beskaitydama naujausią (nors jau truputį ir pasenusį) mindgasmic esė pagalvojau - iš tiesų, kas būtų, jei kokioj Amerikoj (ar ir toj pačioj Europoj, kam čia toli žvalgytis) teroristai imtų ir sugriautų jei ne visus, tai bent didžiąją dalį mobiliojo ryšio bokštų?

arba sapnuoti Vilnių draudžiama

Man regis, galėčiau be sustojimo taip vaikščioti po geltonais šviestuvais apšviestas vakarinio rudeniško Vilniaus gatves. Ir jei kada sakiau, kad Vilnius - gražus miestas, tai ir dabar tą patį pasakyčiau. Tik labiau užtikrintai. Taip užtikrintai, lyg žodžių tarimo akimirką aš pati būčiau tas miestas.

Lygtais Sabaliauskaitė vienoj iš savo viešų paskaitų sakė: "Mirtis susieja žmogų su miestu. Kuo daugiau žmogus praranda mieste, tuo jis jam artimesnis." Nežinau, ką Vilniuje praradau aš (o gal labiau nenoriu šią akirmirką galvoti apie praradimus, paklydimus ir klaidas), bet atradau čia tikrai daug. Dar prieš gerus dešimt metų kreivom šleivom raidėm, bet didelėm ir džiaugsmo kupinom akim rašydavau įspūdžius iš žieminių atostogų Vilniuje. Jau tada, pirmą kartą čia apsilankiusi, supratau, kad radau savo svajonių miestą. Ir visus metus svajodavau vėl į jį nuvažiuoti. Patikdavo man ir kitur, bet niekur taip, kaip Vilniuj.

Bet niekad nenorėjau būti gimusi ir visada gyvenusi Vilniuje. Man pernelyg patinka čia būti atvykėle ir kasdien vis atrasti kažką naujo, kažką nematyto. Kažko nežinoti, kažkur nebūti buvus. Kažką matyti pirmą kartą ar, būnant naujoje vietoje, pažvelgti pro langą ir nesuprasti, kas per vieta už jo. Mintyse turėti Vilniaus žemėlapį ir kartais, sau pačiai netikėtai, atrasti naują kelią ir taip sujungti žemėlapio detales.
Turėti kur grįžti, kai retkarčiais užsinori pabėgti iš Vilniaus ir visko, kas yra jame.

Pusę karalystės už kiek gilesnį Vilniaus architektūros pažinimą.
Pusę šachystės už galimybę išgirsti istorijas, kurias savo sienose sugėrė Vilniaus pastatai.
Atiduočiau.

paskutinis mėnesio penktadienis bibliotekose yra švaros diena.

Kažkur, tarp kitų niekad taip ir nepublikuotų (kurie turbūt niekad ir neišvys platesnio pasaulio nei blogger'io dashboard'as) juodraščių, slepiasi post'as apie vasarą. Praktiškai visa šios vasaros statistika (be kelių magiškų skaičių). Bet statistika yra banalu, aš banalybių nemėgstu ir apskritai mano matematika paskutiniais metais yra virtusi nukaršusia sene, kuri gali pasidžiaugti nebent tuo, kad dar moka skaityti skaičius ir parduotuvėj ką nors skaičiuodama nesusiraukia iš įtampos. Galėčiau net apraudoti savo matematikos žinias, bet tuomet tai reikš visišką vilties netekimą ir jos palaidojimą, o šita perspektyva manęs visai nevilioja. Jei kažkada kažką mokėjau ir sugebėjau, tai, turiu vilties, sugebėsiu ir vėl išmokti.
Grįžkim prie vasaros, kol dar nieks nepradėjo daužyti mano vilčių dėl matematikos.

Vasarą buvo gerų dalykų.
Pavyzdžiui, kai per buriavimą miegojau maisto palapinėj ir sapnavau, kad esu Barselonoj. Seniai jau nebuvau atsikėlusi su tokia nuoširdžia šypsena.
Ar kai per Pozityvą klausiausi Sigur Ros'ų ir kitą dieną vis dar negalėjau patikėti, kad mačiau ir girdėjau juos gyvai.
Dar visi tie kartai, kai kas nors pasakydavo, kad manęs pasiilgo, arba apkabindavo.
Ir tas ankstyvas ir taip giliai į širdį įkritęs jubiliejinės stovyklos šeštadienio rytas, kai per kelis metrus nuo palapinės ėmė skambėti iš pradžių vyr. sesių, o vėliau - ir brolių vyčių dainos.
Ir visi per vasarą sutikti mieli žmonės.
Dviračiai ir namukas Baltijos soduose Klaipėdoj, kur, kaip į bliuzus, - norisi grįžti dar neišvažiavus.
O kur dar saulė, kurios poveikį matau dar ir šiandien, ir meras Vėžlys Elektrėnuose! Bei visi festivaliniai rytai.

Tik gal nuotykių buvo ne tiek daug, kiek norėtųsi. Ar jie gal buvo kitokie, dėl to?...
Nesiryžtu spręsti kuris festivalis šią vasarą buvo geriausias (o jų buvo neįprastai daug), lygiai kaip niekad neatsakinėsiu į (mano akimis - visiškai kvailą) klausimą „O kokia yra tavo mėgstamiausia knyga?“. Beje, Gretai už paaiškinimą, kodėl jai patinka grožinė literatūra (a reader lives a thousand lives before he dies <...>. The man who never reads lives only one), uždėjau gal kokius keturis karmos taškus. Mažiausiai keturis.
Įdomu, o yra kažkoks karmos taškų (arba pliusų, žiūrint kas kaip vadina), kuriuos galima išdalinti, limitas?

Tiesa, reik nepamiršti ir tamsiosios vasaros pusės. Pavyzdžiui, tų akimirkų, kai tikrai norėdavosi išsiskalbti savo kailį, pasidžiauti, išsidžiovinti ir būti kažkuo nauju, arba tiesiog išmesti save lauk. Nors jų buvo gal ne tiek ir daug (ir ateity, kadangi  įtariu, kad mano atmintis vistiek supanašės su dabartiniais matematinių gabumų likučiais, jų atrodys esą dar mažiau).

well you've gotta have a wash but you can't clean your name
you're now called Jimmy you'll be Jimmy just the same

Hau.

mano gyvenimo cukrus.

kai man pasakė: "Ai, man tai visi paukščiai yra paukštis, paukštis ir paukštis, o visi medžiai - medis, medis ir medis", savaime pagalvojau, kad gal dar ne viskas su manim prarasta. Jei už lango vaikščiojantis paukščiukas man yra ne tiesiog paukštis, o turi normalų rūšinį vardą, esu linkusi manyti, kad tai geras ženklas.
Visada labai žavėjausi tais žmonėmis, kurie sugeba paukštį atpažinti iš skrydžio ar giesmės, o tiems, kurie lašišą atpažįsta iš išvaizdos, o ne iš skonio, ir žino daugiau nei penkis medžius, uždėdavau riebų pliusą ir keletą gerų respect'o taškų. Šitam "o-tai-palapinėj-galima-miegoti-ne-tik-per-festivalius???" pasauly bent kiek platesnis gamtos pažinimas, mano akimis, yra puikus bruožas.
Apie baltą pavydą šimtus gyvūnų lengvai atpažįstantiems zoologams jau net nekalbu.

* *
Deduosi daiktus rytojui.
Va taip va, visai neplanuotai ėmė ir susišvietė savaitgalis miške, apie kurį jau seniai svajojau.
Be proto seniai ir dar labiau be proto stipriai norėjau vėl pagaliau įkelti koją į mišką, prieš tai ant pečių užsimetus kuprinę, ir bent parą negrįžti į civilizaciją.
Dar prieš penkias minutes kiurksojau ant sofos nosį įsmeigusi į etno konspektus ir maniau, kad tuoj užmigsiu. O dabar esu toje daiktų dėjimosi stadijoje, kai jautiesi super excited ir kaip mažas vaikas nekantrauji na kada na kada na kada greičiau greičiau greičiau, nors iki tol tai dar, vaje, - visa diena!

Puikiausias patvirtinimas teiginiui "Kai nori, gali viską", o į klausimą "Kodėl browsint kaip prancūziškai vadinasi karabinas, ieškoti internete kur nusipirkti vandens dezinfekavimo tablečių ir taisyti kuprinės šonines gumas yra kur kas įdomiau nei ruoštis egzaminui, rašyti bakalauro darbo teorinę dalį ar galvoti ką reikės valgyti pusryčiams?" atsakymo toli ieškoti nereikia (jei išvis reikia tai daryti).

(kas čia bus, ką veiksiu ir kur tiksliau čia tas cukrus pažadu pasakoti grįžusi)

Kada grįžta gyvenimo džiaugsmas?

- kai per dieną ateina pavasaris
- kai ryte žmonės važiuoja į darbus, o tu - namo, ir ne iš tūso, o iš MKIC'o
- kai sėkmingai atidarai riedučių sezoną
- kai ramia širdim išlydi draugą/ę į didžiausią jo/s gyvenimo kelionę ir tiki, kad viskas bus gerai
- kai suraukus nosį pažiūri į komplikuotą darbų sąrašą su nenumaldomai artėjančiais deadline'ais ir užtikrintai sakai sau: "nieko nežinau, įveiksiu!"
- kai...
(pratęsiu kitąkart. O kol kas - jums gero ryto, man - "labanakt!")

per naktį ištaisyti sapnus

Kai jau buvau nutarusi, kad viskas, atėjo metas skaitykloje gyventi dažniau ir ilgiau nei namuose, paskelbė apie jos uždarymą (aišku, laikiną, bet kol vėl atidarys, įtariu, galiu jau ir LSP nebeturėt). MKICe, girdėjau, studentai jau netelpa. Smagu, ką jau čia ir bepasakysi.

(trois, douze, merde! ką tik šaukė ausinėse jūtubo įrašas iš puikiausio pernai metų filmo. Trečias citatos žodis paskutiniu metu darosi vis aktualesnis. Visomis kalbomis, kiek tik kas aplinkui išmano.)

Galvoje sukasi visokios iš nežinia kur atėjusios ir kur einančios mintys, kartais net nusistebiu, kad jos tokios apskritai mano galvoj gali suktis. Bet pliusas - sapnai įdomesni. Anksčiau nesapnuodavau nei plaukiojančių žuvų nukapotom galvom, nei apie kojas kaip gyvatės/žmonės ar net nežinau kas besiraizgančių nepadarytų darbų, nepriimtų sprendimų, neaplankytų renginių, neištartų žodžių, nei visiškai neracionalaus džiaugsmo matant kaip dygsta žolė oliziukuose, nei kitų nenormalių vaizdų. Aišku, anksčiau neturėjau ir veiklos pilno kalendoriaus (kaip šiandien juokavom - jei norėtume nuvažiuot į Minską, laiko turėtume - penkiolika minučių šiandien, pusvalandį rytoj, dvi valandas sekmadienį ir taip toliau..).

jei sparnai - tai iš žemės,
jei ranka - tai tuščia,
nes kitaip bus sunku išsigelbėt iš čia.

prabanga

sako, reikia visur įžvelgti gerus dalykus, neminėti minusų ir vengti jų, šypsotis net kai sunku ir tikrai to nesinori, bet va, kartais labai norisi (ir būna visai smagu bei naudinga) leisti sau tą prabangą nesišypsoti, matyti tik juoda, įžvelgti vien minusus,  (kablelis, nes galima taip tęsti ir toliau, praktiškai be galo)

O viso šito gerumas tas, kad prieini tašką, kai pamatai, kad visas šitas tamsus niurnėjimas yra beprasmis, absurdiškas ir juokingas
 (dievaži, tas kasdien kartojamas absurdas, absurdiškumas, beprasmybė ir visi kiti jiems bendrašakniai žodžiai tikrai vieną dieną ims ir išves iš proto).
Ir tada net labai nenorom imi šypsotis. Arba juoktis (garsiai arba bent mintyse).


puiku puiku puiku kad bloga
juk pagerės

intro.

Knygų kalnas ant lentynos-spintelės prie lovos kasdien vis auga. Skaitau turbūt daugiau nei bet kada anksčiau. Po tris - keturias knygas vienu metu. Skirtingom kalbom.
Dalis to, ką perskaitau, pasilieka galvoje. Dalis virsta sapnais. Dalis išnyksta visai.
Kai kurie žodžiai ir sakiniai mintyse virsta vaizdais, kurie tiesiogiai su niekuo tuose sakiniuose nesusiję. Niekad nevalgytos anties patiekalų aprašymas tampa šilta vasaros naktimi su atidarytu balkonu, lengvu vėjeliu lauke ir žvaigždėtu dangum. O iš šito vaizdo mintis rutuliojasi toliau, per ankstesnes vasaras ir kažkurią akimirką pavirsta klausimu apie ateinančią vasarą (ir kas po jos).

Ten ir sustoju.

vasaros panašios vienos į kitas ir, kartu, be proto skirtingos. Ir kuo toliau, tuo labiau jos darosi "man atrodo, kad nieko labai neveikiau, bet laisvų dienų praktiškai neturėjau". Puikiai.
Iš taško A į tašką B, iš B - į C, iš C į D, ir taip per visą abėcėlę. Ir vėl iš naujo, bet jau nebe iš eilės.

World is such a scene.


Ir metų su keturiais sezonais nei už ką nekeisčiau į amžiną vasarą ar paprasčiausią žiemos nebuvimą.

neskubant

įdomu kiek manyje yra gero ir kiek - blogo? Kas lemia, kad vienoj situacijoj manyje išryškėja geroji, o kitoj - blogoji pusė? O gal išvis nėra tokių pusių, gal yra tik kažkas, kas visiškai lengvai apima tas abi puses ir dar daugiau?

Čia šiaip sugalvojau. Baldus stumdydama pirmyn atgal po butą.

O iš tiesų norėjau pasakyti tai, kad, sau pačiai nežinant, iš tiesų visai buvau pasiilgusi tų vertimų studijoj, pamiršusi kaip atrodo ten esanti aparatūra, kas per žmonės ten renkasi, kokie pokalbiai sukasi, kaip viskas vyksta...
Ir gerai, kad tai vėl čia, nors ir labai trumpam.
Kad vėl galima trintis įrašų studijoje, gerti ten arbatą, plepėti apie muziką, žiūrėti kaip muzikantai, rodos, begrodami tuoj išeis iš proto, spėlioti instrumentų pavadinimus, klausytis muzikinių improvizacijų ir jaustis mažyte, labai labai nedidele viso to dalele.

Atrodo, lyg visa tai būtų kažkoks keistas nedidelis nuotykis, kuris po metų vėl grįžo. I like it very nice.
Ir apskritai šiemet kažkaip jaukiau viskas. Matyt visi mažiau pavargę, labiau atsipalaidavę. Tikiuosi, kad tai, ką šiandien nufilmavo duetu, įdės į promo, nes ten tikrai aukso vertės kadrai :-D

ir rytoj vėl. o paskui dar šiek tiek.
tobulas gėris.

nauji.

nauji metai tokie ir turi būti --
atgaivinantys
įkvepiantys
motyvuojantys
pripildantys idėjų


ir po kurių paskui sėdi sau, girdi pavėlavusius fejerverkus už lango ir šypsaisi.

tokie, kaip maudymasis tame lediniame ežero vandenyje antrą Juodaragio rytą:

plaukiojau vandenyje negalėdama suprasti, ar dar kada gyvenime esu šitaip gerai maudžiusis, esu buvusi tokiame gerame vandenyje - atgaivinančiame ir kūną, ir sielą, pažadinančiame protą ir tarsi leidžiančiame atgimti iš naujo, pabusti iš naujo, nors vieną vienintelę akimirką pavirsti kažkuo, kuo dar nebuvau, kuo galbūt niekad nebūsiu.

šventinis.

Seni [paauglystės] dienoraščiai yra tuo faini, kad rašymo akimirką jie atrodo labai rimti ir svarbūs, truputį vėliau, skaitymo akimirką jie atrodo žiauriai kvaili (ir netgi "omg omg tikrai turiu tai išmesti, kokios čia nesąmonės, omg kaip gėda ką aš čia rašiau?!" lygio kvaili), o dar vėliau, re-skaitymo akimirką- be proto juokingi. Skaitai ir džiaugiesi, kad neišmetei.
Jaučiu, kad ateis dar kitokio tipo vėliau akimirka ir netgi norėsis pasidalyti viena ar kita seno dienoraščio istorija. Nes tikrai - labai juokinga, tik viešinti dar netinkama.

Nusprendžiau sudalyvauti knygų iššūkyje. Turiu dar porą dienų sugalvoti/surasti/išsirinkti/prisiminti dvylika knygų, kurias visada norėjau perskaityti, bet neperskaičiau, ir užsiregistruot.


Pasaulio pabaigos naktį susigalvojau sau popasauliopabaiginę resolution.
Kodėl? Todėl, kad tas draugiškai ir challenging'iškai nuskambėjęs sakinys "c'mon, gi pasaulio pabaiga, koks skirtumas?" į mano galvą vėl sugrąžino kažkur trumpam pradingusią mintį "juk visiems iš tiesų DZIN!" (kurios buvau visai pasiilgusi). Ir paskui užsidirbau respect'o taškų.
Kokią? Geriausiu atveju, pasakysiu kitąmet. Arba netyčia kokį vėlyvą vakarą arba rytui auštant lyg tarp kitko leptelsiu, nes norėsis atvirai paplepėt ir papasakoti ką nors iš niekada nepasakojamų dalykų serijos.

žolio

Jeigu tau viskas pavyksta, tai yra ženklas, kad nieko inovatyvaus nedarai. (Woody Allen)

Esu mačiusi gal porą Allen'o filmų iš visos tos krūvos, kurią jis yra sukūręs. Ir nesu tikra ar pagavau mintį tų, kuriuos mačiau. Greičiausiai ne, manęs visai nekabina Vudžio Alleno kūryba, nematau tuose filmuose nieko nei mintingo, nei mintiško, ir, rodos, net nemėginu įžiūrėti. Nors kiną mėgstu, labai. Netgi visai norėčiau būti labai gudri kino srityje, išmanyti daug visko, žinoti šį bei tą apie montažo būdus, kino istoriją ir dar keletą gudrių dalykų. (dabar į tą, kuris pasakytų "taigi reikia tik pradėti domėtis ir išmoksi!" žiūriu žiaaauriai priekaištingu žvilgsniu, paskui pakeičiu veido išraišką ir mintimis nusiunčiu ironišką žinutę You don't say!)


Kuo skiriasi "žemyn galva" nuo "aukštyn kojom"?
Negali atsakyti "niekuo", nes jei toks atsakymas būtų teisingas, tuomet žodžiu "niekas" ir jo dariniais (pvz.: "nėra") būtų galima atsakyti į visus klausimus. O taip nėra, vadinasi, šitie du dalykai skiriasi.
Kaip man atrodo ir koks yra mano atsakymas į šitą klausimą, nerašysiu, nes jei parašysiu, tuomet jums bus sunkiau sugalvoti savus atsakymus, nes jau turėsit prieš akis vieną klišę/šabloną/variantą. Užsirašysiu verčiau jį kur kitur.

Dar visai įdomu, ar keičiasi požiūris į knygą, jei žinai kaip atrodo jos autorius. Nes jeigu ekranizuoja knygą, tu ją esi skaitęs ir tau nepatinka kaip režisierius pavaizdavo vieną ar kitą, arba visus veikėjus, nes tai nesutampa su tavo vizija, tuomet dažniausiai filmas žiūrisi ne taip smagiai, kaip galėtų žiūrėtis. Nebent susitaikai su režisieriaus mintim, priimi ją kaip savą, pamirši savo mintį ir mėgaujiesi filmu lyg niekur nieko. Arba sėkmingai atsiriboji nuo savo susikurtos veikėjų vizijos. (galima tęsti be galo)
Taigi, jei taip atsitinka su knygos ekranizacija, tuomet ar negali būti taip, kad nežinodamas kaip atrodo, ką viešumoj sako ir kaip gyvena vienas ar kitas rašytojas/poetas/literatas, skaitai kūrinį vienaip, o žinodamas kas jis toks ir kodėl taip rašo - kitaip. Gali? Gali. O kas tuomet yra geriau - žinoti ar nežinoti?
Nežinant galima ne taip interpretuoti kūrinį. Bet kas žino kaip geriau jį interpretuoti? Gal nauja, ne tokia kūrinio interpretacija, kurią susikuri nežinodamas nei kūrinio parašymo konteksto, nei ką pusryčiams valgydavo ir kada gimė autorius, yra kur kas geresnė/įžvalgesnė/naudingesnė/kitokia -esnė? O gal ji ne taip jau daug ir skiriasi nuo tos kitos? Gal galų gale vistiek prieitum tas pačias išvadas, nesvarbu ar tu žinai kažką daugiau nei tai, kas parašyta, ar nežinai? O gal kaip nėra pasauly dviejų vienodų žmonių, taip nėra ir dviejų vienodų interpretacijų? Taip išeina, nes kaip gali būti dvi vienodos interpretacijos, jei visi žmonės yra skirtingi ir todėl mąsto skirtingai. Aišku, gali jos būti, bet tik tuo atveju, jei kažkas vienas sugalvojo interpretaciją, o kitas ją priėmė nemąstydamas ir nepakeisdamas nieko. Bet ir tada nieko neišeina. Jei aš galvoju apie bulvę ir tu galvoji apie bulvę, tai sutampa tik pats žodis, apie kurį mes galvojam, t.y. jo pavidalas, bet ne reikšmė. Nes man bulvė gal yra didelė, aplipusi žemėm ir geltona, o tau - kepta, arba augalas su baltais žiedais ir koloradais.
Matyt todėl ir yra smagu rašyti knygas, ir jas skaityti (kartais vėl ir vėl), ir aptarinėti, ir diskutuoti apie jas, nes žodžiai ten gal ir tie patys, bet visai kitokios jų reikšmės.
Nors sutikčiau ir su tuo, kad gali būti kitokie žodžiai, bet labai panašios jais perteikiamos idėjos.



Įdomu, o man dažnai kas nors kalba ne savo žodžiais? O kai kalba nesavais, kaip stipriai jais tiki? Iki galo, nes juos pasako? Ar abejoja ir todėl pasako?


aš paklausiau iš kur tu ir iš kur nuolat kyla kančia
jis paprašė ugnies, nu, aš daviau, tada jis pasakė - iš čia.